POLITIKA
04 23. Mūsų nerimo pavasaris (2)
Jonas A.Patriubavičius
Jonas Šadis
Europos Sąjunga sako, kad turi bendrą žemės ūkio politiką, bet taip nėra. Tai ne mūsų išsigalvojimas, o Europos Parlamento narių kalbos. Naująsias nares senosios narės traktuoja skeptiškai, suranda dingsčių savo elgesiui, pavyzdžiui, savo žemės ūkio protekcionizmo politikai, pateisinti. Šis požiūris, šis nelygiavertis traktavimas iš tikrųjų yra bendras, čia visos senės vieningos. Ką jau kalbėti apie bendrą kovą su korupcija, oligarchija, bendrą mokesčių sistemą (tokią kaip Danijoje), kovą su skurdu ir nedarbu. Šiomis sąlygomis, kai bankai veikia kaip casino, kai proteguojamos ofšorinės zonos, kur galima nemokėti mokesčių, pasivogti pinigų ir juos laikyti Šveicarijos bankuose, naujosios ES narės niekada neišlips iš duobės. Jeigu ES nepakais savo politikos krypties.
„Leisk man prie ugnelės pasišildyt –
Nevaryk į rudenio audras -
Akmenėlis turi šaltą širdį –
Kas tą rudenį, tą širdgėlą supras“
Salomėja Nėris „Kultūra“, 1939 m. XI, psl. 661
Niekas nepasikeitė, tik suvažiavimas buvo
Mes dar turim sugrįžti prie Bendrosios žemės ūkio politikos, apie kurią rašėme pirmojoje šių simetrijų dalyje. Priminsime, kad Europos Parlamento nariai per diskusiją 2011 m. kovą įrodė, kad jokios bendros žemės ūkio politikos nėra. Kai kurie parlamento nariai demaskavo ES bendrąją žemės ūkio politiką kaip nešvankybę.
Nuo tų kalbų ir jų citatų praėjo nemažai laiko, bet niekas nepasikeitė. Lietuva neiškovojo didesnių išmokų savo žemdirbiams, to ir nebuvo galima tikėtis, nes didžiosios ES lyderės vykdo protekcionistinę savo žemės ūkio politiką, nenori konkurentų, net ir tokių netikusių kaip Lietuva.
Per tą minėtą laiką Lietuvoje vyko žemdirbių suvažiavimas, bet jo dalyvių diskusijos nebuvo raudono siūlo. Na kaip anais laikais sakydavo, šito vado kalboje raudonu siūlu vyniojosi idėja, kad, pavyzdžiui, reikia atkurti šeimos ūkį, t.y. nedideliu ūkius, kurie garantuotų maisto saugumą ir kokybės, ir kiekybės atžvilgiu. Deja, suvažiavimas tokio šūkio nepaskelbė, vis kalbėjo apie konkurencingumą.
ES kuria darbo vietas importuotojams
Dabar Lietuva, turbūt, daugiau kaip pusę sau reikalingų žemės ūkio produktų importuoja, tarp jų kiaulieną. O danai savo čia užaugintas kiaules gyvas eksportuoja į Rusiją, taip sau žeria pelnus. Lietuva jiems tik pelno sunkimo aikštelė.
O avienos, jautienos, žąsienos, antienos gamyba Lietuvoje sužlugdyta. Tai netelpa į sveiko proto ir sveikos politikos (angl. „politics“ ir“policy“) rėmus. Jeigu ES neleidžia kaime kurti darbo vietų, tai reiškia, kad vykdo gyventojų nuvarymo nuo žemės politiką. Kaip Jungtinės Karalystės karaliai aptvėrimų laikais. Kam ir kodėl? Aišku, kad turi toli siekiančių tikslų. Apgyvendintą teritoriją sunkiau kolonizuoti, sunkiau įvesti multikultūrizmo režimą, sunkiau vietinius gyventojus asimiliuoti. Valstiečiai yra konservatyvūs, jie mažai priklauso nuo vietinės valdžios, taip pat ir nuo bankų (kurie daro pinigus iš nieko, t.y. rungtyniauja galiomis su Dievu), gali gyventi patys sau, bet kreditų ir paskolų vergovės. Valstiečiai intuityviai supranta, kad kraštą galima užgrobti dviem būdais: kalaviju ir kardu arba paskolomis. Vadinasi, valstiečius reikia naikinti. Ta kryptimi Lietuvoje padaryta labai didelė pažanga.
Paskutinis spenys ant kiaulės pilvo
Visai tai tik abstrakčios kalbos arba barnis, sukame į konkretybę. Mes paskambinom vienam valstiečiui į Kauno rajoną A.P., kuris yra deklaravęs 5 ha žemės ir už tai gauna išmokas. Sakė, kad iš viso išmokų (visų rūšių, taip pat už gyvulius) per metus gauna apie 2500 LT. Jeigu tas lietuvis būtų prancūzas, vokietis ar anglas, t.y. aukštesnės rasės, gautų 342 eurus už hektarą, t.y. 5900 LT. Tai kodėl tokie šeimos ūkiai neskatinami? Ir tie 2,5 tūkstančio litų visai neblogi pinigai. Šis ponas, mūsų žiniomis, gyvena visai poniškai: turi biblioteką, internetą, televizorius, išmaniuosius telefonus, kelis traktorius ir kitas mašinas, o namo vidus išpuoštas paveikslais, beje, žinomų dailininkų originalais (dėl to adreso nenurodome, kad neapiplėštų).
Šis ponas mums labai tiksliai apibūdino ES žemės ūkio politiką mažųjų šalių atžvilgiu. Sako Lietuva yra tarsi paskutinis spenys ant kiaulės pilvo, tas, kuris prie užpakalio, todėl Europos Sąjunga ja taip, ir traktuoja, o ne kaip. Žinoma, tas spenys dėl savo teritorinės padėties yra nuvargęs ar neišsivystęs, ne iki galo atsikratęs Rytų vergovės, taigi nelabai funkcionalus, ypač kas liečia paskolų pavertimą tikrais pinigais. Reikia Maršalo plano, bet jo nėra.
Skambiname dar vienai valstietei Kauno rajone. Ponia J.K. gyvena iš trijų pusių apsupta mariomis. Pasaulyje tokios gražios vietos nerasi, kaip sakoma, gyvenk ir žvenk. Ponia sako gaunanti iš ES kelis išimtus litų. Kodėl tiek mažai? Nežino. Matyt, nemoka apsiforminti. Mūsų žiniomis šioje srityje daug nelygybės ir neteisingumo, vagysčių ir piktnaudžiavimų.
Vyriausybė nežino, kiek spekuliantai supirko ariamosios žemės
Su visu tuo, kas pasakyta, susijęs žemės pardavimo užsieniečiams klausimas. Tokių išmokų kaip saviesiems Europos Sąjunga neduoda dar ir todėl, kad neturėtume pinigų pas juos žemės nusipirkti. ES piliečiai, jeigu norėtų, visą Lietuvą galėtų nupirkti. Tai yra todėl, kad jie maudosi tarsi didelėje pinigų jūroje ir jiems nesunku išplėšti iš tos pinigų masės gerą gabalą. Tai iš dalies priklauso ir nuo biudžeto bei BVP santykio. Lietuvos ir biudžetas sudaro maždaug 15 proc. Lietuvos BVP (pagal mūsų šaltinio duomenis). Danijos BVP – 171 mlrd. dolerių, biudžetas – 133 mlrd., t.y. per biudžetą perskirstoma 76 proc. Danijos BVP. Kaip žinoma, danai Lietuvoje turi kiaulių fermų, užaugintas bukasnukes parduoda Rusijai, susižeria pelną ir sėdi sau Kopenhagoje. Mums lieka azoto kvapai, teršalai ir nerimas, kad danai mūsų kiaulininkams nemoka tokių algų kaip saviems kiaulininkams danams.
Aišku, kad mums primesta žemės pardavimo užsieniečiams sutartis yra nelygiateisė. Bet mūsų vyriausybės, Seimas, europarlamentarai ir kiti vadai šio klausimo nekelia, išsisuka. Sakysim, danai iš Lietuvoje gauto pelno (nes moka grašius Lietuvos darbininkams) gali supirkti milžiniškus žemės plotus. Jeigu parduosim jiems žemes, tai čia jie darys ką norės. Danijoje vienas ha ariamosios žemės kainuoja 20 tūkstančių eurų.
Per televiziją varoma propaganda, kad žemes reikia pardavinėti, girdi, žemė yra prekė ir savininkas gali ką tinkamas su ja daryti, sakysim, žemę parduoti ir pinigus pragerti. Tai tokią teisę turės ir naujas savininkas, danas anglas, rusas, lenkas (ne vietinis, iš Lenkijos). Tai ką tada darysime? Lietuva atsidurs tokioje pačioje padėtyje kaip Palestina, kurios gyventojai aname amžiuje buvo apgauti (nes neturėjo savo valstybės, kad juos apgintų ar atvestų į protą) , pardavė savo kaimų žemes žydams. Paskui atsikelia viena rytą, žiūri, kad pusė kaimo žemių jau priklauso žydams ir tie stato gyvenvietę, tveria sieną.
Žemgrobiai ir jų agitatoriai
Kaip sakyta, Lietuvoje susidarė grupė žmonių, kurie skatina žemės grobimą. Dabar norima tą veiksmą įteisinti. Štai į Tautos aikštę pono A. Tapino sukviesti veikėjai kaip pašėlę ar apsiriję narkotikų varo propagandą, kad žemes reikia išparduoti. Save pasivadinę liberalais masiuliai, steponavičiai ir vainienės apsiputoję šaukia, kad valstiečiai, pardavę savo žemes, praturtės. Iš tikrųjų praturtės tik maksimos, vaineinės, stepoanavičiai ir masiuliai. Iš tikrųjų šie žmoneliai vykdo žemgrobių ir žemės spekuliantų valią. Vyksta prichvatizacija ir kaimo naikinimas kaip kad buvo su pramone. Ir kokius argumentus šie žmoneliai pateikia. Štai ponas Kirstinaitis ar Kristinaitis (?) Tautos aikštėje pareiškė ant visos Lietuvos, kad žemę reikia parduoti todėl, kad vieną penktadalį užsieniečiai ir taip jau supirko per tarpininkus. Pripažįstama, kad tokie supirkimai neteisėti, kad tarpininkai yra spekuliantai, galbūt finansuojami iš užsienio, ir tai pateikiamas kaip argumentas tiems neteisėtumams įteisinti. Ir prokurorai tokių Kristinaičių, propaguojančių antikonstitucinę veiklą, negriebia.
Superka silpnų senelių žemes
Konkretus pavyzdys. Viena mums žinoma Kauno firma, vienas žmogus, veikianti pagal individualios veiklos liudijimą, nemokantis jokių mokesčių, gyvenantis prašmatniame name, Kauno rajone nupirko 2007 m. nupirko 20 ha žemės. Ir tai padarė tada, kai ši žemės buvo Valstybiniame žemės fonde, nes ponas R buvo parašęs prašymą Nacionalinei žemės tarnybai gauti už tuos hektarus kompensaciją (po 1000 litų už ha) ir dalį tos kompensacijos jau buvo gavęs. Kauno firma, t.y. vienas žmogus, veikiantis pagal individualios veiklos liudijimą, paskambino ponui R. Sako, valstybė tau duoda 1000 litų už ha, aš duosiu 2 tūkstančius, parduok man teisę į tą žemę. Ir R., neįgalus senukas, gulintis mirties lovoje, sutiko. Firma sutvarko popierius, Kauno rajono žemėtvarkininkai žemę per savaitę (vikriai, kai reikia grąžinti nuosavybę tikriesiems šeimininkams praėjo dešimtmečiai) vėl gražina į privačią R nuosavybę, sudaro sutartį, užmoka 42 tūkst. litų ir žemė atsiduria pas spekuliantą. Pasinaudota neįgaliu senuku, R. dukterims buvo padaryti kelių milijonų nuostoliai. Ir niekam tai nerūpi, nei vyriausybei, nei prokurorams. Mūsų vyriausybė nežino, kiek žemės užsieniečiai jau supirko. Kaip kad nežino, kiek yra sergančiųjų AIDS, kiek alkoholikų, kiek rūkančių mokinių ir t.t. Viskas paleista, kaip sako Amerikoje „na samotiok“ (rus. „pavėjui“).
Tai štai kaip viskas daroma. Ir tokius spekuliantus ponas Kristinaitis, ponas Tapinas, tokie steponavičiai ir vainienės, pasiremdami formaliais liberalizmo kriterijais, teisina Iš biudžeto išlaikoma televizija tiesos neieško, problemų nekelia. Pagal juos pagrindinė problema – turčių gerovė, kurie ją supranta vienpusiškai|: kaip teisę pasinaudoti Lietuvos negalia ir bet kokiais būdais vis turtėti ir turtėti. Bet jeigu sistema casino, tai nedaugeliui pasiseka.
Atgal
.jpg)
