VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

POLITIKA

12 06. Putino „pralaimėjimas“ – mistifikacija

Vitalijus Balkus

Tik paskelbus pirmuosius rinkimų į Rusijos Dūmą rezultatus, didžioji žiniasklaida suskubo džiaugsmingai pranešti, kad V. Putinas ir jo valdžios partija gavo smūgį, kuris prilygsta vos ne pralaimėjimui. Stebiuosi tais politologais, kurie švaistosi panašiomis išvadomis, todėl drįsiu pateikti šiek tiek kitokius pastebėjimus. Juk Putino partija laimėjo šiuos rinkimus, o jų rezultatai ilgalaikėje perspektyvoje yra palankūs dabartinei Rusijos valdžiai. Pabandysiu paaiškinti kodėl.

Ko gero, daugelis supranta, kad rinkimai Rusijoje nebuvo nei laisvi, nei demokratiški – tai visiškai normalu kontroliuojamos demokratijos šalyje. Pažeidimai akivaizdūs, jų skaičius gali viršyti tūkstantį. Maža to, asociacijos „Golos“ („Balsas“) visuomenininkams pavyko sukurti neįtikėtinai efektyvią pilietinio rinkimų monitoringo sistemą, kuri leido mums nustatyti ne tik pažeidimų skaičių, bet ir jų pobūdį.

Sutikite – pažeidimas pažeidimui nelygus. Viena – pamiršti nukabinti rinkimų agitaciją balsavimo dieną, visai kas kita – tiesiogiai spausti balsuoti už vieną ar kitą kandidatą arba klastoti rezultatus. Nepriklausomų stebėtojų monitoringo sistema parodė, kad pažeidimai buvo dažnai sąmoningi ir šiurkštūs, o pažeidėjai naudojosi teisėsaugos ir vietos valdžios palankumu. Prisiminus ypatingomis sąlygomis gyvenančius regionus (Čečėniją, Dagestaną), kuriuose valdžios kontrolė yra absoliuti ir kurių gyventojai už valdžios partiją atidavė daugiau nei 90 proc. balsų, bei dar kelis regionus, kur vietos valdžios siekis įtikti centrui yra itin didelis, gali pasirodyti keista, kaip valdžios partija nesurinko tiek balsų, kad be vargo suformuotų konstitucinę daugumą.

Kyla klausimas – ar nesurinko, ar tiesiog nepanoro smarkiai keisti rinkimų rezultatų? Pamąstykime – ar logiška būtų Kremliui rodyti tokius rinkimų rezultatus, kurie neįtikintų nei daugumos piliečių, nei užsienio, nei likusių parlamentinių partijų?

Norint atsakyti į šį klausimą, reikia įdėmiau patyrinėti dabartinę Rusijos „valdžios vertikalę“. Jos architektas V. Putinas laiko save autoritetu, geru specialistu ir puikiu vadybininku, jis niekuomet nelaikė savęs „tautos tėvu“, t. y. išvengė pavojingų aliuzijų su autokratais, žinomais iš istorijos. Jis neformavo primityvaus asmens kulto. Galima manyti, kad asmens kulto neformavo ir artimiausia jo aplinka. Juokingos iniciatyvos pakelti Putiną jei ne į antrojo Stalino, tai bent į antrojo Stolypino lygmenį, dažniausiai atkeliauja iš norinčios įtikti vietinės valdininkijos.

Maža to, išnaikinęs arba įstūmęs į kampą politinę opoziciją, Putinas nevengia kurti įvairių „pilietinių“ darinių, kurie kai kam gali pasirodyti net savarankiški. Pradėjęs nuo smogiamosios jėgos –„Naši“, jis jau po kelerių metų suprato, kad reikia patenkinti ne tik primityvius „chunveibinus“, bet ir numesti kaulą inteligentijai, opoziciškai nusiteikusiai bet kokios valdžios atžvilgiu. Taip atsirado „Visuomeninė taryba“ („Obščestvennaja palata“), kurioje saugiai ir nepavojingai galėjo murmėti tie, kurie teoriškai galėtų prisidėti prie tikrosios opozicijos atsiradimo. Kremlius taip ramiai sutiko kitos partijos – socialdemokratinės pakraipos „Teisingosios Rusijos“ – susikūrimą, kad kai kurie analitikai visai pagrįstai svarstė, ar ši partija nėra dukterinis pačios „Vieningosios Rusijos“ projektas.

Taigi kontroliuojamas pliuralizmas nėra naujiena Rusijai. Tai esminis jos skirtumas nuo autoritarinės Vidurio Azijos, kur paprastos valdžios nepakanka, nes ten ji suprantama tik kaip absoliuti valdžia, apsupta „tautos meile“ ir pagražinta visomis įmanomomis regalijomis. Dabartinės valdžios partneriai Dūmoje, vėl į ją patekę ir dar gavę teorinę galimybę paveikti daugumos valią, jei ir užsimindavo apie rinkimų pažeidimus, tai jų neakcentavo kaip ypatingo įvykio. Tos pačios „Golos“ organizacijos paskelbtame „Pažeidimų žemėlapyje“ galima aptikti įrašų, kad į pažeidimus nereagavo ne tik valdančiosios partijos stebėtojai, bet ir jų kolegos iš „Teisingosios Rusijos“.

Visai kitaip galėjo susiklostyti įvykiai, jei dabartiniai Kremliaus šeimininkai būtų nutarę neatsižvelgti į piliečių nuotaikas ir toliau išlaikyti absoliučią daugumą. Tuomet būtume galėję pamatyti gerai pažįstamą scenarijų – po akivaizdžiai suklastotų rinkimų atsiranda nuskriaustieji, kurie išveda į gatves ne tik savo šalininkus, bet ir kitus nepatenkintuosius. Tai būtų ne kelių šimtų neformalų protestai, prie kurių Maskva priprato ir išmoko prieš juos kovoti, o tai, kas kitose šalyse virto „spalvotomis revoliucijomis“.

Kai nuskriaustųjų nėra tarp tų, kurie yra pajėgūs išvesti žmones į gatves, nėra ir grėsmės valdžiai. Dūmoje „įdarbinta“ opozicija bus priversta nuolatos tarpusavy konkuruoti dėl valdančiųjų palankumo (juk naujajai daugumai pakaks susitarti ne su visa parlamentine opozicija, o tik su bet kuria viena frakcija) ir galimybės ką nors išsiderėti. Taigi vieningų veiksmų pavojaus nebeliks.

Pradėti naują penkerių metų politinį ciklą nuo neramumų, suteikti užsienio kritikams pagrindą abejoti parlamento legitimumu ir leisti saviems piliečiams suabejoti valdžios stabilumu prieš artėjančius prezidento rinkimus – šito Rusijos valdžia norėtų mažiausiai. Būtent artėjantys prezidento rinkimai yra svarbus veiksnys, lėmęs ramią parlamento rinkimų eigą. Pavasarį valdžia bus sklandžiai perduota V.Putinui. Štai tada jis vėl pradės „veržti veržles“ ir susiras kokį nors priešą piliečiams sutelkti.

Užsienio valstybių reakcija į rinkimus buvo vieninga ir santūri. Vakarų šalių gyventojui aišku, kad valdantieji gavo mažiau balsų, jokių neramumų nėra, vieningos „demokratinės“ (kaip įpratę vadinti) opozicijos nėra, o iš „politinių kalinių“ žinomas nebent M.Chodorkovkis. Tad neįdomu, nes viskas seniai žinoma. Štai ir pasakykite man, kad Putinui neapsimokėjo „pralaimėti“...

Atgal