VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

POLITIKA

11 18. „Sena patranka – tai ne pabūklas, sena Europa – tai ne stebuklas“ (2)

 

Nebaudžiamas valstybinis banditizmas ilgam įsitvirtino viršūnėse

Dr. Egidijus Mažintas

„Leisk kiaulę į svirną, tai ir į aruodą įšoks“, „šunio akys, o paršo natūra“ arba „įleisk tokį į bažnyčią, tai ir ant altoriaus išsidrėbs“ - nuvažiavus apkalbėdavo darbštūs kaimietukai „šventuosius“, „savo lozungais prigrūstas galvas iš mandrumo laužia, o utelės pakaušį graužia“.

Ant seno kailio naujas botagas

Vis daugiau prasiskolinusius ūkius palikę pirmininkai būdavo kviečiami ant raudono partkomo kilimo pas miesto ar apskrities partijos sekretorių. Nesugebančius kolchozui vadovauti storapilvius pagyrūnus pirmininkus iškeldavo į kitas valstybines pareigas: tai dažniausiai sostinėje stalinizmo epochas primenančias, šimtakojais koridoriais riogsojusias biurokratų irštvas, kiurksojusios ministerijos dirbdavo nuostolingai - lengva būdavo sakyti, sunku padaryti, koks išmanymas toks būdavo ir padarymas. Tinginių ir veltėdžių ministerijos (kaip, beje, ir šiandiena) priglausdavo visus - ne tik kolūkinio, bet ir kultūrinio gyvenimo subtilybių neperpratusius pagyrūnus valdininkus. „Kranklys nuo mieto, kitas į jo vietą“ - netrukus atvykdavo į kolchozus, įmones, gamyklas, mokyklas ir kultūrinių įstaigų vadovų postus nauji kandidatai, marksizmo-leninizmo universiteto mokslų prisiragavę nomenklatūrininkai: slidūs kaip unguriai, „kolchozo derlių pakavos, kad nė lapė nesulos“, „pagadinti lengva, o pataisyk, kad gudrus“.

Kaip teisingai iš Raseinių kilęs Maironis rašė:

Tas ne lietuvis, kurs tėvynę

Bailiai kaip kūdikis apleis,

Kursai pamins, ką bočiai gynė,

Per amžius milžinų keliais.

Tačiau sovietmečiu partkomo žvaigždės kvietė: „Šalin rankas nuo Maironio“. Raseinių vykdomojo komiteto pareigūnai mokytoją Valeriją Varneckienę, besirūpinančia poeto Maironio atminimu, be jokio užmokesčio vedančią ekskursijas poeto tėvų gimtinėje Bernotuose, pavadino „juodaskvernio Maironio davatka, darančia gėdą Raseinių tarybinio švietimo sistemai“. Nuostabioji lietuvių kalbos mokytoja Valerija Varneckienė šiandiena, nors ir įkopusi į aštuntąją dešimtį, nusišluosto ašaras: kiek ji patyrė skriaudų vien už tai, kad rūpinosi Maironio klėtele, jo gimtinės takelius švarino, lygino, tvarkė su Pikčiūnų mokyklos mokiniais. Šiandiena mokytoja Valerija yra mums pavyzdys, kaip reikia įsiklausyti į savo žymiausių kultūrininkų gyvenimą, mokytis iš praeities. O Maironis, atrodytų, sulaukė, kada Lietuva laisva. Nepriklausomybės dainius, jo dainos „Lietuva brangi“, „Kur bėga Šešupė“, „Jaunimo giesmė“ galėtų kviesti jaunimą semtis idealų iš senosios valstybės. O kaip yra iš tikrųjų? Šiandiena takeliai į Maironio gimtinę užaugę mūsų abejingumu, godumu, baime, neapykanta vienas kitam. Toks pat sovietmetis atėjo, tik apie laisvę saldžiai giedama, o ji niekam nereikalinga. Apvogti ir apiplėšti savo liaudį. Atimk iš vargšo ir užmušk silpnesnįjį.

Gulagu tapo dabarties Lietuvos kultūra. Velnias koją nusilaužtų. Kur dingo kultūra? Jei jos neliko pačioje kultūroje? Iš Gulago žmonės bėgo, taip dabar bėga iš Gulagu tapusios tėvynės Lietuvos. Kas ją padarė tokia baudžiavine? Pagal V.Lenino ir F.Dzeržinskio schemas. Iš mūsų išėję tie patys, kurie 20 metų valdžioje ir vis dar neatsisėdėjo. Tėvai lietuviškame kaime mokė savo atžalas: gink Dieve, išmok kokio amato, kad gamintum ir kurtum. Į teisėjus neleisdavo, sakydavo - „sėdėsite ant sprando žmonėms, būsite našta“. Teisingai mokė. Ar šiandiena girdi mūsų senolių pamokymus? Negirdi, visi mokosi arba teisininkais, vadybininkais, administratoriais, tačiau ne gamybos sričių, su kuriomis galėtų žmogus sieti visą savo tolesnį gyvenimą. Ar Maironis, kuris sovietmečiu buvo žeminamas ir niekinamas, turi šiandiena kokios vertės kultūroje? Deja, trečias žmogus mano vertybių sistemoje per visą Lietuvos valstybės kelią yra užmirštas ne tik tėvynėje, bet ir valdžios viršūnėse. Tačiau emigracijos telkiniuose, kur gyvena senoji lietuvių išeivių karta arba šiandieniniai šalies senjorai, moka ir deklamuoja mintinai nuostabią tautišką Maironio poeziją.

Apie tokius (beje, kaip ir šiandiena Seime, Vyriausybėje, ministerijose) tupinčius sakoma: „nemoka nei šuniui uodegos užmegzt“, „kaip iš kiaulės astronomas, taip iš partinio kamščio - agronomas“. O vergams ir baudžiauninkams pavyzdys nei šioks, nei toks: doras žmogus vyžotas, pareigūnas - sukčius čebatuotas. Dabar apie juos, valstybės tarnyboje sėdinčius veltėdžius, sakoma panašiai: „greiti kyšį čiupti skatikais, o slidūs kaip skalikai“. Sakydavo mano kaimynas a.a.Petras Kuliešius, ėjęs vergiją Ukmergės apskrities Kreivių kaimo kolchoze nuo pokario iki pensijos, kurią atnešdavo paštininkas - 27 rublius: „Kai papranti ir bardake gera, vis geriau nei Sibiro lageryje, anglį pusbadžiu kasti, o verkdamas kaktoje raukšlių neištaisysi. Iš medžio iškritusiam piemeniui, prisimenu, skerdžius visada duodavo pailsėti, o prižiūrėtojas Mordovijoje tai vaikys šlubą ar kuprotą zovada bėgti ir kūliais virsi, vis tiek blogas būsi, o kaip pavargsi, gausi dovanų kulką į kaktą“. Nesulaukė nepriklausomybės: kai ant vieno bagoto šimtai ubagų. Dabartiniai kapitalistai iš mužikų išlindo, o bajorų nepavijo. Tėvelis Feliksas sakydavo apie Seime besipešančius „darbininkus ir proletaritą: „Kai vyžos pastoja naginė, tai nežino, kaip besididžiuoti, gaila, kad nuo stalininio sieto atrišo, ir prie nepriklausomybės vadžių juos pririšo, todėl gers kraują liaudžiai kaip dėlės, kol nusprogs. Dieve, duok iš pono ubagą, o ne iš ubago poną“. Kai biurokratas su dalge, gamta ir žmonės verkia-taip yra ir šiandiena.

Kaip senieji švilpė, taip jaunieji giedojo

LŽŪU konferencijoje užkalbinau Lietuvos karo akademijos profesorių ir pasiteiravau, kodėl buvo griaunami kolūkiai, kurie galėjo virsti stambiomis bendrovėmis? Panašiai kaip kibucai Izraelyje ar stambios ž.ū. bendrovės daugelyje Europos ar pasaulio valstybių? Profesorius neilgai dvejojęs sako: toks buvo politinis uždavinys. Būtina buvo sunaikinti kolchozus, tokia buvo tada partinė direktyva: išdalinti žemes ūkininkams. Paprieštaravau pašnekovui, juk „buvo tokių kolūkių ir tarybinių ūkiu sovietmečiu, kurie pakeitę partinius vadovus su aukštuoju partiniu, bet nebaigtu pradiniu išsimokslinimu, stojo į pažangų ūkininkavimo kelią: tie kas dabojo kiekvieną žemės vagą gavo grucės kapą, kiek sodino, tiek sukrovė. Kas pirmi pjovė, to avys nebliovė, nelaukė keptų karvelių, žinojo, kad kompartija jiems neatsiųs barsuko taukų, nė vienam kolūkiui partkomo vėjai kepsnių neatnešė, tik išgabeno ir išvogė. O kolchozai, kurie ragaišio nemaišė, pyragų ir nekepė? Kiekviename šalies regione, Klaipėdos ar Varėnos, Panevėžio ar Raseinių, Druskininkų ar Kauno apylinkėse, buvo po keliasdešimt kolchozų, kuriems diena buvo trumpa, nes darbų iki langų, prie darbo valstiečiai laukuose skubėjo pirmutiniai, o prie valgio - paskutiniai. Kultūros namuose Lietuvos filharmonijos kolektyvai, ansambliai, solistai, artistai su koncertinėmis programomis nuolatos lankydavosi - ypač derliaus nuėmimo šventėse, kad padėtų palaikyti sunkiai dirbančius žmogelius. Tuos kolchozus kaip pavyzdinius lankė užsieniečiai ir baimindavosi, kad nestotų ateityje po „perestroikos ir glasnost“ šalia kelio jų šalių žemės ūkio bendrovėms kaip tarpukaryje. Lietuvos žemės ūkio produkciją pirko daugelis valstybių. Apsukrūs užsienio patarėjai ir nusamdyti agentai-vadybininkai mokė nuo 1991 m. mūsų nepriklausomos Lietuvos politikus išdalinti, išdraskyti komunistinius žemės ūkio telkinius ir paklusti ES direktyvoms, kurių paslėpti spąstai reiškė maždaug taip: negaminkite ir mes jums visko atvešime, duosime daugiau negu norite. Pamažu Nepriklausomos Lietuvos biurokratijos ir nomenklatūrinis luomas pakluso šiems slaptiems ES protokolams. Žymus hidrotechnikas prof. Steponas Kolupaila yra sakęs: „Lietuva bus, kol kaimas klestės. Kaimo neliks, ir Lietuva išsivaikščios“. Pranašiški žodžiai. Net sovietams nepavyko sunaikinti kaimo, ką pavyko padaryti saviems kosmopolitiškai nusiteikusiems mankurtams. Iš tiesų: lietuviai gyveno kaimuose, o miestuose - žydai. Gal todėl Lietuvoje ir šiandiena vis dar nėra miestų kultūros. Kaziuko mugė, vykstanti kovo mėnesį, buvo ir liko valstietiškos kūrybos vaisius, nors ir nusidriekęs miestuose ir gyvenvietėse. Lietuva sugriovė kaimą, sunaikino ekonominę ir kultūrinę infrastruktūrą, išdalino žemes, ir per du dešimtmečius visiškai nugaišo šalies ūkiai, kaimai, iškrito kaip musės barščiuose. Maironis kvietė:

Į darbą, broliai, vyrs į vyrą,

Šarvuoti mokslu atkakliu.

Paimsme arklą, knygą, lyrą

Ir eisim Lietuvos keliu.

Maži vaikai kuprą laužia, o dideli širdį graužia

Trumpai šnekant, ES eilinį kartą „išmaudė“ Lietuvą. Visus mus padarė samdiniais. Neliko gamyklų, fabrikų, kuriuose dirbo iki 700 000 šalies darbininkų. Iš industrinės-agrarinės valstybės tapome valstybinio banditizmo ir nebaudžiamos nomenklatūrinės sistemos korupcijos židiniu, galvos skausmu visam XXI amžiui. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė TV laidoje praėjusių metų spalio mėnesį lemtingai prasitarė: „Lietuvoje niekada nebuvo laisvosios rinkos, o buvo tik monopolinė ekonomika, oligarchinė“. Gavau kaip su kopūstu per makaulę: galvojau, kad gyvename rinkos ekonomikoje, o dabar še tau, iš pačios prezidentės lūpų. Ačiū gerbiamai prezidentei, ryžtingai pakilusiai į kovą su biurokratijos ir nomenklatūros slibinu, nusėdusiu aukščiausiuose šalies valdymo institucijose ir savo nagais bei tinklais apraizgiusiais švietimo ir kultūros, ūkio sektorius. Be inovacijų dūsta inteligentija. Prasidėjusi nuo 1994 m. valstybinė intervencija į verslą, valstybinės politikos vientisumas pamažu subyrėjo į tarpusavyje sunkiai suderintas skeveldras. Baigėsi laikai, kai dar buvo galima kalbėti ir kažką pakeisti vyriausybės politikoje. Šiandiena kiekvienas departamentas ir ministerija tempia virvę į savo pusę, priešingą visuomenės interesams. Studentai jau negauna įvado į ekonomiką. Jie mokomi prieštaringų ir nesusijusių faktų apie įvairias, viena kitą žlugdančias valstybines priemones. Savo darbuose magistrantai ir doktorantai užsiima ne ekonomika, bet įvairiais valstybės intervencijos į verslą metodais. Vadinasi, jei nebuvo rinkos ekonomikos, tai nebuvo ir demokratijos, kuri puikuojasi tik popieriuje ir šalies Konstitucijoje. Tačiau tokią oligarchinę, korumpuotą „demokratiją“ mūsų apaštalai mielai transportuotų į Baltarusiją, Rusiją. Beje, Baltarusijai politologai pranašauja Europos Šveicarijos ateitį. Ten besitvarkantis A.Lukošenka iš tiesų labiau primena ne diktatorių o gudų kunigaikštį, kurie kaip ir mūsų buvę LDK didieji kunigaikščiai labai skeptiškai vertino Europą ir ten diegiamas vertybes. „Prezidentas A.Lukošenka - tai „gudrus gudas Lukošius“,“ - sako mano pašnekovai, o mūsų baltų tik trys likę - lietuviai, gudai ir latviai, vadinasi, jis iš tiesų vertas „kunigaikštiškos lazdos“, prezidentas, kuris sustabdė Baltarusijos išparceliavimą, sunaikino kaukazietišką kriminogeninę padėtį, toliau remia ir telkia dideles gamyklas ir fabrikus, kolūkiai, tapę bendrovėmis, sėkmingai aprūpins vidaus ir užsienio rinkas savo produkcija. Mūsų politikai kaip šunys kandžiojasi, o iš tikro pavydi ir slapta žavisi niekam nepasiduodančiu Baltarusijos vadovu, kuris galingai vingiuodamas šalies laivą mažiau atsitrenkia į kertinius krizių ir depresijų uolas.

Kiek Lietuvoje buvo krizių? Aš suskaičiavau aštuonias. O Baltarusijoje šiemetinė pirmoji po tiek metų. Ir ko vertas Pasaulio valiutos fondo prezidento pasakymas šių metų balandį, kad Baltarusijos ekonomika - pasaulinis stebuklas. Vos ne penketuke pasaulio ekonomikoje. Ar apie Lietuvą iš viso yra kas nors taip kalbėjęs, kad ir iš to pačio Valiutos fondo? Tai kuo tikėti mums, eiliniams žmonėms? Neturintiems tikros statistikos ir tikrų, nesumeluotų skaičių? Tačiau su kaimynais turime draugauti. Ir D.Grybauskaitė labai teisingai pasakė, kad Baltarusijos prezidento rinkimuose nė iš vieno kandidato negirdėjusi, kad Baltarusija turi būti laisva nepriklausoma. Vieni, kad jungtis su vienais ar su kitais, tačiau Baltarusijai jau savo karčia patirtimi galime patarti - nei su Europa, nei su Rusija. Broliai gudai, jums kartu su Lietuva reikėtų sudaryti Baltijos ir Skandinavijos santykių sferą, kad laisvai galėtų plėtotis aisčių, gudų, lietuvių kultūros, kurios nei su europinėmis, nei slaviškomis nesusikalba, o reikia eiti šiaurietišku keliu. Savo nuosavu. Daug klaidų padaryta. Dar daugiau klysta, kai siekėme idealių vakarietiškų standartų. O kurkime laisvą, nepriklausomą Lietuvą. Ar dar ne vėlu? Kai vien šiais metais iš Lietuvos išvyko 100 000 žmonių - tiek, kiek iš Baltarusijos per visą 20 metų laikotarpį. Tai kas daugiau klaidų padarė: mes, praradę jau savo genofondą, ar gudai, dar išsaugoję savo aukštąjį mokslą, gamybą, kultūrą, papročius, nors ir skiedžiamus slavišku nerūpestingumu? Jums pasakys bet kuris kultūrologas, kad sugadintą žmogų pataisyti labai sunku, o norintį gyventi geriau ir demokratiškiau, kad ir savo tėvynėje, nors ir varganoje, yra lengviau.

Kas tėvų neklauso, tas paklausys skūros šunio barškančios

Visame pasaulyje garsėjusi žemės ūkio šalis prie Nemuno ir Neries šiandiena apaugusi dirvonais ir už tai dar gauna pašalpas iš ES. Reikėjo atvirkščiai: pašalpas mokėti pradedančiam ūkininkauti, o ne želdinančiam laukus viksvomis ir piktžolėmis. Į Lietuvos laukus bežiūrintys užsieniečiai neatsistebi: drybso kaimai kaip apipuvę rąstai, penki gaspadoriai, o nėra lietuviško maisto. Vis iš svetur atvežtas, iš tų kraštų, kur mūsų žmogeliai tarpukaryje ar sovietmetyje patys šėrė ir maitino. Ant buvusių kolchozų varlės parunką gieda, o prie krepšinio rungtynių alaus bokalą lenkiantys tautiečiai prie šaukšto pirmutiniai, o prie darbo paskutiniai. Visi nori būti ponais, o kas vergaus? Mykolas liepė Jonui, Jonas - Petrui, Petras - šuniui, tas su uodega vinks, ir po visam: visi spartūs prie turto, o prie darbo kaip atbuli jaučiai. Kaip senelė sakydavo: „Kai nuėjo Lauras kaušo, tai jau ir išaušo. Ubago neprašyk, ponas neduos, kunigas pažadės, Dievas negirdės“. „Vargo vakarienė. Kas turi daug pinigų, tas nebijo nei kunigų nei įstatymų,“ - žiūrėdami į Lietuvą ašaras braukia pensininkai, jaunimas, darbo neturintys vidutinio amžiaus žmogeliai. Mes 15 metų buvome vergų tiekėjai visoms šalims-ne tik Europai, Amerikai. Išsilavinusius ir protingus vergus, kurie dirbo nelengviau kaip stalinizmo lageriuose: beteisiai ir be dokumentų, nelegalai. Tokių šimtai tūkstančiai prasigėrė, nutauto ir sulaužytais likimais ištirpo užsienio nelegalių viešbučių, prostitucijos, narkotikų, išnaudojimo ir prekeivių verslo katakombose. Visa Lietuva, apraizgyta nužmogėjusios teisinės ir politinės sistemos bonzų, toliau kaip erkės geria nelaimingos gimtos šalelės kraują. Kokie politiniai artojai, tokios ir žagrės. Be pamatų nėra pastatų. Per 20-etį nepadėti jokie pagrindai teisinei ir demokratinei valstybei.

Jaučiui ir tam įkyri jungas vilkti

Pati baisiausia tiesa ta, kad „valstybės interesais“ vadovaudamiesi pareigūnai nevykdo ir nepaiso galiojančių įstatymų. Lietuva apversta, viskas aukštyn kojomis: individualus pilietis, pažeisdamas savo šalies įstatymus, tampa bausmės nusipelniusiu nusikaltėliu, bet daug baisesnius nusikaltimus darantys pareigūnai ir valdininkai yra švarūs, nebaudžiami. Kaip pasakoje. Vienoje pusėje tironai valdininkai, kitoje pusėje - vergai, paprasti Lietuvos žmonės, neturintys jokių teisių valstybėje, kurią jie gynė, kurią kūrė jų protėviai, šviesuoliai tautiškai ir patriotiškai nusiteikę lietuviai. Pareigūnai ir biurokratai tapo valstybe. Valstybinis banditizmas įsibėgėjęs sunaikino bet kokį pilietiškumą, humanizmą, tautiškumą. Pareigūno užduotis Lietuvoje - tarnauti pareigūnų ir biurokratų kastai, bet ne visuomenei. Kita vertus, ne iš biurokratų malonės pareina visos tos gėrybės, kuriomis jie taip mėgsta naudotis. Kiek biurokratijos ir nomenklatūros klerkų sėdi kalėjimuose už žalą, kurią jie padarė savo veiksmais ir sprendimais šalies ūkiui ir ekonomikai, jau nekalbant apie nusiaubtą, sunaikintą kultūrą, dorovę, moralę. O pseudo lietuviška demokratija yra tik iškaba, o joje stalininė saulė ir gerbūvis tik uoliems valstybinio banditizmo klerkams: „Kas plaka, tas ir laka. Kur pinigai, ten teisybė, kur syla, ten galybė. Teisybės Lietuvoje - kaip rėtyje vandens. Tik pinigų turėdamas bylą išloši. O mūsų ponai parlamentarai ir savivaldybės kunigaikštukai prisipažįsta: „Kyšių neimam, bet be dovanų neprisileidžiam - tai reiškia, kad nepatepęs nepavažiuosi, o liežuvio sauso niekas neklauso“.

Atgal