VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

POLITIKA

04 02. Kodėl plėtojasi darbinis traumatizmas?

Dr. Kazys Serbenta

Lietuvos profesinės saugos lygos pirmininkas

Tai tema, kurią reikia nuolat gvildenti. Atsakymo į šį visais laikais aktualų klausimą negalima pateikti vienu sakiniu. Pirmiausia todėl, kad tai kompleksinė problema, aprėpianti plačias ergonologijos ir saugos mokslų sritis. Ją spręsdami turi sutelktai darbuotis įvairių sričių specialistai, mokslininkai. Nereikia manyti, kad darbų procesuose traumuojami tik žmonės. Įvairiuose darbuose dalyvauja taip pat ir kiti gyvi biologiniai subjektai, tarp jų darbiniai arkliai, sportiniai žirgai, tarnybiniai šunys ir kt. Šiame straipsnyje kalbėsiu tik dėl žmonių (darbuotojų, jų vadovų, įmonių, įstaigų valdytojų) traumatizmo.

Trumpai apie traumatizmo statistiką

Pažymėtina, kad Nepriklausomybės pradžioje traumatizmas darbe buvo ypač padidėjęs, nors dirbančiųjų skaičius gerokai sumažėjo. Pagal statistinius duomenis, pavyzdžiui, 1991 m. darbe buvo traumuota maždaug 18 000 žmonių. Per praėjusį dešimtmetį iki Nepriklausomybės pradžios daugiausia Lietuvoje buvo traumuota darbe 1975 m. – apie 12 000 žmonių. Žymus mirtinų traumų kiekio padidėjimas buvo 1997 metais – apie 230, o 1991 m. buvo įregistruota 175. Labai ryškus traumų pagausėjimas buvo autoįvykių atvejais 1991 metais. Autokeliuose šiais metais transporto priemonėmis mirtinai buvo traumuota maždaug 1400 žmonių. Kadangi pakeliui į darbą ir iš darbo tokie atvejai yra priskirti darbiniams įvykiams, todėl ir ši traumatizmo rūšis kelia visuotinį susirūpinimą. Reikia pažymėti, kad traumatizmas darbe yra svarbi socialinė šalies problema, kurią būtina tinkamai spręsti. Nepaisant šiokios tokios pažangos, darbiniam traumatizmui nebūdinga mažėjimo tendencija, atskirais laikotarpiais jis netgi dažnėja.

Per paskutinį penkmetį Lietuvoje kasmet vidutiniškai buvo traumuojama darbe apie 5000 žmonių. Žinotina, jog visoje Europos Sąjungoje kas penkias sekundes yra traumuojama vidutiniškai 1 darbuotojas ir kas pusketvirtos minutės dėl priežasčių, susijusių su darbu, 1 žmogus miršta. Lietuva šioje statistikoje pasižymi kaip viena iš ES valstybių, kuriose yra didžiausias traumatizmo darbe lygis, o 2005 m. pirmavo pagal mirtinų traumavimų darbe skaičių. Pagal savižudybių skaičių Lietuva pirmauja pasauliniu mastu.

Savaime suprantama, kokią socialinę ekonominę žalą daro darbinės traumos, suluošinimai, invalidumas, netektys ir kokius neapsakomus liūdesį bei skausmą tai sukelia tų žmonių artimiesiems. Manau, kad dėl to turėtų būti skiriamas visapusiškas dėmesys ir telkiamos specialistų, politikų, profsąjungų, visuomeninių organizacijų veikėjų pastangos šiam neigiamam visuomenėje reiškiniui tyrinėti ir jo pasireiškimo priežastims šalinti. Deja, tuo mūsuose nepakankamai rūpinamasi ir todėl traumatizmas darbe plėtojasi, taikos metu žūva ir luošinami sveiki, darbingi piliečiai, kuriantys materialines vertybes konkrečioms įmonėms ir valstybei apskritai. Nereikėtų pamiršti, kad kiekvienas žmogus iš prigimties apdovanotas savisaugos instinktu ir nenori, kad jam būtų padaryta fizinė ir dvasinė žala, o tai vis dėlto atsitinka sąveikoje su aplinka, kurioje jis egzistuoja ar ką nors veikia.

Nuo ko priklauso traumatizmas darbe?

Dėl ribotos šio straipsnio aprėpties nėra galimybės ir nesirengiu smulkiai išnagrinėti visų traumatizmo priežasčių, sąlygų, darbuotojus traumuojančių veiksnių, jų būklių, pasireiškimo ypatybių, visų traumatizmą sąlygojančių žmonių veiklos ar neveikimo ypatybių ir kt. Todėl čia aptarsiu tik pagrindinius, bene svarbiausius nūdienos traumatizmo ir jo profilaktikos klausimus, kuriuos galima ir būtina išspręsti neapeliuojant nei į sunkmetį, nei į kokius nors nesamus materialinius išteklius ar ,,skylėtą biudžetą“ bei ,,lėšų trūkumą“, kuriais, kaip nuolat tenka girdėti, tik dangstomi ne tik valdžios, bet ir privačių bei valstybinių organizacijų atsakingų darbuotojų, vadovų atitinkamas neveikimas, aplaidumas, netgi nusikalstamas duotų priesaikų nesilaikymass ir pareigų nevykdymas.

Ergonologijos specialistai, tyrinėdami ergonsistemą ,,Žmogus – Aplinka“ ir įvairias šios sistemos posistemes, nustatė, jog bet kurioje šioje sistemoje vienintelis sąmoningas sudedamasis jos elementas yra žmogus, nuo kurio veiklos kokybės ir kitų požymių priklauso visos sistemos funkcionavimas, jo kokybė, procesų tobulumas bei visi rezultatai, tarp jų – visų žmonių, dalyvaujančių sistemoje vykstančiuose procesuose, likimas, taip pat jų sveikata, darbingumas ir kt.

Reikia žinoti, kad minėtų sistemų visuma apima šalyje esamas bet kurios ekonominės veiklos rūšies įmones, įstaigas, organizacijas, institucijas ir kitokio pavadinimo žmonių organizuoto veikimo darinius, kad būtų tenkinami bendri visuomenės ir valstybės interesai. Paprastumo dėlei visus išvardytus, turinčius konkrečių ergonsistemų ,,Žmogus – Aplinka“ visas savybes ir funkcionavimo ypatybes darinius toliau vadinsiu Įmone. Paprastai, Įmonėje būna įvairių struktūrinių organizacinių vienetų, funkcionuojančių individualiai ar priklausomai vienas nuo kito. Juose yra (privalo būti) atsakingi asmenys – darbuotojų kolektyvų vadovai, kuriems vadovauja  (privalo vadovauti) kiti vadovai ir visos įmonės darbuotojų vadovas (Įmonės valdytojas), kuris teisine prasme visapusiškai atsakingas už Įmonę, įteisintas įstatymu, vadinamasis darbdavys. Šis asmuo yra (privalo būti) atsakingas dviem aspektais. Pirma, atsakingas valstybei, kadangi jis valdo Įmonės pagrindinį spaudą ir sąskaitą banke. Kita vertus, jis atsakingas už jo valdomą visą Įmonės turtą ir žmones, kurie, šiuo turtu jo nustatyta tvarka naudodamiesi, jo ir valstybės interesais atlieka konkrečius darbus, t.y. kuria materialines ir dvasines vertybes, veikia ir reguliuoja Įmonės finansinę padėtį banke, o tuo būdu ir valstybės ekonomiką.

Pažvelkime, kaip tas šio svarbaus žmogaus – darbdavio atsakingumas dabar pasireiškia mūsų valstybės ir jo valdinių – darbuotojų atžvilgiu. Kaip ir kiekvieno Lietuvos piliečio, darbdavio veiklą reguliuoja valstybė įstatymų, poįstatyminių ir norminių teisės aktų priėmimo ir jų  vykdymo, kontrolės nustatytais būdais ir įvairiomis priemonėmis. Glaustai pasisakysiu tik dėl pagrindinių įstatymų, reglamentuojančių ir reguliuojančių darbdavio ir darbuotojų saugos dalykus. Norint šį asmenį reguliuoti, reikia pirmiausia, išmanyti teisinį jo statusą ir esmę atskleidžiančią tikslią sampratą, šios sąvokos apibrėžtį.                     

Nepriklausomybės pradžioje buvo priimtas LR Žmonių saugos darbe įstatymas, kurio 1 straipsnio  2) punkte buvo pateikta tokia šios sąvokos apibrėžtis: ,,darbdavys – visų rūšių įmonių savininkai arba jų vadovai, paskirti, išrinkti ar kitokia tvarka įgiję įgaliojimus pagal atitinkamų įmonių, tarp jų ūkinių bendrijų ir personalinių įmonių, įstatymus (įstatus, nuostatus, steigimo dokumentus) įmonės vardu sudaryti, pakeisti ir nutraukti darbo sutartis, privalantys užtikrinti, kad būtų vykdomos prievolės pagal šį įstatymą, kitus darbo įstatymus, kolektyvines sutartis, saugos darbe norminius aktus“. Taigi sąvoka ,,darbdavys“ buvo visiems aiški, suprantama ir nebuvo jokių nesusipratimų šio asmens pareigų bei atsakomybės atžvilgiais, taip pat dėl jo valdinių – darbuotojų saugos bei darbinio traumatizmo. Pagrindinės darbdavio funkcijos buvo įteisintos atitinkamomis minėto įstatymo teisės normomis.

Traumatizmo prevencijai kliudo Lietuvos įstatymas

Tačiau nurodytas įstatymas 2003 m. buvo pakeistas LR Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu, kurio 2 straipsnio ,,Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ 2 dalyje parašyta: ,,Darbdavys – kaip nustatyta Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 16 straipsnyje, taip pat valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga“. Paradoksalu, tačiau reikia nurodyti, kas parašyta LR Darbo kodekso 16 straipsnyje: ,,Darbdavys gali būti įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra, nepaisant nuosavybės formos, teisinės formos, rūšies bei veiklos pobūdžio[...]“. Taigi čia visiškai nėra sąvokos ,,darbdavys“ apibrėžties. Vadinasi, pirmiau minėtu įstatymu panaikinta buvusi nustatyta sąvokos ,,darbdavys“ apibrėžtis. Liko tik įstatymiškai nurodyta, kas darbdaviu gali būti. O kaip, pavyzdžiui, Įmonė gali būti darbdabvys, nežinia ar minėto įstatymo rengėjai ir leidėjai patys supranta. Tokiu atveju Įmonė, savaime suprantama, negali netgi pasirašyti darbo sutarties. To negali padaryti nei Įmonės pastatai, nei jos tvora, ar vartai. Kita vertus, pagal minėtą sąvokos apibrėžtį tas kas nurodyta LR Darbo kodekso 16 straipsnyje, darbdaviu gali ir nebūti!

Todėl teisiškai jau nebeliko atsakingo už Įmonę žmogaus, o formuojama nuomonė, kad Įmonė pati atsakinga už tą pačią Įmonę. Ir tai įstatymiškai įteisinta. Eliminavus darbdavį – žmogų, nebeliko šio asmens atsakingumo nei valstybei, nei valdiniams – žmonėms – darbuotojams ir jų vadovams, taip pat ir saugos srityje, o svarbiausia – už tų valdinių sveikatą, jos būklę ir žalą jai. Tuo dalinai išreiškiama dabartinė valstybės pozicija darbinio traumatizmo ir jo profilaktikos atžvilgiais. Įmonės už netinkamus joje vykstančius procesus niekas niekaip nubausti ar pasodinti negali. Tad veikia įteisintas principas: ,,Skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas.“

Toliau žvelgiant į šį reikalą darosi dar įdomiau. Pagal pavadinimą naujesnis įstatymas lyg ir būtų valstybės rūpesčio darbuotojų sauga ir sveikata garantas, tačiau pažiūrėkime, kas parašyta jo bent 1 ir 2 straipsniuose. Iš 1 straipsnio 1 dalies 1) punkto jau suprantama, kad šiuo įstatymu siekiama nustatyti nuostatas ir reikalavimus ,,apsaugoti darbuotojus nuo profesinės rizikos“.  Kadangi toks įstatymo tikslas bet kurį vidutinio išsilavinimo šio įstatymo skaitytoją, kuris moka lietuvių kalbą, iš karto šokiruoja, todėl skaitytojas, perskaitęs įstatymo 2 straipsnio 29 dalį, susipažįsta su ta ,,profesine rizika“, - čia pateikta tokia sąvokos apibrėžtis: ,,Profesinė rizika (rizika) – traumos ar kitokio darbuotojo sveikatos pakenkimo galimybė dėl kenksmingo ir (ar) pavojingo darbo aplinkos veiksnio (veiksnių) poveikio.“. Netikint, kad įstatyme galėjo būti suformuluota tokia teisės norma, galima praplėsti žinias ir vaizduotę šių nesąmonių krūvoje. Dėl to reikia perskaityti socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro bendru įsakymu patvirtintų ,,Profesinės rizikos vertinimo nuostatų“ (Žin.,2003, Nr.100-4504) 3.1. punkte pateiktą kitokią tos pačios sąvokos apibrėžtį: ,,profesinė rizika (rizika) - pavojaus sveikatai ar gyvybei (traumos ar kitokio darbuotojo sveikatos pakenkimo) galimybė dėl kenksmingo ir (ar) pavojingo darbo aplinkos veiksnio ar veiksnių poveikio;“. (žr. taip pat Žin., 2012, Nr. 126-6350). Šiuose Nuostatuose galima rasti ir kitų ,,perliukų“, sukurptų tam tikrų autorių, pvz. ,,priimtina rizika“, ,,nepriimtina rizika“ ir kt. Man, taip pat kitiems specialistams, Lietuvos profesinės saugos lygos, vienijančios šios srities specialistus, mokslininkus ir ekspertus, atstovams, pasisakius dėl tokių nesąmoningų normų, kliudančių traumatizmo profilaktikos tobulinimui, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsakingi darbuotojai, tarp jų vadovaujantis šios srities buvęs pareigūnas – Darbo aplinkos skyriaus vedėjas Romas Kancevičius ir dabartinė specialistė Gintarė Bužinskaitė pareiškė (pastaroji ir raštu patvirtino), kad darbuotojų saugos ir sveikatos teisinė bazė, taip pat ,,profesinės rizikos“ apibrėžtis atitinka Europos Sąjungos teisės aktus. Vieną tokį jos nurodytą aktą kartotinai perskaitėme, o ten parašyta visiškai kitokia šios sąvokos apibrėžtis, būtent: ,,Rizika – tai tikimybė, kad potenciali žala gali būti padaroma prie tam tikrų naudojimosi ar/ir grėsmę sukeliančių sąlygų bei galimo pavojaus laipsnio.“

Manau, nereikia daugiau įtikinėti, nes ir iš to, ką čia aptariau, aišku, kokių nesąmonių keliu veda darbuotojų saugą ir sveikatą reguliuojančios valstybinės teisės normos. Valdžios lygmenyje nežinant, kad darbuotojus reikia saugoti nuo technologiniuose procesuose atsirandančių pavojų ir kenksmingumo, o ne nuo kažkokios ,,profesinės rizikos“, apie traumatizmo, jo profilaktikos tyrinėjimo ir reguliavimo valstybės mastu galimybes nėra ką daugiau ir kalbėti. Man, kaip piliečiui ir šios srities specialistui, ne vis tiek, kaip Tėvynėje organizuota žmonių sauga darbe ir traumatizmo prevencija. Dėl oficialiai mano pareikštos, mokslu pagrįstos kritikos ir pripažintos būtinybės iš esmės pakeisti dabar galiojantį minėtą LR Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą bei atitinkamai kitus norminius saugos darbe aktus, kliudančius traumatizmo prevencijai, buvau pakviestas į minėtoje ministerijoje vykusį Darbuotojų saugos ir sveikatos komisijos posėdį, kuriam pirmininkavo buvęs minėtas darbuotojas R.Kancevičius ir valstybei atstovaujantis tuo metu buvęs vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Mindaugas Pluktas.  

Čia jie uoliai gynė, kaip suprantama, ne be jų dalyvavimo parengtas minėtas ir kitas šios srities teisės normas, skelbė jų pranašumą prieš anksčiau buvusias  žmonių saugos darbe teisės normas. Nesudarius man galimybės iš esmės pasisakyti, pateikiau visiems posėdžio dalyviams kaip repliką tokį klausimą: ,,Kas gali nurodyti kokį nors būdą ar kokią priemonę, kaip apsaugoti darbuotojus nuo profesinės rizikos, kaip skelbia LR Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas ir to reikalauja Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai?“ Prabilo tik vienas M. Pluktas, kuris nieko šiuo klausimu neįstengė pasakyti. Tuomet buvo leista į nurodytą klausimą man atsakyti. Mano atsakymas buvo toks: ,,Atvykusius į darbą darbuotojus reikia surišti, kad jie negalėtų nieko daryti, t.y. neleisti jiems dirbti, tada, jie, negalėdami nieko veikti, negalės rizikuoti ir bus apsaugoti nuo profesinės rizikos.“ Vienas posėdžio dalyvis, mąstantis ir turintis pilietinės drąsos, patvirtino, kad mano atsakymas teisingas, sakydamas: ,,Kas nedirba, tas neklysta ir nerizikuoja.“

Pažymėtina, kad pastaruoju laikotarpiu ,,profesinė rizika“ ypač propaguojama kaip ,,geriausia traumatizmo profilaktikos priemonė“. Kadangi Vyriausiasis valstybinis darbo inspektorius Vilius Mačiulaitis yra teisininkas, inspektoriais jau skiriami dažniausiai teisininkai, kurie nieko neišmano apie sudėtingą kompleksinį saugos dalyką. Taip Valstybinė darbo inspekcija palaipsniui virsta ,,teisine inspekcija“, vykdančia tik menkavertes teisės normas, o neatsakingumui ir darbiniam traumatizmui – žalia šviesa!

Pažymėtina, kad minėtame įstatyme kompensuojant panaikintą sąvokos ,,darbdavys“ apibrėžtį atsirado dar vienas naujas ,,perliukas“, pavadintas ,,Incidentu“, kurio apibrėžtis pateikta įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje. Štai kokia ji: ,,Incidentas“ – įvykis, susijęs su darbu, kai nesužeidžiamas nė vienas darbuotojas arba kai dėl darbuotojo traumos, gautos per šį įvykį, reikalinga tik pirmoji medicinos pagalba.“ ,,Perliuku“ tai pavadinau pirmiausia todėl, kad įstatymo projekto rengėjai sugebėjo viename sakinyje du skirtingus dalykus pavadinti vienu žodžiu ,,Incidentas“, ko faktiškai, vadovaujantis bendrinės lietuvių kalbos normomis ir taisyklėmis, padaryti negalima. Todėl ir verta tokį kūrybos vaisių priskirti ,,brangakmenių“ lobynui. Tačiau čia svarbiausia ne šis žodis ir sąvokos pavadinimas, o apibrėžtis, kuria akių dūmimo būdu formuojama nuomonė apie dar vieną darbuotojų traumatizmo profilaktikos ,,genialų“ dalyką. Šio dalyko paprastas žmogus gali ir nesuprasti. Manau, kad to tinkamai nesuprato ir šio ,,incidento“ iniciatoriai bei sąvokos apibrėžties kūrėjai.

Šią suktą mįslę man pavyko iššifruoti. Pasirodo, čia iš tikro gudriai po ,,incidento“ skraiste paslėptos dvi sąvokos: ,,pavojinga situacija“ (pirmoji sakinio dalis iki žodžio ,,arba“) ir ,,mikrotrauma“ (antroji sakinio dalis po žodžio ,,arba“). Todėl šia teisės norma užkirsta galimybė traumatizmo darbe prevencijai, nes būtent tik pavojingų situacijų ir mikrotraumų, atsirandančių darbo (technologiniuose) procesuose ir ištinkančių juose dalyvaujančius žmones, pasitaiko daug kartų dažniau negu juos ištinka didesnių traumų. Pavojingų situacijų ir mikrotraumų pasireiškimo priežasčių ir sąlygų operatyvių nuolatinių tyrimo, nustatymo ir šalinimo būdu galima patobulinti  traumatizmo prevenciją. Paprastai tariant, yra puikiausia galimybė užbėgti už akių reikšmingesniems traumavimams, taip pat ir mirtiniems atvejams. Kadangi šiam pagrįstam pažangiam traumatizmo prevencijos būdui ,,viską daryti iki to“, o ne ,,po to“, kaip minėjau, įstatymu užkirsta galimybė, todėl šiandien turime tai, ką turime. Traumatizmas plėtojasi ir jis neįveikiamas, nes jį nugalėti, nepažeidžiant įstatymo, neįmanoma. O įstatymus privaloma vykdyti! Kad statistikoje būtų mažiau mirtinų traumų, dalį jų ,,valstybininkai“ jau  įsigudrino nurašyti savaiminių natūralių (biologinių) mirčių sąskaiton. Tokiu atveju nebelieka kaltų ir nereikia mokėti dėl to kompensacijų tų žmonių šeimoms (palikuonims).

Ir tai dar ne viskas. Nors labai glaustai, gvildendamas šios svarbios valstybinės reikšmės kompleksinės problemos kai kuriuos aspektus ir nurodydamas pagrindines jos sprendimo ypatybes,  privalau informuoti apie ypač svarbias kai kurias kitas žmonių darbinio traumatizmo plėtotės priežastis.

Visiems girdėtas žodis ir terminas (sąvoka) ,,nelaimingas atsitikimas“. Būtina nors trumpai apžvelgti šį, tarsi iš dangaus duotą įvykį, kažkokią ,,nelaimę“. Žinoma, kad savo esme tikros nelaimės kartais žmogų ištinka ir darbe, ir buityje, netgi nieko neveikiant. Tokių nelaimingų atsitikimų pavyzdžiai gali būti netikėtas žvėries pvz., miške vilko užpuolimas, šuns, erkės, bitės ar kito biologinio subjekto žmogaus organizmui padaromas pakenkimas, žaibo poveikis ir kt. Tokie įvykiai paprastai įvyksta nepriklausomi nuo žmogaus valios. Darbinėje veikloje jų pasitaiko gana mažai  – iki 3% visų darbinių įvykių. Tačiau jų ištirti žmogus negali. Betgi, mūsų ,,išminčiai“, pirmiausia – Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai, patys ,,tiria“ ir reikalauja, kad įmonių darbuotojai juos ištirtų bei surašytų nustatytų formų tyrimų aktus. Čia supainiota nelaimingi atsitikimai su traumavimais, įvykstančiais dėl su technologiniais procesais, taip pat žmonių veikomis susijusių aplinkybių.

Minėto įstatymo 2 straipsnio 20 dalyje netgi pateikta tokia šios sąvokos apibrėžtis: ,,Nelaimingas atsitikimas darbe – įvykis darbe, įskaitant eismo įvykį darbo laiku, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, kurio padarinys – darbuotojo trauma (lengva, sunki, mirtina)". Bet reikia žinoti, kad tie patys ,,išminčiai“ tiria ne nelaimingus atsitikimus, o traumavimus darbe, kurie paprastai įvyksta konkrečiam žmogui konkrečiu momentu konkrečioje darbo vietoje dėl tam tikros ergonominės netvarkos, o ne kaip nelaimės. Tad kodėl tai vadinama ,,nelaimingais atsitikimais“?! Čia ir vėl mulkinimu, akių dūmimu, o ne kitaip šiuos dalykus reikia vadinti. Dar vieną tų ,,išminčių“ ,,genialumo“ požymį atskleidžia Vyriausybės 2004 09 02 nutarimu Nr.1118 patvirtintų ,,Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo ir apskaitos nuostatų“ 20 punkte nurodymai įmonės darbuotojams – nedelsiant pranešti apie įvykusius nelaimingus atsitikimus darbe pagal įvykio vietą prokuratūrai, Valstybinės darbo inspekcijos teritoriniam skyriui. O kaip jau  minėjau, pagal įstatymą ,,nelaimingas atsitikimas darbe“ yra ,,įvykis darbe, nustatyta tvarka ištirtas ir pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe“. Todėl  niekaip negalima įvykdyti teisės normos –  nedelsiant pranešti apie įvykusį nelaimingą atsitikimą, nes reikia jį pirma ištirti ir dėl to negalima žinoti, ar jis bus pripažintas nelaimingu atsitikimu darbe, ar nebus pripažintas. Tai bent painiava!  Ne kiekvienam žmogui lemta taip sugalvoti!

Taigi akivaizdu, kad apskritai nežinoma, kokie neigiami įvykiai žmogų darbe ištinka. Pagal jų pavadinimus tiriami įvykiai, kurių ištirti neįmanoma, ir svarbiausia, kad ne nelaimingi atsitikimai sudaro traumatizmo darbe esmę. Todėl ir vėl kyla analogiškas klausimas: kaip galima įveikti traumatizmą darbe, kai faktiškai nežinoma, kas yra tas traumatizmas. Gal specialiai sąmoningai šioje srityje visuomenė mulkinama, ,,pučiami muilo burbulai“? Pravartu šiuo atveju pacituoti dar porą veikimo šiuo atveju principų: ,,Juo blogiau, tuo geriau“; ,,Nesvarbu, kad nežmoniška, svarbu kitoniška“. Čia tiktų humoreskos ir kitokio žanro posakiai, jei nebūtų gaila, skaudu ir graudu.

Nagrinėjama tema kviečiu skaitytojus pamąstyti ir viešai dėl to pareikšti savo nuomonę, juolab, kad dėl tokios painiavos yra galimybė tuo iškreiptai suprantamu ,,nelaimingu atsitikimu“ pavadinti  iš esmės neištirtą net nusikaltimą ir taip jį paslėpti. Ne paslaptis, jog teisėsaugos pareigūnai pasinaudoja šia galimybe.

Dėl įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų saugos srityje netubulumo Lietuvos profesinės saugos lyga yra pateikusi Seimui ir Vyriausybei pagrįstus motyvuotus raštus apie būtinybę iš esmės pakeisti nurodytą įstatymą, panaikinti Profesinės rizikos vertinimo nuostatus, taip pat ir dėl šiame straipsnyje aprašytų teisės normų ydingumo ir kliuvinių traumatizmo profilaktikoje. 

Aišku, kad tik mokslo tiriamųjų darbų rezultatų pagrindu parengtas ir suformuluotas specialiąsias žmonių saugos darbe normas galima įteisinti tobulesniu įstatymu, kuriuo būtų iš tiesų siekiama realių humaniškų tikslų, kad darbe nebūtų žalojami žmonės. Tik tinkamu įstatymu įmanoma sureguliuoti ir valstybei deramą politiką piliečių saugos darbe srityje.

Visiems suprantama, kad čia iškelti aktualūs traumatizmo ir jo profilaktikos klausimai yra ir šalies ekonomikos būklės gerinimo rezervas, kurio panaudojimas ,,vardan tos – Lietuvos“ yra  Seimo narių ir ministrų sąžiningumo, išmintingumo dalykas – pakeisti minėtą įstatymą ir ydingus kitus teisės aktus.

Atgal