POLITIKA
01 23. Viršininkų sąstingis – neveiklumas patyrė eilinių šaulių antausį
Vaclovas Volkus
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 139 str. skelbia, kad „Lietuvos valstybės gimimas nuo užsienio ginkluoto užpuolimo – kiekvieno Lietuvos piliečio teisė ir pareiga“. Nacionalinio Saugumo pagrindu įstatymas nurodo, kad saugumą užtikrina rengimasis pilietiniam pasipriešinimui, kad gynybine galia grindžiama pasirengimu visuotiniam ginkluotam ir neginkluotam pasipriešinimui. Vyriausybės nutarimu įkurtas prie Krašto apsaugos ministerijos valstybinio pasipriešinimo centras. Seimo priimtas Lietuvos Šaulių sąjungos (LŠS) įstatymo 7 str. skelbia, kad LŠS tikslai – stiprinti Lietuvos respublikos nacionalinį saugumą.
LŠS sėkmingai patriotinei veiklai biurokratinių teisinių pagrindų lyg ir užtenka, tačiau neišspręstas praktinis klausimas – kas turi vykdyti įstatymą – vietose teikti ne tik materialinę pagalbą. Vietos savivaldos neįpareigotas rūpintis šia savanoriška išskirtine, savitikslia, patriotine karine organizacija, vykdanti valstybės deleguotą nacionalinio saugumo funkciją.
Nesant privalomos karinės prievolės, mokyklose minimalaus karinio rengimo auga prie ginklo neraštinga, fiziškai ir patriotiškai neparuošta jaunimo karta. Per visus 22 nepriklausomo gyvenimo metus LŠS vadovai nėra rimtai susirūpinę jos nykimu, nors būdami atsakingi už jos veiklą yra apmokami iš valstybės iždo. Apsistatymas formaliais nutarimais, įsakymais, be gyvo, konkretaus darbo vietoje vežimas nejuda iš vietos. Eiliniams senyvo amžiaus šauliams (vidurkis 70 metų), susiduriant su vietos tikrove, nepaisant jų priekaištų, kritikos, yra užgožti vadų nerūpestingumu ir biurokratizmu. Iš atsikūrusios LŠS organizacijos – 10,000 šaulių, šiandienai beliko 3000. Iš 7000 mokyklinio amžiaus šauliukų, pavyzdžiui Kėdainiuose, nei vienas per 10 metų iš 50-ties sulaukęs pilnametystės šauliu netapo. Tai lietuviškos kosmopolitinės mokyklos, dar neišsivadavusios iš tarybinės mokyklos yra neigiamas jos vadovų požiūris į tautines mokyklas rezultatas.
LŠS nykimo priežastis eiliniam šauliui daugiausia nukentėjusiam nuo okupacinio rėžimo, jo koloborantų aiški. Atkurtoje Lietuvos valstybėje neatsirado putvių – putvinskių ir kitų, kaip prieškario Lietuvoje inteligentų – kultūros atstovų, valstybės tarnautojų – patriotų, vienuolių, krėvių, kiršų, sruogų, ivanauskų, šalčių, šilingų ir kitų LŠS kūrėjų, organizatorių. Jų dėka šalia 30 000 reguliarios kariuomenės, 300 000 atsarginių budėjo 62 000 šaulių.
Nieko amžino nėra, nebuvo ir nebus. Tai istorijos pasikartojantis dėsnis. Šiandieną esame ES-goje, esame po NATO skėčiu, bet... istorija nesibaigia su agresyvių, imperialistinių kaimynų amžinais siekiais, naujomis politinėmis sąlygomis su atvira penktąja kolona destabilizuoja šalį, skaldo, kuria valstybėje valstybę, nepaiso Lietuvos valstybės konstitucijos ir įstatymų. Valdžios atstovai, kurie konkrečiai atsako už valstybės nacionalinį saugumą, jos ateitį, atmestinai atlieka pareigas, gali neišsisukti iš istorijos pasikartojimo su baltomis meškomis ar iš šovinistinio balto erelio nagų.
Akivaizdu, istorijos pamokas pažinusi, tautiškai sąmoninga visuomenės dalis muša pavojaus varpus. Būkime budrūs. Apsidairykime kas vyksta aplink mus ir mumyse.
Tuo susirūpinę eiliniai šauliai, šaulių organizacijos atkūrimo vadovai – veteranai. Pavyzdžiu gali būti Kėdainių krašto Sąjūdžio kūrėjas, Kėdainių P. Lukšos Šaulių kuopos atkūrėjas, jos nenuilstantis puoselėtojas, daugelio atgimimo akcijų organizatorius advokatas Ignas Meškauskas. Jis nesitaikstydamas Šaulių Sąjungoje esama padėtimi, asmeniškai susidūrė su Sąjungos vadovybės biurokratizmu, demagogija, užsisėdėjimu, sprendžiant LŠS nykimo problemas liko nesuprastas ir nepageidautinas Sąjungoje.
Pagal LŠS įstatymą vadą skiria Krašto apsaugos ministras. Pagal statutą Sąjungos veiklos kontrolę vykdo ministerija. Analizuojant sąjungos merdėjimą, siekiant atkreipti visuomenės, politikų ir Krašto apsaugos ministerijos dėmesį Ig. Meškauskas rašė į įvairius leidinius eilę pasiūlymų, kritinių straipsnių, kad LŠS vadovybė nededa pastangų politiniams sprendimams priimti, juos vietose praktiškai įgyvendinti, kad šaulių visuotiniai susirinkimai praeina be diskusijų, rezoliucijų. Organizacijos žurnalas „Trimitas“ neanalizuoja organizacijos nykimo priežasčių, blokuoja kritinius tekstus, jai nepalankius pasisakymus, kad Šaulių Sąjungos vadovybė nenukreipia šaulius į susitikimus su Seimo nariais, ministerijų atsakingais darbuotojais palaikyti švietėjiškus kontaktus, aiškinti, kad LŠS yra savanoriška karinė organizacija valstybės įgaliota rūpintis nacionaliniu saugumu, ginti Tėvynę, kad Sąjungos garbės teismas neveiklus, žemos kompetencijos, priima nelogiškus sprendimus.
Nesant reikiamo dėmesio buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių dėl Krašto apsaugos ministerijos, jos vadovų požiūrio į LŠS merdėjimą. Seimo kontrolierius išnagrinėjęs grupės eilinių šaulių keliamus faktus, pripažino juos esant teisingais ir remiantis Seimo kontrolieriaus įstatymo 19 str. 1 d. 1 p., 2012 m. lapkričio 28 d. įpareigojo Krašto apsaugos ministeriją šalinti trūkumus, daugiau rūpintis LŠS reikalais, imtis priemonių, kad ateityje nepasikartotų ministerijos valdininkų biurokratinę pažiūrą į teisėtus skundus, užkirstų kelią LŠS vadovų savivalei.
Reikia tikėtis, kad naujos kadencijos Krašto apsaugos ministerija, atsakingi jos tarnautojai imsis priemonių LŠS veiklai gerinti, peržiūrės LŠS vadovų tinkamumą keliamiems uždaviniams vykdyti.
Atgal
.jpg)
