POLITIKA
04 16. Kas ką kalba, arba Gyvenimas troleibuse
Jonas Kaziškis
Jonas A.Patriubavičius
Įžanga su nukrypimais į šalį - kaip pas Šekspyrą
Mūsų troleibuso komanda nepraretėjo, bet rečiau važinėja viešuoju transportu, jau seni, todėl reikia priminti skaitytojams, kas užmiršo, kas yra kas. Mūsų kampanijos siela išlieka ta pati, inžinierius, baigęs Kauno politechnikos institutą (sic), ponas Storas, dabar labai suplonėjęs, sveria 72 kilogramus, suvalkietis iš Sasnavos. Didelis to krašto patriotas. Anksčiau, važinėjant šiuo troleibusu, ne kartą sakė, kad Suvalkijos sostinę reikia perkelti iš Marijampolės į Sasnavą.
Pasiūlymas racionalus, nes Sasnava visais laikais buvo garsi savo iškiliais žmonėmis, tikra valdančiojo ir kito elito kalvė. Kaip žinoma, vokiečių okupacijos metais į Sasnavą tremtin buvo išsiųstas prezidentas Kazys Grinius, kai inteligentai paragino tautą priešintis vokiečių okupacijai, nekurti SS divizijos. Rusų okupacijos (liaudiškas suvalkiečių terminas) metais čia gyveno, mokėsi ir karjerą pradėjo ponas Stanislovas Gediminas Ilgūnas, dabarties laikų kultūros veikėjas, parašęs pagiriamąjį žodį, kelių šimtų puslapių knygą su nuotraukomis, prezidentui Algirdui Brazauskui. Kol kas pono Storo pasiūlymas dar labiau integruoti Sasnavą į Lietuvos istoriją, nepriimtas, bet vilčių yra. Gaila, kad ponas Ilgūnas miręs, jis tai idėjai tikrai nebūtų abejingas ir turėtų galių padėti ją įgyvendinti.
Dabar šiuo troleibusu važiuoja mūsų keturi, vienas pravarde Bevardis, toliau ponas B., prisidėjo neseniai. Prašo pavardės ir kitų asmens duomenų neminėti, bijo, kad už teisingas kalbas nepakištų po ledu. Sakome, kad ledas jau ištirpo, pavojaus nėra, ponas B. sako: „Jūs nežinote, kokius šaldytuvus jie turi“. Mums ponas B. įdomus tuo, kad priklausė buvusiai nomenklatūrai, statybų veikėjas, daug žino, todėl mums įdomus. Pavyzdžiui, neįkainojamos vertės jo autentiškas prisiminimas, kaip Algirdas Brazauskas jautėsi, kai Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrinko ne jį, o profesorių Landsberi. Kai susitinkame su ponu B., jau būna užmiršęs, kad ir aną kartą tą įvykį jau pasakojo, (bet mes išklausome, nes tai gyvoji Lietuvos istorija). Sakė, po to posėdžio Algirdas Brazauskas tikrai neverkė, buvo visai nenusiminęs. Ponas B, sako jį tuoj po tų istorinių rinkimų sutikęs dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje ir užjautęs dėl „istorinės klaidos“. Ponas Brazauskas sakęs, kad pirmininkas ne jų, bet aišku, kas valdys, nes jų, tai yra Brazausko ir co, ,direktoriai ir pirmininkai (gal turėjo omenyje kolchozų pirmininkus) yra visur. Kaip parodė laikas, ponas Brazauskas kalbėjo tiksliai, kaip pranašas.
Išsigąs ir negers
Dabar jau aišku, kas yra kas. Važiuojame šešioliktuoju Geležinkelio stoties link. Gerosios vilties stotelėje į mūsų troleibusą įvirsta ponia su didžiuliu ryšuliu. Ponas B. sako, kad jo vieta labai gera ir jai užleidžia vietą. Ponia sako ačiū, šiaip taip įsitaiso šalia mūsų. Padaręs paslaugą ponas B. užkariavo ponios širdį ir ji neprašoma rusiškai pasakoja, ką veža. Sako, pirkusi kilimą. Jonas sako, kad dabar kilimai nemadingi, visi savo butus kloja lenkiškomis plastmasinėmis lentelėmis: gražu. patogu ir padeda strateginio partnerio ekonomikai atsilaikyti prieš prie dalinio rezervavimo sistemos prisijungusio pasaulio iššūkius.
Ponia lietuviškai sako, kad kilimą klos ne ant grindų, o kabins ant sienos. Sakome, angliškai ir rusiškai, kad tai dar mažiau madinga, visai neeuropietiška. Bet ponia sako turinti problemą su vyru. Pradėjo kasdien gerti, išmėginusi visas blogas ir geras priemones, nepadeda. Kai pamatė šį persišką kilimą, jai atėjo mintis, kad gali padėti. Kilime išaustas didžiulis tigras, atrodo, kaip tikras. „Sakau, gal mano vyras pažiūrės, kai išsipagirios, išsigąs ir daugiau negers“, - sako ponia. Ir atriša ryšulį, parodo tigrą.
Taip, tigras įspūdingas, tikrai kaip tikras. Palinkime poniai, kad ši profilaktikos priemonė padėtų išgelbėti meilę.
Kuo Landsbergis skiriasi nuo Brazausko
Važiuojame toliau. Ponas Storas sako, kad neseniai susitiko gruziną. Išsikabėjo apie jų pirmąjį prezidentą Zviadą Gamschurdiją. Pirmojo nepriklausomos Gruzijos prezidento likimas tragiškas, jį ne tik nužudė, bet ir apšaukė bepročiu. Ir tokiais žodžiais bolševikėliai įžeidinėjo Šekspyro vertėją į gruzinų kalbą, vadinasi, ir patį Šekspyrą. Storas sako išsiaiškinęs, kad tas gruzinas, kaip prezidentas, panašus į profesorių Landsbergį, nors pastarojo likimas taip nenuskriaudė, pagailėjo, nors ir dabar dar atsiranda žmonių, kurie sako, kad Landsbergis šaudė į savus. Abu jie – ir gruzinas, ir lietuvis švediška pavarde - tarsi stovėję ant plačios laiko upės kranto, abu matę kitą tos upės krantą, o ant jo nepriklausomybę tuo metu, kai kiti dar buvo akli. Sakę: statykime tiltą skersai upės, eisime tuo tiltu į kitą, Vakarų, krantą, greitai pasieksime nepriklausomybę. Tuo metu nebuvo kitų vadovų, kurie taip aiškiai ir nedviprasmiškai būtų formulavę savo politiką. Tai buvo tikri lyderiai. Jokio „step-by-step“. Ir liaudžiai atsivėrę akys, ir žmonės pritarė, kad tiltą reikia statyti skersai laiko upės ir nedelsiant. Fantastiškas matymas.
Sakau, taip tikrai buvo, labai tiksliai pasakyta. O štai į valdžią atėjo Algirdas Brazauakas ir pradėjo statyti naują tiltą – išilgai upės. Iki šiol nėra sutarta, kaip siekti tikros, o ne formalios nepriklausomybės, ką daryti, kad čia būtų žmonėms malonu gyventi, kad jie nebėgtų. Jeigu reikia ką daryti, kyla didžiausias ermyderis, atrodo, kad susitarta nesitarti. Ir visiems dėl to gerai, baisu ir pagalvoti, atrodo, kad ir profesoriui.
Storas sako, kad palyginus visų buvusių Lietuvos vadovų politiką tikru lyderiu atrodo tik ponas Landsbergis. Nes tik jis vienas vadovavosi idėja, kad nepriklausomybė geriau negu priklausomybė. Žinoma, nedaug kas tikėjosi, kad bus tokia nepriklausomybė, kuri yra dabar, nuo kurios žmonės bėga į užsienius darbo išmaldos prašyti. Visi kitų Lietuvos vadovų, tarp jų ir amerikono, politika buvo „real politika“, t.y. tarnavimas ne žmonėms, ne tautai, ne nepriklausomybei, o interesams.
Ponas B. sako, kad Vytauto Kubiliaus politika dėl nepriklausomybės tilto krypties yra kompromisinė. Jeigu taip galima sakyti, jis tiltą į nepriklausomybę ėmė statyti įstrižai upės, tarsi ant šarnyro: kai oligarchai reikalauja, pasuka taip, kad žmonės neapsiektų kranto. Labai keista, kad nesugebama pasipriešinti Briuselio politikai sumesti visas Europos tautas į bendrą katilą ir virti vadinamos tolerancijos rūgštyse. Pasak B. Europos Sąjunga vis mažiau skiriasi nuo Tarybų Sąjungos, kur buvo vykdoma atvira tautų asimiliacija. Lietuva, esanti, Europos pakraštyje, turėjo tapti Rytų langu į Europą. Ir tas langas buvo su kūju ir pjautuvu kertamas.
Kažin ar kas įsivaizdavo, kad Europos ateitis ir po blogio imperijos suskilimo bus siejama su tautų ir valstybių susiliejimu. Ir taip greitai, taip dirbtinai. Kodėl pasirinktas JAV modelis, kurios yra imigrantų kraštas? Bet juk Europos tautos, tarp jų ir mažosios, čia visą laiką buvo, tai joms reikėtų čia likti. Ir jas, taip pat ir mažas, reikėtų saugoti, gal net įrašyti į Raudonąją knygą. Naujosios Europos paveikslas turėtų būti įvairių tautų, valstybių, kultūrų, kalbų mozaika, o ne pilka drobė, apdrėbta biurokratų pagal direktyvas suplakta kiaušiniene.
Kaip sakėme, ponas B. buvo lyg ir Algirdo Brazausko mokinys, todėl jo samprotavimai mums pasirodė pranašiški. Daug kam kelia nerimą mūsų dabartinių vadovų politika. Tas faktas, kad beveik milijonas žmonių pabėgo svetur laimės ieškoti, kaip rašė Londono laikraštis „The Guardian“ , kraštas neteko daugiau žmonių negu per visas okupacijas, rodo mūsų vadovų politikos krachą. Tokia šių žmonių „politics“ ir „policy“ yra didelis netikėtumas ir rodo, kad tiltas į realią nepriklausomybę, kurią jaustų visi piliečiai, yra nepastatytas, o gal nesirengiama jo statyti.
Dvi teisingos nuomonės dėl naujos atominės elektrinės
Kaip žinoma, yra dvi nuomonės, kad Lietuvai nereikia atominės elektrinės, kita – kad reikia. Įdomiausia, kad abi nuomonės priešingos, bet abi teisingos.
Ponas Storas sako, kad Rusijos rusams nereikia, kad Lietuva statytųsi atominę, nes jie stato net dvi atomines ir abi už 20 kilometrų nuo mūsų sienos. Tai rinkos logika sako, kad reikės turėti, kam tą elektrą parduoti. Taigi rusai teisūs: Lietuvai nereikia atominės. Lietuvos (Visagino) rusams atominės elektrinės verkiant reikia, nes jie neturi darbo. Kaip žinoma, prezidentas Valdas Adamkus jiems žadėjo pastatyti plytų fabriką, bet pažado neįgyvendino.
Visiems kitiems Lietuvos gyventojams, daugumoms ir mažumoms, atominės elektrinės taip pat verkiant reikia, jeigu norime turėti įtakos savo likimui. Kas nevaldo savo energetikos, tas neturi ateities. Suprantama, ir to niekas negali paneigti, kad Rusijai nesunku iš tų milijardų, kuriuos Lietuva dabar moka už elektrą, keliolika milijonų vėl grąžinti Lietuvai, tiksliau jos politikams, kad gintų didžiosios kaimynės interesus, .t.y. sakytų prakalbas ir įstatymus priiminėtų prieš atominę elektrinę. Šiuo metu pas mus valdžioje lyg ir prorusiškos partijos, todėl įdomu stebėti, kaip balsuoja ir ką šneka, kaip vyksta šis procesas, kurį, be abejo, stebi ir ES institucijos.
Ponas B. pritaria ponui Storam. Pasak jo, Lietuva per referendumą balsavo už Rusijos atomines elektrines. Dabar valdantieji žada tų rinkėjų valią įgyvendinti, nors iš tikrųjų tai Rusijos valia.
Dar ano amžiaus dešimtojo dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje viešėjo JAV energetikos ministras, Vilon viešbutyje buvo grandiozinis pobūvis, ministras savo kalboje sakė, kad Pabaltijo šalims reikia sujungti savo energetikos šaltinius vienu tinklu ir atsiskirti nuo Rusijos. Tada profesorius Ašmontas draskėsi, kad tai neįmanoma (dar buvo atominė) techniškai, ryšiai su Rusijos elektra esą užtikrina Ignalinos atominės elektrinės saugumą. Profesoriaus interesas nugalėjo JAV energetikos ministro strateginius pamokymus. Atrodo, iki šiol dėl energetinės nepriklausomybės nieko nepadaryta, matyt, tokiu būdu norima įspirti didžiajai Amerikai, kad nesikištų į Rusijos reikalus.
Jonas sako, įdomiausia, jog anoje kadencijoje socialdemokratai sukūrę LEO LT, buvo už atominę elektrinę. Tai buvo puiki afera, visi energetikos objektai vos neatsidūrė privačiose rankose, kaip savo laiku, Brazausko valia, dujotiekiai. O Kruonio akumuliacinė ir Kauno hidroelektrinė buvo „parduotos“ už 1 litą (kaip dujotiekiai). Turint omenyje Lietuvos vidaus (valdo buvę komunistai) ir tarptautinę padėtį (siekiama revanšo prieš demokratiją), perduoti visuotinai svarbius objektus į privačias rankas, buvo didžiausias nusikaltimas. Lietuva už sugrįžimą į pradinę padėtį iš biudžeto sumokėjo milijardą, o gal ir daugiau, tik Maksimos krautuvininkams atseikėjo 680 mln. už netesybas. Ir tai tuo metu, kai uždarinėjamos mokyklos, kai didžiausias nedarbas, kai daugybė žmonių skursta. Vadinasi, visos šio manipuliacijos su milijonais buvo daromos, kad ir toliau darbo nebūtų, kad skurstų, kad reikėtų klimpti į skolas. Iš esmės tokiu būdu iš Lietuvos išvaryta pusė milijonų žmonių, kaip per kokią okupaciją. Veikėjai, kurie tą aferą organizavo, dabar vėl valdžioje. Štai kokios „demokratijos“ grimasos.
Sakau, iš tikrųjų keista, kad Lietuva referendumu atsisako milijardinių investicijų ir savo rinką atiduoda Rusijai. Žinoma, bet kokios investicijos yra skola. Žinoma, reikia pasitarti su Latvija ir Estija, taip pat Lenkija ir su Europos Sąjunga (kuri pagal stojimo sutartį įsipareigojo padėti pastatyti naują elektrinę) ir nedelsiant pradėti energetinę nepriklausomybę garantuojančius darbus. Rusijos lobistai, veikiantys prieš Lietuvos energetinę nepriklausomybę, taip pat nebus nuskriausti, bent jau artimaisiais metais, nes jų paslaugos labai pabrangs ir jie gali tikėtis gerų honorarų, o Lietuva iš didžiosios kaimynės sulauktų, kad ir tokių, kreivų, investicijų.
Šioje vietoje karštos diskusijos užstrigo. Kažkas trenkėsi į troleibuso stogą, matyt, nutrūko ūsas. Storas sako: „ Štai rusai ir išjungė elektrą. Štai jums ir svoboda, štai jums ir Landsbergis“. Matyt, prie šio temos dar teks grįžti, tik jau rimčiau, ne troleibuse.
Atgal
.jpg)
(1).png)
