POLITIKA
Susipykę du narcizai
Jonas Adolfas Patriubavičius
“Narcizistiniai barniai”. Taip pašiepiamai apie lenkų ir lietuvių santykius, kurie pastarąsias dvi savaites įnirtingai aptarinėjami ir Lietuvos žiniasklaidoje, rašo įtakingas, Londone leidžiamas laikraštis „The Economist”
Atpasakotas anglų tekstas
Savaitraščio „The Economist” (spalio 23 – spalio 29 d.) straipsnio, užimančio ketvirtį puslapio, pavadinimas „Narcizistiniai (narciziniai?) nesutarimai”. Paantraštė: „Barnis dėl rašmenų (spelling’o) atšaldė Lenkijos ir Lietuvos santykius”.
„Bendra istorija, kultūra, ir nerimas dėl kaimynų (kėslų?) turėtų daryti Lenkiją ir Lietuvą bičiulėmis. NATO krizių (angl. “contingency”) planuose figūruoja ir Lenkijos karinės pajėgos - jeigu reikėtų ginti Lietuvą nuo Rusijos užpuolimo (teorinio). Abiems šalims reikia vienai kitos visose srityse - nuo energetinio saugumo (reikia statyti atominę elektrinę) iki transporto ryšių. Deja, jų santykiai šalčiausi visoje Europos Sąjungoje. Lenkijos užsienio reikalų ministras Radek Sikorski nevyks į Lietuvą, kol Lietuva vietiniams lenkams neleis savo vardus oficialiuose dokumentuose rašyti lenkiškomis raidėmis “w”, “l” (su įkypu kuolu, mes čia negalime to ženklo tiksliai pavaizduoti, neturim techninių galimybių – LA pastaba), “e” (su diakritiniu ženklu, paukščiuku), “n” (taip pat su paukščiuku), “š” ir “ž” (čia “The Economist” suklydo, parašė lietuviškas raides, reikėjo rašyti lenkiškas: “sz” ir “rz” - LA pastaba)”.
Tokio įžvalgaus, į ateitį nukreipto teksto apie Lietuvą užsienio spaudoje dar neteko skaityti, “The Economist” – labai protingas laikraštis. Labai rekomenduojame prenumeruoti ir skaityti.
Šioje citatoje pagrindinė mintis, kad Lenkijos pajėgos, krizės atveju, gins Lietuvą. Kas gali paneigti, kad gins kaip Želigovskis: kai užims Vilniaus kraštą, iš jo neišeis? Jozef Pilsudski sakė, kad ir Wilno užėmė siekdamas apginti ten gyvenančius lenkus... Ar tokiu atveju NATO paskelbtų karą strateginei partnerei - didžiajai Lenkijai? Kažin... Dabar Lenkijos diplomatija siekia, ach kaip subtiliai, lenkų abėcėle pažymėti „lenkiškas, lietuvių okupuotas” teritorijas. Dabar irgi suprantama, kodėl reikalaujama, kad kai kurie Lietuvos piliečiai savo dokumentuose vardus rašytų lenkiškai. Kas gali paneigti, kad įkandin Lenkijos pajėgų, NATO sudėtyje, neitų Armija Krajova, ir jos smogikai, pažiūrėję į pasą, žinotų, kam iš karto paleisti kulką į kaktą, ką išaukštinti, pavyzdžiui, pasiųsti į „Naujosios Europos” parlamentą.
Kodėl Šekspyras neapsiverčia savo karste?
Štai kaip „The Economist” užveža lenkų populistams. „Lenkija kalba apie nevykdomus pažadus. Jos lietuvių mažuma gali rašyti savo vardus, kaip nori. Tačiau lietuviška gramatika ir orfografija nesudaro sunkumų mirusiems Viljamui Šekspyrui ir Vinstonui Čerčiliui (taip lietuviai vadina William’ą Shakespeare’ą ir Winston’ą Churchill’į), bet piktina paprastą liaudį, kurie savo pasuose mato kringelius, kurių nėra kituose dokumentuose”, - sarkastiškai rašo “The Economist”.
“The Economist” taip pat ne viską žino. Dabar Lietuvoje užsieniečių pavardės, taip pat ir didžiausio visų laikų ir tautų dramaturgo ir poeto bei didžiausio ano šimtmečio diplomato rašomos originaliai: William Shakespeare ir Winston Churchill, kai kada pridedant lietuvišką galūnę, atskirtą apostrofu - “’as”.
Tačiau kyla problema, kaip rašyti kitataučio, gyvenančio Lietuvoje, vardus. Sakysim, populiarusis Lenkų rinkimų akcijos veikėjas Valdemar Tomaševski. Kaip jo pavardę rašyti: kaip Lenkijos piliečio – Waldemar Tomaszewski ar lietuviškomis raidėmis: Valdemar Tomaševski. Atrodytų, kad geriau pastarasis variantas, rodantis, kad tai lojalus Lietuvos pilietis, jos atstovas Europos Parlamente. Taip, beje, ir rašoma jo pavardė Europos Parlemento oficialiuose dokumentuose, kai lipa į Europos Parlamento tribūną ir drabsto purvais Lietuvą. Tai kodėl nekeikia Europos Parlamento, kad jo pavardę rašo ta prakeikta lietuviška abėcėle?
William’as Shakespeare’as, apie tokius tuščius ginčus sakė: „Kaip bepavadinsi rožę, ji vis tiek taip pat kvepės”.
Tai kodėl narcizai turi dvokti? Kam to reikia?
William’as Šakėskotas ir Winston’as Šventvagys
”The Economist” dar ne viską parašė, ko Lenkijos vadai populistai reikalauja iš Lietuvos. Ne tik vardus rašyti lenkiškomis raidėmis, bet ir kai kurių Vilniaus krašto vietovių pavadinimus išversti į lenkų kalbą ir lentelėse užrašyti. Sakysim, kaimą „Laukeliai” arba gatvę „Laisvė” reikėtų rašyti išvertus į lenkų kalbą, tai būtų, turbūt, „Podolianka” ir „Swoboda”.
Remiantis tokia logika, mes, lietuviai, turėtume William’ą Shakespeare’ą ir Winston’ą Churchill’į rašyti maždaug taip: Viljamas Šakėskotas ir Vinstonas Šventvagys: angliškai „shake” reiškia kratyti, „speare” reiškia „ietis“, „kotas”. Sunkiau išversti Churchill’į, nes „church” reiškia „bažnyčia, šventovė”, o „ill” reiškia sergąs, taigi verčiant aprašomuoju būdu, nes negalima rasti vieno žodžio, „šventovė, kuri serga”, „šventovė, kurioje nėra nieko švento”. Jeigu tokiu būdu imtume, kaip narcizai iš meilės lietuvių kalbai, lietuvinti svetimas pavardes, Europos Sąjunga netylėtų, mums pritaikytų psichiatrines sankcijas.
Lenkijos populistai reikalauja pakeisti nusistovėjusius geografinius pavadinimus. Taip nedarė net rusai, užėmę Rytų Prūsiją. Taip, pakeitė vietovių pavadinimus (nes nebeliko vokiečių gyventojų), bet upių pavadinimų nedrįso pakeisti: Nemuną vadina „Nieman” (ne Memel), o Prieglių - „Pregol”.
Jeigu leistume Laukelių kaime pastatyti užrašą „Podolianka”, sutriktų palydovinė navigacinė sistema, nes joje užfiksuoti visų, net ir smulkiausių, Lietuvos vietovių pavadinimai lietuvių kalba. Paspaudžia Česlovas pelę ir savo „fūros“ kompiuterio ekrane atsiranda linija, rodanti, kaip nuvažiuoti iš „Laukelių”, sakysim, į „Warszaw’ą” (angl. „Warsaw”). Lenkija su savo pretenzijomis dėl Lietuvos geografinių pavadinimų vertimo į lenkų kalbą turėtų kreiptis į tarptautines organizacijas, gal į JAV ir Rusijos prezidentus, gal dar aukščiau. Lietuva čia nieko negali padėti.
Raudona populistų mėsa
Dabar Lietuvoje ir, kaip rodo straipsnis “The Economist”, net ir Londone, spėliojama, kodėl taip įnirtingai baramasi dėl vardų „spelling”o, ar nėra svarbesnių reikalų. Kur čia šuo pakastas?
Iš esmės ir iš tikrųjų, visas šis narcizistinis erzelis yra pigi populizmo mėsa. Ją žmonės, tituluojantys save politikais, numeta savo piliečiams ir rinkėjams. Tai labai patogu, nes nereikia turėti rimtos ir tikros politikos – tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Populizmo pigmėjai gali nieko neveikti, tik mulkinti piliečius.
Štai Stasė Uždavinytė jau daugiau kaip dvidešimt metų neatgauna savo tėviškės žemės Marijampolio seniūnijoje, kuri yra Vilniaus rajone. Verkia, aštuoniasdešimt trejų metų senutės veidu rieda ašaros. Ponia suvokia, kad Vilniaus rajono (anksčiau ir apskrities) valdininkai laukia jos mirties, tada galės disponuoti jos tėviškės žeme. Reikia manyti, kad daugelis Vilniaus krašto piliečių, kurie save laiko lenkais, taip pat neatgauna savo žemių. Tačiau politikai įnirtingai barasi dėl, kaip rašo “The Economist”, “spelling’o”, o korupcijos netvarko. Valdininkams leista viskas: savivaliauti priimant sprendimus, žemių negrąžinti, grąžintas vėl susigrąžinti, perduoti kitiems, turintiems keistų lūkesčių asmenims. Ir t.t.
O dabar, sako politikai, kreipkitės į teismą, mes nieko negalime padėti, nes teisingumą vykdo tik teismai.
Neteisingumą vykdo žmonių nerinkti valdininkai ir žmonių rinkti politikai. Tai tikrieji mūsų žemės narcizai. Šie nesibara.
Deja, įtakingas ir protingas anglų “The Economist” šių mūsų gėlių nepastebi ir apie jas nerašo.
Draučių sindromas
“The Economist” nieko nerašė ir tada, kai išprotėjęs, save lenku laikantis lietuvis Zavistanavičius iššaudė visą Draučių kaimą. Tai buvo pirmas teroristinis aktas dabarties nepriklausomoje Lietuvoje. Lietuva elgėsi santūriai: vėliavų su juodu kaspinu neiškėlė, šios tragedijos neeskalavo, į užsienio žiniasklaidą nesikreipė. Tai buvo protingas sprendimas.
Matyt, kad Lietuvą vis dar kamuoja Draučių sindromas. Ir reikalavimas keisti Konstituciją, nekreipti dėmesio į Konstitucinio Teismo sprendimą ir reformuoti savo abėcėlę kol kas nepriimtinas. Reikia laiko, gal dar kažko, kad tas sindromas išnyktų. Nes kai kam užsienyje gali susidaryti įspūdis, kad Lietuva sąmoningai įžeidžia tos tragedijos aukas.
Štai ir visi argumentai, visos idėjos ir antiidėjos.
Dabar žmonės, save vadinantys politikais, dažnai visuomeninius reiškinius aiškina pasitelkdami psichologiją. Taip daro ir “The Economist”: lietuvių ir lenkų santykiuose yra sunkumų dėl narcizų. Sąmojinga ir šmaikštu, bet labai paviršutiniškas požiūris.
Atgal
.jpg)
