POLITIKA
12 20. Dvaras prieš kumetyną
Liudvikas Pocius
Dar anais tolimais studijų Dailės institute metais dėstytojas eruditas ir istorikas Vladas Drėma, plačiau žinomas kaip knygos “Prarastas Vilnius” autorius, neformaliuose pokalbiuose apie mūsų geografinę-istorinę situaciją pabrėždavo, kad esame Europos ekonominių, politinių, karinių, prekybinių, kultūrinių kelių kryžkelė. Panašiai kalbėjo ir Napoleonas I, kad kiekvienos valstybės (tautos) istorija yra jos geografijoje. Gal dar neužmiršome fakto, kad esame ir Europos geografinis centras, ir tame slypi daug duotybių? Bet gal yra kažkas, kas tą geriau už mus supranta ir įvertina kaip teritoriją su ramiu klimatu, kur nėra plėšrių ir pavojingų gyvių, kur dar ne visai nusiaubti miškai ir daug gėlo vandens. Gera vieta ne tik laikiniems kiaulių kompleksams ir GMO kultūroms…
Visi karai, konfliktai ir pretenzijos, kaip rodo istorija, yra dėl žemės, o tiksliau dėl teritorijų. Mūsų dienomis nebėra būtinybės tokių tikslų siekti krauju ir ugnimi, kai tą tyliai, be triukšmo “demokratiniu ir teisiniu” keliu padaryti gali pinigų spausdinimo mašina ir bankai. Kodėl nepabandžius, jei teritorija jau beveik parduota? Pradžioje – pinigai, po to direktyvos, sankcijos ir t. t. Globalistai įsitikinę, kad viskas perkama ir parduodama. Bet ar prekė yra sąžinė, tiesa, tradicijos, dvasinė savastis? Ar prekė yra teritorija? O gal mus vilioja tautų be teritorijos gyvenimai ir likimai kaip kurdų, indėnų, čigonų ir kt?
Daugelis mūsų vyresnės kartos pamena H.Vancevičiaus pastatytą Just. Marcinkevičiaus “Mindaugą” ir epizodą jame, kur karalius kartu su puodžium lipdo, formuoja ir tvarko savo valstybę (modelį), tvarko ne tam, kad kam naudingai iškištų, bet kad sustiprintų ir išsaugotų. Priešingas yra nykimo ir pardavimų procesas, pagal kurį dabar turim tą Lietuvą, kuri liko iš Didžiosios kunigaikštystės laikų.
Žemdirbys, iš kurio rankų gauname brangiausią dalyką - duoną, žinojo žemės galią ir vertę, todėl ją puoselėjo, gerbė ir gynė, nes ji buvo jo nuosavybė, maitintoja, gyvenimo būdas, prasmė ir išlikimo sąlyga. Deja, šiandien per sujauktą ir grobuonišką žemėnaudą turim daug nuvarytų nuo žemės bedalių, be tikslo ir ateities, kaip ir emigrantų, tapusių čia nebereikalingais. Tai ir yra išvalomoji teritorija, kuri ilgai tuščia nebūna.
Šios mintys kilo po sekmadienio, gruodžio 15 d., mitingo prie Seimo, kur keli šimtai susirinkusiųjų gynė 320 000 valią Lietuvos piliečių, pasirašiusių už privalomojo Referendumo paskelbimą, keliant klausimą, ar turi būti suteikta teisė ne Lietuvos piliečiams čia įsigyti žemes. Referendumo iniciatyvinė grupė su savo atsidavusiais pagalbininkais parašų rinkėjais įveikė valdžių, visuomenės informavimo priemonių ir partijų abejingumą, trukdžius ir provokacijas ir įveikė beveik neįmanomas sąlygas, per 3 mėnesius surinkusi nemažiau kaip 300 000 piliečių parašų, nurodant asmens dokumento numerį, gyvenamąją vietą. Atrodo, kad ši pilietinio brandumo žinia turėjo būti sutikta kaip geroji naujiena, bet vietoje to – tyla, kuri reiškia dvaro baimę prieš kumetyną. Dabar visos viltys sudėtos į VRK (Vyriausiąją Rinkimų Komisiją), ar ji “sugebės” išbrokuoti pakankamą skaičių parašų, kad tik referendumas neįvyktų. Dabar tinkamais pripažinta 292 000 parašų, taigi iki normos trūksta 8000 parašų, kurių patikslinimui (ne papildomam surinkimui) dar bus duodama šiek tiek laiko. Pavyzdžiui, jei pilietis, gyvenantis kur nors Zarasuose, Akmenėje, Nidoje ar Londone, pasirašė Vilniuje, parašų rinkėjai turės jį surasti ir ką nors neesminio patikslinti. Taigi dar viena pora geležinių klumpių Eglei. Tikiu, kad Referendumo iniciatoriai ir tą barjerą įveiks. Kitu atveju prie Seimo gali susirinkti jau ne keli šimtai, o keli šimtai tūkstančių piliečių ir paklausti, ko taip bijo valdžios ir kodėl nepasinaudoja galimybe paskelbti referendumą Seimo nutarimu.
Atgal
.jpg)
(1).png)
