POLITIKA
11 29. Tautos išlikimas globalėjančiame pasaulyje
Soc. m. dr. Vytautas Ramanauskas
Spartus pasaulio globalėjimas arba lietuviškai tariant-visuotinumas, apimantis visą žemės rutulį, kelia tautoms, ypač nedidelėms, daug nerimo ir iššūkių. Dabartinių valstybių tautinės visuomenės, siekiančios išlaikyti konkurenciją ekonominėje-socialinėje plėtroje, privalo siekti dinamiškumo, taikant naujas technologijas, sukurtas laisvo, mokslinių-ekonominių žinių judėjimo pagrindu. Taigi, ekonominė konkurencija ir siekis ją laimėti yra labai svarbus tautos ir jos valstybės išlikimo, ne tik Europos Sąjungoje (ES) bet ir pasaulyje, kelias. Tam buvo pritarta, šių metų spalio mėn. pabaigoje Lietuvoje, kaip pirmininkaujančioje ES šalyje,vykusioje ES parlamentarų diskusijoje ir lapkričio pradžioje didžiausiame, tris dienas trukusiame, pasaulio mokslininkų bei tarptautinių ryšių ir informacijos technologijų specialistų forume. Žinoma, svarbiausia yra tautiečių-lietuvių išlikimas savo valstybėje ir ES. Kam, pastaruoju metu Lietuvoje, perėmus valdžią kairiesiems ir susidėjusiems su „artimojo užsienio“įgaliotiniais, kyla rimtas pavojus. Tai ypač aktualu ne tiktai Lietuvai bet ir kitoms kaimyninėms Baltijos bei kitų ES regionų šalims. Didžiausi istoriniai, pastarųjų dviejų dešimtmečių, Lietuvos laimėjimai- Nepriklausomybes atkūrimas, įstojimas į NATO ir į ES atvėrė mūsų šaliai ne tiktai europinius, bet ir pasaulinius kelius. Bet svarbiausia, kad žygiuodami šiais atsivėrusiais europiniais ir pasauliniais keliais, nepamestume savo demografinį ir kalbinį turtą. Tai ypač svarbu, žvelgiant į praėjusių dešimtmečių neigiamus demografinius pokyčius Lietuvoje ir į, oficialias, ateities šalies gyventojų skaičiaus mažėjimo prognozes. Viena iš svarbių demografinio nuosmukio priežasčių yra žemas gimstamumo lygis ne tiktai Lietuvoje, bet ir daugumoje kitų ES šalių. Lietuvoje, kaip rodo pastarųjų metų statistikos duomenys, vienai moteriai, iki 45 m., vidutiniškai, tenka apie 1,5 vaiko, statistikoje vadinamo- suminiu gimstamumu. Deja, Austrijoje, Lenkijoje bei kai kuriose kitose ES šalyse, gimstamumo lygis dar mažesnis negu Lietuvoje. Tiktai Airijoje, Prancūzijoje, Švedijoje ir kai kuriose kitose ES šalyse, suminis gimstamumas, siekia apie 2 vaikus, skaičiuojant vienai moteriai. Nors, Lietuvos statistikos departamento duomenimis, iki 2060 m,. gimstamumo lygis Lietuvoje išliks panašus į dabartinį, tačiau, gyventojų skaičius, lyginant su dabartiniu, sumažės dar 0,5 mln. ir šalyje liks tik 2,5 mln. žmonių. Kadangi Lietuvoje, kaip ir visoje ES, visuomenė senėja ir mirtingumo lygis, vis labiau viršija gimstamumą, tai demografinio nuosmukio pavojus išlieka grėsmingas. Siekiant pagerinti demografinę situaciją ne tiktai mūsų, bet ir daugelyje kitų ES šalių, būtina daugiau dėmesio skirti šeimų problemoms. Tai svarbiausia užduotis ne tiktai patiems, šeimas kuriantiems subjektams, bet bendruomenėms ir valstybei bei visai ES visuomenei. Lietuvoje, 2012 m., buvo įregistruota 20,7 tūkst. santuokų ir 10,4 tūkst. ištuokų, kas prilygsta, maždaug, pusei visų metinių santuokų. Sunku, trumpai, paaiškinti tokio didelio ištuokų skaičiaus (1 tūkst. gyventojų tenka 3,5 ištuokų ir yra viena iš didžiausių ES šalyse) priežastis. Nors aš nesu psichologas, bet iš savo ilgokos gyvenimo patirties suprantu, kad viena iš pagrindinių ištuokų priežasčių yra psichologinio pasiruošimo trūkumas, nelengvam, šeimyniniam gyvenimui. Taigi, siekiant sumažinti šeimų irimą, kuris siejasi ne tiktai su didelėmis nuoskaudomis bei moraliniu nusivylimu, bet ir su žymiais materialiniais bei finansiniais nuostoliais ir ne tik individams, bet visuomenei ir valstybei, būtinas specialus jaunimo ruošimas santuokoms. Kurdami stabilias lietuviškas šeimas mes užtikrinsime ne tiktai demografinį stabilumą bei jo plėtrą, bet ir išsaugosime Tautos pagrindą-lietuvių kalbą, kuriai šiuo metu, ypač Rytų Lietuvoje, kyla didelė grėsmė iš buvusių šio krašto okupantų.Tai patvirtina ir pastarųjų dienų įvykiai Vilniaus rajone, kai naikinant lietuvišką švietimą mėginama grįžti į lenkų okupacijos laikus. Jau ne kartą, įvairioms vyriausybėms, buvo siūloma švietimo valdymą perduoti Švietimo ministerijai, kuri ir finansuoja šią sritį. Deja, lig šiol, jokių radikalių priemonių, ginančių svarbiausią Tautos interesą-lietuvių kalbos išlikimą Lietuvoje, nebuvo padaryta.
Kita, svarbi, demografinio smukimo priežastis Lietuvoje ir kai kuriose kitose kaimyninėse ES šalyse, yra emigracija(išvykimas). Nuo 2005m. iki 2012m. iš Lietuvos emigravo 342,7 tūkst. gyventojų, o imigravo(atvyko), per tą patį laikotarpį- 47,2 tūkst. žmonių, kas sudaro 21proc. išvykusiųjų. Savo šalį, dažniausiai, palieka jauni žmonės neturintys specialaus pasiruošimo darbui. Tokiems piliečiams Lietuvoje, ypač ankstesniais metais regionuose, buvo sunkiau susirasti geriau apmokamą darbą. Dėl šios priežasties, dauguma jaunimo, ieškojo darbo užsienyje. Dabar, Lietuvoje, įsidarbinimo situacija gerėja. Padidėjo darbo aktyvumas iki 71,8proc.(2012 m.,skaičiuojantnuo visų,15-64 metų, šalies gyventojų), kas prilygsta ES vidurkiui. Vis daugiau darbuotojų reikia ne tiktai paprasto fizinio ar specialaus techninio išsilavinimo reikalaujančiuose darbuose, tokiuose kaip transporto priemonių vairavimas ar metalo suvirinimo darbai, bet ir intelektualinio išsilavinimo reikalaujančiose, ypač kibernetikos, informacinių technologijų bei skaitmeninės ekonomikos srityse. Pagrindinė problema, skatinanti įsidarbinti užsienyje, yra kelis kartus didesnis atlyginimas. Vidutinis metinis grynasis(neto) atlyginimas dirbančiųjų ir šeimose neturinčių vaikų, kaip rodo Eurostato duomenys(2011m.), Lietuvoje, sudarė 10,8 tūkst. eurų. Kai, tuo pačiu metu ES, tokio atlyginimo vidurkis sudarė 45,7 tūkst. eurų ir maždaug keturis kartus viršijo mūsų šalies atlyginimų vidurkį. Kai kuriose kitose šalyse, tokiose kaip Švedija, Danija ar Anglija vidutinis darbo užmokestis, lyginant su ES vidurkiu, buvo dar didesnis. Tad, suprantama, kad ši ekonominė paskata ir nulemia emigraciją. Todėl, siekiant sumažinti emigraciją, kaip vieną iš didžiausių šalies tautiečių mažėjimo priežasčių, būtina spartinti ekonominės- socialinės veiklos plėtrą Lietuvoje. Siekiant šio tikslo, pirmiausia, reikia pasukti į modernios ekonomikos plėtros kelią. Šiuo keliu, kaip žinoma, eina mūsų Baltijos regiono kaimynės-Suomija, Švedija bei kitos ES šalys. Šių šalių pasiekti ekonominiai-socialiniai rezultatai kaip, pavyzdžiui, bendrasis vidaus produktas (BVP), tenkantis vienam gyventojui pagal perkamosios galios standartą, yra penktadaliu didesnis už ES vidurkį ir dvigubai didesnis už Lietuvos BVP vidurkį. Tai patvirtina, mūsų kaimyninių Baltijos šalių pasirinktą, ekonominės- socialinės plėtros kelio naudingumą, kurį ir mums verta rinktis.
Globalėjančiame pasaulyje, siekiant kuo efektyvesnės ekonominės-socialinės plėtros šalyje ir naujų darbo vietų kūrimo, būtina išlaikyti vis didėjančią pasaulinę konkurenciją. Lietuvai, įstojus į ES, teko laikytis Lisabonos strategijos, kurios vienas iš pagrindinių tikslų-tapti „konkurencingiausia ir dinamiškiausia bei žinių pagrindu augančia ekonomika pasaulyje“. Lisabonos strategijos pagrindas-sparti kiekybinė ir kokybinė mokslinių tyrimų plėtra bei efektyvus jų panaudojimas versle. Suprantama, kad šiuolaikinėje ekonomikoje, konkurencingumo efektyvumas ir mokslinių tyrimų plėtra bei jų panaudojimas gamyboje labai priklauso nuo investicijų, skiriamų moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP). ES, šiems tikslams, yra numačiusi skirti iki 3proc. BVP. Lietuva,moksliniams tyrimams bei jų panaudojimui, lig šiol, tegalėjo skirti, tiktai, iki 1proc. savo BVP. Daugiausia, išES šalių, apie 4proc.MTEP tikslams skiria mūsų Baltijos regiono kaimynės-Suomija ir Švedija, kas neabejotinai lemia šių valstybių ekonominį konkurencingumą, aukštą ekonominį lygį bei socialinę gerovę ir yra geras pavyzdys mūsų šalies ateičiai. Tad, mokykimės ir naudokimės mūsų, Baltijos regiono, kaimynų patyrimu.
SVARBU NE TIK IŠLIKTI BET IR PASIEKTI
Globalizacija ir modernėjanti ekonomika ne tiktai didina konkurenciją, bet ir kelia naujus, dažnai politinius, iššūkius savo šalyje pagamintos produkcijos eksportui ir importui. Tai patvirtina ne tiktai šiandieniniai, bet ir daugelis ankstesniųjų metų Rusijos politinių veiksmų. Kai buvo siekiama stabdyti ne tiktai į Lietuvą, bet ir į kitas kaimynines šalis naftos, dujų bei kai kurių kitų tarpinių produktų, reikalingų gamybos, eksporto bei šalies ekonomikos plėtrai, tiekimą. Pastarasis, Lietuvos pieno produktų, Estijos žuvų produkcijos, o iš Ukrainos saldumynų eksporto stabdymas į Rusiją verčia ieškoti išeities. Suprantama, kad dabartiniame- globalėjančiame pasaulyje, siekiama įveikti atskirų šalių keliamus ekonominius-socialinius trukdžius su tarptautinės prekybos- Jungtinių tautų bei kitų pasaulinių organizacijų pagalba. Taip pat svarbu, atskiroms šalims, derinti tarpusavio politinius, ekonominius -socialinius bei kitus santykius. Lietuva, būdama Europos Sąjungos(ES) nare, kreipėsi į ES instancijas ir gavo iš jų aiškų palaikymą, bei savo interesų gynimą prekybos santykiuose su Rusija. Deja, esant dabartiniai kairiųjų vyriausybei, kurios koalicijoje, nemažą dalį sudaro „prorusai“ arba tiesiog rusai, derinant prekybinius santykius su agresyvia kaimyne gali baigtis pastarosios naudai. Gerai, kad Lietuvai sprendžiant šiuos, gyvybiškai svarbius ekonominės- politikos klausimus, aktyviai dalyvauja ne tik opozicija, bet ir šalies Prezidentė.
Šiuolaikiniame pasaulyje, tautų bei jų valstybių ekonominė- socialinė gerovė, labiausiai, priklauso nuo eksporto, kuris laikomas šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) varikliu. Nuo 2009m.iki 2012 m., po ekonominės krizės, bendras Lietuvos eksportas išaugo beveik dvigubai ir sudarė 79,7 mlrd.lt arba 70,2proc. šalies BVP. Lietuviškos kilmės prekių eksportas, per tą patį laikotarpį, padidėjo nuo 28,3 mlrd. Lt iki 50,2 mlrd.lt ir siekė 44,2 proc. šalies BVP. Valstybei labai svarbu, ypač socialiniu požiūriu, siekiant darbo vietų plėtros šalyje, kad eksportas viršytų importą. Lietuvoje, kaip rodo šių metų mūsų užsienio prekybos balanso duomenys, iki rugpjūčio mėn.,eksportas buvo beveik 1,3 mlrd.lt arba, maždaug, 8proc.mažesnis už to paties laikotarpio importą. Ir, tiktai šių metų rugpjūčio mėnesyje, Lietuvos eksportas viršijo importą, kas patvirtina mūsų šalies teigiamų ekonomikos siekių įgyvendinimo galimybes. Didindami eksportą mes kuriame erdvę naujoms darbo vietoms Tėvynėje ir sudarome sąlygas tautiečiams, dirbantiems savo šalyje bei gaminantiems produkciją eksportui, „tiekti“ savo darbo jėgą, žinoma, perkeltine prasme, užsieniui. Tuo tarpu kai mes, importuodami prekes į savo darbo rinką, „įsileidžiame“ užsienio darbo jėgą ir taip didiname bedarbystę savo šalyje. Kuo, ypač, naudojasi Kinija. Kinai, naudodamiesi didelėmis užsienio investicijomis ir pigia savo darbo jėga, stengiasi gaminti viską ir kuo mažiausiomis kainomis pardavinėti savo produkciją visame pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje. Kinų eksportas į Lietuvą, maždaug, dvidešimt kartų viršija mūsų šalies eksportą į Kiniją. Kinai stengiasi gaminti ir pigiausiai parduoti viską, įskaitant valstybių vėliavas bei kitas tautines ar religines relikvijas, kurių patys importuotojai nenori gaminti. Kaip matome, Vilniuje bei kituose Lietuvos miestuose, daugybė kinietiškų restoranų, stabdančių mūsų tautiečių šio verslo plėtrą savo Tėvynėje. Į tokį, šios „trečiosios “šalies, iššūkį turėtų atkreipti rimtą dėmesį mūsų valstybės institucijos. Žinoma, vien smulkaus verslo plėtra mūsų neišgelbės. Svarbiausia yra pramoninė plėtra, kurios pagrindą sudaro moderni ir efektyvi energetika.
Lietuvoje, kaip žinia, vis nesibaigia energetinis „karas,“tampantis vis grėsmingesniu po pastarųjų rinkimų besikeičiant vyriausybėms. Didžiausiu „mūšio“ lauku tapo naujos, 1358 MW galingumo, Visagino atominės elektrinės statyba. Dėl šios elektrinės statybos bei strateginio investavimo, ankstesnioji Andriaus Kubiliais vadovaujama vyriausybė, jau buvo sutarusi su Japonijos kompanija „Hitachi.“ Naujos atominės elektrinės statybos nauda akivaizdi, ne tiktai Lietuvai, bet ir visam Baltijos regionui kuriam, nuo 2016 m., prognozuojamas didelis elektros trūkumas. Šiam trūkumui padengti prireiks 1,3 GW papildomų gamybos pajėgumų. Visagine numatyta statyti AE su pažangiu verdančio vandens reaktoriumi, išbandytu praktikoje ir užtikrinančiu jėgainės veiklos saugumą. Vienas iš svarbiausių ekonominių šios elektrinės statybos tikslų yra užtikrinti konkurencingą elektros kainą ir išsilaisvinti nuo vieno energijos tiekėjo, iš „artimojo užsienio“, kuris šiuo metu stato dvi atomines elektrines Lietuvos pasieniuose. Tai ypač aktualu dabar, kai mūsų elektros tinklai jungiami su ES tinklais per Lenkiją ir Švediją ir kai mes, pasistatę naują AE, iš energijos importuotojų tapsime jos eksportuotojais. Šie pokyčiai, mūsų šaliai, suteiks ne tiktai ekonominę-finansinę naudą, kai apie 3-4 mlrd.litų dabartinių energijos importo išlaidų liks Lietuvoje, bet ir atvers socialinės plėtros galimybes. Lietuvoje padidės statybininkų poreikis ir atsiras apie 6000 papildomų darbo vietų kvalifikuotiems darbuotojams naujoje elektrinėje, kas labai svarbu dabartiniam jaunimui, siekiančiam tiksliųjų mokslų bei inžinerinio išsilavinimo.
Siekiant energetinės plėtros šalyje, svarbu išnaudoti ir kitus, galimus energetinius šaltinius. Tokius kaip hidroenergetika, vėjas, saulė bei kiti ištekliai kurie, šiuo metu, duoda apie 20proc. Lietuvoje suvartojamos energijos. Nacionalinėje atsinaujinančių energijos išteklių plėtros strategijoje bei įstatyme numatyta padidinti atsinaujinančių energijos išteklių vartojimą, galutiniame energijos balanse, iki23proc.(2020 m.). Tačiau, siekiant šio tikslo, atsivėrė antrasis energetinio „karo“ frontas Pietvakarių Lietuvoje tariantis su „Ševron“(Chevron) firma iš JAV dėl skalūninių dujų, kurios galėtų iki 50 metų patenkinti šalies dujų poreikį, gavybos. Suprantama, kad šį „karą“ organizavo, „Gazpromo“ lėšomis, artimojo užsienio specialistai, siekdami Lietuvą nepaleisti iš savo glėbio. Tačiau, Lietuva, turėdama aiškų ES palaikymą energetinio savarankiškumo srityje, privalo šį „karą“ laimėti. Tai duos ne tiktai didelę ekonominę naudą, bet ir užtikrins socialinės rinkos plėtrą, kuriant naujas darbo vietas bei mažinant demografinį tautos nykimą. Laikas rimtai svarstyti ir apie Pietryčių Lietuvoje esančios labai geros, ką, jau senokai, yra patvirtinę mūsų geodezininkai, metalo rūdos išgavimą bei jos perdirbimą savo šalyje. Tai leistų ne tiktai išgauti žaliavą bei plėsti metalo apdirbimo pramonę, kaip pagrindinę gamybos sritį modernėjančioje ekonomikoje, bet ir sudarytų sąlygas metalo atliekų perdirbimui Lietuvoje. Siekiant kuo didesnio ekonominio efektyvumo bei darbo vietų plėtros būtina eksportuoti ne žaliavas, bet tiktai apdirbtą produkciją. Gaila, kad šiuo metu, kai kurios žaliavos, kaip pavyzdžiui mediena, eksportuojama į Lenkiją, kuri čia apdorojama ir, kaip produktas, už keleriopai didesnę kainą, „grąžinamas“ Lietuvon. Tai didina šalies išlaidas, mažina darbo vietas ir, tokiu būdu, kelia ne tiktai ekonominę- socialinę bet ir demografinę grėsmę.
Tačiau, Tautos išlikimą, kaip rodo istorinė-politinė patirtis, lemia ne vien ekonominiai- socialiniai bei materialiniai pasiekimai. Labai svarbios yra tautiečių moralinės-dvasinės tautiškumo nuostatos ir jų saviraiška bei kiekvieno individo tautinė savimonė, kurios daugeliui piliečių trūksta. Tai, gana ryškiai parodė pastarieji Seimo rinkimai, bei kai kurių partijų veikla. Rinkėjams, neretai papirktiems, Tautos kelyje pasukus iš „dešinės“ į „kairę“, aukščiausiose valstybės institucijose atsirado nemažai, okupantų nutautintų ir tiesiog svetimtaučių, veikėjų. Jie, apsimetę „akcijiečiais“ ar „darbiečiais,“ naudodamiesi ne tik savo, bet ir „artimojo“ užsienio milijonais, valdo Lietuvą. Tokia situacija yra nepalanki ne tiktai Lietuvai, bet ir visai ES kuriai mes, šiuo metu, pirmininkaujame. Ką patvirtina ir dabartinės Rytų bei Vidurio Europos šalių partnerystės problemos, sprendžiant Ukrainos jungimosi į ES galimybes. Neseniai, teko dalyvauti Konrado Adenauerio klubo diskusijose apie Ukrainos galimybes prisijungti prie ES. Dauguma dalyvavusiųjų pritarė galimam Ukrainos jungimuisi į ES bei NATO ir siūlė, dabartiniai Lietuvos valdžiai, laikytis aiškesnės bei tvirtesnės pozicijos Rusijos valdančiųjų atžvilgiu, kurie daro viską, kad Ukraina neištrūktų iš jų glėbio. Panaši nuomonė buvo išreikšta ir Vilniuje vykusioje, mūsų bei kaimyninių valstybių intelektualų konferencijoje „Mes Europoje ar Europa be mūsų.“ Taigi, siekdami ne tiktai savo Tautos išlikimo, bet ir tolimesnio, modernaus, jos klestėjimo globalėjančiame pasaulyje mes privalome, aktyviai gindami savo interesus,dalyvauti demokratinės Europos plėtroje.
Atgal
.jpg)
