VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

POLITIKA

12 02. Kaip galėtų atrodyti reformuotas partijų finansavimo įstatymas

 

Inga Volskytė

Svarbus faktas yra tai, kad toli gražu ne visos įmonės, remiančios politines partijas, dalyvauja viešuosiuose pirkimuose. Net 72 proc. juridinių asmenų, finansiškai išreiškusių paramą vienai ar kitai politinei partijai, už tai negavo jokios numanomos grąžos per viešosius pirkimus. Tad kodėl turėtų būti uždrausta remti partijas tokiems juridiniams asmenims, kurie nesiekia naudos iš rėmimo, otik aukoja toms partijoms, kurios, jų įsitikinimu, geriausiai atstovauja jų interesams? Būtų kur kas teisingiau, jeigu Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymas draustų remti partijas tik tiems juridiniams asmenims, kurie dalyvauja viešuosiuose pirkimuose. Alternatyvus siūlymas galėtų būti toks, kad tik tam tikri juridiniai asmenys, skirstant juos pagal, tarkim, apyvartos ar pelno dydį, galėtų remti politines partijas. Ne paslaptis, kad pačius didžiausius viešiuosius pirkimus vykdo stambios įmonės, kurios ir pasiima liūto dalį iš viešųjų pirkimų. Todėl buhalterinis apribojimas, kad, tarkim, įmonės, kurios per kalendorinius metus padaro didesnę nei 7 mln. Lt apyvartą, negalėtų remti politinių partijų, būtų puiki išeitis panaikinti ryšį tarp partijų finansavimo

ir viešjųjų pirkimų. Žinoma, tokiu būdu stambios įmonės negalėtų remti politinių partijų, tačiau galėtų tikrai savarankiškai dalyvauti viešųjų pirkimų konkursuose.

 


Atgal