POLITIKA
Kelyje į aukso amžių. II dalis
Nepamirškime svarbiausiųjų tautos ir jos valstybės interesų
Vienas iš svarbiausiųjų lietuvių, tikriausiai kaip ir kiekvienos kitos tautos, interesų yra išsaugoti savo tapatumą. Žinome, kad pagrindinis tautos tapatumo bruožas yra jos kalba. Sakoma, jei nėra savos kalbos, tai nėra ir tautos. Ką patvirtina mūsų gentainių prūsų, jotvingių ir daugelio kitų pasaulio tautų bei genčių likimas, kai, netekę savo kalbos, tautos neišliko arba negalėjo susiformuoti dėl stipresnių kaimynų agresijos, asimiliacijos, karų ir marų. Tiesa, kitų Europos regionų tautoms, atsidūrusioms tarp civilizuotesnių bei kultūringesnių kaimynų kaip, pavyzdžiui, airiams labiau pasisekė. Jie, nors ir netekę savo senosios gimtosios kalbos, išliko kaip tauta ir dabar, būdama Europos Sąjungos nare, mėgina atgaivinti savo senąją airių kalbą. Airijos siekimas atgaivinti savo senąją kalbą yra ne tiktai nostalgijos, bet ir nedidelės Europos Sąjungos narės naujų galimybių išbandymas bei gandų, kad ES narių, ypač neskaitlingų tautų, kalbos turės išnykti, paneigimas. Tai ne narystė Sovietų Sąjungoje, kurią kai kas mėgina lyginti su ES. Kaip daugelis gerai prisimena, visose respublikose dominavo vien tiktai rusų kalba ir kirilica, nekalbant jau apie Centrą Maskvoje, kur niekam net į galvą neateidavo, kad į kurią nors centrinę instituciją būtų galima kreiptis sava, respublikine kalba ar raštu. Todėl keista, nesuprantama ir apmaudu, kad dabar nepriklausomoje Lietuvoje, pasukusioje į aiškų bei saugų europinės gerovės kelią, dar kai kam apsiverčia liežuvis sakyti, kad „prie ruso buvo geriau“. Žinoma, žiūrint istoriškai, panašių reiškinių pasitaikydavo visuomet, nuo antikinės vergvaldystės iki XIX a. baudžiavos panaikinimo laikų, kai paleisti vergai ar baudžiauninkai, nepritapę laisvėje, grįždavo pas savo buvusius vergvaldžius ir prašydavosi priimami jų globon. Suprantama, jeigu tai būtų pavieniai ir neorganizuoti atvejai, ko pasitaiko visur ir visada, būtų galima ir nekreipti rimtesnio dėmesio. Tačiau pas mus, ypač po Seimo rinkimų, kai į valdžią grįžta dauguma buvusios sovietinės nomenklatūros, pasivadinusios žmonių gelbėtojais, kyla rimta grėsmė svarbiausiems šalies interesams: saugumui, kultūrai ir ekonomikai. Menka, be tautinio atspalvio, dalies aukščiausias valstybines pareigas užimančių valdininkų kultūra ir ekonomikos traukinio sukimas Rytų kryptimi mus vis labiau traukia atgal į buvusios Imperijos erdvę, kas savaime mažina Lietuvos, kaip Europos Sąjungos narės, patikimumą bei diplomatinį prestižą.
Siekiant išsaugoti savarankiškumą bei europinį prestižą ir apginti Lietuvos interesus, laikas imtis aktyvios organizacinės veiklos ir realaus darbo, ieškant alternatyvių energetinių šaltinių. Seniai kalbama apie galimybes pirkti dujas iš Skandinavijos šalių, o naftą per Būtingę, gal kiek ir už aukštesnę kainą, įsivežti iš kitų šalių. O elektros energijos, pastačius vakarietišką atominį reaktorių, išvysčius biokuru, vėju ir saulės energija pagrįstą gamybą, perimti į savo rankas ir būti nuo Rusijos nepriklausomiems.
Tačiau svarbiausia išsaugoti ir sustiprinti daugumos tautiečių bei Lietuvos piliečių pasitikėjimą savo Tėvyne ir Valstybe. Dabar, kai dėl nemažos dalies mūsų žmonių, totaliai nutautėjusių, reali valdžia išsprūdo iš lietuvių rankų, būtina stiprinti tautinį mentalitetą per švietėjišką bei kultūrinį ugdymą mokyklose ir gyventojų bendruomenėse ir sparčiau gerinti gyvenimo sąlygas. Apie tai, ypač prieš rinkimus, kaip žinia, kalba daugelio partijų atstovai, o po rinkimų, atėję į valdžią, sako užmirškime, nes spektaklis baigėsi ir prasideda realus gyvenimas... Taigi kaskart iškyla vis tas pats klausimas - ar gali lietuvis, būdamas savo krašto šeimininkas, susikurti tokias gyvenimo sąlygas tėvynėje, kad iš savo darbo ar nedidelio verslo galėtų normaliai, europietiškai pragyventi? Analizuojant kitų Europos šalių, ypač mums artimiausių Skandinavijos tautų, patyrimą galima atsakyti teigiamai: įmanoma, jei visuomenė bus aktyvi, o jos išrinkta valdžia gebės sąžiningai, protingai ir našiai dirbti. Apibendrinant galima pasakyti, kad dabar kaip ir mūsų nepriklausomybės pradžioje, reikalingas vieningas tautinių-pilietinių jėgų sąjūdis, turintis aiškų tikslą – rinktis gerovės valstybės kelią, apginti svarbiausius lietuvių tautos ir jos valstybės interesus, atsižvelgiant į naujas bei greitai kintančias išorinio pasaulio ir šalies vidaus aplinkybes.
Lisabonos strategijos įgyvendinimas Lietuvoje
Gyvenimas - tai judėjimas, kurio svarbiausiuoju bruožu yra kintamumas. Mūsų pagrindinis tikslas yra siekti, kad gyvenimo pokyčiai pagrindinėse tautinio ir valstybinio vystymosi srityse atitiktų visuomenės interesus. Bene svarbiausiais tautos ir jos valstybės interesais yra laikytini: laisvės išsaugojimas ir gerovės kilimo užtikrinimas. Formaliai žiūrint, dabar, kai esame NATO ir ES nariai, mūsų tolimesnio saugumo bei gerovės kilimo keliai yra užtikrinti. Tačiau tai nereiškia, kad mes, lietuviai, riedėdami šiais gerais europietiškais keliais, galime atsipalaiduoti ir išvengti pavojingų politinių avarijų. Viena iš tokių grėsmingų Lietuvai avarijų gali įvykti netinkamai paskirsčius Europos Sąjungos lėšas. Natūralu, kad numatytų didelių ES lėšų skirstymo galimybės kelia didelį šurmulį ne tiktai valdančiuosiuose sluoksniuose bei valstybinėse institucijose, bet ir privačiame sektoriuje, visuomeninėse bei partinėse organizacijose, privačių asmenų grupėse ir, galima sakyti, kiekvieno tautiečio-piliečio sąmonėje. Jau žinome, kad per 2007-2013 metus į Lietuvą turėtų įplaukti apie 36 mlrd. litų, skirtų Tautos gerovei kelti. Skaičiuojant, kiekvienam šalies gyventojui, kasmet tektų beveik po 1500 Lt papildomų lėšų. Tai gera pagalba Lietuvai, siekiančiai išsivysčiusių Europos šalių lygio. Tačiau jau dabar aišku, kad siekdami šio lygio, gautas lėšas iš ES fondų negalėsime pravalgyti. Jas privalėsime investuoti į naujas, prisidėsiančias prie modernios Lietuvos ateities kūrimo priemones, numatytas išgarsėjusioje, nors ir gana sunkiai judančioje, Lisabonos strategijoje. Kaip žinia, ši strategija 2005 metų pradžioje buvo pakoreguota bei sukonkretinta, atsižvelgiant į pasaulio pažangos pokyčius bei Europos Sąjungos Konstitucijoje įrašytą ir Lietuvos Seimo patvirtintą nuostatą: užtikrinti Europos plėtrą, pagrįstą darniu ekonomikos augimu ir kainų stabilumu, aukšto konkurencingumo socialine rinkos ekonomika, siekiančia visiško užimtumo ir socialinės pažangos, kurioje ir aplinkos apsauga bei aplinkos kokybės gerinimas būtų aukšto lygio. Siekdami šio tikslo, dar 2000 metais Lisabonoje valstybių ir vyriausybių vadovai pasirašė ambicingą pokyčių programą ir įsipareigojo padaryti Europos Sąjungos žiniomis grindžiamą ekonomiką pačia dinamiškiausia ir konkurencingiausia pasaulyje, pajėgią darniai augti, sukuriant daugiau bei geresnių darbo vietų, stiprinant socialinę sanglaudą ir saugant aplinką (Pranešimas pavasario Europos vadovų Tarybai, KOM-200, Briuselis).
Didėjančioje Europos Sąjungoje vis labiau plečiasi jos bendroji rinka-pagrindinė priemonė naujų darbo vietų kūrimui ir papildomo produkto augimui. Lietuvos banko duomenimis, nuo ES susikūrimo, dėka vidaus prekybos plėtros buvo sukurta 2,5 mln. papildomų darbo vietų ir daugiau negu 900 mlrd. eurų padidinta bendrojo vidaus produkto vertė. Siekiant palengvinti prekių-gamybos produktų, ypač intelektualių, plėtrą bei jų mobilumą rinkoje, reikia sukurti modernią infrastruktūrą, kaip vieną iš svarbiausių konkurencingumo veiksnių. Čia kalbėdami apie infrastruktūros svarbą pirmiausiai turime mintyje mokslo, pažangių technologijų, modernių komunikacijos priemonių plėtrą, švietimo bei visuomenės ugdymo programas, suprantama, nepamirštant ir tradicinių sričių - transporto, energetikos ir kt. Pažangioje ekonomikoje, kaip nurodoma naujoje Lisabonos strategijoje, mokslas, moksliniai tyrimai, naujų technologijų plėtra ir jaunimo ugdymas bei visuomenės švietimas yra pagrindiniai aspektai, skatinantys darbo našumo augimą. Mokslas yra esminis aspektas, kurio dėka Europa, o kartu su ja ir Lietuva, gali užtikrinti konkurencingumą savo produkcijai bei paslaugoms visame pasaulyje, kur kiti konkuruoja pigia darbo jėga arba gausiais gamtos ištekliais.
Vienu svarbiausių mokslo plėtros šaltinių yra jaunų žmonių ugdymas. Lietuvoje yra 23 universitetai ir 23 kolegijos, kuriose studijuoja apie 200 tūkst. studentų (Liet. stat. departamentas, 1990-2010 metai). Lietuvoje vienam tūkstančiui gyventojų tenka apie 60 studentų. Kas maždaug pusantro karto viršija atitinkamus vidutinius ES rodiklius bei prilygsta pasaulyje daugiausia studentų turinčioms šalims: Suomijai, JAV ir kt. Kasmet sulaukiame maždaug dviejų dešimčių tūkstančių jaunų žmonių, baigusių įvairias aukštąsias mokyklas. Taigi turime didžiulį jaunų, išsilavinusių, žmonių potencialą, kuriame neabejotinai yra nemažas gabių bei talentingų specialistų branduolys, galintis papildyti Lietuvai reikalingų mokslininkų gretas. Lietuvoje yra beveik pusantro šimto įvairių institucijų, užsiimančių moksline veikla, kuriose dirba apie 20 tūkst. darbuotojų. Maždaug trečdalį jų sudaro mokslininkai. Atrodytų, protinio darbo jėgos požiūriu, esame kaip ir pasiruošę Lisabonos strategijos įgyvendinimui. Deja, dar nesame pasiruošę efektyviam savo žmogiškųjų resursų naudojimui. Tai patvirtina ir pastarųjų metų emigracija, kurios nemažą dalį sudaro aukštąjį mokslą turintys specialistai. Natūraliai iškyla klausimas, kodėl daugelis išsilavinusių, jaunų bei aktyvių žmonių neranda vietos mūsų mokymo ir mokslo įstaigose. Atsakymas trumpas ir paprastas: per maži atlyginimai (mėnesinis doktorantų uždarbis nesiekia nei pusantro tūkstančio litų). Žinoma, yra ir kitų priežasčių. Mokslo ir mokymo įstaigose apie trečdalis mokslininkų yra virš 60 metų. Jų atlyginimai šiek tiek didesni už pensijas ir todėl jie savo vietų palikti nenori. Taigi, siekiant geresnių rezultatų bei užsibrėžto tikslo įgyvendinimo, būtina didinti dirbančiųjų mokslo bei mokymo įstaigose suinteresuotumą ir gerinti jų darbo sąlygas. Suprantama, kad visa tai yra susiję su žymiu investicijų didinimu mokslo ir mokymo reikalams. Dabar Lietuvoje moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai skiriamos lėšos nesiekia ir 1 proc. metinio bendrojo vidaus produkto (BVP), kai tuo tarpu Suomija šiems tikslams atseikėja 4 procentus. Net Estija ir Čekija moksliniams tyrimams gali skirti 2 proc. savo BVP. Siekiant plačiai išgarsėjusių, žinių ekonomikos naujovių (inovacijų) proveržio bei kitų pažangių idėjų, įrašytų partijų programose bei priimtuose Seimo ir vyriausybės nutarimuose įgyvendinimo, reikėtų artimiausiais metais investicijas moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai, skaičiuojant nuo metinio BVP, padidinti ne iki 2 proc., kaip dabar yra numatyta, bet iki 3 procentų. Kartu reikia stengtis, kad bent 15proc., t.y. maždaug šeštoji dalis ES lėšų, skirtų Lietuvai, būtų panaudota mokslui bei naujų technologijų kūrimui. Tai leistų vietoje dabartinių maždaug pusės mlrd. litų skirti apie 3 milijardus litų šiai, kol kas merdinčiai ir atrodančiai beviltiška, investicijų sričiai. Taip pat reikia siekti didesnio privataus kapitalo indėlio, kad jis Lietuvoje nuo dabartinio ketvirtadalio per artimiausius metus padidėtų bent iki pusės šalies investicijų, skiriamų mokslui ir pažangių technologijų kūrimui bei efektyviam jų panaudojimui. Todėl jau šiandien reikia apsispręsti dėl naudingiausių Lietuvai ir užtikrinančių pilnavertę tautos egzistenciją bei jos išlikimą Europos ir pasaulio tautų tarpe priemonių įgyvendinimo. Mes, lietuviai, siekdami įgyvendinti šias fantastines idėjas, nesame nei vieninteliai, nei pirmieji. Šiame kelyje turime gerus kelrodžius - Suomiją ir kitas Skandinavijos šalis. Šios šalys, investuodamos daug lėšų į mokymą, mokslą ir pažangių technologijų kūrimą, jų panaudojimą bei platinimą, užtikrino tautiečiams ne tiktai gerai apmokamą darbą, bet ir tapo išgarsėjusiomis Europoje ir už jos ribų gerovės valstybėmis.
Lietuva, sukdama į žinių ekonomikos ir pažangių technologijų plėtros kelią, jau turi tam tikrą patirtį ir įdirbį srityse, susijusiose su fizikos, chemijos, biologijos, informatikos ir kai kuriais kitais mokslais, įrašytais, į „Baltąją knygą“. Gerai žinomi ne tiktai Lietuvoje, bet ir užsienyje mūsų pasiekimai lazerių ir biotechnologijų kūrimo bei jų pritaikymo srityse. Didėja informacinių technologijų dalis verslo sektoriuje. Nors pagal įmonių ir darbuotojų skaičių ši verslo sritis vis dar tesudaro tik apie 5 proc. bendro šių Lietuvos verslo rodiklių, joje sukurta pridėtinė vertė siekia apie 12 proc. viso Lietuvos verslo sukurtos pridėtinės vertės. Beveik du kartus didesni ir atlyginimai darbuotojų, dirbančių informacinių technologijų versle, lyginant su vidutiniais viso Lietuvos verslo darbuotojų atlyginimais. Tai rodo, kad pažangių technologijų pramonės ekonominis efektyvumas yra žymus, maždaug dvigubai didesnis negu kitų verslo sričių. Taigi, skatinant žinių ekonomikos plėtrą, kas ypač buvo akcentuota dar 2004 m. įvykusiame Vilniaus žinių ekonomikos forume, Lietuva per ateinančius 15 metų gali pasiekti dabartinį vidutinį, skaičiuojant vienam gyventojui pagal BVP, Europos Sąjungos lygį. Ekonomikos augimas, kaip žinoma, sudaro pagrindą vystymuisi: socialinių, kultūrinių bei kitų šaliai svarbių sričių. Lietuvai labai svarbu, kaip galima greičiau sukurti geresnes tautos socialinio vystymosi sąlygas, kad kuo daugiau lietuvių galėtų normaliai europietiškai gyventi savo tėvynėje. Siekiant šio tikslo ir norint susigrąžinti dalį emigrantų, ypač išsilavinusių, būtina plėsti esamus ir steigti naujus, mokslo ir pažangių technologijų kūrimo bei jų panaudojimo pramoninius centrus. Lietuvoje, kaip žinoma, kuriami technologiniai parkai, verslo informaciniai centrai, galvojama apie stambių šiuolaikinių mokslo centrų įkūrimą, kuriuose dirbtų geriausi ne tik mūsų šalies, bet ir užsienio mokslininkai. Tačiau kuriamų mokslo centrų, technologinių parkų ir verslo centrų darbo sėkmė priklausys nuo galimybės pritaikyti praktikoje sukurtas naujoves, pažangias technologijas bei verslo centrų pasiūlymus. Todėl būtina neatidėliojant projektuoti ir investuoti į šiuolaikinės pramonės plėtrą Lietuvoje. Didinti investicijas į naujų informatikos bei ryšių technologijų kūrimą ir jų panaudojimą. Taip pat būtina galvoti ir apie kitų šiuolaikinių elektroninių prietaisų kūrimą bei jų panaudojimą pramonėje. Skatinti ekologinių naujovių, galinčių iš esmės pagerinti energijos ir kitokių išteklių naudojimą, padidinti darbo vietų skaičių, ypač regionuose ir taip pakelti mūsų visų gyvenimo kultūrą.
Subalansavę biudžetą
Pastarųjų trijų šimtmečių kapitalizmo, kitaip tariant, laisvosios rinkos vystymosi istorijoje gana aiškiai atsispindi ekonominių krizių cikliškumas. Pradedant plačiai išgarsėjusiu aštuonioliktojo šimtmečio Prancūzijoje „Mississipi” bendrovės, įkurtos žinomo škotų ekonomisto Dž. Lo (J.Law) iniciatyva, ir baigiant dvidešimtojo amžiaus pirmosios pusės finansinės - ūkinės apytakos krachu bei dabartine XXI-ojo šimtmečio ekonomine krize. Ūkinės-ekonominės veiklos bangavimai ir neaiškios, ypač ankstesniais laikais, jų priežastys vertė ieškoti atsakymų už ūkinių-ekonominių procesų ribų. Antai anglų ekonomistas Viljamas Dževonsas (William Jevons) apskaičiavo, kad verslo ciklai - nuo vienos pakilimo fazės iki kitos - XVIII-XIX a. užtrukdavo apie 10,5 metų. Kas beveik sutapo su saulės dėmių periodiškumu. Toksai ūkinių-ekonominių pokyčių gretinimas su astronominiais pokyčiais rėmėsi saulės dėmių įtaka orų ciklams, kurie, suprantama, įtakojo derlingumą ir žemės ūkio, tais laikais vienos iš svarbiausių ūkio šakų, produktyvumą bei verslo cikliškumą. Aišku, šiais laikais, kai žemės ūkio produkcijos vertė bendrojoje ūkio produkcijos vertėje daugumoje išsivysčiusių šalių tesudaro tiktai kelis procentus, gretinti ekonominius reiškinius su gamtos pokyčiais nėra pagrindo.
Pagrindine ekonominės krizės priežastimi laisvosios rinkos sąlygomis yra gerai žinomas pasiūlos ir paklausos disbalansas. Viskas prasideda nuo per didelės finansinės pasiūlos. Bankai, daugiausia stambūs tarptautiniai, veikiami konkurencijos dėsnių, siūlo kaip galima didesnius ir už kuo palankesnes palūkanas kreditus. Pagrindinę šių kreditų dalį perima tarpininkai: statybininkai bei kitokius darbus, daugiausia susijusius su nekilnojamuoju turtu, atliekantys verslininkai. Suprantama, kad bankų, kaip ir jų kreditų naudotųjų-tarpininkų, pagrindinis tikslas yra siekti kaip galima didesnės apyvartos, atveriančios galimybes didesniam pelnui gauti. Tai natūralus verslo kelias, atitinkantis laisvosios rinkos dėsnius. Tačiau, kaip žinoma, be kreditų tiekėjų ir jų stambiųjų vartotojų – tarpininkų yra trečias kreditų vartojimo segmentas - tai smulkūs – tiesioginiai vartotojai, perkantys butus bei kitą nekilnojamąjį turtą, o taip pat ir brangesnį kilnojamąjį turtą, automobilius ir kitas prekes. Šios trys pagrindinės lėšų tiekimo bei vartojimo grupės (segmentai) ir atveria kelią kredito - svarbiausiojo šiuolaikinės ekonomikos variklio - panaudojimui. Taigi, jeigu į ekonomikos vystymąsi žiūrėsime iš atskirų ekonomikos segmentų arba kūrėjų grupių pozicijų, tai atrodys, kad visi (žinoma, atmetus kriminalinius atvejus) dirba įtemptai, siekdami kuo geresnių ekonominių rezultatų. Deja, pasaulyje besikartojančios ekonominės krizės verčia visus, tiek tiekėjus, tiek ir vartotojus, susimąstyti, kaip laisvosios rinkos sąlygomis jų išvengti arba bent jau krizių pasekmes sušvelninti.
Vienas krizės įveikimo būdų būtų pagrindinės jos atsiradimo priežasties - bankų veiklos galimomis laisvojoje rinkoje priemonėmis reguliavimas. Apie tai šiandien ne tiktai daug kalbama ir rašoma visame pasaulyje, bet ir veikiama komercinių, valstybinių institucijų, įstatymų leidybos ir vyriausybių veiklos srityse. Žinoma, kad didžiausių ekonominių šalių bei jų sąjungų, tokių kaip JAV ar ES vyriausybės, krizei įveikti skiria šimtus milijardų dolerių ir eurų. Suprantama, turtingiausios pasaulio valstybės šiam tikslui naudoja lėšas iš savo rezervų fondų, kurių daugelis vargingesnių šalių, deja, neturi. Didesnių rezervinių fondų neturi ir daugelis Europos Sąjungos šalių, kurioms priklauso ir Lietuva. Siekiant įveikti ekonominę krizę prisieina vėl skolintis, tiktai jau valstybės mastu. Gali pasirodyti, kad skolindamiesi dideliu mastu pradedame sukti naujos krizės ratą. Tačiau realiame gyvenime dažniausiai viskas priklauso nuo to, kam ir kaip mes investicijas panaudojame.
Kaip žinome, mūsų dešinioji Vyriausybė, vadovaujama pirmininko A.Kubiliaus, kovą su ekonomine krize pradėjo nuo Valstybės biudžeto subalansavimo, t.y. nuo lėšų taupymo. Einant šiuo krizės įveikimo keliu, kaip ir buvo galima tikėtis, pasipylė didelė kritikos bei šiukšlių pylimo lavina ant pasirinkto kelio. Tačiau panašūs dalykai, kovojant su krize, dedasi ir kitose šalyse. Net ir turtingiausioje pasaulio valstybėje JAV ekonominės krizės įveikimui du ekonomistai, Nobelio premijos laureatai, siūlė skirtingus kelius. Vienas jų siūlė pradėti nuo valstybės biudžeto subalansavimo, ką pasirinko ir mūsų vyriausybė, kitas siūlė toliau skatinti produktyvumo augimą, ką pasirinko Amerika. Žinoma, JAV, turėdamos dideles rezervinio lėšų fondo atsargas, galėjo lengviau rinktis tokį krizės įveikimo kelią. Kai tuo tarpu Lietuvai, neturėjusiai didesnių lėšų atsargų, krizės kelio įveikimo pradžioje prisiėjo rinktis pirmąjį - lėšų taupymo kelią. Suprantama, kad įveikus pirmuosius biudžeto subalansavimo kelio sunkumus, reikia ryžtingai sukti į antrąjį – produktyvumo augimo kelią. Einant šiuo keliu ir siekiant galimai didesnės gamybos bei eksporto apimties, teks rinktis ne tiktai naujas ekonominės veiklos sritis, bet ir sutelkti visą dėmesį į visuomenės socialinę būklę, kurioje vienu svarbiausių reiškinių yra esamų darbo vietų išsaugojimas ir naujų kūrimas. Siekiant išsaugoti esamas darbo vietas, girdime įvairių pasiūlymų: trumpinti darbo laiką, mažinti atlyginimus ir kt. Tai aišku gali prisidėti prie esamų darbo vietų išlikimo. Tačiau pagrindinis kelias, kuriuo einant gali sumažėti bedarbystė, šiuo metu siekianti apie 14 proc., yra naujų darbo vietų kūrimas, plečiant tas ūkinės, infrastruktūrinės ir visuomeninės veiklos sritis, kurios gali užtikrinti eksporto-importo disbalanso mažėjimą, buitinių sąlygų gerėjimą ir tolimesnį visuomeninio išsilavinimo kilimą.
Svarbiu keliu bedarbystei, ypač regioninei, sumažinti ir ekonominiam produktyvumui padidinti būtų posūkis į naujų gamtinių resursų išgavimą bei jų panaudojimą. Seniai kalbama ir rašoma apie Lietuvoje turimus geologinius turtus - naftą, anhidritus, metalo rūdą bei apie jų panaudojimo galimybes. Kaip žinome, šiuo metu Lietuvoje yra išgaunama nafta. Tai geras kelias, deja, gaila, kad juo naudotis tegali užsieniečiai. Pagaliau Kauno apylinkėse ruošiamasi kasti anhidritą, kurio gaminiai galės būti panaudoti Lietuvoje ir eksportui. Laikas būtų realiai mąstyti apie Varėnos apylinkių žemėje esančių unikalių turtų panaudojimą. Gana dzūkams vien tiktai grybus rinkti. Reikia ruoštis iš savo žemės klodų aukščiausios rūšies geležies rūdos, turinčios apie 50 procentų metalo, kasimui. Tai sudarytų sąlygas naujos pramonės šakos plėtrai Lietuvoje. Pastačius geležies rūdos perdirbimo įmonę būtų galima perdirbti visas automobilines bei kitas metalo atliekas, šiuo metu pusvelčiui atiduodamas užsienio firmoms. Būtina siekti, kad iš Lietuvos vietoje žaliavų būtų eksportuojama kuo daugiau paruoštų gaminių.
Atgal
.jpg)
