POLITIKA
02 20. Socialinė gerovė - laisvos tautos siekis
Soc. m. dr. Vytautas Ramanauskas
Pagrindinis, kiekvienos visuomenės, siekimo tikslas yra laisvės ir gerovės įgyvendinimas savo šalyje. Tačiau, kaip žinoma, šios svarbiausios gyvenimo sąvokos ne tiktai atskirų individų, bet ir bendruomenių bei visuomenių, dažnai, skirtingai interpretuojamos. Tai matosi iš istorinių filosofinių, ekonominių, socialinių ir politinių apraiškų nuo antikos laikų iki mūsų šiandieninio gyvenimo. Nuo V amžiaus prieš Kristų, graikų filosofai Platonas ir Aristotelis pripažino tik proto metafizinius argumentus ir atmetė mokslinį racionalizmą, pagrįstą eksperimentais ir materialinių objektų įrodymais. Šie argumentai buvo taikomi apibrėžiant žmogaus laisvės ir gerovės sąvokas. Pastarųjų, XVIII-XX amžių dauguma filosofų-ekonomistų, tokių kaip A.Smitas, J.S.Millis, T.R.Malthusas ir kiti, apibrėždami „laisvės ir gerovės“ sąvokas, dažniausiai rėmėsi materialiniais objektais bei argumentais. Ankstesniųjų amžių tėkmėje dėl laisvės ir gerovės vyko karai, revoliucijos ir reformacijos, dažniausiai, naudojant jėgą ir prievartą. Dabartiniu metu, kai dauguma pasaulio šalių pasirinkusios vienokio ar kitokio lygio demokratines santvarkas, socialinės ir ekonominės gerovės siekia reformizmo keliu. Kas reiškia, kad politinių ir visuomeninių santvarkų tobulinimas vyksta laipsniškomis permainomis ir reformomis, o ne staigiais revoliuciniais pokyčiais. Tai patvirtina daugelio Europos, Amerikos ir kai kurių kitų pasaulio šalių patyrimas ir jų pasiekti ekonominio-socialinio vystymosi rezultatai. Šį kelią, po Nepriklausomybės paskelbimo ir laisvės atgavimo, pasirinko ir Lietuva.
Atkūrusi Nepriklausomybę ir išsilaisvinusi iš okupantų jungo lietuvių tauta atgavo laisvę ir savarankiškumo galimybes, turėtas jau prieškario laikotarpiu. Kūrėsi laisvos visuomeninės organizacijos, spauda, švietimas ir demokratinis valstybės valdymas politinių partijų pagrindu. Suprantama, kad atgavusi saviraiškos laisvę Tauta siekė naujų socialinių-ekonominių priemonių įgyvendinimo, galinčių užtikrinti savo valstybingumo stiprėjimą ir socialinės gerovės kilimą. Šio tikslo siekimas tapo daugumos Lietuvoje besikuriančių partijų svarbiausiu ideologiniu simboliu. Kaip žinome, viena iš pirmųjų „ kairiųjų“ Lietuvoje įsikūrusių partijų yra Socialdemokratų partija, kurios dalį sudaro buvusios komunistų partijos nariai. Antroji pagal dydį yra Lietuvos sąjūdžio pagrindu įsikūrusi „dešinioji“ Tėvynės sąjungos-krikščionių demokratų partija. Trečiąją partijų grupę sudaro „dešinieji“- Liberalai. Teoriškai, kiekvienos šių partijų veiklos programos yra skirtingos. Tačiau jų visų, tiek kairiųjų, tiek dešiniųjų veikla, ypač po rinkimų, supanašėja. Praktiškai, ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šalių kaip „dešinieji“ taip ir „kairieji“ eina liberalaus konservatizmo keliu. Prieš rinkimus, kad patrauktų daugiau rinkėjų savo pusėn, visos partijos žada kurti socialinės gerovės valstybes. Tačiau po rinkimų prisieina veikti taip kaip diktuoja susiklosčiusi politinė, ekonominė-socialinė situacija šalyje, Europos Sąjungoje ir pasaulyje. Tai patvirtina ir dabartinė po rinkiminė situacija Lietuvoje kai kairieji socialdemokratai su savo partneriais, pakeitę dešiniuosius konservatorius ir liberalus, esminių pokyčių šalies valdyme nesiekia. Beveik penktadaliu padidintas atlyginimo minimumas. Ruošiamasi kai kurių, ne pagrindinių, mokesčių įstatymų, tokių kaip neapmokestinamas nedidelės pagalbos teikimas kaimynams kaime, pokyčiams. Tačiau, dabar valdant kairiesiems, galimi neigiami, atskirais atvejais esminiai socialiniai-ekonominiai pokyčiai jei bus atsisakoma anksčiau, dešiniųjų vyriausybės, numatytų ekonominės- socialinės plėtros gairių: energetikos, žinių ekonomikos, naujų technologijų kūrimo bei jų diegimo pramonėje. Tai sumažintų eksporto, aukštos kvalifikacijos specialistų ruošimo ir išvykusios į užsienį darbo jėgos susigrąžinimo į Lietuvą galimybes. Vienu iš svarbių, galinčių neigiamai paveikti Lietuvos ekonominę-socialinę plėtrą, atvejų būtų atominės elektrinės statybos atsisakymas. Tai dešimtmečiams Lietuvą paverstų iš energijos eksporto šalies į importo šalį. Ko, žinoma, siekia Rytų kaimynai- buvusieji okupantai tam, kad be kariuomenės, o per ekonomiką galėtų susigrąžinti Baltijos šalis į savo „globą“. Energetika yra pramoninės gamybos pagrindas ir kelias į šalies ekonominę-socialinę plėtrą ir viduriniosios visuomeninės klasės didėjimą. Šalies socialinės gerovės siekis įmanomas tiktai užtikrinus aukštą gamybos lygį, kvalifikuotų darbo vietų kūrimą ir darbo našumo didėjimą. Tai patvirtina Suomijos ir kitų Skandinavijos šalių patyrimas. Suomiai, turėdami daug geologinių išteklių, reikalingų energijos gamybai, neatsisako atominės energetikos plėtros. Suprantama, kad siekiant energetikos efektyvumo, tai yra pakankamo energijos kiekio ir kuo mažesnės jos kainos, būtina išnaudoti visus šalies žaliavų resursus- pradedant šiukšlių, medienos, šiaudų bei kitų atliekų perdirbimu ir baigiant skalūnų, o taip pat visų kitų galimų Lietuvos žemės turtų panaudojimu. Šių tikslų privalo siekti dabartinė vyriausybė, nekreipdama dėmesio į pastaruoju metu keliamą triukšmą dėl galimo skalūnų panaudojimo Lietuvoje. Subalansuotos ir efektyvios energijos gamybą privalo palaikyti visuomenė ir partijos, nepriklausomai nuo jų priklausomybės „kairei“ ar „dešinei.“ Sveikintinas yra Vyriausybės siekis didinti šalies ekonominį augimą ir darbo vietų plėtrą spartinant senųjų namų renovaciją. Didėjantis darbuotojų užimtumas ir augantys atlyginimai padidins perkamąją galią, kas prisidės prie bendrojo ekonomikos kilimo. Suprantama, kad darbo vietų plėtra ir atlyginimų augimas gali kelti produktų kainas ir didinti infliaciją. Tai galimas atvejis. Tačiau valdžia, kaip žinoma, turi nemažai galimybių infliacijai reguliuoti- per bankų rezervinių fondų ir mokesčių kaitą bei taikant kitas, tinkamas, ekonomines-socialines priemones. Valstybės išlaidų didinimas ekonominei veiklai skatinti, kaip teigė vienas žinomiausių XX a. ekonomistų Dž. M. Keinsas(J.M. Keynes), yra vienas iš svarbiausių būdų siekiant įveikti ekonominę krizę ir kelti socialinę gerovę. Taigi, svarbiausia, kad pagrindiniai Tautos ir jos valstybės tikslai būtų įgyvendinami kuo didesniu visuomenės sutarimu. Tik taip mes užtikrinsime ekonomikos augimą, socialinę plėtrą, daugumos emigrantų sugrįžimą į tėvynę ir Tautos išlikimą.
Atgal
.jpg)
(1).png)
