VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Politika

Skurdo paveldas

Algirdas Pilvelis

Lietuva tampa skurdo šalimi be jokios ateities. Jei prognozuotum tik pagal dabartinę situaciją, tai kitokios perspektyvos ir nematytum. Turi viskas keistis iš esmės, o ne „gerėti“, kaip aiškina ir dabartinis vyriausybės vadovas, ir šalies prezidentė. Ir kas gi turi keistis? Visų pirma šita valdžia Lietuvą stumia į tikrą kumetyną, stengiasi suteikti valstybei Europos kumetyno statusą. Skurdas ir didėjančios „ponų“ privilegijos, ypač biurokratų algos. Krizė – ne krizė, o valdžios kąsniai vis riebesni. Tik iš kur visa tai? Kokios čia priežastys tai sąlygoja Lietuvoje, kad bloguosius valdžioje gali keisti tik dar blogesni?

Iš kokių gelmių ar pelkių išlenda ta tradicija? Kai ekonomikos modeliu tampa skurdas, o visuomenine santvarka – kumetynas? Gyvename XXI amžiuje, jau praėjo dvidešimt Lietuvos nepriklausomybės metų, o vis lyg būtų viduramžių feodalizmas. Ta gaji tradicija net linkusi prisitaikyti prie kintančių istorinių sąlygų, įgyti vis naujų formų išsaugodama tą pačią absurdo esmę.

Bet jokia santvarka nesikeis, jokios pažangos visuomenėje niekuomet nebus, jei nesikeis didelę įtaką turinčių tam tikrų visuomenės grupių mentalitetas. Pavyzdžiui, jei kur nors džiunglių laukinėje gentyje jos viršūnėlė, gąsdindama žmones dvasiomis, išlaiko tą pačią sau naudingą sistemą, savo privilegijas, tai toks „periodas“ gali trukti dešimtis, gal net šimtus tūkstančių metų. Tai jau įrodė šių laikų mokslininkai. Kitas dalykas, kad tos genties narys, „atitrūkęs nuo šaknų“ ir patekęs į civilizuotą aplinką, kaip ir bet kuris „baltasis“, gali pasidaryti geru inžinieriumi, gydytoju, pedagogu, menininku. Taigi žmonių grupė, turinti savo rankose valdžią, taip pat ideologijos monopolį, perduodama savo paveldą iš kartos į kartą, per „nustatytą valdžios mechanizmą“ gali laikyti tautą vergovėje ne dvidešimt, o tūkstančius metų. Ir jei žydai keturiasdešimt metų bastėsi su gyvuliais po dykumą kaip klajokliai piemenys, tai to periodo nereikia suprasti paraidžiui, tai tiesiog reiškė, kad gana ilgai. Apie keturiasdešimt metų gali trukti visuomenės „persimodeliavimas“, juk tai vis dėlto sudėtinga struktūra, ir čia dykuma atrodys kaip nežinomybė, o Pažadėtoji žemė – kuriama tautos gyvenimo vizija. Jei tos vizijos nebus, tas klaidžiojimas po džiungles gali trukti ir šimtus, ir tūkstančius metų. O juk Lietuvos „elito“ vizija – matyti savo šalį kaip kumetyną! Tai iš tikrųjų atsukti valstybę ir tautą į XIV amžių.

Kumetynų mentalitetas

Gyvenimo kumetyne nereikia įsivaizduoti. Pirma, pakanka istorinių aprašymų; antra, labai daug žmonių šiandienį Lietuvos gyvenimą asocijuoja su kumetynu. Tai didžiulis skurdas. Ir neregėta dvasinė tamsa, pati juodžiausia, kokia begali būti. Tai neraštingumas, girtuoklystė, pasileidimas. Tai asocialus gyvenimas, kaip ir dabar jį suprantame. Įsisenėjęs per šimtmečius, turintis „imunitetą“ kokiam nors šviesesniam gyvenimo posūkiui. Visų pirma kumetyne labiau už viską neapkenčiami mokslas bei kultūra. Neapkenčiama viskas, kas tik yra už kumetyno ribų. Dėl to kumetynas pavydi, nes šito negali sukurti. Kumetynas skęsta degtinėje, nes reikia „atsipalaiduoti“, tai yra visiškai nusigerti ir susimušti, „taikus“ tik tas, kuris apsišlapinęs miega smuklėje ant aslos kartu su kiaulėmis. Alkoholis ir voliojimasis kartu su kiaulėmis arba ant kelio vėmaluose kumetynui pakeičia „kultūrinį gyvenimą“.

Kokie gi kumetyno papročiai? Ten netgi šeimos sąvoka reliatyvi, visi miega krūvoje ant šiaudų arba girti kartu su kiaulėmis. Šeimos santykius galima pavadinti incestu ir zoofilija. Tėvas „imasi“ dukterų, vos tik kiek paauga, sekdami tėvo pavyzdžiu, bet negalėdami prieiti prie „patelių“, sūnūs eina „prie gyvulių“. Kai jau sūnus paauga ir sumuša tėvą, tai seseris ima smurtu. Gali užpulti ir motiną. Patys „šauniausi“ jaunimo atstovai didžiuojasi tuo, kad sėdėjo kalėjime. Merginos tarpusavyje giriasi, kokia suma ją „įvertino“ klientas. Šeimyniniai ginčai neretai baigiasi pasibadymais peiliais. Dažnai pasikapojama ir kirviais.

Tokį „asocialios“ šeimos gyvenimo aprašymą galima dažnai paskaityti bulvaro spaudoje, o ir viduramžiais įvairūs keliautojai iš Vakarų pateikdavo tokį Lietuvos kumetynų gyvenimo vaizdą. Aišku, Vakarų šalyse viskas atrodė geriau, nors kumetynų gyvenimo ten taip pat idealiu nepavadinsi. Vaizdai būtų panašus, bet Rytuose jie kur labiau išryškėję - iki tikro šiurpo.

Apie ką gi svajodavo šie baisūs žmonės? Tik apie turtą ir pinigus! Tarp savęs ir ponų jie visados matė tik vienintelį skirtumą – turtinį, tuo tarpu ponų būdavo nemažai įvairių skirtumų. Pavyzdžiui, išsilavinęs, bet gana kukliai mieste gyvenantis bajoras buvo kur kas aukščiau už didžiules žemės valdas turintį „kaimietį“, arba „provincialą“. Žmogus, gyvenantis tik šiek tiek geriau už „prakutusį“ kumetį, tik išsilavinęs ir apkeliavęs daug pasaulio šalių, tarp aristokratų būdavo tikra legenda, panašiai kaip XX amžiuje garbintos roko žvaigždės. Prieš valstybės vyrą, niekada nesusitepusį kyšiais, žmonės nusiimdavo skrybėlę ir jam žemai lenkdavosi. Šiandien neįsivaizduojama, kad politikas galėtų pasirodyti be apsaugos, o žmonės, laisvi piliečiai, užuot apdrabstę kokiais nešvarumais, lankstytųsi jam, nors tai ir neprivaloma. Taigi „ponų“ gyvenimas nesirėmė vien turtu, buvo begalė ir liaudies vadinamų „plikbajoriais“, kurie vis dėlto buvo labai gerbiami žmonės. Dėl išsilavinimo apskritai ar teisingumo, jeigu eidavo valstybines pareigas. Tai irgi iš senųjų laikų Lietuvos aprašymų, kuriuos pateikė įvairūs užsienio keliautojai ar diplomatai.

Taigi labai šviesi ir labai tamsi Lietuva. Pas mus turbūt buvo gerokai didesni kontrastai negu daugelyje Vakarų Europos šalių, bet vis dėlto klausimas, kurgi dingo Lietuvos šviesuomenė, yra pagrindinis. Kodėl visur matome tą asocialią tamsą ir kodėl tiek daug jos Seime. Taigi kur dingo ta šviesioji Lietuvos visuomenės dalis, tikrasis elitas? Istorikai teigia, kad integravosi į lenkų aukštuomenę, nes gi bendros valstybės laikais valstybinė kalba buvo lenkų. Todėl Lietuvoje ir likusi vien kumetyno ir banditų kultūra, jų moralės supratimas. Ir vienintelis principas: vok ką gali iš dvaro. Dabar dvarą pakeitė visa Lietuva, kumečiai, būdami valdžioje, grobsto valstybę. Ir nėra ‚pono“, kuris juos išplaktų. Visokie barbarai pasivadino „elitu“.

Bet tam turėjo įvykti kumetyno „revoliucija“, „nieks tapo viskuo“, ką šiandien ir matome. Kumetyno mentalitetas – tik viena visuomenės dalis. Tai kodėl ji vadovauja valstybei, grindžia jos ideologiją, kontroliuoja visą šalies gyvenimą?

Kaip Stalino saulė švietė banditams

Prieškarinė Lietuva pradėjo pamažu atsigauti po carizmo jungo. Bet štai 1940 m. į Lietuvą buvo atvežta „Stalino saulė“. Atsivežė patys lietuviai, nors neva buvo okupacija, todėl ir pasipriešinti negalėję, kaip teigiama... Iš tiesų įvyko viena baisiausių išdavysčių pasaulio istorijoje, už tai dabar ir mokame tokią baisią kainą. Taip, buvo sovietų okupacija. Bet vis dėlto vykti su „misija“ į Kremlių parsivežti „Stalino saulės“ nusprendė Lietuvos seimas. Komunistų partijos rinkiminėje programoje tokio punkto nebuvo. Galima sakyti, kad ne tik rinkimai suklastoti, juk ir įstojimas į TSRS buvo neteisėtas, jei komunistai per rinkimus neskelbė, kad tai bus jų uždavinys, tad be referendumo sprendimą turėtume vertinti kaip niekinį. Jeigu lietuviai nebūtų priėmę to „istorinio sprendimo“? Okupacijos faktas būtų akivaizdžiai patvirtintas, tad Ribentropo-Molotovo paktas, Vokietijai pralaimėjus karą, savaime turėjo pasidaryti niekiniu popieriumi, be politinių pasekmių, dominantis tik istorijos tyrinėtojus. Lietuvoje 1940 metais nebuvo didvyrių! Nebuvo netgi „kairuoliško“ parlamento, kuris nuspręstų „kurti socializmą lietuviškai“, palaikant „broliškus“ ryšius su TSRS, bet ten neįstojant. Žinoma, toks „nevažiavimas“ link „saulės“ būtų kainavęs vieniems parlamentarams gyvybę, kitiems ilgametę tremtį. O kiek sovietai ištrėmė lietuvių, nors Lietuva įstojo per parlamentarų išdavystę „savanoriškai“ (tai sovietinė diplomatija išnaudojo po Antrojo pasaulinio karo, kai, pralaimėjus karą nacistinei Vokietijai, teko iš naujo braižyti sienas). O gal prisiminkime ir tuos žydšaudžius, kurie nuėjo tarnauti Hitleriui, tikriausiai atsidėkodami už tai, kad jis atėmė iš Lietuvos Klaipėdos kraštą?

Kaipgi mes mokame kumetynui? Kaip žinome, iki Antrojo pasaulinio karo Lietuvos komunistų partiją sudarė kadriniai NKVD karininkai, dauguma jų buvo aukšto rango, užsitarnavę laipsnius sovietinėje Rusijoje, su Lietuva seniai neturėję nieko bendra, išskyrus valdžios troškimą. Tai buvo partija su „generolais“, kuriai trūko eilinių. Sovietiniame „savanoriško įstojimo“ spektaklyje reikėjo „eilinių“, nes „generolų be armijos“ neužteko, partija turėjo darytis „masinė“. Į ją plūstelėjo kumetynas – tamsuoliai, nusikaltėliai, publika, kuriai terūpėjo vienas dalykas: nauda, nauda ir dar kartą nauda. Nauda bet kokia kaina. Nauda išdavystės kaina. Dėl naudos buvo žudoma, tikimasi tapti „ponu“, dėl to sėdama į kalėjimą. Įstojus į „istorinę“ partiją kalėjimas jau nebegrėsė, čia už nusikaltimus dalyti medaliai, taip pat privilegijos. Štai kokia „šlovinga“ komunistų partijos istorija! Nepaisant visų propagandinių sovietų valdžios pastangų, ji vis vien atrodė įtartina, kadangi tikrovėje ji buvo kruvina.

Ir šiandieninės jos „koncepcijos“, partorgo Algirdo Brazausko fiktyvi santuoka su Kristina Butrimiene dėl „Draugystės“ viešbučio, atspindi tas pačias tendencijas. Tą patį kumetyno mentalitetą. Būriai visokių sukčių ir kompartijos pastumdėlių, pasiskelbę „dešiniaisiais“, parodė tikrąjį veidą, kai kūrė „Leo.LT“ projektą, arba amžiaus avantiūrą... Per krizę sumanę be jokių įsipareigojimų didinti „priedus“ valstybinių įmonių vadovams... Plėšimas tęsiasi, išprotėję nuo godumo kumečiai naikina Lietuvą toliau.

Kad sužydėtų tiesa...

Senosiose kultūrose užfiksuoti amžinybės principai ir dėsniai, pagal kuriuos visuomenė gali ne tik išgyventi, bet ir klestėti. Kas nusigręžia nuo dvasios, eina į pražūtį. Vagystės, plėšimai, melas, neteisėtos privilegijos – valstybė pradeda irti, jos niekas nesieja, lieka vien „valdžia“, kaip viską sprendžianti institucija, ir „piliečiai“, kurie turi besąlygiškai paklusti. Pati bendruomenė turi gyventi pagal savo įstatymus, kuriuos privalo pripažinti ir valdžia.

Pavyzdžiui, žydai laikosi bendruomenės įstatymų, kurie nustatyti nuo seniausių laikų. Ir turtas negali pereidinėti iš rankų į rankas pagal uzurpatorių potvarkius. Jei nėra tiesioginių palikuonių, tai pasidalijama pagal kitus giminystės ryšius. Todėl nei ginčų, nei pasisavinimo neiškyla, išvengiama rietenų dėl turto, pavydo. Kai turtas nusavinamas, tai skurdas tampa paveldimas. Nes plėšikas turės tik savo grupuotę, o visi kiti žmonės bus tiesiog skirti tam, kad būtų apiplėšinėjami. Taip visa bendruomenė degraduoja.

Apklausus žmones Lietuvoje, daugelis teigia, kad skurdas yra paveldimas. Ir tas paveldimumas pasmerkia milijonus stumti varganą gyvenimą. Nereglamentuoto turto šalis kuria vagių hierarchiją. O jei atsiranda įstatymas, tai tik valdininkų ar to paties turto plėšikų klano naudai. Įstatymai prieštarauja vienas kitam, nes šiandien reikia vogti vieną „objektą“, o rytoj – kitą.

Betgi tie, kurie vagia ir plėšia, kumetyno „galiūnai“, nė vienas taip ir nepraturtėjo, nors pavogė milijonus, nors ir prisiplėšė. Nes jie nieko nepaveldėjo. O ką iš tiesų paveldėjo, tai tik savo dvasinį skurdą, visišką tamsumą. Ir šitą savo blogio paveldą tik gausina, platina blogį po Lietuvą.

Atgal