POLITIKA
12 13. Man gaila vargšų
Inga Volskytė
Politikos apžvalgininkė
Pralaimėto karo našlaičiai. Vilniaus mokyklose sėdi išblyškusiais veidais, skurdaus gyvenimo nualinti, žinių ištroškę moksleiviai. Mokytis nelengva, kai esi alkanas ir širdis plaka iš nerimo dėl neaiškios rytojaus dienos pavyzdingo žemės ūkio šalyje. Žiaurus skaudžiai geliantis, pribloškiantis vaizdas. Krizė nekrečia valdžios. Kai kas tokiais paprastiems žmonėms ir valstybei sunkiais laikais net ir toliau turtėja.
Tie sotieji ir savimi patenkintieji prieš Šv. Kalėdas sostinėje siunčia vargetoms lėkštę sriubos ir didžiuojasi, jog pasistumdę eilėse tie keli tūkstančiai vargšų pasigardžiavo lašu šilto maisto vaduodamiesi iš bado. Štai kokia ta dabartinė mūsų „demokratija“!
O čia dar viena po kitos yla lenda iš maišo... Valdžia taip prižiūrėjo bankus, kad prižiūrėtojams iš panosės buvo nujota per du milijardus, ir tik viename banke. Kaip visada prižiūrėtojai liks nekaltybės įsikūnijimas. O jeigu piniguočių statytiniai kaip antai Vakarų banko vadovas Petras Kravtas (buv. Jonušas) ir patupi už grotų, tai už tokias nudžiautas sumas keletą metelių sutiktų pasėdėti ne vienas – tai labai apsimoka, nėra jokios abejonės. Tokį vaidmenį gali turėti ir „Snoro“ banko antrasis akcininkas R.Baranauskas. Vadinamoji demokratija vargšus indėlininkus pavertė įkaitais, sukėlė jiems didelių būgštavimų dėl tų vargais negalais sukauptų kad ir menkų santaupų.
Keista, kad, be valstybinio Lietuvos banko, Lietuvos valstybė per ištisą savo nepriklausomo gyvavimo dvidešimtmetį nesukūrė lietuviškos savarankiškos nuosavos bankų sistemos, kuri atsakingai, sąžiningai būtų dirbusi savo šaliai, jos ekonomikai. Juk tarpukario Lietuva tokią bankininkystės sistemą turėjo išsiugdžiusi. Lietuvos valiutos vienetas litas to meto pasaulinės krizės laikotarpiu garsėjo savo pastovumu. Kodėl dabar taip šlubuoja mūsų ekonominė finansinė mintis?
Yra ko pasimokyti ir dabartiniam Lietuvos banko valdytojui iš Lietuvos banko valdytojo 1922-1929m. Vlado Jurgučio, kuris pinigų esmę apibrėžė remdamasis jų funkcijomis. Kitaip negu Karlas Marksas, jis nepripažino pasaulinių pinigų funkcijos; kaip atskirą funkciją išskyrė tarpininkavimą kapitalų judėjimui. V. Jurgučio ekonomikos mokslų biblioteka buvo turtingiausia Lietuvoje, ir jeigu toks žmogus būtų vadovavęs Lietuvos bankui dabar, tai užsienio komercinių bankų Lietuvoje nebūtų. O jei koks ir veiktų, tai jis būtų kaip reikiant kontroliuojamas, prošal nenubyrėtų nė litas ir indėliai būtų saugesni nei nuosavoje piniginėje.
Kontrastai
1990 metų kovo 11-ąją skelbiant Lietuvoje atkurtą nepriklausomybę buvo priskaičiuojama apie 4 mln. gyventojų. Dabar oficialiai jų tėra 3 mln. 54 tūkstančiai ir tai vargu ar tokie skaičiai atitinka tikrovę. Vakar keliavau po Žemaitiją. Kaimai, miesteliai tiesiog akyse tirpsta, tuštėja, kai kur telikę po keletą senyvo amžiaus žmonių. Mano bendrakeleivis žemaitis, didžiai susirūpinęs, atviravo, kad iš visos Žemaitijos kone pusė jaunų žmonių jau išvykę visam laikui į svečias šalis, ten įsitaisę, dirba ir išgyvena truputį geriau nei Lietuvoje, ir vargu ar kas nors sugrįš į gimtąją Lietuvą.
Tačiau Lietuvoje biurokratų skaičius apskritai dar didesnis, palyginti su tuo, kai šalyje milijonu žmonių gyveno daugiau. Nesunku suskaičiuoti tuos 25 procentus, o tiek valdžia turėtų sumažinti biurokratų armiją. Antra vertus, biurokratai praryja net milijardą litų per metus savo atlyginimams ir premijoms. Bet ar jie už tuos atlyginimus (ypač aukštųjų valdininkų) adekvačiai atidirba valstybei ir jos žmonėms? Maža to, kai kurie jų pridaro valstybei milžiniškų nuostolių, tiesiog visokiomis gudrybėmis, dangstydamiesi valstybės interesais, nuplukdo šimtus tūkstančių ar milijonų, atrodytų, nežinia kur, bet visi žino ir net mato – kur. Ir už tai deramo „atlyginimo“, t.y. bausmės, nesulaukia. Kontroliuojančios institucijos, atitinkamos teisėsaugos įstaigos to tartum nemato, o jeigu ką ir pagriebia už rankos, tai bylos tempiamos iki saugios senaties. Būsimo Seimo narių skaičius turėtų savo noru susimažinti bent jau iki 101 nario. Tokiu pat procentu ir visas valdžios aparatas.
Dėl atlyginimų
Jei paprastas žmogus turi išgyventi už 800 litų per mėnesį, kai kurie pensininkai turi išlaikyti savo vaikus ar anūkus, kai šie neturi ir negali gauti darbo, tai Prezidentė, premjeras, Seimo Pirmininkė, aukštieji valdininkai tegul susimažina atlyginimą iki 2500 litų per mėnesį. Ir vietoj milijardo algoms iš biudžeto nereikėtų tiek daug pinigų, valdžiai užtektų penkis kartus mažiau. Tada valdžia priartėtų prie vargšų ir tikriausiai imtų dirbti nuoširdžiau. Ir nebūtų tiek veltėdžių, neturinčių ką veikti biurokratų, neretai besipuikuojančių televizorių ekranuose ar blizgančiuose žurnalų puslapiuose.
Atgal
.jpg)
