POLITIKA
09 16. Kur Lietuvos šaulių sąjungos neįgalumo priežastys?
Vaclovas Volkus
Lietuvos Konstitucijos 139 straipsnyje pakankamai aiškiai pasakyta: „Valstybės gynimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Respublikos piliečio teisė ir pareiga”. Nacionalinio saugumo pagrindų įstatyme taip pat nurodyta: „Užpuolimo atveju piliečiai ir jų savaveiksniai dariniai imasi pilietinio pasipriešinimo veiksmų“. Vyriausybės nutarimu prie Krašto apsaugos ministerijos sukurtas Pilietinės gynybos centras. Nors teisiniai pagrindai visuotiniam pasipriešinimui yra pakankami, tačiau vežimas iš vietos nejuda, piliečiai įstatymų ir nutarimų eigos realiam gyvenime nejaučia. Tuo labiau, nacionalinis saugumas merdi panaikinus karinę prievolę, švietimo įstaigose nesant karinio parengimo – auga tėvynės gynimui neparuošti piliečiai. Tautoje bręsta teisėtas nerimas. Problema akis bado.
Visuomenės spaudžiamas šios kadencijos Seimas atkreipė dėmesį į Lietuvos šaulių sąjungą (LŠS), kuri tarpukario metais Lietuvoje paliko neginčijamą gerą įspūdį ne tik krašto gynyboje, bet ir tautinio sąmoningumo – karinio patriotinio jaunimo ugdyme, kultūros – švietimo baruose. Buvo primintas LŠS įstatymo dalinis pakeitimas, kurio 7 str. skelbia, kad LŠS reikia stiprinti kaip vieną iš krašto gynimo grandžių. Siekis geras. Tačiau įstatyme neišspręstas subjekto klausimas – kas organizuos, materialiai rems jos veiklą periferijoje - rajonuose. LŠS yra ne kokia savitikslė profesinio susibūrimo nevyriausybinė organizacija ar klubas, o išskirtinė, tęsianti tarpukario Lietuvos tradicijas, nesavanaudiška, patriotinė, savanoriškumo pagrindais besiremianti karinė organizacija – svarbus nacionalinio saugumo užtikrinimo subjektas, vykdantis valstybės deklaruotą funkciją, nuo kurios veiklos priklauso valstybės ir tautos likimas.
Seimui ir Vyriausybei lieka išspręsti valstybės perduotų savivaldybėms funkcijų klausimą. Dabar LŠS veiklos galimybės sustoja prie savivaldybės kompetencijos ribų rato. Sunku pasiekti rezultatų, kada savivaldybės nėra atsakingos savo rajonuose už ŠS teritorinius padalinius, jų veiklą.
Jeigu per du tarpukario Lietuvos dešimtmečius be Vilniaus ir Klaipėdos krašto užgimusi LŠS išaugo iki 62 tūkstančių narių, tai 1990 metais atkūrus nepriklausomybę, savo veiklą pradėjusi nuo išsilikusių 10-ties tūkstančių, per tą pačią laiko atkarpą LŠS neišaugo, bet... dėl politikų, prezidentų tautinės brandos stokos sunyko, suseno, nepasipildo jaunais žmonėmis – inteligentija, ypač valstybės tarnautojais.
Aukščiausių valdžios institucijų pareiga rūpintis LŠS augimu, masiškumu, jos sudėtimi, bet neužkrauti ant palinkusių, nusenusių šaulių pečių, kurių amžiaus vidurkis, be nedidelio būrio šauliukų - 70 metų. Tai rimta problema.
Ją suprasdamas ir įvertinęs Kėdainių Povilo Lukšio šaulių kuopos vadas advokatas I. Meškauskas, dorai ir rūpestingai 18-ką metų vadovavęs kuopai, apdovanotas už nuopelnus Lietuvai, ne vienus metus skambino pavojaus varpais ŠS visuotiniuose susirinkimuose, rašė periodinėje spaudoje, asmeniškai bendravo su Seimo vicepirmininke V. Baltraitiene, jos padėjėja Al. Paškevičiūte, Seimo nariais J. Urbonavičiumi, P.Gražuliu ir kitais. Visi jie sutiko – problema yra. Šių metų pradžioje advokatas I.Meškauskas Seimo vicepirmininkei V. Baltraitienei pateikė LŠS įstatymo papildymą, kurio esmė – valstybė perduoda savivaldybėms eilę funkcijų: pareigą padėti LŠS, jos padaliniams uždavinių vykdymui, sudaryti materialinę – kultūrinę bazę, šauliams, esant vienodai kvalifikacijai, prioritetinę teisę į valstybės tarnybos bei kitomis priemonėmis didinti šaulių prestižą. V. Baltraitienė perdavė pasiūlymus Teisės komitetui. I. Meškauskas mano, kad tuo viskas neturėtų baigtis. Ne per seniausias atvejis, kada I. Meškauskas su LŠS įstatymo papildymo projektu kreipėsi į parlamentarą G. Songailą. Pastarasis jautriai reagavo į problemą. Pasirodė, kelias nėra toks jau paprastas. Man kaip korespondentui G. Songaila paaiškino, kad jo pristatytas pataisas įstatyme atmetė Peticijų komisija. Parlamentaras nenuleido rankų – pataisas iniciavo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete. Bet ir šis atmetė, motyvuodamas – neapkrauti savivaldybes papildomais rūpesčiais, lyg jos būtų rajono sporto ar žūklės klubas, apgailestavo parlamentaras.
Peršasi nuomonė, matyti kai kam LŠS, valstybės renkamiems ir skiriamiems pareigūnams advokatas I. Meškauskas yra per menka periferijos žuvelė, kad įtakotų valdančiuosius daryti išvadas, spręsti prinokusią problemą.
Darbų eigoje kilus tarp Kėdainių Šaulių kuopos vado I. Meškausko ir šauliukų vadovo K. Šablevičiaus nesutarimams bendradarbiavimo klausimais, buvo bandyta išsiaiškinti bendrame susirinkime, tai yra, kodėl šauliukai su savo vadovu drauge su šauliais nedalyvauja šventinėse – patriotinėse priemonėse, kodėl šauliukai, pasiekę pilnametystę, neįsilieja į Šaulių kuopos veiklą, kodėl šauliukų renginiai daugiau primena skautų veiklą ir t.t. Geranoriškas pokalbis pasibaigė ginčais, savo tiesų įrodinėjimais, dar daugiau paaštrinęs tarpusavio santykius.
Ruošdamas šį rašinį bandžiau kalbėtis su dabartiniu Kėdainių šaulių kuopos vadu K. Šablevičiumi. Pastarasis apgailestavo: „Su korespondentais susitiks ir kalbėsis tik gavęs rinktinės vado leidimą. Tokia yra karinė tvarka. Savivalės čia negali būti“. Tuo ir baigėsi mūsų pokalbis. Šaulių sąjungos vadovybė į susidariusią konfliktinę situaciją pažiūrėjo formaliai, neįsigilinusi į nesutarimų priežastis. Niekas iš vadų nebuvo atvykęs į vietą, nedalyvavo kuopos susirinkime, nesusipažino su padėtimi, darbo metodais, dėl kurių kildavo ginčai, tarpusavio kaltinimų pagrįstumu. Nepasidomėta, kodėl per 10 metų suaugę šauliukai nepapildo kuopos gretų. ŠS vadovybė, nesurinkusi visapusiškos informacijos apie naujai skiriamo vado gebėjimus, sujungė kuopas, paskyrė vadovauti apjungtai kuopai K. Šablevičių.
Suabejojusiems įsakymo teisėtumu – kaip neatitinkantį faktinės padėties, buvusį kuopos vadą, dabar eilinį šaulį I. Meškauską, vėliavininką A.Laniauską pašalino iš Šaulių sąjungos. Pašalintieji įsitikinę, kad tokia pernelyg griežta administracinė bausmė daugiamečiams šauliams – aktyvistams, palikusiems ženklius darbo pėdsakus Kėdainių krašte, yra neadekvati pražangai, nepadės išvengti tų bėdų, su kuriomis šiandieną yra susidūrusi ne tik Kėdainių P. Lukšio kuopa, bet ir LŠS.
Atgal
.jpg)
