POLITIKA
Kodėl Bažnyčia, matydama blogį, turėtų tylėti?
Seime ir žiniasklaidoje konvulsijos dėl pensijų, alkoholio akcizo ir...
Ona Mažeikienė
Vis dažniau Seimo posėdžiai virsta tuščių kalbų ir ginčų parodomaisiais spektakliais. Jų artistai beveik tie patys: demagogijos meną įvaldę - tėvas ir sūnus Mazuroniai, visažiniai V.Gapšys, J.Oleka, A.Butkevičius, teisės „specialistas“ V.Andriukaitis, nepraleidžiąs progos ekrane pasirodyti P.Gražulis ir dar keletas... Iš Seimo tribūnos ir žiniasklaidos skamba didžiulis pensininkų „gailestis“. Nenuoširdžios jų dejonės. Rėkia ne tie, kuriems tikrai skauda. Rėkiantys turi interesą. Jiems „gailestį“ sukėlė artėjantys savivaldybių rinkimai. Pensininkų – rinkėjų daug, todėl metė pažadų jauką – juk už tuščius pažadus neatsako. Amoralu, bet, pasak posakio: „pažadėjo – patiešijo, neišpildė - negriešijo“. Prieš kiekvienus rinkimus nerealių pažadų pažeriama daug. Deja, pažadukais tikinčiųjų vis dar esama.
Kokie aštrūs debatai vyko dėl abortų, dėl gėjų eisenos. „Demokratijos“ gynėja Aušrinė Marija Pavilionienė konvulsiškai gynė moterų „teisę“ - apsispręsti žudyti - ar ne (?) savo (dar negimusius) vaikus. Kas gali būti baisesnio už gyvybės atėmimą?! Klausantis p. Aušrinės išvedžiojimų darėsi koktu, baisu ir liūdna. Pavilionienė, save laikanti didžiai išsilavinusia, kitaminčius piktai, iškreiptu veidu, pašiepia.
Gėjai, lesbietės – nelaimingi žmonės. Baisu, kada jie darosi agresyvūs - norintys visuomenei įpiršti nerealius dalykus - šeimų kūrimą tarp vienos lyties asmenų, vaikų įsivaikinimą. Juk vaikai nori turėti mamą ir tėtį, o ne du dėdes arba dvi tetas. Iššaukiantis gėjų agresyvumas matėsi televizijos ekrane dar organizuojant viešas jų eitynes. Kita vertus, visiškai nepateisinu ėjusiųjų jų eisenos žiūrėti bei kelti riaušes (kaip antai darė seimūnai - Uoka ir Gražulis). Gėjai eina į viešumą tam, kad pagausintų savo gretas. Jeigu nebūtų stebėtojų, jiems nebūtų reikalingos ir viešos eitynės. O apskritai, gaila nelaimingų žmonių, tik jie neturėtų to piršti kitiems.
Sena ir grėsminga žmonijos naikinimo rykštė yra girtuoklystė. Alkoholio gamintojai siekia tik ekonominės naudos sau, visiškai nekreipdami dėmesio į jo naudotojų degradavimą. „Nacionaliniam degtinės gamintojui“ (taip jie save vadina) rūpi gaminti kuo mažesnėmis sąnaudomis ir gauti daugiau pelno. Sumažinus akcizą, degtinė būtų pigesnė, bet dar daugiau liaudis išgertų ir gamintojui būtų naudinga. O žmonės, deja, nesusimąstydami naikina patys save. Pelno siekiantys apie žmonių sveikatą, kultūrą, moralę, dvasines vertybes visiškai nesusimąsto. Alkoholio gamintojai nepagalvoja apie alkoholikų šeimų gyvenimą? Su girtuoklyste kovoja tik medicina ir Bažnyčia, aiškindami, jog alkoholis griauna ne tik geriančiojo sveikatą, bet didina išsigimstamumą, nuo geriančių tėvų kenčia jų šeimos, ypač vaikai. Alkoholis padaro žmones ne tik nemąstančiais, bet dauguma jų tampa kūno bei dvasios ligoniais. Alkoholio žala akivaizdi, kiek dėl jo įvyksta mirtinų nelaimių: žūtys autoavarijose, gaisruose, vaikų išsigimimai, jų fizinis ir dvasinis žalojimas ir t.t., ir t.t. Pavyzdžių gausybė, jų kiekvienas matome aplinkui.
Girtuokliams buvo labai gerai, kai degtinės parduotuvės veikė visą parą, butelį galima nusipirkti degalinėje ar „taške“. Alkoholio gamintojai aiškina, jog sumažinus akcizą jų verslas žlugs, o įsigalės nekontroliuojamos degtinės „taškai“. Taip, jų neturėtų būti. „Taškai“, kontrabanda auga, jeigu su tuo nekovojame iš esmės. Jeigu „taškai“ būtų rimtai naikinami, jų tuoj pat neliktų. Vietos žmonėms tos „girdyklos“ be galo įkyrėję, jas puikiai žino ir parodytų, jeigu tik būtų kas su jomis kovoja. Deja, iki šiol niekas jų rimtai neieškojo O girtuokliui gėralo kokybė visiškai nerūpi. Alkoholikas žino viena – „duok išgerti čia ir dabar.“ Alkoholinių gėralų neprieinamumas tikrai mažina vartojimą. Negavęs alkoholio, girtuoklis per naktį bent prasiblaivytų, o šeima - išmiegotų. Daugumos Seimo narių balsais buvo priimtas įstatymas - sumažinti alkoholio akcizą ir prailginti jo pardavimo laiką.
Laimei, kad ryžtinga Prezidentė to įstatymo nepasirašė ir grąžino Seimui. Seime ir žiniasklaidoje prasidėjo konvulsijos: „susirūpinta“, kaip čia palengvinti alkoholio gamybą, kad degtinė būtų kuo pigesnė ir bet kuriuo paros metu būtų galima jos gauti ir, kad alkoholikai galėtų „atsigerti“ iki soties, iki žemės graibymo. Diskusijose gydytojai daug įrodinėjo apie besaikį gėrimą ir jo padarinius, o alkoholio pramonės atstovas energingai gynė savo verslą ir priekaištavo: „jums visai nerūpi ekonomika“. Taip, jiems svarbu šiandienos pajamos, o žmonių likimai – deja, ne. Gamybininkams aktyviai antrina žurnalistai. Suprantu - žurnalistika irgi verslas. Tačiau ir verslas verslui nelygus! Ko vertas verslas, naikinantis tautą?! Niekam nepaslaptis, kad didžioji žiniasklaidos dalis ne informuoja, o už didelius pinigus formuoja ir suformuoja žmonių nuomonę. Kas galėtų paneigti, kad ir dalis seimūnų, iš sumažinto akcizo tikėjosi artėjantiems rinkimas finansinės paramos?!
Bažnyčia, matydama plintančius amoralius reiškinius: abortus – negimusių (ir gimusių) vaikelių žudymą, begalinį alkoholizmą, jo daromą žalą žmogui ir visuomenei - negali tylėti. Bažnyčia neturi likti abejinga žūstančiam žmogui, jos pareiga yra patarti, padėti, atskirti gėrį nuo blogio ir kaip to blogio atsikratyti. Vyskupai ir kunigai visada pasisakė prieš abortus, alkoholizmo didėjimą ir dėl jo žmonių degradavimą. Bažnyčios priedermė kovoti su vešančiomis blogybėmis. Žiniasklaidos korifėjai tuoj apkaltino kunigus politikavimu?! Kunigai - irgi Lietuvos piliečiai. Kodėl, kas uždraudė jiems turėti ir pasakyti savo nuomonę? Per visus amžius daktarai gydė kūną, o dvasininkai - sielą. Dabar – kunigų susirūpinimas, kad žūsta moralės, dvasinės vertybės - vadinamas politikavimu. Tik prasitarus, kad Seimo narių, pasisakančių už abortus, už alkoholio akcizų mažinimą, už kitų amoralių dalykų sklaidą asmenų pavardės galėtų būti paviešintos bent bažnyčios skelbimų lentose, kad žmonės žinotų apie renkamus žmones. Kilo baisus pasipiktinimas. Bet koks nepatinkantis teiginys - vadinamas politikavimu. Ačiū Dievui, praėjo tie laikai, kai - „buvo viena partija, viena nuomonė ir jos tiesa“. Dabar kiekvienas galime turėti savo požiūrį ir viešai išreikšti. Tarp kai kurių Seimo narių ir talkinančios žiniasklaidos (ypač aštrių, kartais įžeidžiančių posakių nevengiančio R.Valatkos) pasireiškė pyktis ir desperacija. Nustebino - šiaip viešai nedaug besireiškiančios - Dalios Kuodytės pasipiktinimas: kaip gali Bažnyčia kištis į Seimo sprendimus ir kelti mintį viešinti pavardes pasisakančių už žmonių moralę žalojančius įstatymus. Nesuprantu, ko taip nervintis ir bijoti viešumo. Jeigu mano, kad priima teisingus sprendimus, tai turi tik džiaugtis, kad jų pavardę sužinos daugiau žmonų, o jeigu taip pyksta – reiškia bijo ir patys žino, kad yra neteisūs.
Kad girtuoklystė baisi tautos nelaimė, nereikėtų net įrodinėti. Šiam blogiui sutartinai visiems reikia priešintis. Labai svarbus antialkoholinis švietimas. Be abejo, vaikai teigiamus ir neigiamus pirmuosius įgūdžius gauna šeimoje. Jeigu vaikai kasdien mato girtą tėvą, neduok, Dieve, dar ir motiną, tai jų vaikystė jau nuo mažens apnuodyta. Iš tokių šeimų išauga ir dorų žmonių, bet, deja, neretas pasuka ir tėvų keliais. Senius girtuoklius, vargu bau, galima atvesti į doros kelią, tik nedaugeliui jų pavyksta prašviesėti. Svarbiausia - rūpintis vaikų ir jaunimo antialkoholiniu švietimu. Į tai turėtų atkreipti dėmesį mokykla, spauda ir visagalė televizija. Jau XIX a., o ypač XX a. I p. (iki sovietmečio) buvo išleisti vadovėliai, daug spaudos, žurnalų su iliustracijomis apie alkoholio daromą fizinę, moralinę ir dvasinę žalą. Dabar gi šito pasigendama. Susiduria nelygios jėgos: pelno siekiantys degtindariai ir silpnavaliai žmogeliai. Su vartančiais didelius pinigus kovoti be galo sudėtinga, bet... būtina, jeigu norime išlikti mąstančia tauta.
Atgal
.jpg)
(1).png)
