VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

POLITIKA

01 06. Kur Lietuvą veda partijos? (Pabaiga)

Minėti veiksniai ir faktinė realybė įrodo demokratijos nebuvimą, suverenios valstybės griovimą, nes bet koks masinis ginklas prieš Tautą – yra ginklas ir prieš valstybę ir jos suverenitetą. Apie teisingą valdymą ir bendro gėrio kūrimą, Tomas Akvinietis rašė, jog „jei valdantysis laisvųjų visuomenę nukreipia siekti bendrojo visuomenės gėrio, tai bus deramas ir teisingas valdymas, koks tinka laisviems. O jei valdžia kreipia ne į bendrąjį visuomenės gėrį, bet į privatų valdančiojo gėrį, tai bus neteisingas ir klastingas valdymas“.

Istorinė patirtis jau tai įrodė, kad Lietuva ne kartą prarado valstybės suverenitetą. Ar jie ir šį kartą to siekia? Tautai sąmoningai sudaroma socialinė negerovė įrodo valdžios susidorojimą su Tauta. Tokie valdžios veiksniai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 2 str., kur yra konstatuojama, kad valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai; taip pat pažeidžiamas Konstitucijos 5 str. 3 d., jog valdžios įstaigos tarnauja žmonės, tačiau esama situacija šalyje įrodo, jog valdžios įstaigos priešingai nusiteikusios prieš tautos žmogaus interesų tenkinimą. Iš to darytina išvada, kad iš valdžios veiksmų nėra pareikalauta teisinės atsakomybės, jie neatsako už savo veiksmus, nes už juos laiduoja valstybė; antra – į valdžios nusižengimus žiūrima pro pirštus. Jeigu būtų pareikalauta atsakomybės už padarytus nuosmukius, už Tautos išvarymą iš šalies, už socialinės gerovės menkinimą ir Tautos engimą, stabilaus gyvenimo neužtikrinimą – į viską būtų žvelgiama kitaip, ir visi kitaip jaustųsi. Šiandiena – nėra teisinės atsakomybės valdžiai prieš Tautą ir valstybę, todėl tautos nuotaikos prastos. Bet nereikia pamiršti, kad už valstybės valdymą yra atsakinga ir tauta, ir piliečiai. Todėl nesiimant aktyvesnės pilietinės visuomenės politikos – valdžia daro tai, ką nori. Todėl ir patiems piliečiams reikia būti aktyvesniems, valdant savo šalį ir kuriant bendrą ir savo gerovę. Tačiau ir pateisinama, jog Tauta yra įbauginta, paperkama pažadais, skaldoma, o po to jai atlyginama nesąžiningu elgesiu prieš ją pačią ir dar pasityčiojama, motyvuojant tuo, kad „kokią valdžią išsirinkote, tokią ir turite”. Tokie argumentai dar kartą įrodo, jog negalima niekuo pasitikėti ir tikėti. Tačiau visiškas nepasitikėjimas veda į visišką pražūtį, nes nepasitikėti yra blogai. Reikia grįsti visuomenės valdymą pasitikėjimu, logika ir protu, nes tik protas išlaisvina žmogų.

Pagal A.Voluno aiškinimą atrodė taip: „viena iš didžiausių žmonijos gėrybių esanti laisvė ir ją saugoti yra vienas iš svarbiausių valstybės uždavinių. Pati laisvė turinti dvejopą prigimtį – ji individo įgimta – prigimtinė teisė ir kuriama žmonių bendrijos“. Prigimtinės žmogaus teisės A.Volunui yra nepajudinamos, jų turėjo būti laikomasi ir jo meto visuomenėje. Jos yra kriterijus vertinti jo meto visuomenę. O kas yra teisė? A.Volunas teisę suvokė kaip ryšį, jungiantį žmones į visuomenę, ir ji esanti taikos saugotoja, kad nebūtų kariaujama. Prigimtinės teisės idėjas A.Volunas formulavo remdamasis Romos teisininku Ciceronu, Katalikų bažnyčios ideologu Tomu Akviniečiu. Apibendrinat galima teigti, jog Tautos prigimtinės teisės yra kilusios iš Vakarų Europos tradicijos, kaip ir pačios Lietuvos atsiradimas, todėl pagal europietišką tradiciją turi būti saugomos ir vertintinos žmogaus prigimtinės teisės, o ne prievarta, jėgos naudojimas prieš taikią Tautą ir valstybę. Tai yra Vakarų demokratijos bruožai.

Kas trukdo kurti teisingą demokratiją? Ar ne savanaudiškumas ir buvusios sovietinės valstybės tikslų siekimas ir vėl kėsinantis į Lietuvos valstybę? Taigi sprendimas jau atėjo – pažaboti valdžią tarnauti Tautai ir valstybei, išsaugoti valstybės suverenitetą ir tautiškumą, kurti demokratiją ir saugoti valstybingumo pagrindus. Štai ko bijo Valdžia: išsaugoti tautiškumą, nes vis dar dirba vieni - sau ir savo statytiniams, o kiti – Rusijai.

Ir pabaigai užbaigsiu T.Akviniečio teiginiu, jog „Viešpats per Ezechielį grasina tokiems besirūpinantiems savo nauda valdytojams, sakydamas: „Vargas jums, Izraelio ganytojai, ganiusieji save pačius! Argi ne ganytojų pareiga – ganyti kaimenę” (Ez 34, 2). Taigi ganytojai privalo rūpintis kaimenės gėriu, o valdantieji – jiems pavaldžios visuomenės gėriu“, nes tik bendrai kuriamas gėris išgelbės tautą, valstybę ir valdančiuosius iš esamo „nuvaldymo“ chaoso. Atėjo permainų laikas. Laikas iš pamatų kurti ir naujai valdyti Lietuvą, saugoti ją, jos istoriją, pamatines vertybes ir jos žmones bei ginti prigimtines žmonių teises. Anot T.Akvieniečio, „visuomenės valdytojas labiausiai turi siekti garantuoti vienybę taikoje“, o be tiesos – vienybės neįmanoma. Todėl atėjo laikas kurti visuotiną Gėrį ir skleisti Tiesą.

Išvados:

1. Lietuvoje vyrauja dvi pagrindinės politinės jėgos: „dešinieji“ ir „kairieji“, tačiau jų valdymo metodai panašūs - pagal totalitarinio režimo valdymo principą. „Dešinieji“ valdo savanaudiškumo principo besilaikydami, o tai išvysto tironišką valdymą ir valstybės ekonomikos žlugdymą, o „kairieji“ – priklauso komunistinių pažiūrų politikai, kylančiai iš Rytų, ir, kaip matyti iš praktikos, yra iš ten ir toliau netiesiogiai valdomi, siekiant nutautinti Tautą ir vėl panaikinti tautos ir valstybės suverenitetą. Bet kokios naudos tik sau siekimas - žlugdo visuomenę ir valstybę, o tarnavimas komunizmui iš Tautos ir valstybės atima suverenitetą.

2. Tiek tironija, tiek komunistinis valdymas priveda Tautą ir valstybę prie suvereniteto netelkimo, nes tauta abiem atvejai pavergiama, o kai pavergiama tauta – valstybė taip pat praranda savo laisvės ir nepriklausomybės svertą. Tautos pavergimą įrodo tai, jog nėra atgautos Žmogaus teisės kaip prigimtinės ir nevykdoma prigimtinės teisės politika.

3. Partijų kūrimasis turėtų turėti vertybinius tikslus, orientuotus į Žmogaus teisių apsaugą ir valstybės suvereniteto išsaugojimą. Tačiau faktinės aplinkybės rodo, jog į politiką ateina ne lyderiai, ne asmenybės, o atsitiktiniai asmenys, siekiantys tenkinti savo ir tam tikrų grupuočių interesus.

4. Pagrindinis ginklas, kurį naudoja valdžia prieš Tautą – tai socialinės negerovės sudarymas, pragyvenimo šaltinio atėmimas tokia priemone kaip masine bedarbyste.

5. Iš to darytina paskutinė išvada, jog atėjo laikas permainoms, nes už valstybę ir joje vykstančius procesus atsako ne tik valdžia, bet ir Tauta, piliečiai. Jeigu valdžia negali demokratijos sukurti ir nesilaiko suverenios valstybės principo, tai tauta turi teisę įsikišti kaip pilietinė visuomenė, kaip Lietuvos valstybės savininkė ir pilnateisė valdymo narė.

6. Politikoje būtinas idėjinis mąstymas ir politinis veikimas žmogaus teisių įgyvendinimo tikslais, o ne nukreiptas prieš Tautą ir valstybę bei jų suverenumą. Todėl praėjus po nepriklausomybės atkūrimo beveik dvidešimt vieneriems metams valstybės viduje tautos suverenitetas ir liko nesukurtas, o tai reiškia valstybės griūtį iš jos pačios vidaus. Todėl dar kartą tai įrodo, kad būtini pokyčiai, orientuoti į vertybių įprasminimą, bet tai neturi virsti „rinkiminiais“ pažadais, o iš pačios tautos teisinės sąmonės. Atėjo laikas į valstybės gyvenimą įsileisti Tiesą, teisę, teisingumą kaip pirmenybę prieš įstatymą – tai yra Šviesų protą ir mąstymą, jog būtų iš esmės įgyvendinama prigimtinė teisė ir ginamas valstybės suverenitetas iš vidaus.

Atgal