POLITIKA
07 20. RIZIKA IR VICEMINISTRAI
Dr. Kazys Serbenta
Lietuvos profesinės saugos lygos pirmininkas
Doc., dr. Gvidas Kazlauskas
Lygos Mokslinės tarybos pirmininkas
Dr. Juozas Jeronimas Misevičius
Lygos Kalbos ir terminijos skyriaus pirmininkas
Dipl. inž. Zenonas Martinkėnas
Lygos Valdybos narys, Ergonsaugos ir konsultavimo skyriaus pirmininkas
Doc., dr. Algimantas Mieldažys
Aleksandro Stulginskio universitetas
Skaitytojui gali kilti klausimas: ką bendro turi rizika ir viceministrai? Kodėl parinktas toks straipsnio pavadinimas? Į šiuos ir panašius klausimus atsakymus galima rasti atidžiai perskaičius visą straipsnį.
Ne atsitiktinai, o iškilus būtinybei informuoti visuomenę apie besiplėtojančias specifines blogybes, darančias žalą šalies ekonomikai, parengėme šia tema, galima sakyti, specialios paskirties šį straipsnį.
Kaskart vis dažniau išgirstame žodį „rizika“ per radiją, televizijos laidose, randame spaudoje. Bene svarbiausia, kad šis žodis ir prikergtos jam svetimos jo reikšmės, netgi sukurpti įvairūs terminai ir jų apibrėžtys jau įteisinti vadinamuosiuose norminiuose teisės aktuose, taip pat įstatymuose. Pateiktos įvairios nepagrįstai suformuluotos sąvokos, be kita ko, kliudo teisingai spręsti klausimus, susijusius su tikrąja (faktine) rizika. Perskaitę tokius teisės aktus, mokantys lietuvių kalbą piliečiai stebisi dėl valdžios atstovų kompetencijos, raštingumo, lietuvių kalbos mokėjimo lygmens. Gal tam turi įtakos dabartinės švietimo sistemos ydingumas, nes jau yra susiformavę apie tai posakiai: vidurinę mokyklą baigia mažaraščiai, aukštąją – be specialybės. Tad reikia po to profesinės mokyklos, kurioje įgytų specialybę.
Tačiau šiuo atveju blogybių priežastys glūdi kompetencijoje, kurią būtų galima pavadinti net politine.
Iškreiptas žodžio „rizika“ supratimas naudingas korumpuotiems politikams ir naudos sau trokštantiems įtakingiems veikėjams. Tuo manipuliuojama siekiant mulkinti piliečius, kad jiems kuo mažiau būtų žinoma apie valdininkų daromą žalą. Juk patogiau yra sakyti, kad bankas bankrutavo dėl banko rizikos, o ne dėl blogo bankininkų darbo. Arba, kodėl, užuot sakius tiesą, jog maistas pavojingas ar kenksmingas, patogiau sakyti – maisto rizika. Tačiau, kaip žinome, nei bankas, nei maistas rizikuoti negali. Rizikuoti gali tik gyvas, sąmoningas biologinis subjektas, visų pirma – žmogus, nuo kurio veiksmų kokybės priklauso ir banko veiklos kokybė, ir maisto kokybė, ir apskritai viskas. Pagaliau – jo paties ir valstybės likimas.
Gamyboje turi būti nustatyti moksliškai pagrįsti saugos reikalavimai, technologinė drausmė, kad, be kita ko, nebūtų trikdoma darbuotojų sveikata. Tačiau pastaruoju laikotarpiu vis dažniau norminiuose teisės aktuose svarbūs saugos dalykai, tarp jų darbo sąlygų veiksnių rodikliai, paslepiami po sukurtos „profesinės rizikos“ ir jos veiksnių skraiste. Bet juk faktinė rizika nėra veiksnys ir ji jokių veiksnių neturi. Nors ir labai keista, bet Valstybinės darbo inspekcijos inspektoriai, užuot ieškoję darbuotojų sveikatos sutrikdymo tikrųjų priežasčių, tyrinėja, ar traumavimų darbe atvejais buvo nustatyta darbo aplinkos elementų rizika. Dėl to užkertama galimybė traumatizmo prevencijai.
Tuo baigiame keletą įžanginių minčių apie žodžio „rizika“ eskalavimą, juo manipuliavimą, bendrąją atsakingų asmenų kompetenciją, tikslus ir rezultatus.
Dabar apie esminius dalykus, dėl kurių iškilo būtinybė juos paviešinti.
Kaip žodžio ir termino „rizika“ neteisingas traktavimas prasidėjo rengiant ir priimant 2003 metais Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą (Žin., 2013, Nr. 70-3170) (toliau – Įstatymas). Dėl šio Įstatymo projekto saugos darbe specialistai, taip pat Lietuvos profesinės saugos lygos ( toliau – Lyga) specialistai Seimui teikė motyvuotus siūlymus, prieštaravo dėl nepagrįstų sąvokų formuluočių, tarp jų – dėl sąvokos „profesinė rizika (rizika)“ ir kitų terminų bei jų apibrėžčių.
Tačiau Seimas kažkodėl neatsižvelgė į specialistų siūlymus, jų pateiktas išvadas dėl netinkamų, prieštaraujančių formaliajai logikai, lietuvių kalbos žodžių reikšmei terminų ir jų apibrėžčių, o palaikė Įstatymo rengėjų: Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – SADM) ir Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – VDI) pateiktus niekuo nepagrįstus terminus ir jų apibrėžtis. Žodžiu, priimtas Įstatymas, kuris turėjo būti žmonių saugos darbe garantas, tik sukėlė painiavą darbo sąlygų tyrimo, traumatizmo profilaktikos ir mokymo bei švietimo saugos darbe srityse. Apie šią problemą jau buvo rašyta straipsnyje „Kodėl plėtojasi darbinis traumatizmas“ (žr. Lietuvos aidas, 2013 04 03, Nr.73-75, ir 2013 04 10, Nr. 79-81).
Būtent šio Įstatymo 2-ame straipsnyje atsirado sąvoka: „Profesinė rizika (rizika) – traumos ar kitokio darbuotojo sveikatos pakenkimo galimybė dėl kenksmingo ir (ar) pavojingo darbo aplinkos veiksnio (veiksnių) poveikio“.
Ši apibrėžtis sujaukė traumatizmo prevencijos dalyką, tapo žmonių mulkinimo priemone, kadangi iškreipė žodžio „rizika“ faktinę reikšmę ir paslėpė darbo sąlygų kokybės rodiklius. Vietoje darbo objektų ir priemonių, dėl kurių paprastai kyla pavojų ir kenksmingumų, atsirado „profesinė rizika“. Pažymėtina, kad dėl nukrypimų nuo normalių darbo sąlygų darbuotojams turi būti teikiamos atitinkamos kompensacijos. O tai jau valstybės socialinės politikos klausimas. Tai štai kur slypi nagrinėjamo dalyko esmė, pamatinės priežastys, dėl to ir iškilo ši problema.
Toliau – dar įdomiau. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras Konstantinas Romualdas Dobrovolskis bendru įsakymu (Žin., 2002, Nr. 69-2852) patvirtino Profesinės rizikos vertinimo nuostatus (toliau – Nuostatai 1).
Nuostatuose 1 pateikta tokia sąvoka: „profesinė rizika (rizika) – traumos ar kitokio darbuotojo sveikatos pakenkimo tikimybė dėl kenksmingo ir (ar) pavojingo darbo aplinkos veiksnio ar veiksnių poveikio;“.
Maždaug po 1 metų du ministrai: SADM – Vilija Blinkevičiūtė ir SAM Juozas Olekas įsakymu (Žin., 2003, Nr. 100-4504) patvirtino kitus Profesinės rizikos vertinimo nuostatus (toliau – Nuostatai 2), kuriuose pateikta tokia sąvoka: „profesinė rizika (rizika) – pavojaus sveikatai ar gyvybei (traumos ar kitokio darbuotojo sveikatos pakenkimo) galimybė dėl kenksmingo ir (ar) pavojingo darbo aplinkos veiksnio ar veiksnių poveikio;“.
Taigi galimybė virto tikimybe, kuri vėl tapo galimybe! Tai bent kūryba!
2012 metų pabaigoje dar kiti ministrai: SADM Donatas Jankauskas ir SAM Raimondas Šukys bendru įsakymu (Žin., 2012, Nr. 126-6350) patvirtino Profesinės rizikos vertinimo bendruosius nuostatus (toliau – Nuostatai 3). Juose pateikta tokia sąvoka: „Rizika – traumos ar kitokio darbuotojo sveikatos pakenkimo galimybė dėl kenksmingo ir (ar) pavojingo darbo aplinkos veiksnio (veiksnių) poveikio“.
Iš pateiktų 4 sąvokų akivaizdu, kad Įstatymo ir Nuostatų rengėjai iš tikro nesupranta dalyko esmės ir mūsų išrinktiems valdžios atstovams pateikė skirtingus terminus ir jų apibrėžtis. Kad ir nežmoniška, bet tik kitoniška!
„Valstybininkai“ kaskart pateikia vis skirtingas minėtos sąvokos apibrėžtis, nes faktiškai nesamo, negalimo dalyko negalima tiksliai apibūdinti. Kiek galvų – tiek nuomonių ir įvairios kūrybos.
Kadangi Lygai šie klausimai yra aktualūs, jos nariams ne vis tiek, kaip rūpinamasi darbuotojų sauga ir sveikata, todėl ne kartą raštais buvo kreiptasi į Seimą, SADM ir SAM dėl Įstatymo pakeitimo ir Nuostatų panaikinimo, nes šiuose teisės aktuose pateiktos įvairios sąvokos neatitinka tikrovės ir faktinės žodžio „rizika“ reikšmės ir rizika supainiota su darbo aplinkoje būnančiais pavojingais, kenksmingais veiksniais, jų pasireiškimų ypatybėmis ir rezultatais.
Ekonomiškumo dėlei – glaustai dėl temos apie kompetencijas.
Į Lygos raštus, adresuotus ministrei Algimantai Pabedinskienei ir ministrui Vyteniui Povilui Andriukaičiui, atsakymus pateikė viceministrai, atitinkamai Andrius Bitinas ir Erikas Mačiūnas.
Kadangi Lyga raštu motyvuotai paprašė minėtų abiejų ministrų kartu pripažinti netekusiais galios ministrų Donato Jankausko ir Raimondo Šukio 2012 m. spalio 25 d. bendro įsakymo Nr. A1-547/V-961, (Žin., 2012, Nr. 126-6350), kuriuo patvirtinti Nuostatai 3, 1-mą ir 3-čią punktus nuo įsakymo paskelbimo dienos ir pranešti Lygai apie priimtą sprendimą, tai ministrai turėjo pareigą šiuo klausimu priimti bendrą sprendimą. Tačiau viceministrai tik biurokratinio atsirašinėjimo forma pateikė atsakymus, kurių ištraukas toliau pacituosime.
Skaitytojams vertėtų atidžiai perskaityti minėtų viceministrų pasirašytuose raštuose pateiktus teiginius apie rizikos supratimą, kuriuos pacituosime, ir dar kartą perskaityti nurodytas sąvokas, pacituotas iš Įstatymo, Nuostatų 1, Nuostatų 2 ir Nuostatų 3. Tuomet bus galima įsitikinti ne tik aptariamos temos aktualumu, bet ir mūsų valdžios daroma žala piliečiams, nes dar pateiksime praktinių pavyzdžių, kaip ta „profesinė rizika“ ir jos vertinimo nuostatai kliudo traumatizmo prevencijai.
Ištraukos iš viceministro Andriaus Bitino 2013 04 23 rašto Nr. (12.5-54)SD-2895 citata: „Nuostatuose vartojamos sąvokos atitinka Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme vartojamas sąvokas.“ Bet juk akivaizdu, kad Įstatyme yra sąvoka „Profesinė rizika“, o Nuostatuose 3 – „Rizika“. Tai kas čia ką atitinka? – rimtas klausimas šiam viceministrui.
Ištraukos iš viceministro Eriko Mačiūno 2013 04 16 rašto Nr. (1.1.20)10-3253 citatos: „Nuostatuose patikslinta sąvoka „rizika“ atitinka vartojamą Europos Bendrijoje [...] ir analogiškai apibrėžiamą Lietuvos standarte LST 1977:2088 [...] („pavojingo įvykio arba poveikio (-ių) tikimybės ir sužeidimo ar susirgimo, kurie gali būti įvykio arba poveikio (-ių) pasėkmė, derinys“) bei žodyne „ Darbuotojų sauga ir sveikata“ [...] („galimo sužalojimo arba kenkimo sveikatai pavojingoje situacijoje laipsnio ir tikimybės derinys“) sąvoką“.
Taigi vėl tas pats klausimas ir SAM viceministrui: kas, ką čia atitinka? Manome, kad vidutinio išsilavinimo žmogui, kalbančiam lietuviškai, visiškai aišku, jog minėtieji viceministrai dėl nekompetentingumo savo raštuose pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis ir informaciją. Tačiau ponai viceministrai Nuostatus 3 panaikinti atsisakė.
Akivaizdu, kad šioje srityje mėginama prisidengti Europos Bendrijos, kurioje vartojama ne lietuvių, o anglų kalba, direktyvomis. Tačiau anglų kalboje žodis „risk“ reiškia ne tik „riziką“, bet ir „pavojų“. Kaip jau minėjome, mūsų valdžios atstovams patogiau nieko nekeisti, nors visiems aišku, kad rengiant minėtus teisės aktus padaryta esminių klaidų. Dėl to vietoje darbo sąlygų vertinimo atsirado kažkokios „profesinės rizikos“ vertinimas. Pagal VDI nurodymus įmonės „kompetentingoms institucijoms“ už tariamą „rizikos įvertinimą“ moka didžiules pinigų sumas.
Štai vienas praktinis pavyzdys.
Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (toliau – Ligoninė) dėl ekstremalių (didesnio pavojingumo) darbo sąlygų sanitarai nuolat patiria darbe traumas, tampa nedarbingi. Pagal minėtais Įstatymu ir Nuostatais nustatytą tvarką ir VDI reikalavimus dėl to kaip „profilaktinė priemonė“ buvo atliktas profesinės rizikos vertinimas. Pagal Nuostatus „kompetentinga institucija“ užpildė Profesinės rizikos vertinimo korteles. Už darbą pagal sutartis Ligoninė sumokėjo 40 000 Lt. Tačiau tas „profesinės rizikos įvertinimas“ sanitarų darbo sąlygų pavojingumo nesumažino ir negalėjo sumažinti, nes logiška ir visiems aišku, kad tokiu būdu darbo sąlygų pagerinti neįmanoma. Todėl darbuotojų interesus ginanti Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ ir jos sudėtyje esanti Ligoninės Darbininkų sąjunga, nesuradusios kompromiso su Ligoninės direktoriumi, kreipėsi į teismą dėl minėtų Rizikos vertinimo kortelių panaikinimo ir darbuotojų teisių gauti kompensacijas už nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų gynimo bei dėl pamainos darbo laiko trukmės sureguliavimo. Vienas teisminis procesas jau pasibaigė. Panevėžio apygardos teismas nutarė minėtas Profesinės rizikos vertinimo korteles panaikinti.
Analogiškų pavyzdžių esama gana daug. Bet dauguma įmonių vadovų, stokodami pilietinės drąsos ir nenorėdami konfliktuoti su įtakingąja VDI, dėl „rizikos šmėklos“ daromos žalos niekur nesikreipia, nors nuolat dėl to patiria nuostolių. Kita vertus, tos žalos darymas įteisintas minėtais Įstatymu ir Nuostatais. Galima manyti, kad veikia principas: „juo blogiau – tuo geriau“.
Bet kuriam piliečiui, mokančiam lietuvių kalbą, suprantama, kad kalnuose esama pavojų, kurie kelia grėsmę alpinisto sveikatai, saugai bei gyvybei. Bet juk ne kalnai rizikuoja, o rizikuoja alpinistas! Tas pat yra jūrose ir bet kurioje kitoje žmogaus veiklos aplinkoje. Didžioji dalis visuomenės vairuoja automobilius. Jeigu vairuotojas viršija leistiną greitį, tai tik jis ir rizikuoja bei kelia grėsmę savo ir kitų žmonių sveikatai bei gyvybei, t.y. tuo būdu daro nusikaltimą. Nė vienas saugaus eismo organizatorius ir kontrolierius nesako, kad kelias ar kelio ženklas, ar automobilis kelia riziką ir ją reikia įvertinti – užpildyti „rizikos vertinimo“ korteles, kaip kad deklaruota minėtuose Nuostatuose.
Eksploatuojant elektros įrenginius rizikuoti taip pat nevalia. Jeigu darbuotojas nusižengia taisyklėms – tai jis, o ne elektros įrenginiai, rizikuoja. Kaip jau minėjome, rizikuoti gali tik žmogus, o ne koks nors daiktas. Kad dirbdamas žmogus nesusižalotų, jis privalo nerizikoti.
Pagaliau, kad būtų visiškai aišku ir neginčijama tai, ką šiame straipsnyje išdėstėme, pateikiame lietuvių kalbos žodžio „rizika“ reikšmės aprašymus, esančius žodynuose.
Pavyzdžiui, „Tarptautinių žodžių žodyne“ (V.: Alma littera, p. 649):
„rizika: 1. ryžimasis veikti žinant, kad yra tam tikra tikimybė nepasiekti tikslo, arba ryžimasis nepaisyti galimų neigiamų atsitikt. Aplinkybių padarinių;“ [...] „rizikuoti – elgtis neatsargiai, imtis veiksmų, kurie gali blogai baigtis.“
„Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ (V., 2012, p 663.):
„rizika (1)1. – galimas pavojus, galimas nepasisekimas. 2. leidimasis į pavojingą žygį; veikimas, tikintis geros baigties.“
Taigi nei profesinės, nei smurto rizikos, kurią neseniai sukūrė VDI inspektorius Jonas Gricius, nėra ir negali būti, nes nei profesija, nei smurtas nerizikuoja ir rizikuoti negali. O šis inspektorius pareikalavo minėtoje Ligoninėje atlikti smurto rizikos įvertinimą!..
Neįmanoma netgi suvokti, kaip ir kokią tą „profesinę riziką“ pagal minėtus Nuostatus tos „kompetentingos institucijos“ iš anksto vertina, kai tos rizikos dar nėra ir nežinoma, ar konkretūs žmonės konkrečiais atvejais rizikuos ar nerizikuos. Tačiau akivaizdu, kad šioje srityje valdininkai elgiasi visiškai neatsakingai.
Pažymėtina, kad dėl aprašytų painiavos ir netikslumų saugos darbe teisės norminiuose aktuose apsunkintas ir teisėtvarkos institucijų darbas. Dėl to jų sprendimuose taip pat pasitaiko klaidų.
Apie tikrąją riziką pagal faktinę šio žodžio reikšmę kalbėti taip pat reikia. Bet tai jau visai kita tema. Todėl čia tik trumpai apie esmę.
Rizikos ir rizikavimo tyrinėjimų prioritetas priklauso pirmiausia psichologams.
Dabartinėse „profesinės rizikos vertinimo“ kompanijose psichologų nėra. Apsišaukėliai specialistai tik apsimeta, jog jie tyrinėja riziką, o faktiškai jie kalba apie pavojingumus ir kenksmingumus, kurie natūraliai egzistuoja darbo aplinkoje, t.y. dalykus vadina svetimais vardais ir juos painioja.
Saugos aspektu darbuotojai neturi apskritai rizikuoti, ypač naudodami mechanines darbo priemones. Nereikia painioti konkrečiose darbo vietose atsirandančių pavojų, kenksmingumo su kažkokia rizika. Siekiant sveikatos žalojimo prevencijos reikia tyrinėti, nustatyti įvairius nukrypimus nuo normalių darbo sąlygų, ergonominius nepatogumus, diskomfortą ir juos šalinti. Vadovai darbe neturi vengti jiems privalomų atlikti saugos srities funkcijų ir turi paisyti darbuotojų teisėtų interesų – suteikti jiems normalias darbo sąlygas.
Labai svarbu žinoti, kad mokslininkai specialistai yra išsamiai išnagrinėję rizikos klausimus įvairioje žmonių veikloje. Pažymėtini profesoriaus, psichologijos mokslų habilituoto daktaro M.Kotiko, dirbusio Tartu universiteto Psichologijos katedros vedėju, darbai. Jo monografijoje „Psichologija ir saugumas“ (Talinas, 1989, – 448 p., rusų k.) ir su bendraautoriu A.Jemeljanovu knygoje „Valdymo klaidos“(Talinas, 1985, – 391 p., rusų k.) pateikta tokia rizikos apibrėžtis: „Rizika – žmogaus veiksmas pasirinkimo situacijoje tikintis sėkmingos baigties, esant pavojui nesėkmingos baigties atveju atsidurti blogesnėje padėtyje negu veiksmo neatlikimo atveju.“
Analogiškai rizika yra traktuota profesoriaus Vytolio Kučinsko, habilituoto medicinos mokslų daktaro Vytauto Murzos ir kitų mokslininkų veikaluose.
Taip pat reikia žinoti, kad kai kurie mokslininkai, apsimesdami specialistais, vykdo minėtų Nuostatų reikalavimus, uoliai tarnauja valdininkų politikai ir sukurtam naujam „rizikos vertinimo“ verslui. Dėl to reikia paminėti, kad dr. Kazys Algirdas Kaminskas vadovėlyje „Ergonomika inžinerijoje“ (Vilnius, 2003, p. 325) pateikė rizikos apibrėžtį, prieštaraujančią jo garbinamuose Nuostatuose 1,2,3 esamoms rizikos apibrėžtims, o būtent: „Rizika – nepasisekimo tikimybė“.
Ypač svarbu, kad Europos Sąjungos direktyvose ir reglamentuose jau yra esminių teigiamų terminijos pokyčių. Pavyzdžiui, cheminių medžiagų ir mišinių srityje buvusios „Rizikos frazės“ pakeistos „Pavojingumo frazėmis“. Yra reglamentų, kurie keisti 18 ir daugiau kartų.
Pažymėtini ir Europos Sąjungos teisės norminių aktų vertimo į lietuvių kalbą netikslumai, kurie kartais būna netinkamų teisės aktų Lietuvoje priėmimo priežastis.
Nagrinėjamu atveju dėl anglų kalbos žodžio „risk“ ne tos reikšmės pavartojimo lietuvių kalboje „pavojus“ pavadintas „rizika“. Dėl to atsirado painiavos, neatitinkančių tikrovės, netgi gamtoje neegzistuojančių dalykų tariami tyrimai ir vertinimai.
Šioje srityje turėtų aktyviau pasireikšti Valstybinė lietuvių kalbos komisija, Valstybinės kalbos inspekcija. Sprendžiant šiuos svarbius valstybinius klausimus turėtų dalyvauti taip pat Vilniaus universiteto kalbų katedrų ir Lietuvių kalbos instituto mokslininkai. Lygos Valdyba ir Mokslinė taryba jau priėmė bendrą nutarimą dėl mokslinės praktinės konferencijos saugos darbe terminijos klausimais organizavimo.
Iškeltos problemos aktualumas verčia rimtai susimąstyti ne tik politikus, valdžios atstovus, bet ir mokslo bendruomenės narius, kalbininkus, logikos specialistus.
Susidariusią nepalankią šalies ekonomikai šiame straipsnyje aprašytą situaciją reikia visiems kartu nedelsiant keisti, spręsti svarbius žmonių ir gamtos saugai klausimus iš esmės. Neturi būti biurokratinio požiūrio ir atsirašinėjimų, analogiškų minėtų dviejų viceministrų atvejams. Be to, Seimui ir Vyriausybei būtinai reikia taip pat pripažinti pirmtakų padarytas klaidas ir jas ištaisyti. Teisės aktuose apskritai neturi būti nepagrįstų, formaliajai logikai, gamtos dėsniams prieštaraujančių, lietuvių kalbos normų ir taisyklių neatitinkančių bet kurios srities normų ir teiginių.
Lygos kompleksinės sudėties mokslininkų, specialistų komisijos taip pat yra pasirengusios padėti ir gali savarankiškai parengti tinkamus žmonių saugos, sveikatos ir traumatizmo prevencijos sričių svarbiausius norminius teisės aktus, pagrįstus, be kita ko, mokslo tiriamųjų darbų rezultatais, kuriuos panaudojus būtų naudos ir nebūtų daroma žala valstybei.
Valdininkams derėtų kuo greičiau atsikratyti didybės mundurų ir visiems drauge imtis darbų tik pagal kompetenciją ir vardan Tėvynės, žmonių labui, o ne dėl savo piniginės.
Atgal
.jpg)
