POLITIKA
11 23. Kodėl pro pirštus žiūrima į perspėjimus?
Vaclovas Volkus
Jie votys sergančios valdžios,
Jiems spjaut į gerbūvį tautos.
Jų Dievas pinigai.
Apsaugot, Viešpatie, nuo jų
Nuo jų tarėjų, batlaižių,
Mes meldžiame seniai.
Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai 1990 metų kovo mėnesio 11 dieną atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, žlugus antikonstituciniam perversmui Rusijoje, susiklosčius palankioms tarptautinėms aplinkybėms, prasideda Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, politinių-diplomatinių santykių užmezgimas. Lietuva tampa laisvų ir nepriklausomų šalių bendrijos narė. Didysis tikslas buvo pasiektas. Ilga ir sunki kova dėl suvereniteto ir nepriklausomybės atkūrimo buvo laimėta.
Aukščiausiose valdžios grandyse buvę ir likę kolaborantai, per įvairias protekcijas prisiplakę savanaudžiai-demagogai, Vilniaus krašto lenkų autonomininkai, Rusijos reakcinių jėgų pakurstomi, trukdė valstybės politinio ir ekonominio gyvenimo pertvarkos nesklandumais pasinaudoti. Ši tendencija pasireikšdavo įstatymų leidyboje, valdžios praktinėje veikloje-Sąjūdžio idėjų ignoravimu. Tuo metu Lietuvoje besilankantys išsilavinę, tautiečiai, pastebėję tuos tendencijos požymius kaip būsimą problemą, sielojosi.
Kaip antai, 1990 metais rugpjūčio mėnesio pabaigoje apsilankęs Lietuvoje Australijos lietuvis, laikraščio „Bičiulis“ redaktorius Antanas Šerelis rugsėjo mėnesio 1 d. savo interviu laikraščiui „Lietuvos rytas“ pastebi: „Teneužpyksta Lietuvos parlamentarai. Jeigu jau žmonės mato, kad valdžia pirmiausia rūpinasi savo gerbūviu, tai jau negerai. Būdamas gerbiamo V.Landsbergio vietoje neleisčiau taip daryti. Atvirkščiai, kol visiems sunku, pirmiausia reikia rūpintis tauta, o privilegijas, gerus atlygius palikti vėlesniam laikui. Tokiu atsakingu momentu nevalia žmonių rūstinti. Kaip tik valdžia pirmoji turi demonstruoti patriotizmą. Tik sutelktomis jėgomis vienminčiai greičiau pasiekia tikslą“.
Tokiais pastebėjimais, pranašiškais perspėjimais nepriklausomybės aušroje kalbėjo Australijos lietuvis, intelektualas, politikas, lietuviško laikraščio „Bičiulis“ redaktorius Antanas Šerelis. Apie tarpukario Lietuvos valdančiųjų besitęsiantį atmestinį rūpestį tautos gerbūviu, valdančiųjų savivalę bunkeryje rašė buvęs Tauro apygardos partizanų kapelionas, kunigas Justinas Lelešius, žuvęs 1947 metų rugsėjo 24 d. Veiveriuose. Jis perspėjo būsimąsias nepriklausomos Lietuvos valdžias tokių klaidų nekartoti.
Šiandieną, po 23-jų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metų buvę ir esantys valdžioje vadinamas „elitas“, pasivadinęs skambiais vakarų valstybių partijų vardais, prisidengę demokratijos lozungais ne tik nepasimokė, bet ir įžūliai , anot žinomo filosofo Arvydo Šliogerio „tai demoralizuoti egoistai vadinamą valstybingumą traktuoja kaip įrankį, savo klano interesų tenkinimą“. Jų tiesos ir teisingumo, garbės ir padorumo, pareigos ir atsakomybės sąvokas yra užgožęs nepasotinamo gobšumo sindromas. Profesorius Egidijus Aleksandravičius mano, kad „kai kurie politinio elito atstovai, pagal savo intelektualumą, išsilavinimą ir kultūros lygį galėtų lygintis su tarpukario Lietuvos batsiuviais“.
Kokį pavyzdį mato mūsų puikus universitetinis jaunimas? Kada valdžios elito išdavystės, melas, amoralumas, nepamatuoti pažadai akivaizdžiai bado akis, kada vagiama atvirai ir įžūliai vidury baltos dienos, kada vėjais iššvaistomi biudžeto ir skolinti milijardai, kuriuos teks grąžinti mūsų vaikaičiams. To pasekoje darbingo, kūrybingo amžiaus jaunimas, nepakęsdamas savivalės, nerasdamas biurokratų kabinetuose tiesos ir teisingumo su širdgėla palieka savo Tėvynę, artimuosius, tėvų kapus ir išvyksta į svetimas šalis kurtis ir gyventi. Už nacių, bolševikų vykdytą genocidą istorija įvardijo kaltuosius. Kas tieji kaltieji, dėl kurių kaltės Lietuva neteko pusės milijono jaunų, darbingų savo tautiečių, dėl kurio kaltės gilėja praraja ir supriešinimas tarp tautos ir buvusios bei esančios valdžioje, dėl kurio nuolaidžiavimo pakibo grėsmė Lietuvos teritorijos vientisumui, valstybinei lietuvių kalbai, tautinių tradicijų paveldo sunykimui.
Nėra kuo stebėtis, kad paskutiniais tautos apklausos duomenimis seimu nepasitiki net 71 procentai Lietuvos gyventojų. Esant tokiam tautos nepasitikėjimui seimas turėtų atsistatydinti su savo neryžtinga, politiškai nevalinga besitūpčiojančia vietoje vyriausybe su savo reklamuotomis įstatymus beruošiančiomis 42-mis darbo grupėmis. Dvasinis švarumas yra būtinas politikams ir politikoje!
Atgal
.jpg)
