POLITIKA
01 03. Kur Lietuvą veda partijos? (1)
Danutė Vipartienė
Teisininkė
Žvelgiant iš istorinių Lietuvos laikų, susiklostydavo taip, jog Lietuvos partinė sistema, kuri partija bevaldytų, vis prarasdavo valstybės suverenitetą. Kas Lietuvos laukia dabar? Ar negresia valstybingumo ir Tautos praradimas? Ir kodėl Tauta iš Lietuvos valstybės varoma emigruoti arba kitaip engiama? Kuo ji grėsminga valdžiai?
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nėra parašyta, jog valstybę valdo tik partinė sistema, bet taip yra faktiškai, jog tik dalyvavimas partijose nulemia buvimą valdžioje. Tokia sistema daugiausia vyrauja darbo rinkoje. Tačiau pastebima, kad faktiškai, o ne teoriškai partijų tikslai vedini į valdžios siekį ir savo bei tam tikrų grupuočių interesų tenkinimą, bet ne vertybiniai, kaip tai ir turėtų būti: kovoti už Žmogaus teises bei saugoti valstybės suverenitetą. Apie piliečių teisę dalyvauti valstybės valdyme, užimti pareigas valdžios sektoriuje bei valstybės tarnyboje Lietuvos Respublikos Konstitucijoje konstatuojama 33 str. 1 d.: „Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus savo atstovus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą”. Tačiau esmė glūdi tame, kad demokratiški rinkimai į valdžią faktiškai didžiąja dalimi vyksta tik per partijas, nes pavieniams asmenims tai įveikti sunku finansiniu atžvilgiu, kadangi rinkimams būtinas didelis kapitalas.
Analizuojant istoriniu Lietuvos valstybės atžvilgiu, ne visada į valdžią buvo renkami tik partiniai asmenys, nes buvo žvelgiama į intelektualumą, išskyrus tai, kai valdymą perimdavo Rusija. Apskritai, Lietuvoje iki 1896 m. gegužės 1 d. partijų susikūrimo į valdžią buvo renkamos labai intelektualios asmenybės, o jau susikūrus partijoms, sudarė tik dar vieną galimybę į valdžią patekti tautą atstovaujantiems asmenims, tai - partijos atstovams - intelektualams lyderiams, kurie atstovaudavo tautos arba darbininkų interesus. Vėliau, atsiradus ir dešiniųjų partijoms, jų tikslai buvo susieti su gyvenimiškų vertybių išsaugojimu. Tačiau istorija liudija, kad tiek kairiosios pusės, tiek dešiniosios valdančios pusės nesugebėdavo išsaugoti valstybės suvereniteto dėl tuo metu menkos politinės patirties ir tikslų neturėjimo, antra – taip pat dėl Rusijos siekio valdyti, taip apgaule užvaldžius kairiųjų siekius, suteikus laikiną galimybę puoselėti tautiškumą.
Istorinė politinė partinė praktika rodo, kad partijos kuriasi tada, kai norima kažką naujo įvesti į visuomenės gyvenimą, tačiau jos visą laiką faktiškai turi atstovauti ne savo asmeninius ar tam tikrų grupuočių, o Žmogaus interesus. Šiandiena nuo šių vertybių yra nutolta ir tai liudija faktai, kad 1/3 tautos dalis jau išvaryta, valstybės ekonomika prasta, gyventojų socialinė būklė bloga, o valdžioje vyrauja savanaudiškumas ir tuo įrodoma, jog šiandieninis Seimas – „milijonierių Seimas“, o Tauta gyvena giliame nepritekliuje. Kai tarp valstybės piliečių socialine prasme įsivyrauja labai didelė socialinė atskirtis: maža dalis gyventojų - gyvena labai gerai, o kita – skursta, - tai liudija blogo ir savanaudiško valdymo įrodymą. Kur slypi blogo valdymo paslaptis?
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 34 str. 1 d., jog „Piliečiams, kuriems rinkimų dieną sukakę 18 metų, turi rinkimų teisę”. Visi žinome, jog rinkimuose dalyvaujama dėl postų valdžioje ir tokiu būdu atstovaujama Tauta ir kuriama valstybė. Visi žinome, jog valdyti valstybę reikia žinių ir labai didelio bagažo, tačiau tai, jog Seimo nariai neturėtų išsilavinimų taip nėra. Esmė ta, kad Lietuvos kaip suverenios valstybės valdyme visada trūko politinio sąmoningumo. Ir dar norisi pabrėžti Lietuvos valstybės istorijoje politinio valdymo pasekmių priežastingumą. Anot A.Svarausko, tai, kad Lietuva neišsilaikydavo kaip valstybė, priežastingumas kaip išvada buvo apibendrinta šitaip, cit. „Aplinkybei, kad nepriklausomos Lietuvos politinėje sistemoje partijų „dešinumą“ ir „kairumą“ reikia skirti daugiausia remiantis religijos kriterijumi, įtaką darė tai, jog valstybė iš esmės neturėjo parlamentarizmo ir valstybingumo tradicijų.“ Taip pat ir Tomas Akvinietis jau prieš daugelį amžių apie valdymo vertybių įprasminimą ir tradicijas rašė, jog „Be to, tai, kas atitinka prigimtį, yra geriausia, nes prigimtis pavieniuose esiniuose sukelia tai, kas geriausia“. Tai reiškia, kad kuriant valstybę ir ją valdant, reikia atsižvelgti į Tautos istorinę prigimtį, jos vertybių išsaugojimą ir tęstinumą, nes visa yra tautos prigimtyje. Tačiau tai nereiškia, kad turime laikytis įsikibę seno valdymo ir neįnešti jokių naujovių. Pokyčiai ir naujovės būtini; dar labiau būtini tada, kai pagal seną gyventi tampa neįmanoma. Bet, tautos prigimtinių ir istorinės raidos vertybių atsisakyti negalima, nes tai įprasmina valstybingumo buvimą ir suvereniteto pagrindo įrodymą, kaip atskiros pasaulyje tautos, turinčios savo istorinę prigimtį, tradicijas ir savo žemės vientisumą.
Lietuvoje partijos pradėjo kurtis 1896 m. gegužės 1 d. ir pirmoji jų - Lietuvos socialdemokratų partija kaip kairioji, turinti komunistinio charakterio ir buvo palaikoma Rusijos. Tuo metu Lietuvos socialdemokratų partijos susikūrimą lėmė tautinis judėjimas – siekiant išlaisvinti tautą iš cenzūros, kur ir galimybę suteikė pati Rusija, paviliodama Tautą puoselėti savo tautiškumą ir skirdama partijai finansavimą. Tačiau kartu atvėrė Rusijai platesnius kelius į Lietuvos suvereniteto pažeidimą. Tokiu būdu Rusija apgavo Lietuvos socialdemokratus ir pažeidė Lietuvos suverenitetą. Reikia nepamiršti, jog visais laikais Rusijos tikslai buvo nukreipti į Lietuvą ne iš geros valios, o ją užimti, pavergti ir valdyti. Paskutinį kartą buvome valdomi penkiasdešimt metų komunistinio totalitarinio režimo. Apibendrinant galima teigti, jog ir dabar Lietuvą valdo dvi pagrindinės partinės jėgos: dešinieji ir kairieji, ir tiek viena pusė, tiek antra – laikosi totalitarizmo principo, nes kitaip valdyti neišmano. Tiek viena pusė, tiek antra – Lietuvos suverenitetą ir tautą laiko pavojuje, nes: 1) dešinieji laikosi per didelio savanaudiškumo, ir tai akivaizdu, esant dabartiniam milijonierių Seimui, kai šalyje vyrauja ekonominė krizė, Tauta skursta ir masiškai varoma iš šalies, ir šiuo valstybė kaip suvereni silpnėja, nes netenka ekonominio stiprumo ir savo Tautos žmonių, ir daugumoje – intelektualų, kas sudaro valstybės tvirčiausią pagrindą; 2) kairieji pasiduoda Rusijos įtakai ir taip pat veda valstybę ir jos Tautą į suvereniteto svyravimą.
Todėl išvadoje galima teigti, jog abi partinės linijos - tiek „kairiosios“, tiek „dešiniosios“ - Tautos ir valstybės suverenitetui kelia pavojų, nes iš esmės silpnina valstybę. Todėl, kol Lietuvoje neįsivyraus suvereniteto išsaugojimo politinė sąmonė, kol kiekvienas pilietis, tautietis ir valdžios atstovas nesupras, kad ši valstybė – tai mūsų pačių namai, kurie atitinka mūsų Tautos istorinę prigimtį, kurių nevalia griauti ir jų „grobti“, nes tuo ji praranda valstybingumo imunitetą, kol nesuvoks, kad valstybės ir tautos nepriklausomybę reikia saugoti kaip vertybę, kaip savo vaikų saugią ateitį, ir kol į valdžią neateis mąstančios asmenybės ir tikri sąžiningi lyderiai, kovojantys už Žmogų ir valstybės suverenitetą, o ne su noru tenkinti savo ir tam tikrų grupuočių interesus, tol valstybė ir jos piliečiai tik egzistuos ir lauks savo suvereniteto pabaigos.
Apie valdžios savanaudiškumą Tomas Akvinietis rašė, „Maža to, valdymas tampa neteisingas tuo, kad vadovas, paniekinęs bendrąjį visuomenės gėrį, siekia gėrio sau“, ir tai įrodo valdžios nesąžiningumą Tautos ir valstybės atžvilgiu. Faktiškai, partijų veikla turi atstovauti Žmogaus interesus prieš valdžios savivalę. Tačiau šiandiena Lietuvoje nei viena partija šių tikslų nesiekia, o siekia vieno – bet kokiomis priemonėmis išsilaikyti valdžioje ir savanaudiškų tikslų. Tiek „dešinieji“, tiek „kairieji“ - nors jie ir teigia pagal konstitucines nuostatas, kad atstovauja Tautą, valdant valstybę – nesukūrė tokios pridėtinės vertės, kad šiandiena žmogus jaustųsi saugus socialine prasme. Politinis Lietuvos valstybės gyvenimas nuo jos nepriklausomybės vyksta šiandienine diena – pralobti ir išsilaikyti valdžioje. Tačiau, jeigu vieni lobsta, o kiti skurta, galiausiai užtraukiamas bendras blogis: prarandama vienybė ir laisvė, o tai reiškia valstybės suvereniteto praradimą. Tuo nenorima nei bauginti, nei kelti sumaištį, tuo norima pasakyti, jog laikas kiekvienam rimtai susimąstyti ir pradėti kurti bendrą gerovę. T.Akvinietis rašė, jog „Kiekvieno valdančiojo ketinimas turi būti skirtas rūpintis gerove. <...> Tad visuomenės valdymas labiausiai turi siekti garantuoti vienybę taikoje“. Didžiausia valdymo nesėkmė yra ta, kad nuo 1990 m. nepriklausomybės atgavimo viešajame sektoriuje nepasikeitė valdymo sistema esminiu požiūriu: sistemoje liko dirbti tie patys, vykdę sovietinio režimo, nukreipto prieš žmogų ir valstybę, asmenys. Galbūt ne visi savo mąstymu išliko totalitarinio režimo sąmonės būvyje, bet aplinkybės ir sistemos valdymo politika išliko nepasikeitusi, nors ir įstatymų prikurta labai daug. Tačiau moksliniais tyrimais yra nustatyta, kad tiek valdymas, tiek teisėkūra yra nekvalifikuoti ir nekokybiški, nes trūksta teisinio veiksmingumo, teisinės sąmonės, pačios Teisės kaip tiesos prado. Lietuvos teisės sistemoje ilgą laiką gyvavo sovietiniai įstatymai, o dabartiniai įstatymai turi sovietinių tradicijų tęstinumą, nukreiptą prieš Žmogų ir valstybę, o Lietuvos Respublikos Konstitucija tik teorinio pobūdžio esanti. Tai reiškia, kad nepriklausomoje Lietuvoje yra tęsiamos sovietinės tradicijos, kur nevertinamas Žmogus, o kartu ir valstybės suverenitetas, nes ir toliau vyrauja totalitarinio režimo raiška, bet ne demokratija praktiškai.
Negaliu kalbėti atskirai apie valdančius, nes ir šioje vyriausybėje yra protingų mąstančių asmenybių, tačiau šiuo atveju kalbama apie galutinį valdymo rezultatą, jog Tauta liko užmiršta ir skurdžiai gyvenanti, nes nėra pareikalauta bendrojo valdymo atsakomybės. Itin pastarųjų metų įvykiai rodo, jog Tauta masiškai brukama iš valstybės, ir tai didžiausią dalį sudaro intelektuali visuomenė, užkertant jiems kelią į asmenybės puoselėjimą, valstybės kūrimą, teisingą atlygį už turimas kompetencijas ir kokybišką darbą, visokiais būdais siekiama juos pažeminti arba apskritai palikti be pragyvenimo šaltinio. Pagrindinis valdžios ginklas prieš taikią Tautą - jos socialinės gerovės - pragyvenimo šaltinio pakirtimas bedarbyste. Iš visų emigruojančių net 85 proc. nurodo, jog emigruoja dėl darbo, o tik 15 proc. - jog vyksta studijuoti, gyventi ar į komandiruotes ir t.t. Kodėl? Nes mažiau išsilavinusią visuomenę lengviau valdyti ir pavergti. Anot A Volumo, „aukštas protas reiškiasi žmonių įgimtu suvokimu ir gebėjimu atskirti blogį nuo gėrio“. Lengva valdyti mažiau išsilavinusią visuomenę, nes ji lengviau paklūsta engimui, ji negali savęs apsiginti, nes yra silpnesnė. Ar ne gėda patiems savo valstybės buvime eiti prieš savo tautos prigimtį, prieš vertybes, prieš savo pačių sukurtą istorinę suverenią valstybę? Kas juos papirko? Anot A.Volumo aiškinimo, remdamasis Aristoteliu, jis teigia, kad „jei įstatymai nutolsta nuo įgimtos dorumo taisyklės, - ardo piliečių sąjungą ir tarp žmonių pasėja maišatį bei vergiją. Dėl sprendimų prieštaraujančių visų protui, esą privalu ginčytis tol, kol jie bus atšaukti arba jų kenksmingas veikimas privaląs būti nutraukiamas tautos sukilimo. Prigimtinis įstatymas – nė vieno neskriausti, kiekvienam atiduoti tai, kas priklauso <...>“.
Tačiau šiandiena Tauta ir valstybė yra tarsi užmiršti, tarsi neegzistuojantys vienetai. Kodėl Tauta grėsminga valdžiai? Todėl kad Tautai duota konstitucinė teisė valdyti valstybę, kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 str. - konstatuojama, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai. Antra, Tautai duota teisė svarbiausius valstybės klausimus spręsti referendumu, Konstitucijos 9 straipsnis 1 d. – svarbiausi Valstybės bei Tautos klausimai sprendžiami referendumu, taip pat 33 str. duota ir peticijos teisė. Kyla klausimas, kodėl tokiomis drastiškomis priemonėmis kaip socialine negerove, intelekto nevertinimu bandoma sužlugdyti teisinę demokratinę nepriklausomą valstybę ir susidoroti su Tauta? Koks interesas už to slypi? Ar kažkam ir vėl reikalinga ši žemė kaip ir buvo tuos penkiasdešimt metų ir kitais istoriniais Lietuvos laikais? Kodėl yra noras kažkieno valdomiems būti ir kodėl istoriniais laikais nebūdavo išsaugotinos valstybės suvereniteto vertybės? Anksčiau, būdavo ką kaltinti – tai „atėjūnus”, jog jėga užėmė valstybę ir panaudojo masinį genocidą prieš taikią tautą. O ką kaltinti dabar, kai Tauta tiesiog pačių varoma iš šalies? Ar šie veiksniai negresia valstybingumo suverenitetui? Ar ne turima tikslų visiškai sunaikinti Tautą? Už Tautos ir valstybės suverenitetą atsakinga valdžia. Kaip elgėsi caro valdžia su lietuvių tauta po 1863 m. valstiečių sukilimo, įvedus cenzūrą? Intelektualus ištrėmė, kad nemokytų Tautos ir nešviestų, kaip reikia išsaugoti savo tautiškumą. Tačiau Tauta, slaptai vedina Lietuvos inteligentijos, būnant tremtyje, sugebėjo burtis, veikti ir išsaugojo savo tautiškumą, kalbą, dvasią, tautines tradicijas.
Šiandiena tauta yra engiama ir bauginama socialinės negerovės ginklu. Tai reiškia, kad dar likęs tas sovietinis charakteris „drebinti“ tautą. Bet kas už to slypi? Engiama tauta prilygsta vergams, o vergai neturi teisių - vadinasi - jie nėra laisvi. Būdama nelaisva tauta negali valdyti valstybės. Todėl valdžios yra panaudojamas ginklas prieš Tautą socialinės negerovės sudarymu, ir tuo pačiu kertamas valstybės suverenitetas ir demokratinis valdymas.
Atgal
.jpg)
(1).png)
