POLITIKA
Kreivi politikų verslo keliai
2011 02 01
Saulius Stoma
Triukšmas dėl ūkio ministro Dainiaus Kreivio verslo reikalų dar kartą nosim prikišamai parodė, kokioje betvarkėje gyvename. Aiškumo trūksta netgi ten, kur jis yra tiesiog privalomas. Asmuo, lemiantis verslui ypatingai svarbius sprendimus, turi būti pats skaidriausias ne tik premjerui, bet ir visai visuomenei. Tad kodėl to nėra?
Kol kas atidėkime šio konkretaus ministro reikalus ateičiai, kai Vyriausioji tarnybinės etikos komisija paskelbs tyrimo rezultatus. Net ir pasirodžius, kad viskas čia gerai, akivaizdus lieka kitas šokiruojantis faktas. Per du nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvos politinė sistema taip ir neįstengė atskirti politikų – netgi pačių aukščiausių – nuo jų verslo.
Formalios viešų ir privačių interesų derinimo taisyklės beveik neduoda naudos. Kartais netgi atvirkščiai. Galiojanti tvarka skatina politikus fiktyviai perrašyti savo turtus artimiesiems ir tapti daug sunkiau peržvelgiamais nei tuo atveju, jeigu jie išlaikytų verslą savo rankose.
Keturiasdešimt milijonierių, sėdinčių Seime, galėtų nieko nestebinti, jei nežinotum, kad Lietuvoje tokių turtingų apskritai yra tik tūkstantis. Stulbinanti koncentracija! Kas dvidešimt penktas milijonierius – Seimo narys. Ir tai dar būtų nieko bloga, jei visuomenė galėtų būti tikra, kad jų verslas yra pakankamai nuo jų atribotas ir kad jie nesinaudoja nei savo įtaka, nei politiko darbui skirtu laiku verslo reikalams.
Čia net neverta pateikinėti visiems žinomų pavyzdžių, kad didžioji Seimo milijonierių dalis tuo naudojasi. Dažnai šie žmonės yra ir labai įtakingi savo partijose. Taigi nėra ko stebėtis. Visi desperatiški „marginalų“ bandymai skaidriai reglamentuoti politikų verslą žlunga.
Be rimtesnių politinės sistemos sukrėtimų ir kieto visuomenės spaudimo persilaužimo pasiekti neįmanoma.
Tenka pripažinti, kad nemenka dalis senesnės demokratijos valstybių šioje vietoje irgi turi rimtų problemų. Savanaudiški verslo interesai yra nuolatinis iššūkis demokratijai apskritai. Todėl Vakarų pasaulyje nuolat ieškoma geriausių būdų skaidrumui užtikrinti. Garbinga, laisva nuo neskaidrių interesų žiniasklaida čia atlieka svarbiausią vaidmenį.
Deja, šiuo metu ant dalies mūsų žiniasklaidos net negali pykti. Per patį krizės įkarštį dar ir nuo valdžios gautas papildomas mokestinis smūgis stumia savininkus veltis į kruvinas interesų kovas arba šlovinti tą ministrą, kuris nukreipia daugiau užsakomųjų straipsnių iš savo įtakos zonos. Vis didesnę dalį nacionalinės žiniasklaidos perima Rytų kilmės kapitalas. Tačiau tai jau kita tema.
Sunku tikėtis, kad politikų verslą apribos šitas milijonierių Seimas. Tačiau parengti ir paskelbti gerą įstatymą būtina. Galbūt jau tik kaip gairę kitiems rinkimams. Kad visuomenė pagaliau suvoktų problemą ir galėtų rinktis.
Taigi, kas nuveikta skaidresniame pasaulyje ir ką galėtume padaryti mes? Beje, žurnalistės Indrės Makaraitytės rimtai priremtas prie sienos netgi pats ministras Kreivys paminėjo JAV ir kitur veikiančius „akluosius fondus“ (blind trust), į kuriuos politikai gali atiduoti savo akcijas.
Kanadoje toks laikinas akcijų perdavimas yra privalomas, JAV ir Jungtinėje Karalystėje – rekomenduojamas. Politikai, nusprendę patys valdyti turtą, turi daug vargo detaliai atsiskaityti visuomenei, tad dažnai renkasi savanorišką perleidimą.
Griežtai politikus nuo jų verslo atribojantis įstatymas 2006 metais priimtas Ispanijoje. Daugelyje Europos šalių šios problemos sprendimu labiausiai susirūpinta pastaraisiais metais.
Iš Rytų Europos valstybių paminėsiu Kroatiją. Čia veikia įstatymas dėl interesų konfliktų prevencijos, taikomas plačiam pareigūnų ratui. Pareigūnai, turintys daugiau kaip 25 proc. kompanijos akcijų, savo kadencijos metu turi perleisti jų valdymą kitiems asmenimis, išskyrus įstatyme apibrėžtus giminaičius ar kitaip susijusius asmenis, arba specialiai institucijai. Kol pareigūno teisės tos kompanijos atžvilgiu yra perduotos kitam asmeniui ar specialiai institucijai, šis pareigūnas negali tam asmeniui ar institucijai suteikti jokios informacijos, duoti instrukcijų, paliepimų ar kitaip su jais kontaktuoti.
Lietuvoje tas pats ūkio ministras Kreivys daug prišnekėjo ir netgi su premjero padėjimu bandė pateikti Seimui naują valstybės įmonių tvarkymo mechanizmą. Valdymą koncentruojantis skandinaviško tipo modelis buvo modernus ir reikalingas visiškai betvarkei „darau, ką noriu“ likviduoti. Tačiau neišbaigtas ir negrabiai pateiktas „Visuomio“ projektas tik sugadino gerą idėją. Dalinių kunigaikštysčių interesai pasirodė stipresni.
Tačiau patį principą anksčiau ar vėliau teks pritaikyti. Ir štai čia atsiranda vietos į politiką eiti pasiryžusių žmonių verslo prieglaudai. Ta pati agentūra, kuri prižiūrėtų valstybės įmonių veiklą, galėtų perimti ir atitinkamų politikų akcijas. Turto valdymo agentūros vadovybę pariteto pagrindais formuotų Prezidentas ir Vyriausybė. Seimas galėtų kontroliuoti ir tvirtinti.
Savo verslą laikinai perleidžiantys politikai būtų kruvinai suinteresuoti, kad Agentūra dirbtų gerai, kad jos specialistai būtų aukščiausio lygio. Taigi būtų nauda ir visuomenei, ir milijonieriams.
Dažnai geri sprendimai būna visai paprasti. Tačiau dar dažniau jie būna per daug paprasti ir per daug geri, kad būtų realizuoti.
Bet jei ir toliau politikai nebus atskirti nuo jų asmeninio verslo, skandalai kartosis, o visi valdžios sprendimai bus įtartini. Ir politika toliau kels žmonėms pasišlykštėjimą.
Atgal
.jpg)
