POLITIKA
Kelyje į aukso amžių. I dalis
2011 01 26
Vytautas Ramanauskas
Socialinių mokslų daktaras
Lietuvoje, ypač ekonominės krizės metais, spaudoje, radijo ir televizijos programose dažniausiai skambėjo nusivylimo bei liūdesio varpai. Daugelis piliečių, ne tiktai eilinių, bet ir išsilavinusių, kalba apie XX amžių kaip apie vieną iš blogiausių laikmečių mūsų istorijoje. Tačiau, paklausus šio laikmečio kritikus, kuris šimtmetis Lietuvos istorijoje buvo geresnis, atsakymo nesulauki! Svarbiausiais mūsų tautai ir jos valstybei istoriniais įvykiais laikytini du Nepriklausomybės atkūrimai. Nepriklausomybė - tai laisvė, atverianti tautiečiams ir valstybės piliečiams kelius į tobulėjimą ir gerovę. Laisvė leidžia rinktis ir rasti prasmę, kas sudaro, anot mūsų žymaus filosofo Antano Maceinos, žmogiškojo gyvenimo pagrindą, ant kurio statomas visas žmogaus gyvenimas. Tai vienas iš daugelio laisvės sąvokos apibrėžimų. Teoriškai, laisvė yra idėja, filosofinė sąvoka, taikoma, kalbant apie fundamentalius politinių problemų sprendimus bei žmonių, jų bendruomenių, tautų ir valstybių siekiamų tikslų įgyvendinimus.
Laisvės kaina ir vertė
Kalbėdami apie kainą ir vertę, neturime galvoje šių sąvokų tik ekonomines reikšmes, susijusias su pinigais ar prekine gamyba. Pirmiausia, šiomis trumpomis sąvokomis, gal kiek perkeltine prasme, norime išreikšti tautos netektis ir pasiektus, ypač dvasinius bei moralinius, rezultatus kovose už laisvę ir nepriklausomybę. Suprantama, kad prarastų gyvybių ir kalėjimuose, lageriuose bei tremtyse praleistų metų neįmanoma nei įkainoti, nei atlyginti, nors kartais tai ir mėginama daryti. Lygiai taip pat, kaip neįmanoma pinigais ar kitokiais, gyvenime suprantamais ekvivalentais, įvertinti vėliavos, himno ar laisvo žodžio bei rašto atgavimo. Visa tai kiekvienam mąstančiam ir turinčiam tautinės bei pilietinės savigarbos žmogui yra savaime suprantami ir neįkainojami laisvės ir nepriklausomybės simboliai. Iškovota laisvė ir valstybingumas kiekvienam iš mūsų atveria vartus į gerovės kelius, kuriuos patys galime rinktis. Tai ir yra didžiausia mūsų laisvės vertė. Laisvas pasirinkimas, anot vieno žymiausių XIX a. filosofų ir ekonomistų Džeimso Milio (James Mill), yra svarbiausias ekonominės laisvės akcentas, leidžiantis savo pačių pasirinktu būdu siekti savo pačių gero.
Siekdami išsaugoti savo laisvo pasirinkimo kelius, mes įstojome į NATO ir į Europos Sąjungą. Tai neabejotinai vienos iš didžiausių sėkmių per visą mūsų tautos istoriją, užtikrinusių saugesnį ir produktyvesnį mūsų gyvenimą. Tačiau mes negalime visiškai nusiraminti ir pamiršti grėsmes bei realius pavojus, tebekeliančius mūsų laisvei ir nepriklausomybei - kaip iš išorės taip ir iš vidaus. Apie tai ne tiktai mus, bet ir visą Europą labai rimtai įspėja pastarųjų metų politiniai įvykiai, organizuojant rinkimus Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ar Gruzijoje. Nors tai vyko skirtingose šalyse, bet rinkimų įtakojimo iš šalies scenarijai buvo labai panašūs. Į šių šalių vyriausybinę, parlamentinę ar prezidentinę aplinką stengtasi kuo daugiau prastumti rusų bei prorusiškai nusiteikusių piliečių, dažniausiai, priklausiusių buvusiai kompartijai, o neretai ir saugumui. Ypač ryškios Rusijos trečiosios imperijos užmačios, kuriamos pagal A.Dugino teorijas, panslavizmo bei stačiatikybės pagrindu ir siekis neišleisti iš savo kontrolės pirmosios (carinės) ir antrosios (bolševikinės) imperijų metais užgrobtų tautų bei jų teritorijų.
Suprantama, Rusijos imperialistiniams sluoksniams nerimą kelia NVS byrėjimas, kurį atspindi pastarųjų metų įvykiai Gruzijoje, Ukrainoje ir iš dalies Baltarusijoje. Šimtmečiais engtos ir rusintos gruzinų ir ukrainiečių tautos, pagaliau ryžosi realiai nusimesti imperinį jungą ir tapti tikrai nepriklausomomis Europos valstybėmis. Mums, lietuviams, šie gruzinų ir ukrainiečių siekiai labai gerai suprantami, nes jie šiandien stengiasi padaryti tai, ką mes padarėme 1990-siais! Su Ukraina mus sieja ne tiktai Lietuvos didžiosios kunigaikštystės istorija, bet ir kova su rusų imperija už savo gimtąją kalbą ir raštą, kai buvo draudžiama ne tiktai lietuviškai, bet ir ukrainietiškai kalbėti bei rašyti. Paradoksalu, kad dar ir šiandien nepriklausomose valstybėse tenka kovoti su tebebujojančia rusifikacija kultūrinėse ir ūkinėse-ekonominėse sferose bei kasdieniniame gyvenime. Ši kova ypač sunki labiausiai surusintoje Rytų Ukrainoje, kaip ir pas mus okupantų sulenkintuose bei surusintuose kai kuriuose Rytų Lietuvos rajonuose. Nutautinti vietiniai gyventojai lietuviai ir svetimtaučiai tampa masalu visokiems autonomijų kūrėjams. Vienur kaip, pavyzdžiui, Kaukaze ar Moldovoje tai daroma atvirai, su kariuomenės ir ginklų pagalba, o kitur per savo tautiečius bei statytinius, panaudojant neribotus specialiųjų tarnybų pinigus, dažniausiai teikiamus per plačiai išsikerojusias savo dujų ir naftos kompanijas. Tai šliaužiančios į Vakarus invazijos metodai, kai per stambiausias, faktiškai valstybines kompanijas bandoma įsitvirtinti kaimyninių šalių ministerijose, vyriausybėse ir parlamentuose. Taigi trečiosios Rusijos imperijos grėsmė yra reali ir pakibusi ne tiktai virš Gruzijos, Ukrainos ar Baltijos šalių, bet ir virš visos dabartinės, nors ir atrodančios saugia, Europos.
Siekiant išvengti neseniai atsikūrusioms demokratinėms šalims naujų imperinių grėsmių, būtina gaivinti savą tautinę-pilietinę mąstyseną ir pagarbą gimtajai kalbai bei istorijai. Visų lygių mokyklose ir žmonių bendruomenėse reikalingas tautiškumo ugdymas. Dabar, likviduojant apskritis, labai gera proga visas mokyklas perduoti Švietimo ir mokslo ministerijos žinion. Valstybė, finansuojanti švietimą, privalo siekti, kad jis tenkintų svarbiausius tautos interesus bei tikslus. Viena iš svarbiausių priemonių šiems tikslams pasiekti Lietuvoje yra visuotinis valstybinės, t.y. lietuvių kalbos, vartojimas visose gyvenimo sferose. Metas būtų tęsti tarpukaryje pradėtą pavardžių bei vietovardžių lietuvinimą. Tautos kalba, tapusi valstybine, sudaro pilietiškumo pagrindą visiems krašto gyventojams. Daugumoje Europos ir pasaulio valstybių, norint tapti tų šalių piliečiu, būtina mokėti valstybinę kalbą. Deja, Lietuvoje, praktiškai, tokia taisyklė negalioja. Čia visiems buvusiems kolonistams suteiktas naujas „rusakalbių nacijos“ statusas ir urmu suteikta pilietybė bei išduoti pasai, tapę ypač vertingais Lietuvai įstojus į ES. Lengvos Lietuvos pilietybės įsigijimo sąlygos, skirtingai negu kaimyninėse Baltijos šalyse, toliau vilioja ateivius iš Rytų. Ir šie nesnaudžia. Skuba tapti Lietuvos piliečiais ir kaip galima greičiau pasinerti į „draugiškos“ šalies gyvenimą, ypač rinkiminių kampanijų progomis. Šiuo požiūriu Lietuva išsiskiria iš kitų Europos šalių, nes sunku įsivaizduoti, kad Lenkijoje, Vokietijoje ar toje pačioje Rusijoje svetimtautis „Gazpromo“ suvirintojas, vos išlipęs iš traukinio „Maskva-Karaliaučius“, galėtų pretenduoti į sostinės mero, ministerijų vadovų ar net į premjero postus. Žinoma, dabar, kai virš Baltijos šalių skraido NATO naikintuvai, esame apsaugoti nuo pavojų ir išorinės invazijos. Tačiau negalime pamiršti, kad buvę okupantai niekada neatsisakė savo imperialistinių kėslų Baltijos regione. Dabar Rusija savo įtakos siekia taikiu būdu - per ekonomiką, kultūrą, panaudodama „penktąsias“ kolonas, kurios yra ypač didelės Baltijos šalyse, įskaitant ligi šiol okupuotą Mažosios Lietuvos - Karaliaučiaus kraštą. Pirmiausia, stengiamasi kuo efektyviau išnaudoti visus buvusių respublikų ekonominius ryšius, ypač energetikos srityje. Čia kaip ir sovietmečiu tiekiamos dujos ir nafta, tik dabar, aišku, už pasaulines kainas. Tiesa, nafta, kaip prisimename, valdant Mažeikių įmonę amerikiečiams, Lietuvai buvo parduodama su dažnomis pertraukomis, kas galų gale Viljamso kompaniją privertė atsisakyti, politinėmis intrigomis supančioto, rusiško biznio. O dabar, kai įmonę nupirko lenkai, naftos tiekimas naftotiekiu buvo visiškai nutrauktas. Panašiai gali atsitikti ir su dujomis, tiekiamomis iš Rusijos. Čia dar blogiau. Jei naftą galima importuoti per Būtingę ir Klaipėdą, tai dujos iš Rusijos vieninteliu dujotiekiu ateina per Baltarusiją, kuri jau pademonstravo savo politines galimybes, užsukdama Lietuvai tiekiamų dujų kranelį. Ne mažiau problemų su politiniu atspalviu yra ir elektros gamyboje bei jos realizavime. Apie 80 proc. Lietuvos elektros energijos buvo pagaminama Ignalinos atominėje elektrinėje, kurios vieninteliu branduolinio kuro šaltiniu buvo Rusija. Prie Rusijos energetinės sistemos tebėra prijungtas ir visos Lietuvoje pagamintos elektros energijos realizavimas. Taigi visa pagrindinė elektros energijos gamybos ir realizavimo sistema faktiškai yra įvairiausių Rusijos organizacijų bei tarnybų, įskaitant politines ir specialiąsias, rankose. Tai ne tik nenaudinga Lietuvai, nes didesnė dalis realizacinio pelno patenka į Rusijos iždą ir į šešėlinių finansų oligarchų kišenes, bet ir neatitinka svarbaus tautos intereso, kad patys lietuviai galėtų įsigyti geriausiai apmokamų atominės energetikos specialybių ir užimti atitinkamas darbo vietas, kurias vis dar tebeužima svetimtaučiai. Tai yra ypač aktualu dabar, kai kalbama apie naujojo, vakarietiško atominio reaktoriaus statybą Lietuvoje. Ateityje, siekiant išsaugoti svarbiausius tautos bei jos valstybės interesus ir užtikrinti šalyje ekonominio naudingumo augimą, būtina lietuviams naftos, dujų, elektros gamybą perimti į savo rankas.
Trečiosios Rusijos imperijos kūrėjai daug dėmesio skiria rusiškos kultūros, ypač kalbos, tolimesnei plėtrai. Tam labai tinka Lietuvoje išplitę kabelinės televizijos kanalai, per kuriuos didesnė dalis programų transliuojama rusų kalba. Nuo pastarųjų nedaug atsilieka ir įvairios radijo stotys. Stebina Lietuvos komerciniai televizijos kanalai, kai mūsų tautos vardu laužyta kalba veblena pramoginio konkurso narys, šoka rusiškas „kalinkas“, sulaukdamas audringų plojimų. Vilniuje, Šiaurės miestelyje, įsikūrė didelis knygynas, skirtas tiktai rusiškoms knygoms platinti, nors tokių knygų skyriai yra beveik visuose kituose knygynuose. Tuo tarpu Lietuvoje apie knygynus, kur būtų platinamos vien lietuviškos knygos, neteko girdėti. Sunku įsivaizduoti kitą tokią Europos tautą, kuri būtų ne tik labai tolerantiška visokiems užklydėliams, nepriklausomai nuo jų tikslų, bet ir įsimylėtų buvusius okupantus. Tai kalba apie didelį tautinės savigarbos deficitą, kuo meistriškai naudojasi didelį ekspansionizmo patyrimą turintys kaimynai. Rusifikacija, kaip gerai prisimename, okupacijos metais buvo vykdoma per kariuomenę, švietimą, žiniasklaidą ir kitas valstybines institucijas. Dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, to paties tikslo siekiama, prisidengiant kultūra, kai visą vasarą plėšiamos rusiškos dainuškos Palangoje, arba religija, kai tame pačiame kurorte, lietuviškiausiame pajūrio kampelyje, išdygsta vienas iš trečiosios imperijos simbolių - rusiška cerkvė. Kažkodėl, jau dvidešimtaisiais nepriklausomybės metais, rusiškos kultūros įtaka mūsų šaliai ne tik nemažėja, o atvirkščiai - didėja. Žvilgtelėkime į sostinės dramos ar mažojo teatro repertuarą. Vis dar pilna rusų autorių pjesių. Ar nepakankamai per 50 metų mums buvo diegiamas domėjimasis rusiškuoju charakteriu? O ir muzika... Štai Kongresų rūmuose vos ne kiekviename koncerte būtinai atliekami rusų kompozitorių kūriniai. Atlikėjai („gastrolieriai“) irgi dažniausiai atvyksta, deja, iš Rusijos. Vargu, ar galima numoti ranka ir nekreipti jokio dėmesio į panašius kultūrinius-dvasinius rytiečių žygius Lietuvoje. Jais, nors ir netiesiogiai, mėginama įtikinti ne tik žemaičius, bet ir visus lietuvius, kad tie rusai, nors dar tik vakar nusimetę nuo pečių PPŠ automatus ir nusivilkę geriausių Lietuvos sūnų ir dukrų krauju permirkusias šimtasiūles, yra geri bičiuliai ir kad juos verta ne tiktai mylėti, bet ir laikyti gelbėtojais nuo skurdo bei visų kitų bėdų, o pirmai progai pasitaikius, kad ir per rinkimus, pasikviesti save valdyti. Apie tai akivaizdžiai byloja ankstesnių metų rinkiminių kampanijų maratonai bei juose pasiekti rezultatai, kai per kelias dienas prieš rinkimus sukurta ir, greičiausiai, Kremliaus paremta partija „tvarka bus“ Rytų ir Šiaurės Vakarų Lietuvos kaimiškuosiuose rajonuose surinko ar supirko, kaip ne kartą skelbė žiniasklaida, balsų daugumą. Paprastai tokias lietuvių išdaigas mėginama paaiškinti nusivylimu buvusia valdžia dėl skurdo ir nesibaigiančiomis paieškomis vis naujų mesijų, kurių, kaip matėme, Lietuvoje netrūksta. Vos pasibaigus vieno žmonių gelbėtojo nuo „betvarkės“ ir žadėjusio įvesti „tvarką“ epopėjai, tuojau pat atsirado kitas, kilęs iš vienos skurdžiausių bei korumpuočiausių pasaulio šalių, mesijas-rusas, žadantis sukurti mūsų šalyje rojų (matyt panašų į porevoliucinės Rusijos). Taigi, kaip nežiūrėtume ir nemąstytume, viskas, ypač rinkiminių kampanijų metu, sukasi apie tvarką ir skurdą valstybėje.
Tvarka, kaip žinia, yra vienas iš svarbiausiųjų civilizacijos bei kultūros ir sėkmingo šalies vystymosi bruožų. Taip pat žinoma, kad gerai tvarkai įvesti reikalingi geri įstatymai ir, svarbiausia, kad visi šalies piliečiai, nepriklausomai nuo jų pareigybinio ar socialinio statuso, juos sąžiningai vykdytų. Kalbant apie Lietuvos įstatymus, bent jau kiekybine prasme, atrodo, kad mes jau turime viską, kas būtiniausiai reikalinga kasdieniniam šalies gyvenimui. Galvojant apie Valstybės ateitį bei vystymosi perspektyvas ir ypač apie tautos išlikimą, tolimesnę miesto ir kaimo plėtrą bei daugelį kitų problemų, suprantama, reikės tobulinti esamus ir kurti naujus įstatymus. Tam mes ir renkame, kas ketveri metai, naują Seimą. Deja, ligi šiol daugiausia rūpesčių kelia ne tiek gerų įstatymų trūkumas, kiek įstatymų blogų vykdytojų perteklius. Žinoma, šiuo atveju būtų galima pritaikyti seną posakį, kad nėra blogų žmonių, bet yra blogi įstatymai. Kas reikštų, kad daugybei galiojančių įstatymų trūksta tiktai vieno įstatyminio sverto, kuris priverstų blogiečius tinkamai vykdyti visus kitus įstatymus.
Skurdas - viena iš sunkiausiai įveikiamų socialinių problemų. Lietuvoje apie šeštadalis gyventojų yra atsidūrę žemiau santykinės skurdo ribos, atsirandančios tada, kai vienišam ekvivalentiniam žmogui-vartotojui tenka mažiau negu pusė vartojimo išlaidų vidurkio, kurį šiuo metu sudaro apie 350 Lt/mėn. Žinomos ir pagrindinės skurdo priežastys: nedarbas, žemas darbo užmokestis, alkoholizmas ar tiesiog nenoras dirbti. Vardan teisybės, šias pagrindines skurdo priežastis reikėtų dar padalinti į objektyvias bei mažai priklausančias nuo pačios darbo jėgos aktyvumo ir į subjektyvias, kurios daugiausia priklauso nuo pačių dirbančiųjų bei kandidatų į darbo vietas aktyvumo, pasiruošimo darbui ir asmeninių gebėjimų. Per pastaruosius dvejus metus dėl ekonominės krizės Lietuvoje nedarbo lygis padidėjo nuo 6,8 (2008 m.) iki 13,7 (2009 m., Stat.dep. duomenys, 2010 m.) procentų. Atskiruose regionuose bei skirtinguose socialiniuose ir demografiniuose gyventojų sluoksniuose nedarbo lygis skirtingas. Ypač didelis nedarbas kai kuriuose kaimiškuosiuose regionuose bei jaunimo tarpe. Apie ketvirtadalis jaunų, daugiausia kaimo žmonių, neturi darbo, o ir dirbančiųjų darbo užmokestis labai žemas, kas daugiausia ir lemia aukštą skurdo lygį kaime, kur jis beveik tris kartus didesnis negu mieste. Čia ir iškyla ta pagrindinė objektyvioji, galima sakyti, paveldėtoji - istorinė kaimo ir miesto demografinės proporcijos problema šalyje, kurią trumpai galima būtų išreikšti vienu trumpu sakiniu: kuo mažiau kaimo, tuo mažiau skurdo.
Gyvenimo sąlygos, kaip rodo aukštą gyvenimo lygį pasiekusių šalių patyrimas, labai priklauso ir nuo subjektyvių priežasčių, tokių kaip gyventojų aktyvumas. Lietuvoje aktyvūs gyventojai, t.y. užimti ir bedarbiai asmenys, sudaro apie 70 procentų, skaičiuojant nuo visų 15-64 metų šalies gyventojų. Tuo tarpu kai aukšto pragyvenimo lygio šalyse, tokiose kaip Danija, Vokietija ar JAV, aktyvių gyventojų lyginamasis svoris didesnis. Šiose Europos šalyse ir Amerikoje didesnį žmonių aktyvumą lemia palankesnės verslo, darbo ir gyvenimo sąlygos. Išsivysčiusiose šalyse, ypač JAV, didesnė iniciatyvos laisvė, palankesnė ūkinė-ekonominė struktūra su labai išvystyta pažangiausia pramone bei bankininkyste ir absoliučia miesto gyventojų dauguma. Suprantama, kad, daugumai žmonių gyvenant miestuose, lengviau įsigyti paklausesnes specialybes ir daugiau galimybių susirasti tinkamą bei geriau apmokamą darbą.
Lietuvoje, sprendžiant geresnio darbo jėgos panaudojimo problemą, reikėtų didinti teritorinį gyventojų mobilumą. Tam tikras, nors ir stichiškas, darbo jėgos mobilumas iki ekonominės krizės egzistavo statybose. Daug žmonių iš kitų regionų vykdavo dirbti į didžiuosius miestus, ypač į Vilnių. Siekiant patenkinti darbo poreikius ir išvengti svetimtaučių antplūdžio iš Rytų, būtina sudaryti sąlygas lietuviams su šeimomis persikelti į sostinę bei kitus didesnius Lietuvos miestus. Įdarbinus ir apgyvendinus kitų Lietuvos regionų žmones mūsų miestuose, ypač didžiuosiuose, spręstųsi darbo jėgos paieškų problema iš savų resursų ir sumažėtų mūsų piliečių darbo paieškos užsienyje, neretai pasibaigiančios apgavystėmis ir tragiškomis žūtimis.
Šalies ūkinė-ekonominė ir demografinė restruktūrizacija
Dabar, kai į Lietuvą ateina didžiulės (dešimtys mlrd. litų) ES lėšos, turime gerą progą pradėti esminę ūkinę-ekonominę ir urbanistinę-demografinę pertvarką. Privalome kaip galima greičiau prisitaikyti prie naujų europinių-vakarietiškų darbo, veiklos ir gyvenimo sąlygų. Tačiau, pirmiausia, reikėtų išsiaiškinti ir apsispręsti, kas mes, kokia šalis dabar esame ir kuo norėtume būti ateityje. Nuo seno esame įpratę girdėti iš poetų bei rašytojų ir net dabar, XXI a. pradžioje, iš politikų ir kai kurių mokslininkų, kad Lietuva - tai žemės ūkio kraštas, apdainuotas lyriškomis dainomis ir kupinas kaimiškos nostalgijos. Tai buvo tiesa, būdinga iki XX a. pirmosios pusės, kai kaime gyveno ir dirbo dauguma šalies gyventojų. Tačiau dabar, kai kaime gyvenantieji sudaro mažiau negu trečdalį visų šalies gyventojų, ir žemės ūkyje dirbantieji tesudaro tiktai apie šeštadalį visų dirbančiųjų, o jų sukuriamas produktas nesiekia nei 5 procentų metinio bendrojo vidaus produkto (BVP), kalbėti apie žemės ūkį kaip apie svarbiausią ūkio šaką bei ekonomikos sritį ir laikyti Lietuvą agrarine šalimi, panašia į Moldovą ar Albaniją, nėra pagrindo. Žinoma, jeigu Lietuvą lyginsime su tarpukaryje vadintomis agrarinėmis, o dabar vienomis iš labiausiai išsivysčiusių, industrinių Europos šalių, tokių kaip Danija ar Olandija, kuriose kaimo gyventojų ir žemės ūkyje sukurto BVP lyginamasis svoris yra maždaug dvigubai mažesnis už atitinkamus mūsų šalies rodiklius, tai Lietuva dar tebeturi agrariškumo požymių. Ypač nemažas agrariškumo šešėlis ant mūsų šalies krinta dėl per didelio žemės ūkyje dirbančiųjų skaičiaus, kurių lyginamasis svoris yra 5-6 kartus didesnis už atitinkamus išsivysčiusiųjų Europos šalių rodiklius. Tai kalba ne tiktai apie žemą darbo našumą bei nepakankamą techninį žemės ūkio gamybos lygį Lietuvoje, bet ir rodo vyraujančio smulkaus ūkio organizacinius trūkumus bei menką ekonominį efektyvumą. Į visa tai atsižvelgus matosi, kad dabartiniame Lietuvos kaime yra per daug gyvenančių ir dirbančių žmonių.
Galvojant apie tolimesnę Lietuvos ekonominę-socialinę plėtrą bei geresnius makroekonominius rodiklius, būtina tobulinti šalies perspektyvinio vystymo strategiją, pagrindinį dėmesį ir lėšas skiriant našiausioms bei efektyviausioms ekonomikos sritims. Lietuvoje didžiausiu efektyvumu pasižymi apdirbamoji pramonė, kurioje dirba apie penktadalis visų šalies dirbančiųjų ir kurie sukuria apie ketvirtadalį viso Lietuvos BVP. Taigi nesunku apskaičiuoti, kad apdirbamojoje pramonėje vienam dirbančiųjų procentiniam punktui tenka apie 1,3 proc. punkto BVP. Kai tuo pat metu žemės ūkyje, atitinkamai skaičiuojant, tenka tiktai apie 0,3 proc. punkto BVP, t.y. apie keturis kartus mažiau. Suprantama, čia galima diskutuoti apie pateiktų ūkinių-ekonominių sričių nevienodą svarbą Lietuvai ar dėl pateiktų duomenų palyginamumo, bet menkas darbo jėgos našumas žemės ūkyje, lemiantis žemą šios ūkio šakos ekonominį efektyvumą, akivaizdus. Todėl galvojant apie tolimesnę ūkinę-ekonominę bei socialinę plėtrą ir gerovės kilimą Lietuvoje, būtina peržiūrėti jos perspektyvinio vystymosi strategiją, aiškiai priskiriant prioritetinėms efektyviausias ūkines-ekonomines sritis, užtikrinančias didžiausią užimtumą, darbo našumą bei ekonominės veiklos efektyvumą. Einant šiuo keliu reikia atsisakyti tuščios rinkiminės propagandos, ypač nuvykus į atokesnius šalies regionus žadėti visiems visur ir visada padėti. Prioritetinėmis sritimis reikėtų laikyti apdirbamosios pramonės šakas, susijusias su naujausių mokslo, ekonominių žinių ir technologijų kūryba bei jų panaudojimu gamyboje.
Šiandien daug rašoma spaudoje ir kalbama įvairiose konferencijose apie žinių ekonomiką. Vienoje iš įvykusių Vilniuje žinių ekonomikos forumo sesijoje buvo pažymėta, kad dabar, postindustriniame šalių ekonominio vystymosi etape, nulemia investicijos ne tiek į fizinį kapitalą, kiek į žinių bei naujovių (inovacijų) kūrimą, t. y. į mokslą bei technologijas ir į jų panaudojimą. Įgyvendinant žinomą Lisabonos strategiją, Europos Sąjungos šalių išlaidos moksliniams tyrimams ir eksperimentiniai plėtrai 2010 metais turėjo sudaryti ne mažiau kaip 3 proc. šalies BVP. Ligi šiol Lietuvoje šiems tikslams skiriamos lėšos nesiekė ir 1 proc. metinio BVP. Ypač mažą dalį, apie 0,2 proc., tesudaro privačios lėšos, skiriamos moksliniams ir eksperimentiniams tikslams. Lietuvoje priskaičiuojama iki 2 tūkst. įvairių informacijos bei telekomunikacijų technologijų, daugiausia smulkių, turinčių tiktai kelis darbuotojus, įmonių. Kartu reikia pažymėti spartų šiose įmonėse sukurtų produktų eksporto augimą, kuris per pastaruosius trejus metus padidėjo 35 proc. ir dabar sudaro apie 5 proc. viso šalies eksporto. Taigi galima teigti, kad Lietuvoje jau turime konkrečius mokslinių bei eksperimentinių tyrimų rezultatus ir gerą pagrindą tolimesnei veiklai, tobulinant informacines technologijas bei plečiant žinių ekonomikos ir naujovių (inovacijų) verslą. Apie sėkmingos veiklos pradžią, diegiant pažangias technologijas Lietuvoje, kalba ir modernių saulės elementų kaupimo įrenginių gamybos įmonės kūrimas Vilniuje ir pažangių technologijų taikymo maisto pramonėje laboratorijos kūrimas Kaune. Vyriausybė, siekdama spartesnės naujovių verslo plėtros, patvirtino programą, skatinančią įmones daugiau investuoti į mokslinius tyrimus pasinaudojant mokslo-technologinių parkų ir verslo informacinių centrų konsultacinėmis paslaugomis. Intelektualinės veiklos plėtrai svarbios yra ir politinių partijų programinės nuostatos, akcentuojančios žinių ekonomikos svarbą ir numatančios, pagrindinius, priimtų programų įgyvendinimo kelius bei būdus. Daugiau dėmesio iš valstybinių institucijų bei visuomenės turėtų susilaukti Tėvynės Sąjungos partijos programoje numatyta, ambicinga, stiprios ekonomikos vizija. Įgyvendinus šioje programoje numatytą Tautos ūkio pertvarkymą žinių ekonomikos pagrindu per artimiausius dvylika metų šalies BVP turėtų padidėti apie 2,5 karto (TS programa). Tai leistų sumažinti dabartinį Lietuvos ekonominį-socialinį atotrūkį nuo kitų, labiau išsivysčiusių, Europos Sąjungos šalių ir padidintų tautiečių pasitikėjimą savo šalies ateitimi.
Miestų plėtra ir demografiniai pokyčiai
Žmonijos civilizacija bei kultūra yra neatsiejama nuo miestų vystymosi ir nuo kiekvienos tautos bei valstybės urbanistinių-demografinių pokyčių jų istorijoje. Urbanizacija, arba miestėjimas, - tai ne tik miestų statyba bei plėtra, bet ir visuomeninis, ekonominis-socialinis procesas, lemiantis tautų ir valstybių vystymąsi. Šalies urbanizacija pasižymi miestų skaičiumi, jų dydžiu bei gyventojų skaičiumi, miesto ir kaimo gyventojų skaičiaus santykiu ir jo įtaka visuomenės vystymuisi. Europoje per pastaruosius du šimtmečius spartus miestų augimas buvo susijęs su XIX-XX a. industrinės civilizacijos laikotarpiu, kai plėtėsi pramonė naujų technikos ir mokslo išradimų pagrindu. Industrinei ir ypač dabartinei postindustrinei civilizacijai, skirtingai nuo tradicinių agrarinio tipo civilizacijų, labai priklausiusių nuo gamtos, būdinga miesto kultūra, spartūs gyvenimo, mokslo ir technologijų kūrimo bei jų panaudojimo tempai. Taip pat intensyvi ryšių ir informacinių sistemų plėtotė, gyventojų mobilumas ir iniciatyvos bei pasirinkimo laisvė. Urbanistinio vystymosi rezultatai gerai atsispindi atskirų Europos ir pasaulio šalių ekonominiuose, socialiniuose bei gyvenimo lygio kilimo rezultatuose. Labiausiai išsivysčiusių ir pasiekusių aukščiausią gyvenimo lygį Europos šalių, tokių kaip Liuksemburgas, Danija, Švedija ar Belgija, urbanizacijos lygis aukščiausias. Šių šalių miestuose gyvena daugiau negu 80 proc. visų gyventojų, o jose sukurtas bendras vidaus produktas, skaičiuojant vienam gyventojui, žymiai viršija Europos Sąjungos BVP vidurkį. Panaši urbanizacijos ir pasiekto išsivystymo lygio koreliacija pastebima ir kitų pasaulio kontinentų šalyse: JAV, Japonijoje, Australijoje.
Lietuvoje, skirtingai nuo kitų šalių, urbanizacija dažniausiai vyko nepalankiomis lietuvių tautai okupacijos ir svetimtaučių kolonizacijos sąlygomis. Apie ką akivaizdžiai byloja mūsų pastarųjų dviejų amžių miestų vystymosi istorija. XIX a. pabaigoje, pirmosios rusų okupacijos metais, devyniolikoje Lietuvos miestų, turėjusių administracines teises, gyveno apie 350 tūkst. arba maždaug 13 proc. visų krašto gyventojų. Tiktai šešiuose miestuose gyveno daugiau negu po 10 tūkst. žmonių, o didžiausiuose jų - Kaune beveik 80 tūkst., Vilniuje apie 150 tūkst. (A.Daniliauskas, Lietuvos miesto materialinė kultūra, XX a.). Deja, lietuviai, kaip nurodo kitas šaltinis (R.Vėbra, Lietuvių visuomenė XIX a. antroje pusėje) tesudarė tiktai 11,4 proc. visų miestiečių. Nors tuomet tarp viso krašto gyventojų lietuvių buvo apie 60 procentų. Demografinė situacija Lietuvoje labai pasikeitė praeitame šimtmetyje. Tarpukario nepriklausomybės pabaigoje miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse jau gyveno apie 700 tūkst. žmonių arba maždaug ketvirtadalis visų šalies gyventojų. Per tuos nepriklausomybės metus, lyginant su XIX a. pabaiga, ne tiktai padvigubėjo miestiečių skaičius, bet ir labai pasikeitė tautinė gyventojų sudėtis. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse lietuviai miestiečiai jau sudarė apie 70 proc., t.y. absoliučią daugumą Lietuvos miestų gyventojų. Tai neabejotinai akivaizdi tautos iškovotos laisvės ir atkurtos nepriklausomybės vertė.
Po Antrojo pasaulinio karo, kaip žinome, Lietuva vėl buvo užgrobta ir demografinė bei urbanistinė situacijos turėjo kisti okupanto naudai. Dalis Lietuvos gyventojų buvo sunaikinta karo metais, kiti pasitraukė į Vakarus, o likusieji dalyvavo ginkluotame bei rezistenciniame pasipriešinime ir gyveno nuolatiniame išlaisvinimo laukime. Dešimtys tūkstančių rezistencijos dalyvių buvo išžudyti ir šimtai tūkstančių ištremti bei įkalinti Sibiro lageriuose. Taigi antrosios – bolševikinės - Rusijos imperijos užgrobtų svetimų tautų naikinimo metodai nesiskyrė nuo pirmosios - carinės - imperijos kitų tautų naikinimo būdų. Skyrėsi tiktai užgrobtų tautų naikinimo mastai. Antrosios Rusijos imperijos metais per dvigubai trumpesnį laikotarpį, lyginant su šimtmetine carine okupacija, buvo nepalyginamai daugiau sunaikinta ir ištremta lietuvių. Visai reali grėsmė iškilo lietuvių tautai, kaip buvo žadėjęs vienas okupantų lyderių bei bolševizmo teoretikų M. Suslovas, kad „Lietuva liks, bet be lietuvių“. Į Lietuvą, prisidengiant pramonės plėtra bei kadrų trūkumu, buvo masiškai vežami kolonistai iš Rytų ir pirmiausia įkurdinami didžiausiuose miestuose: sostinėje Vilniuje, uostamiestyje Klaipėdoje ir svarbiausiame transporto mazge – Šiauliuose. Siekta, kad strateginėse Lietuvos vietose būtų kuo daugiau patikimų rusų arba taip vadinamų rusakalbių kolonistų ir kuo mažiau liktų okupantams nepatikimų lietuvių. Visa tai Lietuvoje ir toliau būtų puikiai klostęsi, panašiai kaip tai vyko Baltarusijoje, Ukrainoje ar Vidurinės Azijos respublikose, kur absoliučią miesto gyventojų daugumą sudarė rusiškai kalbantys kolonistai, jei ne trys po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje susiklosčiusios aplinkybės: didelis ir platus ginkluotas pasipriešinimas okupantams, masinė kaimo kolektyvizacija ir tirono Stalino mirtis. Dėl šių aplinkybių apie pusė milijono lietuvių iš kaimų ir grįžusiųjų iš Sibiro papildė Lietuvos miestus. Tai padėjo, bent kuriam laikui, išlaikyti tam tikrą balansą tarp kasmet po 10-12 tūkst. plūstančių į Lietuvą svetimtaučių ir lietuvių, persikeliančių į miestus, ypač į savo sostinę, kurioje jie apie 1970-uosius metus tesudarė trečdalį visų miesto gyventojų. Po nepriklausomybės paskelbimo ir laisvės atgavimo, kai tarprespublikinis migracijos skirtumas jau 1990 metais tapo minusiniu, t.y. kai iš Lietuvos išvykstantieji rusakalbiai viršijo atvykstančiųjų skaičių, demografinė situacija tapo žymiai palankesnė. Šie pokyčiai buvo ypač svarbūs didžiausiam mūsų miestui - sostinei Vilniui. Pagaliau, po šimtmetinių kovų ir didžiulių aukų, sudėtų ant Tėvynės Aukuro, lietuviai savo senojoje istorinėje sostinėje sudaro apie 70 procentų ir tapo absoliučia gyventojų dauguma. Daugumai lietuviams, kurie pakeitė kaimiškąjį gyvenimo būdą į miestietiškąjį, atsirado daugiau galimybių naudotis miestų, ypač didžiųjų, ekonominiais - socialiniais ir švietimo - kultūriniais bei kitais privalumais. Dabar svarbiausia būti aktyviems ir stengtis gerai išnaudoti visus miestiškojo gyvenimo pranašumus. Ypač svarbu efektyviai panaudoti Europos Sąjungos teikiamą pagalbą, vystant šalies infrastruktūrą ir miestų plėtrą bei šiems tikslams skiriamas lėšas, apie kurias pastaruoju metu tiek daug kalbama ir rašoma.
Vienu iš prioritetinių valstybinių institucijų, miestų savivaldybių, visuomeninių organizacijų ir aktyvių bei neabejingų tolimesniam šalies vystymuisi pavienių asmenų, tikslų urbanizacijos srityje, turėtų tapti Vilniaus-Kauno miestų sujungimas(aglomeracija). Aglomeracija, kaip sudėtinga naujų gyvenviečių kūrimo forma, prasidėjusi XIX a. pabaigoje, plečiantis didžiausiems pasaulio miestams, tokiems kaip Londonas ar Paryžius, sudaro vieną iš svarbiausių dabartinės urbanizacijos ypatybių. Klasikinis kompaktiškas miestas, ypač nuo XX a. vidurio, sparčiai plečiantis priemiesčiams, tampa sudėtinga erdvine ir socialine forma, neturinčia aiškių ribų, bet užimančia vis didesnes teritorijas, išsiskiriančias, lyginant su ankstesniais miestais, mažesniu pastatų kompaktiškumu ir gyventojų tankumu. Esant mažesniam pastatų ir gyventojų tankiui, kaip žinia, yra daugiau galimybių žmonėms susikurti geresnes bei sveikesnes gyvenimo sąlygas, statant individualius namus palankioje gamtinėje aplinkoje. Tam būtų ypač tinkama dvipolė aglomeracija su dviem centrais - Vilniuje ir Kaune. Sujungus šiuos didžiausius Lietuvos miestus būtų sudarytos palankios sąlygos ne tiktai ekonominiam-kultūriniam tautos klestėjimui, bet ir kai kurių, lig šiol lietuviams nepalankių, administracinio valdymo problemų sprendimui rytiniuose šalies rajonuose. Suprantama, kad projektuojant tokio stambaus dvimiesčio ateitį, šalyje reikėtų pradėti nuo idėjas ir veiksmus realiai koordinuojančių grupių ar organizacijų sukūrimo, kurios svarstytų, skaičiuotų ir įgyvendintų geriausius bei Lietuvai naudingiausius dvipolės aglomeracijos variantus. Galvojant dar apie tolimesnę Lietuvos urbanistinę ateitį, siekiant sukurti Rytų Europos centrą susietą su Baltijos ir Juodosios jūrų šalimis, reikėtų planuoti megamiesčio tęsinį iki Klaipėdos.
Atgal
.jpg)
