VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

POLITIKA

12 06. Pamąstymai apie politinių partijų veiklą

Algirdas Berkevičius

Nesu politologas, tik eilinis pilietis, neabejingas tam, kas vyksta Lietuvoje, todėl politinių partijų veikla kai kada domiuosi.

1988 m. spalio mėnesio pabaigoje prasidėjo Sąjūdžio, M.Gorbačiovo pertvarkai remti veikla. Į tuometinį Sąjūdį įsijungė įvairiausių įsitikinimų ir įvairių tautybių žmonės, buvę stribai ir specialiųjų tarnybų darbuotojai. Kadangi Sąjūdžio tikslai okupantui buvo priimtini, jokių trukdymų tolimesnei veiklai nebuvo. Tik specialiosios tarnybos pradėjo spėlioti, kas gi bus toliau? Buvo prieita nuomonės, kad bus bandoma atkurti iki 1940 metų veikusias politines organizacijas, tai yraTautininkų sąjungą ir Krikščionių demokratų partiją. Matomai buvo priimtas sprendimas prisidėti prie šių partijų atkūrimo taip, kad jos nustotų veikusios. Po to sekę įvykiai tai patvirtino. Tautininkų sąjunga ir Krikščionys demokratai veiklą atkūrė, tačiau neužilgo jie sužlugo, o šias politines organizacijas tenka iš naujo kurti. Įvyko tai, ką okupantas ir planavo.

Yra žinoma, kad kai kuriose valstybėse, kur vadovaujamasi senomis demokratinėmis tradicijomis, veikia tik dvi - trys politinės partijos. Viena jų būna valdžioje, kita - opozicijoje. Tačiau su laiku atsirado žmonių, kurie manė, kad gerų sumanymų turi kaip valdantieji, taip ir opozicijoje esantys. Taip atsirado ir vidurio, arba, kaip sakoma - Centro partija.

Lietuvoje politinė veikla vyksta kiek kitaip... Yra teigiama, kad Lietuvoje jau įregistruota virš keturių dešimčių politinių partijų, o kiek teko girdėti, kuriasi ir naujos, tik neaiškūs jų tikslai. Tikriausiai to nėra jokioje kitoje pasaulio valstybėje. Kaip suprasti ir paaiškinti žmonių norą telktis politinei veiklai tokiose partijose? Tad kas gi yra toji politinė partija? Atsižvelgus į jų gausą jau galima teigti, kad politinė partija yra didesnis ar mažesnis žmonių sambūris, siekiantis politinės valdžios, kad patenkintų savo asmeninius poreikius. Juk nuo seno žinoma, kad didžiausia baudžiauninko svajonė buvo kada nors tapti ponu. Reikia manyti, kad kiekvienos mažos politinės partijos vadovo svajonė yra patekti valdžion ir užimti kuo pelningesnes pareigas. Bet kaip tai pasiekti? Yra tik vienas kelias - glaustis prie tvirtos, tradicinės partijos. Reikia manyti, kad negausių, mažųjų partijų vadovai prieš ateinančius rinkimus, kiek panagrinėję vienos ar kitos didžiosios partijos galimybes, kreipiasi į šių partijų vadovus, siūlydami savo paramą, su sąlyga, kad jie bus įtraukti į rinkimų sąrašo pirmą dešimtuką. Galima numanyti, kad pasirinktų partijų programos juos mažiausiai domina. Beje, tenka pripažinti, kad yra ir tokių politikų, kurie matydami šį politinį chaosą, bando reformuoti valstybėje vykstančius politinius procesus.

Dar viena keistenybė Lietuvos politiniame gyvenime - tai politinės partijos, sudarytos tautiniu pagrindu. Reikia manyti, kad jų tikslai Lietuvos valstybės atžvilgiu yra tikrai abejotini. Tenka priminti, kad Lietuvos Konstitucijos 35 straipsnyje teigiama, kad piliečiams laiduojama teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešinga Konstitucijai ir įstatymams. Įdomu būtų sužinoti, kiek šiuose tautinių mažumų atstovų susivienijimuose yra žmonių, neturinčių Lietuvos pilietybės? Dar kyla klausimas: šių susivienijimų nariams labiau rūpi Lietuvos ar kaimyninių valstybių reikalai, tuo labiau, kad būtent iš šių valstybių yra gaunama parama tolimesnei veiklai plėtoti. Manau, kad šių tautinių bendrijų, kurios net nesivadina politinėmis partijomis, nariai Lietuvos teisingumo ministerijoje galėjo būti įregistruojami tik kaip priklausantys visuomeninei organizacijai ar asociacijai, bet jokiu būdu ne politinei partijai. Ar užteks Teisingumo ministerijai politinės valios šią klaidą ištaisyti? Jei ne, tai kas imsis iniciatyvos tai padaryti?

Kelios mintys apie mūsų pagrindines politines partijas. Šių partijų vadovų padėtis nepavydėtina. Būdami valdžioje ir jausdami atsakomybę už visa tai, kas vyksta, vargu ar jiegali miegoti. Rūpesčių daug, o galimybės ką nors pakeisti yra ribotos. Tačiau tai nereiškia, kad jų veikla turi apsiriboti tik finansinių problemų sprendimu. Kiek teko girdėti, mes esame tarp pirmaujančių savižudybėmis, gimdytojos žudo vaikus, o vaikai - jau tėvus, smurtas ir patyčios mokyklose, alkoholizmas, narkomanija, didelė emigracija, nusikalstamumas, paneigtas vaikų ir jaunimo tinkamas auklėjimas, net žodis „auklėti“ jau pas mus nenaudojamas. Visi tik ugdomi. Todėl kyla pagrįstas klausimas: kas imsis, kuri partija spręsti šias labai rimtas problemas? Pamąstykime.

Dar viena įdomi tema pamąstymams būtų tokia: kas nutiktų, jeigu pagal partijų sąrašus į Seimą patekę žmonės laikinai sustabdytų savo narystę partijose? Bet apie tai kitą kartą.

Atgal