Politika
01 24. Broz Tito genocidas
Irena Tumavičiūtė
Iki šiol vienur silpniau, kitur stipriau vis dar sugaudžia Antrojo pasaulinio karo pabaigos aidai.
Karintijoje, Austrijos federalinėje žemėje, ypač dramatiškai klostėsi įvykiai 1945 m. pirmosiomis trimis gegužės savaitėmis.
„Gegužės 8-ąją į Karintijos sostinę Klagenfurtą įžengė britų kariai, o po kelių valandų atžygiavo komunistinės Jugoslavijos vadinamosios liaudies išsivadavimo armijos daliniai, kurie turėjo užtikrinti teritorines Tito pretenzijas. Britai aiškiai davė suprasti netoleruosią jugoslavų buvimo Karintijoje. Gegužės 16-ą jie buvo perduoti Sovietų žinion. Sovietai buvo suinteresuoti išlaikyti išsiderėtas okupacines zonas, ir britai buvo priversti pasitraukti. Jugoslavų komunistai tomis dienomis suėmė Pietų Karintijoje 263 asmenis, apie 100 iš jų netrukus buvo paleisti, apie 90 buvo paleisti į laisvę jau Jugoslavijoje, 96 buvo nužudyti arba mirė kalėjime. Tikrųjų žudynių motyvų nebuvo galima išaiškinti“, – tokią lakonišką informaciją apie pokario įvykius Karintijoje galima perskaityti austrų wikipedijoje.
Aptiktos nežinomos Tito partizanų vykdytų žudynių vietos
Jaunas austrų istorikas Florianas Rulitzas ketverius metus tyrinėjo Tito partizanų vykdytas žudynes. Jis pasinaudojo visomis su šiais įvykiais susijusiomis slaptomis archyvinėmis bylomis, susipažino su policijos ir parapijų archyvais, užrašė interviu su daugybe to laikmečio liudininkų ir pasiekė stulbinančių rezultatų: nustatė žudynių vietas ir masines kapavietes, kurios iki šiol buvo nežinomos, nutylimos arba eufemistiškai vadinamos „partizanų kapais“ ir „sugrįžusių karo belaisvių kapais“.
Remdamasis dokumentais, Florianas Rulitzas įrodė, jog visose tose vietose ilsisi per dvi pokario savaites Tito partizanų nužudytų žmonių palaikai.
Dokumentai ir liudininkų pasakojimai patvirtina, jog iš belaisvių stovyklų, išsidėsčiusių į pietus nuo Dravos upės, nužudytų pabėgėlių kūnai sunkvežimiais buvo vežami į Jugoslaviją ir ten užkasami.
Istoriko tyrinėjimai padėjo aptikti masinę kapavietę Slovėnijoje – ten vienoje štolnėje buvo užkasti tūkstančiai Tito partizanų nužudytųjų kūnų.
Į Austriją buvo pasitraukę kroatų ir slovėnų antikomunistai, juos remiantys civiliai, kurie spėjo pasiduoti britams. Bet šie pabėgėlius perdavė Tito partizanams, kurie ties Bleiburgu nužudė visus nespėjusius išsigelbėti – šios žudynės žinomos Bleiburgo skerdynių vardu. Aukų kūnai taip pat buvo išvežti į Jugoslaviją. Tik maža dalis jų buvo užkasti Austrijoje.
Žudynes stebėjo penkiolikametis
Florianui Rulitzui pavyko sutikti Johanną Neuberschą, kuris vieną 1945 m. gegužės dieną buvo žiaurios scenos liudininkas. Jis iš pamiškės stebėjo, kaip kelio posūkyje už Bleiburgo, netoli sienos su Slovėnija, „komunistai partizanai“ sušaudė kelis kroatus ir užkasė juos kartu su nušautais arkliais: į gilią duobę žemiau kelio sumetė kūnus, ant jų – arklius. Neuberschas parodė medžius, kurie per tą laiką užaugo šalia baisiosios duobės. Senasis austras dar prisiminė kitą epizodą, kaip jis tų pačių 1945 m. pirmosiomis vasaros dienomis kartu su tėvu palaidojo vieną nužudytąjį – tėvui apie kūną pranešė vienas valstietis. „Kūnas buvo pilnas kirmėlių, odos nebuvo likę nė lopelio; mudu su tėvu čia pat nukasėme kokių 30 centimetrų žemės sluoksnį ir kastuvais palaikus įvertėme į tą įdubimą, užkasėme paguldytą ant pilvo, kitaip neišėjo“, – kalbėjo senasis žmogus. Jis prisiminė dar kelias vietas, kur buvo užkasti nužudytieji.
Paskelbus žiniasklaidoje apie nežinomas kapavietes, Klagenfurto prokuratūra pradėjo tyrimą dėl įtarimo įvykdžius nusikaltimus žmoniškumui. Florianui Rulitzui pavyko aptikti dokumentų, susijusių su daržovininko Nikolos Martinovičiaus nužudymu 1975 m. vasario 17 d.
Karintijoje Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1945 m. gegužės 21-ąją
Vienas iš Floriano Rulitzo ketverių metų triūso rezultatų – Karintijoje Antrasis pasaulinis karas baigėsi 1945 m. gegužės 21 d. Nes per dvi savaites, praėjusias po oficialios karo pabaigos, Tito partizanai vien tik pietų Karintijoje nužudė apie 1000 žmonių. 130 iš Karintijos į Jugoslaviją išvežtųjų tarpe daugiausia buvo Kroatijos ir Slovėnijos antikomunistai, be to, buvo daug civilių pabėgėlių ir iš fronto pasitraukusių vokiečių kareivių. Traukdamiesi nuo komunistų, į Karintiją buvo atbėgę apie 250 tūkstančių slavų, apie 200 tūkstančių pabėgėlių britai prievarta privertė grįžti atgal.
Remdamasis ketverių metų tyrinėjimais, Florianas Rulitzas išleido knygą „Die Tragodie von Bleiburg und Viktring“ („Bleiburgo ir Viktringo tragedija“) – Viktringe daugiausia buvo žudomi slovėnų pabėgėliai.
Daugiausia informacijos apie Floriano Rulitzo tyrinėjimus paskelbė Thomas Leitneris populiariame laikraštyje „Kronen Zeitung“ bei Austrijos radijas ir televizija.
Duobė vėl užkasta
Jaunojo istoriko pateikti duomenys duoda pagrindą spėti, jog ir kitose Karintijos vietovėse, kaip antai po vieškeliu ties Aizenkapeliu (Eisenkappel), Galicija (Gallizien), Lavamiundu (Lavamund) ir Ferlachu taip pat gali būti pabėgėlių antikomunistų palaikų. Apylinkių gyventojai įaudrinti. Esą jau prieš aštuonerius metus tiesiant šilumines trasas buvo aptikta griaučių likučių. „Mačiau kaukolę, šalia gulėjo šalmas. Mums buvo liepta dirbti atokiau, o prakasta duobė vėl buvo užkasta“, – prisiminė darbininkas Manfredas J.
„Tikrai, tada buvo kasama šiluminė trasa. Tą reikalą aiškinsimės“, – kalbėjo Ferlacho meras. Panašių faktų liudininkai papasakojo, prisiminę Lavamiundo gyvenvietės statybą.
Ekspertai tikisi, jog palaikai bus ekshumuoti. Prokuratūros atstovas Helmutas Jamnigas pasakė, jog galutinis sprendimas šiuo klausimu dar nepriimtas, reikėsią apsvarstyti atskirus faktus.
Internete pavyko aptikti dvi Rulitzo knygos recenzijas
Kroatų laikraščio „Nedjelja“ recenzijoje "Knyga „Kroatijos Bleiburgas“/ „Slovėnijos Viktringas“– 1945 m. gegužę partizanų vykdytas smurtas antikomunistų pabėgėlių atžvilgiu“ labai vertinami kruopštaus Rulitzo darbo rezultatai, pabrėžiama, jog pirmomis pokario savaitėmis Karintijoje vykusioms kovoms bei antikomunistų slavų pabėgėlių iš Jugoslavijos žudynėms Kroatijos ir Slovėnijos valstybių atminimo kultūroje skiriamas ypatingas dėmesys. Primenama, jog iki Jugoslavijos subyrėjimo oficiali politika neigė, jog pabėgėliai buvo Tito komunistų smurtavimo aukos.
Kitos recenzijos autorius Hansas-Dieteris Pohlis pažymi, jog Rulitzo aptikti šaltiniai leidžia kitaip vertinti pokario įvykius ir Jugoslavijos politiką. Recenzentas knygą ypač vertina dar ir dėl to, kad joje atskleistas abejotinas britų armijos vaidmuo – juk ji, išduodama Jugoslavijai antikomunistus pabėgėlius, sudarė sąlygas masinėms žudynėms.
Už komunizmo nusikaltimų tyrimą – grasinimai, diskreditavimas
Kaip žinome, Vakarų Europos šalyse komunistų nusikaltimai nėra visuotinai smerkiami. Florianas Rulitzas dar iki knygos išleidimo susilaukė raginimų neleisti knygos ir grasinimų telefonu. Jį visaip bandoma diskredituoti.
Portale mischkunst.at galima paskaityti, kaip juodinamas šis austrų mokslininkas. Esą jis menkina Jugoslavijos partizanų vaidmenį kovoje prieš fašizmą. Sektinais pavyzdžiais istorikas laikąs Jorgą Haiderį, Ewaldą Stadlerį ir Umberto Rossi, atskiros jo pasakytos frazės interpretuojamos kaip rasistinės. Morališkai sutriuškinti Rulitzą siekiama simpatijų neonaciams vėzdu. Net Austrijos laisvės partija, kuriai priklauso istorikas, esanti nacių partijos įpėdinė. Svarbiausias argumentas prieš jaunąjį mokslininką – programišiai įsibrovėliai aptikę jo adresą internetinės parduotuvės Thor Steinar klientų sąraše.
Rulitzas teigia, jog taip bandoma jį diskredituoti, o jo priešininkai tikrai buvę įžvalgūs – Rulitzo pavardė buvo įtraukta į tą sąrašą 2009 m., kai istorikas buvo tik įpusėjęs savo darbą.
Minėtoji parduotuvė prekiauja įvairiais neonacių simboliais, marškinėliais ir pan. Produkcija su Thor Steinar etiketėmis uždrausta Vokietijos bundestage, universitetuose, keliuose stadionuose.
Beje, dėl vieno policijos mokyklos studento, kurio pavardė aptikta kitoje neonacių simbolika prekiaujančioje internetinėje parduotuvėje, Karintijos žemės konstitucijos gynimo ir kovos prieš terorizmą skyrius atlieka tyrimą.
Floriano Rulitzo atvejis rodo, kokia gaji komunizmo pasėta sėkla Vakarų Europoje. Tad neturėtume stebėtis ir Golovatovo paleidimu.
Parengta pagal Austrijos spaudą.
Atgal
