POLITIKA
05 14. Kodėl Andrius Kubilius išsaugojo Gegužės 1- osios sovietinę šventę
Viktoras Jencius – Butautas
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio ainis, kandidatuosiantis į Lietuvos Prezidentus 2014 metais
2008 metais į valdžią atėjusi Andriaus Kubiliaus vyriausybė taip ir nesugebėjo, o tiksliau, nepanoro panaikinti sovietinės Gegužės 1-osios šventės, pripažindama komunistų įpėdinių priimtus įstatymus ir potvarkius. Deja, to niekada negalėtum nepasakyti apie komunistus ir jų įpėdinius pasekėjus socialdemokratus, kurie be skrupulų siekia savo tikslų, tęsia nutautinimo politiką Lietuvoje ir gyvenime vadovaujasi svarbiausiais masonų siekiais: kova prieš tradicines religijas, pirmiausia krikščionybę, tautų ir esamų valstybių slopinimas, pasaulinės valdžios siekis.
Gegužės 1-oji 1940 metais buvo atskraidinta su komkoro Jakovo Smuškevičiaus eskadrilėmis, o 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Vytauto Landsbergo pastangomis buvo išbraukta iš šventinių dienų sąrašo. Vėl sugrąžinta tik tuomet, kai šalį 1992–1996 m.m. valdė kairieji. 1997 m. sugrįžus į valdžią dešiniesiems, vėl išbraukta. Dar kartą gegužės 1-oji į šventinių dienų sąrašą sugrįžo 2002 m., kai Lietuvoje vėl ėmė valdyti komunistai - socialdemokratai. Iki šiol šios dienos statusas pakeistas, nors centro dešinės koalicija į valdžią Lietuvoje atėjo 2008 m. pabaigoje. Deja, Andrius Kubilius - ne Vytautas Landsbergis. Augę skirtingose aplinkose, matyt, skirtingai suprato simbolių reikšmę valstybės likimui. Susidaro įspūdis, kad Andriui Kubiliui nėra svetimos proletarinio poeto – plagiatoriaus Juliaus Janonio eilės, todėl jo vyriausybė nepanoro panaikinti sovietinės Gegužės 1-osios šventės Lietuvoje ir adaptuoti kaip svetimos jėgos baimės simbolį. Julius Janonis meistriškai įskiepydavo svetimas revoliucines eiles į tautos sąmonę. Tuo tikslu V.J. Briusovo „Mūrininkas“ tapo J. Janonio „Kalviu“, L.I. Palmino „Rekviem“ - „Kumečio daina“, M. Gorkio pjesės „Dugne“ „Kalinio daina“ - J. Janonio „Saulė teka, saulė leidžias“, latvių poeto J. Gulbio „Golgota“ – „Naujas rytas“. Kokio naujo ryto sulaukė Lietuva, gerai žinome, kaip žinome ir tai, kaip tos eilės sovietmetyje sudarkė jaunimo sąmonę. Andrius Kubilius savo neveikimu pasiekė tai, kad buvo atidaryti keliai tolimesniam ir niekieno nevaržomam komunistų – socialdemokratų įsigalėjimui. Sąmoningai ar nesąmoningai tai padaryta, tai jau kita problema.
Socialdemokratų ideologas Česlovas Juršėnas iki šiol viešai demonstruoja cinišką ateizmą ir šlovina sovietinius simbolius ir, matyt, savo išvykose į kaimus pamoko vietinius socialdemokratus kaip griauti silpnus Lietuvos valstybingumo pamatus. Po Česlovo Juršėno vizito Rokiškyje ir prisiminimų knygos apie kolaborantą Nr. 1 Algirdą Mykolą Brazauską pristatymo tovariščių grupei, ąžuolo pasodinimo tarp garsiosios atminimo lentos LKP I-ajam sekretoriui, pastatytos TS – LKP partijos iniciatyva ir paminklo Lietuvos okupantui komkorui Jakovui Smuškevičiui, pakėlė galvas ir vietiniai socialdemokratai. „Gimtasis Rokiškis“ 2013 05 10 rašė, kad „spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną Rokiškio socialdemokratai surengė talką J.Smuškevičiaus aikštėje (ne tik paminklas išsaugotas, bet ir aikštės pavadinimas) – Kauno, Laisvės ir Vilniaus gatvių sankirtoje. Partijos Rokiškio skyriaus pirmininkas Algis Čepulis siūlė neįžvelgti čia jokių politinių motyvų, išskyrus vienintelį – norą, kad miestas būtų gražesnis ir švaresnis“. Tiesa, kaip čia neįžvelgsi masoniškų – komunistinių idėjų propagavimo, kai aikštėje suolai raudonai perdažomi, o Algis Čepulis net nerausta iš gėdos. Tai argi ne po konservatorių ketverių metų valdymo ir nuolaidžiavimo taip suįžūlėjo socialdemokratai, kad nusprendė visą Rokiškį raudonai nuspalvinti: Gegužės 1 – ąją centrinėje miesto aikštėje lakstė – šoko su raudonais balionais būrelis socialdemokratų, gegužės 7 – ąją aikštėje perdažė suolus raudonai. Neaišku, kas iki šiol įtakoja, kad Europos Sąjungoje Antrojo pasaulinio karo pabaiga minima gegužės 8 –ąją yra mažiau reikšminga nei sovietinė gegužės 9 – oji. „Gimtasis Rokiškis“ nelinkęs pripažinti šios Europoje minimos datos ir įvairiomis formomis vis primena skaitytojams sovietiškąją gegužės 9 – tąją.
Jeigu ką ir reikia verkiant tvarkyti Rokiškio mieste, tai aplinką apie vadinamąją kunigaikščių Krošinskių pilaitę, kurią ir nuniokojo jų pirmtakai. Kam mums tos pilaitės? Tiesa, į buvusius Pšezdeckių dvaro rūmus, negrąžintus teisėtiems savininkams, dažnokai užsuka socialdemokratai suvesti darbo rezultatus. Matyt, dažnai besilankydami Pšezdeckių dvaro rūmuose net susirūpino teisingu jų pavardės rašymu lotyniškomis raidėmis, bet, gink dieve, ne turto restitucija teisėtiems savininkams.
Jakovo Smuškevičius biustą Rokiškio socialdemokratai galėtų parduoti ispanams, tik neaišku ar jie jį pirktų, o gal net ir dovanos nepriimtų.
Atgal
.jpg)
(1).png)
