Politika
02 10. Gyvenimas besiveržiančioje kilpoje
Inga Volskytė
Politikos apžvalgininkė
Kodėl gesinama Lietuvos ekonomika jau 22-ejus metus? Man nuolat tenka kariauti su biurokratais. Ne kartą keitėsi politinių partijų pavadinimai, aukštoji valdžia, bet ekonominė padėtis nuolat blogėja. Esame lyg kokia avių banda, lyg baudžiauninkais būtume gimę, lyg nebūtume kovoję už nepriklausomą valstybę, laisvą žmonišką gyvenimą. Valdžia pasiskelbia išrinktaisiais. Tauta kankinama skurdu, žmonės minta beveik vien bulvėmis. Tęsia gyvybės giją ir jos prasmę, neslepia savo vergiškos buities. Visi egzistuojam išvirkščioje valdžios pusėje. Kloaka baigia išnuodyti inteligentiją. Aš – žinomas Lietuvoje politikas, bet nieko negaliu pakeisti – parlamentinės partijos susižeria milijonus iš biudžeto, o neparlamentinės negauna nė skatiko. Ir tai trunka nuo pat 1990 m. kovo 11 d.
Kas sugriaus įsišaknijusią biurokratiją, laužančią Lietuvą ir stumiančią ją į paskutinę vietą tarp Europos Sąjungos valstybių?
Belikusi viena viltis – kad varge skandinami žmonės nesižudytų. O kas riša mirties virvę? Nomenklatūra to nemato ir negirdi. Vyksta neskelbtas karas prieš tautą, vykdomas nusikaltimas žmoniškumui. 1990 metais iš gyvenimo savo valia pasitraukusių tebuvo kelios dešimtys, o infekuotųjų AIDS 2000-aisiais užfiksuota tik 11 atvejų. Per dvylika metų skaičius išaugo šimtus kartų ir dabar jau fiksuojama per tūkstantį sergančiųjų.
AIDS centro vadovas S.Čaplinskas valstybės laikraščiui „Lietuvos Aidas“ yra teigęs, kad tūkstantį reiktų dauginti bent iš dviejų. Pribloškiantys nusižudžiusiųjų skaičiai gali būti lyginami su tautos genocidu.
Jau įprasta viešumoje matyti beturčius. Nenusipelnę gyventi žemiau skurdo ribos, jie, apstoję šiukšliadėžes, ieško išmesto kąsnio egzistencijai pratęsti.
Valdžios požiūris į neregėto Lietuvai skurdo plitimą nuo 1990 metų kovo 11 d. laukia apibrėžimo: kas į tokią padėtį nustūmė ne vieną visavertį darbingą žmogų, o šimtus tūkstančių, tokio klausimo nė vienas į valdžią išrinktasis sau nepateikia. Mindžikuojama vietoje užrištomis akimis. Svarbiausia, man gerai, - galvoja valdininkas, sėdėdamas aukščiausioje kėdėje. Valstybėje devalvuota per milijono pensininkų armija. Nei vienoje kultūringoje Europos šalyje tokios „demokratijos“ nesama. Kodėl valdžia pasirašė pensijų mažinimo įstatymą? Kodėl Darbo partijos lyderis, grįžęs iš Maskvos, vėl stoja vadovauti tai partijai, jei partijos neeiliniame suvažiavime išrinktas naujuoju šios partijos pirmininku Kęstutis Daukšys jos reitingus kilsteli iki trečios vietos partijų hierarchijoje? Jeigu būčiau premjeras, naujam pirmininkui K.Daukšiui nedelsiant būčiau grąžinęs per 5 milijonus litų už V.Uspaskicho klaidas tvarkant partijos buhalterijos apskaitą. Ir niekam iš darbiečių nebūtų kilusi ranka balsuoti už V.Uspaskichą, vos tik grįžusį iš Maskvos. O ko jis ten mokėsi metus ir 3 mėnesius, gyvendamas netoli Kremliaus sienos, nė vienas nedrįso paklausti „bėglio“. K.Daukšys buvo tas žmogus, kuris savo lėšomis padėjo Darbo partijai nesubyrėti: juk jos veiklai palaikyti reikėjo nemažų pinigų. Didžiausia premjero V.Kubiliaus šiandien matoma klaida visiems Lietuvos žmonėms. Reikėjo priimti sprendimą grąžinti tuos 5 milijonus.
Šiandien aiškėja ir kita svarbi detalė, kai būrys darbiečių vyko Maskvon prašyti, kad grįžtų į Lietuvą V.Uspaskichas, ypač finansininkės O.Juknevičienės, ištekėjusios už prancūzo ES parlamentaro, „ašaros“ vertos atskiro aptarimo. Tai buvo vaidyba, ji Darbo partijoje buvo viena intelektualiausių narių. O kodėl iš Maskvos parskridusiam V.Uspaskichui policija uždėjo antrankius be teismo sprendimo? Jis sulaikomas neteisėtai. Taip jo reitingai išaugo per keletą savaičių. Dalis darbiečių buvo įkvėpti Darbo partijos pirmininku vėl rinkti V.Uspaskichą, nors K.Daukšiui jokių priekaištų niekas nepareiškė. O V.Uspaskichas ir šiandien tebelieka mįslė. Ar jis tik nevykdo kitos valstybės specialiųjų tarnybų nurodymų?
Lietuvos politika devalvuota. O kokia nauda ekonomikai, jei spekuliuojama, trūksta ryžto premjerui A.Kubiliui dar ir kitu klausimu: Vilniuje kas dvi savaites vyksta piketai prie sostinės savivaldybės, didėja valstybės skola, Vilniaus skola, tolygiai auga skurdas ir kainos už šildymą – jos astronominės, palyginti su darbo atlyginimo minimumą gaunančių žmonių pajamomis ir daugybės pensininkų pensijomis. Kodėl premjeras nereaguoja ir neieško tinkamesnio mero, nes atėjo laikas veikti nedelsiant, neatidėliotinai. Premjeras turi galių įstatymiškai, vadovaudamasis LR įstatymais, paskirti tinkamesnį ir nekorumpuotą merą. Pavyzdžiui, Raimundas Alekna išrinktas valstybės laikraščio „Lietuvos Aido“ skaitytojų kovotoju prieš korupciją Vilniuje. Be to, šis žmogus, būdamas Vilniaus meru trumpą laiką, išdrįso atsisakyti automobilių ratų blokavimo sistemos taikymo, kurį buvo įvedęs ankstesnis Vilniaus meras Artūras Zuokas. Politikos mugėje stinga argumentų. Svarbiausia, kad tai vyksta Vilniuje. Skolos astronominės, siekia beveik milijardą litų. Bet A.Zuokas panorsta įkeisti Vilniaus savivaldybės pastatą už 80 mln. litų kažkuriam komerciniam bankui ir ketina statyti požeminius garažus prie Operos ir baleto teatro. Kodėl toks neūkiškumas? Jei ne ryžtingi R.Aleknos veiksmai, protestas prieš tokį neūkiškumą, tikriausiai Vilniaus miesto taryba jau būtų vieno balso persvara nubalsavusi už tokią antiekonomišką strategiją.
Vilnius turi tinkamų politikų mero pareigoms. Nemokama kava vaišinti rinkėjai įvairiose Vilniaus kavinėse padėjo A.Zuokui surinkti daugiausia balsų, bet jis Užupio vienmandatėje apygardoje Seimo rinkimus pralaimėjo Mantui Adomėnui.
Mąstau – kas bus dar po 22-ejų metų. Jeigu tokiems „išminčiams“ tauta iš jų rankų neišmuš antiekonomikos, t.y. savanaudiškumo, vairo, tai Lietuva išnyks net kaip ir Europos rinkos dalis, nes jau ir dabar ne itin domina kitas pagrindines ES šalis.
Du „bėgliai“ iš Lietuvos – Artūras Zuokas (į Lenkiją) ir Viktoras Uspaskichas (į Maskvą) neproporcingi užimamoms pareigoms. Premjeras A.Kubilius turėtų apsispręsti ir ryžtingai veikti.
Atgal
