POLITIKA
10 22. Žemės referendumas laimi?! (Pabaiga)
Vidmantas Bartkus
ES valstybių sutartis pasirašyta Maastrichte 1992 m. buvo sudaryta maždaug vienodai rinkoje ekonomiškai išsivysčiusių didesnių bei mažesnių dešimtmečiais jau bendradarbiavusių demokratinių respublikų visumai, todėl naikinant tarpusavio muitus dauguma gamintojų tik laimėjo. Visiškai kita situacija buvo plėtojantis ES 2004 m. po Nicos sutarties pasirašytos prieš tris metus, kai į ją įsijungė ir dešimt naujų narių, kurių didžiuma - tai atsilikę ūkio ir paslaugų sferos išvystymu buvusios rytų bloko valstybės bei 2007 m. ES įėjus dar ir Rumunijai bei Bulgarijai. Būta gražių vizijų ir netgi pastangų, kad daugelis naujų narių per dešimtmetį priartės prie kitų ne tik pagal demokratijos standartus, tačiau savo pataisas įnešė nauja pasaulio krizė Lietuvoje įsismarkavusi 2008 m. pabaigoje. Ažiotažo metu įsigiję netrukus vertę praradusių išvestinių kredito dokumentų miljardinių nuostolių patyrė ir dalis Europos bankų, kuriuos traukiantis gamybai teko gelbėti ES lėšomis, kurios turėjo būti skirtos ir išmokoms žemdirbiams sulyginti. Dėl šių ir kitų priežasčių vietoje tvaraus augimo dalis šiauresnių ir pietesnių ES valstybių taip pat patyrė recesiją, kurios pasekmės itin skaudžios mums neregėta emigracija. Šios aplinkybės visai nebuvo numatytos ES sutartyse, vienok, niekam, išskyrus daliai Lietuvos piliečių, jas itin nerūpi koreguoti, kad konkuravimas ir kaimo rinkoje būtų lygiavertis.
Na ir kas, kad ES sutartis tebeskelbia moterų ir vyrų lygybę, kartų solidarumą ir vaiko teisių apsaugą, teigia, kad ES prisideda prie sąžiningos prekybos – (kaip su prichvatizatorių ir spekuliantų įgyta žeme?), siekia nuolat gerinti savo tautų gyvenimo ir darbo sąlygas. Jei žemė bus parduodana užsieniečiams, vaikai jos nepaveldės, moterys taps samdinėmis. Tarpukario Lietuvos žemės ūkis buvo vienas konkurencingiausių Europoje todėl, kad jame skirtingai nuo daugelio kitų valstybių vyravo ne samdos, o šeimos ūkis, kuriame nėra socialinių išmokų naštos. Kuria linkme einama dabar? Išsipardavimo ir virtimo kumečiais. Pagaliau sutartyse deklaruojama, kad Europos kultūros paveldas būtų saugomas ir turtinamas, o Lietuva juk žymiai turtingesnė vien tautosakos lobiais už visas kitas valstybes – juk Vokietijoje nebėra liaudies dainų, tik šlageriai ir klasika. Kaip, pagaliau atrodytų ir kur būtų mūsų gyvas paveldas, jei Klausučių „ulytėle“ trauktų alaus išgėrę danas, ispanas, olandas, kinas ir egiptietis bei ukrainietis? „Družba narodov“ iki pirmo kampo – ne kitaip.
Žinoma, išaiškinus šiuos dalykus, geriausiai iki gruodžio pradžios, oficialiai ES vadovybėje, būtina imtis realių sprendimų Lietuvoje – Seime priimti reikalingus naujus, stipresnius nei esantys saugiklius žemės nepardavimui ir, vieną kartą, išsiaiškinti, kiek iš tikrųjų užsieniečių valdoms yra jau įsigyta Lietuvos žemės kaimuose, laukuose bei miškuose. AB užsiimančiose žemės ūkio veikla užsieniečiams teturėtų priklausyti iki 49 proc. akcijų ir veikti patys griežčiausi cheminių medžiagų naudojimo normatyvai – tokio rinkos pravėrimo pilnai per akis. Pagaliau, ką ES ekonomikai reiškia Lietuvos žemės rinka? Keletą nulių po kablelio, o Lietuvai šis keletas šimtų miljardų litų žemės vertės praradimas yra jos gyvybingumo klausimas
Vienas ryškiausių Lietuvos žemės pardavimo užsieniui priešininkų signataras Algirdas Endriukaitis duodamas interviu naujienų portalui „Lietuvos žemei reikia savanorių“ pabrėžė kilusį Prancūzijoje skandalą dėl tik ką Kinijos įsigytų dvejų didžiulių vynuogynų. Dėl šių visų pavyzdžių ir priežasčių ir jis mato didžiulį pavojų kilusį Lietuvos teritorijos vientisumui ir tautiškumo išsaugojimui bent kultūroje. Galime teigti, kad Lietuva yra atsidūrusi fatališko epochinio istorinio lūžio tiesiojoje prieš kurį atsilaikyti teliko šiek tiek daugiau nei pusmetis, ir, netgi, surinkus reikiamą kiekį parašų referendumui surengti bus pakankamai neaiški jo baigtis, nes daugeliui žmonių yra jau išplauti paskutiniai tautinės savimonės, savigarbos likučiai. Jie praradę iniaciatyvą ir pasitikėjimą ne tik valstybės gebėjimais tvarkytis pačiai ir žengti pažangos keliu, bet ir savimi.
Visgi, nelengva prognozuoti prezidentūros poziciją bei elgesį žemės ir kaimo nykros klausimu – A.Patackas sako, kad jis „amerikoniškas“, kosmopolitiškai liberalus, todėl artėjant rinkimams į valstybės vadovo postą žvilgsnis su didžiule viltimi krypsta į Lietuvos krikščionis demokratus.
Gi socdemams atiduoti į šį postą ekonomikos mokslų dr.Alg.Butkevičių būtų didžiulis praradimas Lietuvos ūkiui ir finansams, kadangi jo strateginės gairės - kuo didesnis užimtumas ir ekonomikos efektyvumas organizuojant ir vykdant namų šiltinimo programą, AE statybą, biokuro rengimo, šilumos bei elektros kogeneracijos plėtros programas, infrastruktūros – kelių, žvyrkelių asfaltavimo, melioracijos tinklų tvarkymą, apdirbamosios pramonės vystymą, investicijų-inovacijų plėtrą, makroekonominių veiksnių bei rodiklių ir vadybos-administravimo optimizavimą turi sėkmės 2020 m. galimybių, kad ir priklauso nuo margos koalicijos kabineto sutarimo ir visos valstybės pareigūnų bei nesutariančių piliečių armijos.
Patyręs tremtį, bet išsimokslinęs iki chirurgo solidus, bet labai žmogiškas atjautus krikščionis demokratas Kazimieras Kuzminskas su visiems suprantamais obalsiais – demokratiją ir tikėjimą bendruomenėms, sveikatą žmonėms, ramybę visai Lietuvai - būtų bene tinkamiausia, pakankamai patyrusi politikoje kandidatūra, už kurios telktųsi ir mūsų ateitininkija.
Atgal
.jpg)
(1).png)
