POLITIKA
09 03. Komentaras į viešą M. Aleksandrovo grasinimą Lietuvai
Jonas Užurka
Keli kaimyniški patarimai Kremliaus politruporui, Kremliaus politpadalinio NVS šalių instituto politologui Michailui Aleksandrovui į jo provokacinius, agresyvius pamąstymus dėl Baltijos šalių galimos okupacijos.
Susipažinęs su minėto politologo liguistais svaičiojimais, galvojau kaip pakomentuoti. Ketinau susitapatinti su autoriumi ir pakomentuoti dantiškai alegoriškai bei šmaikščiai šekspyriškai. Tačiau juk gyvename ne viduramžiais, o ir lietuviams nebūdinga agresyvi klounada, tad ir pakomentuosiu neįžeidžiančiai lietuviškai rimtai ir istoriškai pagrįstai.
Šis Kremliaus ruporas-politologas [aišku, kad suderinęs su oficialiuoju Kremliumi ir reikšdamas Kremliaus šeimininkų ketinimus] viešai svarsto kokius kaimynus, kada reikia okupuoti. Tai būtų tarsi ir atsakas į JAV ketinimą jėga nuversti kruvinąjį Sirijos režimą. Pasvarstęs apie Kaukazo regioną, be jokių skrupulų siūlo pulti Pabaltįjį ir okupuoti Baltijos valstybes.
Šitaip nepagarbiai, banditiškai-agresyviai apie mus kaip apie padorius, svetingus, draugiškus, civilizuotus savo kaimynus svaičioti gali tik neišauklėti, viduramžiškai tamsūs, vis dar neišsiblaivinantys nuo sužlugusio kruvinojo komunizmo ideologijos, ne tik Baltijos tautų žiauraus genocido šešėlyje klaidžiojantys mankurtai-žmogėnai.
Šis Kremliaus ruporas [o toks juk ne vienas] taip ir neišmoko geografijos, kad sumaišė karščiu alsuojančią smėlėtąją Siriją su žaliuojančia miškais gintarine Lietuva. Prieš agresyviai riauktelėdamas, kad: „...Rusija įvestų savo karines pajėgas į Baltijos valstybes su minimaliais nuostoliais...“ ir istorija nepasidomėjo. Grasinant Lietuvai dideliu Rusijos jėgos pranašumu, primenu Oršos mūšį, kurį maskvėnai lietuviams žiauriai pralaimėjo turėdami ne ką mažesnį pranašumą už dabartinį. O ir aplamai apie kokias „iskonno russkich zemliach“ vis dažniau svaičioja Kremliaus ruporai? Ko taip godžiai alkanomis akimis šnairuoja į mūsų Baltijos žemes? Negi pamiršo Maskvos iškilaus akademiko a.a. V. Toporovo žodžius: „Už Kremliaus sienų prasideda Baltų žemės, dar išlikę ir baltiški vietovardžiai, nors ir suslavinti“. Bet vilkas vis tiek į mišką žiūri iki šiol.
O vis tik knieti kiek plačiau istoriškai, faktiškai, dokumentuotai panašiems ruporams, istorijos klastotojams, alkaniems maitvanagiams priminti istoriją, kad ir kokia ji jiems būtų nepatogi, kad nekiltų noras nepelnytai trimituoti apie „slavianskie, iskonnyje zemli v pribaltike“, apie Maskvos strateginius planus ir interesus dėl Lietuvos.
Kreipiuosi į pasauly pripažintą autoritetą „Europa istorija“. Ši akademinė knyga sudaryta chronologiškai, remdamasi Mokslų apie žmogų Vienos instituto, Oksfordo, Harvardo universitetų pagrįsta tikrais įvykiais ir faktais, prie kurių dirbo daugybė garsiausių ir įvairių mokslo sričių mokslininkų. Šis mokslo veikalas teigia, kad: „...ištirpus ledynams prieš 16 tūkst. metų prie Baltijos apsigyveno senojo akmens amžiaus kultūros žmonės. Ši kultūra paplitusi plačiuose plotuose nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, nuo Vyslos iki Okos ir Volgos, viršijo 860 tūkst. kv. km plotą. Susidarė atskira kultūros grupė - baltai. Daugiau nei prieš 5000 metų išsirutuliojo savita baltų [lietuvių] kalba. Lietuviai, kaip kad ir lietuvių kalba, kilo prieš tūkstančius metų iš savo protėvių baltų. Ir Ptolomėjas mini baltiškus vardus, reiškia, kad baltai gyvenę tūkstantmečius, niekur iš savo žemių neiškeliavo ir visi vietovardžiai buvo tik baltiški.
Šiuolaikinis mokslas dar nėra tvirtai nustatęs, kur gi buvo slavų protėvynė. Lyg šiol nerandama tokios teritorijos, kurioje slavų vietovardžiai būtų seniausi. Taigi, šis mokslo veikalas teigia, kad Maskva išniro iš nebūties rytuose, maskvėnai plėšikaudami klaidžiojo mūsų, baltų, žemių pakraščiais. Slavų gentys, asimiliuodamos įkūrėjus, išaugo, kiek vėliau įsikūrė ir ant vikingų pastatytų pilių didžiajame prekybos kelyje tarp šiaurės ir pietų, įsitvirtino tarp vikingų ir Bizantijos. Šios, klajojančios Kijevo ir Lietuvos žemių pakraščiais gentys, klasta išsikovojo viešpataujančią padėtį Suzdalės – Vladimiro žemių baseine. Kaip tik tuo metu maskvėnai pradėjo save vadinti graikišku Rusios vardu, o save - rusais. Šie maskvėnai niekada nevaldė Kijevo, tačiau tai jiems nekliudė vėliau save laikyti vienintele teisėta Kijevo įpėdine.
Maskva, ne be istorinio Vilniaus pagalbos, stojo ant naujo istorijos slenksčio. Juk nuo Lietuvos Gedimino ir Maskvos Kalitos laikų Maskvos valdovų gyslomis ilgus amžius tekėjo Gediminaičių kraujas – ne tik Gedimino, Algirdo, Vytauto dukterys gimdė kunigaikščius, bet ir jų sūnūs, kaip ir dera garbingai doram kaimynui, kėlė naująją kaimynę Rusią. Maskva mūsų Gedimino, Algirdo, Vytauto laikais - kelis šimtmečius buvo totorių vasalė. Ir, tik užsitikrinusi Lietuvos palaikymą per Vytauto dukros Sofijos ir Maskvos kunigaikščio Vasyliaus Doniečio vedybas ir gavusi Vytauto globą, Maskva pradeda kilti ir stiprėti, vis dažniau ima vadintis rusais, savinasi graikišką Rusios vardą. Po Vytauto Didžiojo mirties maskvėnai gudrumu ir klasta pasiskolino [ir pamiršo gražinti] Romos imperijos Habsburgų dinastijos herbą – dvigalvį erelį. Nuo to laiko jau dvigalvis erelis puošė ne tik Vienos, Konstantinopolio imperatorių rūmų vartus, bet ir... Maskvos, tapęs ir Maskvos valstybės simboliu.
Pasauliui per ilgus amžius vis tik buvo įpiršta mintis, kad Rusia paveldėjo Bizantijos ir mantiją, ir bizantiškąjį krikščioniškąjį tikėjimą, kurį, savaime suprantama, iškreipė, sumenkino, padarė valstybine ideologija. Iki šių dienų, nepalikdama nė mažiausio kompromiso kitokiai nuomonei, kuriama ir įkyriai įžūliai peršama pasauliui falsifikuota, mistinė teorija apie rusų kilmę, apie „iskonnyje zemli“.
Verta priminti bei prisiminti Gedimino žodžius savo sūnui Algirdui: „Žinok, sūnau, kad jeigu pas tave atvyktų maskvėnų pasiuntiniai, reiškia, kad pamiškėje jau stovi ir jų slapčia atvesta kariauna. Aš jų, Algirdai, lyg šiol nesupratau. Ne nuspėjami jie. Tu su jais kalbėkis jų darbų kalba ir nemiršk, kad Lietuvos ir Rusios žemių valdovas esu aš“...
Pabaigai kaimyniškai patariu - su mumis, turinčiais gilias ir garbingas Lietuvių Tautos istorines šaknis, darbščiai sočiai ir garbingai gyvenančiais savo istorinėse žemėse, šeimininkiškai mylinčiais ją, pagarbiai gyvenančiais Europos šalių šeimoje, kur kas naudingiau, saugiau ir Maskvai gyventi su mumis kaimyniškai padoriai, civilizuotai. Mes niekada be reikalo negrasinome Maskvai [nebent praradęs kantrybę nuo maskvėnų įkyrių plėšikavimų ir grasinimų atjojęs Algirdas padaužė kardu Kremliaus vartus, kaimyniškai įspėjo], negrasiname atsiimt Smolensko žemes, pamaskvę. Mes ir toliau ketiname ir su rusais gyvent kaimyniškai. Okupantus pasitinkame ne su gėlėmis, svetingai sutinkame padorius kaimynus.
Rašau ne kurtiems, gal išgirs.
Atgal
.jpg)
