POLITIKA
02 18. Moralios politikos nėra
Algirdas Berkevičius
Pradžioje apie politikus. Kaip žinome, kiekvienam tikram politikui yra privalomas politinis įžvalgumas, diplomatinis lankstumas ir principingumas, ginant savo tautos ir valstybės interesus. Taip pat reikalinga išmintis ir stipri valia. Kaip matome, atsitiktinius nuotykių ar naudos ieškotojus negalima laikyti politikais. Beje, norinčių politikuoti ar dalyvauti politinėje veikloje žmonių, neturinčių tikram politikui privalomų savybių, yra kiekvienoje valstybėje, kiekvienoje tautoje. Todėl šiandieną mus ir stebina įvairūs neramumai daugelyje artimų ir tolimų valstybių, vienokie ar kitokie tų valstybių politinių veikėjų bei valstybių vadovų priimami sprendimai.
Kadangi kalbame apie politiką, tai yra apie valstybinės valdžios iškovojimą, išsaugojimą ar sustiprinimą, nepamirškime, kad politika yra ir valstybės valdymo menas. Menas, kai suklydus politiko laukia liūdna lemtis.
Pamąstymams pasitelkime praeitį. Buvo metas, kai Prancūziją valdė ir garsino Napoleonas Bonapartas (1769 - 1821). Būta atvejo, kai maištaujančius žmones jis naikino artilerijos pabūklų ugnimi. 1804-aisiais metais pasiskelbė Prancūzijos imperatoriumi, savo rankomis ant galvos užsidėjo karūną. Kitais metais pasiskelbė Italijos karaliumi. Buvo žymus karvedys, net Maskvą buvo užėmęs. Omirė tremtyje, kai po pralaimėjimų sąjungininkams buvo ištremtas į šv. Elenos salą. Istorikai jį taip įvertino: Napoleonas pasižymėjo dideliais gabumais, blaiviu protu, darbštumu, nepalenkiama valia. Jam buvo būdingas agresyvumas, savanaudiškumas, avantiūrizmas. Ar jis buvo išmintingas?
Kita istorinė asmenybė yra Adolfas Hitleris (1889 - 1945). Jis ir jo bendrininkai Vokietijoje įvedė fašistinę diktatūrą, pradėjo masinį terorą ir žudynes, ypatingai nukentėjo žydai, karo belaisviai ir kitų įvairių tautybių žmonės. Teigiama, jog buvo nužudyta keli milijonai žmonių. Nesitenkindamas valstybės vidaus problemomis, jis pradėjo pulti kaimynystėje esančias valstybes. Užpuolė Ispaniją (1936 – 1939), užgrobė Austriją (1938), Čekoslovakiją (1938 - 1939), Klaipėdos kraštą (1939), Lenkijos užpuolimu pradėjo Antrąjį pasaulinį karą. 1941 metais užpuolė Tarybų Sąjungą, pasiekė net Maskvą. Baigiantis karui, po daugelio pralaimėjimų jis nusižudė. Ar jis buvo išmintingas?
Galima būtų paminėti ir buvusią Tarybų Sąjungą, kuri rėmėsi viena partija, viena tiesa, kuri kvietė visų šalių proletarus vienytis. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios užpuolė Suomiją, okupavo Baltijos valstybes. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje jau buvo okupuota nemaža Europos žemyno dalis. Beje, dar iki šios dienos yra okupuota pusė Karaliaučiaus krašto, kai kurios Japonijai priklausančios Kurilų salos. Nors valdžia skelbėsi pačia demokratiškiausia pasaulyje, siautėjo teroras, buvo nužudyta ar mirė konclageriuose kelios dešimtys milijonų žmonių. Ar išmintingai tvarkėsi sovietinė valdžia ir jos vadovai Leninas bei Stalinas?
Ne per seniausiai Gudijoje (Baltarusijoje) vyko prezidento rinkimai. Einantis pareigas Prezidentas buvo ir yra kaltinamas, kad rinkimų metu buvo daug neleistinų dalykų, kad prieš smurtautojus buvo panaudotos guminės lazdos, kad protestuotojai buvo suiminėjami ir net įkalinami. Reikalaujama Prezidento atsistatydinimo ir naujų rinkimų. ES nepripažįsta vykusių rinkimų, valstybės vadovui ir daugeliui valstybės tarnautojų taiko įvairiausias sankcijas. Pagalvokime, ar Baltarusijoje galėjo būti kitaip? Tarkim, rinkimų metu buvo tik du varžovai. Vienas - susitelkusios opozicijos atstovas - ir kitas - einantis pareigas Prezidentas. Pamąstykime teoriškai. Iki rinkimų pradžios kiekvienas jų turi vienodas galimybes, tai yra gali surinkti po 50 nuošimčių rėmėjų balsų. Tačiau opozicija išstatė 10 kandidatų, todėl tuos 50 nuošimčių rinkėjų balsų pasidalino 10 opozicijos kandidatų, tai reiškia, kad jau iki rinkimų pradžios opozicija jau buvo pasmerkta. Tai nesąmoningai suprasdama, opozicija iš anksto suplanavo protesto mitingus, išaugusius į vykusius neramumus. Tai apibendrinant galima šios valstybės opozicijos politiniams veikėjams tik patarti, kad tik vienybėje yra jėga.
Tunise, Egipte vyko dideli neramumai. Prieš demonstrantus ir smurtaujančius buvo naudojamos ne tik guminės lazdos, bet ir kulkos, ašarinės dujos ir vandens patrankos. Yra užmuštų ir dar daugiau sužeistų žmonių. Daugelis žmonių yra suimta, įkalinta. Panašūs neramumai laikas nuo laiko vyksta ir kai kuriose Europos valstybėse. Tad kyla pagrįstas klausimas: negi Baltarusijos prezidentas yra labiau nusikaltęs? Pasirodo, kad taip. Jo kaltė yra ta, kad jis nemato reikalo nusilenkti prieš ES biurokratus ir vykdyti jų valią bei nurodymus.
Nustebino ir Prancūzijos Prezidento labai keistas sprendimas - dėl modernių karo laivų pardavimo Rusijai. Antrasis pasaulinis karas Europai parodė, kad bet kuriai Europos valstybei kariniame konflikte atsilaikyti prieš Rytų jėgą – Rusiją - gana sudėtinga, todėl dauguma valstybių susitelkė į gynybinę sąjungą - NATO. Turėjo būti manoma, kad Europos valstybėms nekels karinės grėsmės nei Kinija, Indija ar kuri nors kita šalis. Vienintelis teoriškai galimas priešininkas kaip agresorius gali būti tik kaimyninė Rusija. Todėl kyla pagrįstas klausimas: kaip vertinti Prancūzijos vadovo sprendimą aprūpinti moderniausia ginkluote teoriškai potencialų priešininką Rusiją? Pabandykime atsakyti ir į tokį klausimą: ar Prancūzijos vadovo sprendimas politiškai yra moralus? Kodėl Europoje šio sprendimo niekas nenori rimtai ir principingai vertinti?
Politika yra įdomi veikla, tik būtinai derėtų skirti politikus nuo politikuojančių, tai yra nuo žmonių, kurie mano, kad politika yra tam tikra verslo sritis, kurioje dalyvaujant galima patenkinti nemažai asmeninių poreikių. Tokia yra šių dienų realybė.
Kaip manote, ar galima politiką laikyti moralia, kai kišamasi į kitos valstybės reikalus, kai nurodoma, kas turi būti valdžioje, ir kaip valstybė privalo būti tvarkoma. Gaila tų politikų, kurie mano, jog valstybės bendrauja besivadovaudamos moralios politikos dėsniais, kad visi politikai yra garbingi ir išmintingi žmonės.
Atgal
.jpg)
