POLITIKA
12 20. Europinės politikos tuštuma - neišnaudotos galimybės (Pabaiga)
Kęstutis K.Urba
Vilniuje, paskanavę šį sykį stirnienos, trumpoje spaudos konferencijoje eurokomisarų vadovas J.M. Barroso, H. van Rompėjus, o paskui jį ir D.Grybaus-kaitė, beje tebekirčiavusi angliškus žodžius tvirtu lietuvišku akūtu, teparodė pseudoekonominę demagogiją, kartodami visiems įgrisusius magiškus bur-tažodžius – laisva, o ne protingai reguliuojama prekyba ir darbo jėgos migracinis judėjimas, demokratija, gerovė, Ukrainos BVP augimas 6 proc., Lietuvos pasiekimai ir plėtra, integracija arba kitaip tariant jų siekta sukurti vaizdą, kad situacija kontroliuojama, nuolat gerėja, ir artėjančiuose rinkimuose „balsuokite vėl už mus visus“. Toks yra tipiškas cikliškai prokrizinės liberalios geoekonomikos politikos nekonkretybių retorikos leksikonas, keliantis ne tik nuobodulį, bet ir siaubą bei pasidygėjimą jau vien dėl to, kad, Nobelio prizo savininkas amerikietis Joseph Stiglitz dar 2009 m. Paryžiaus ekonomikos forume aiškiai į akis pasakė visiems politikos lyderiams, kad atskiras BVP yra absoliučiai nevykęs ekonomikos rodiklis, nekalbant apie sparnuotąjį prezidento J.F.Kennedy posakį apie BVP ir nacijos dvasią bei kitas vertes. Pagalvokime, ar labai džiaugsis „magnitkos“ aplinkiniai jos kaminų dūmijimui padidėjus visais 66 proc., kaip ir naujųjų savininkų pelnais ar masiniais bankrotais, sprogus kad ir būsto rinkai, kainų kilimu bei bedarbių armijos patrigubėjimu. Yra gi ir toks GINI koeficientas parodantis kaip kinta bent jau turčių ir varguolių maisto ir kitų būtinųjų prekių bei paslaugų krepšelių santykis ir ar labai didelis atotrūkis „lygesnių nuo lygiųjų“. Suprantama, apie naujos mokestinės politikos ten-dencijas ar juo labiau skolų krizės perspektyvą kalbos minimoje spaudos konferencijoje net nebuvo, nes ir daugelis užsienio žurnalistų yra Laisvai laukinės rinkos instituto su B.Vainienės receptūra mentalumo – kam sukti smegenines prie rinkos sureguliavimo, jei liberalumo etiketė ir mąstysena apsaugo nuo bet kokių galvojimo ir antimonopolio skaičiavimo kančių, ar net augimo scenarijų modeliavimo išlaidų šia tema – juk dar prieš šimtmetį Hayeko-Mizeso buvo įsakyta ir surašyta bei spausdinta, kad rinka pati turi susi-reguliuoti. Gal dar šimtmetį lauktume, jei ne iškalbi praėjusiojo statistika: kriziniai laisvų rinkų ekono-mikos kolapsai nuolatos kyla su 7-10 metų periodu, tarp kurių ar net per kuriuos, beje, „pasišildoma“ ne tik politikų, bet ir daugelio“lygesniųjų“ . Gerai, jei ne karai.
Policija prie Valdovų rūmų su anglišku užrašu „duke“ tereiškiančiu lotyniškai vietininką, o ne karalių-“kionigą“ pasižymėjo baso vergų choro atlikimu, kai reikėjo surengti visą „besmegenių paradą“. Drįstu pareikšti, kad išvardintieji politikai bei gausi daugelio tuščių aplipusių komentatorių armija ignoruojantys svarbiausius realius ekonominius dalykus yra pakankamai pavojingi ne tik pačios ES, kurioje yra ir ne-mažai gerų dalykų, raidai. Kas skirsto ir valdo pini-ginius dalykus, tas ir apsprendžia daugelio ūkinių socialinių pasaulio įvykių tėkmę, pakol jie patys ne-pradeda spręsti skirstytojų ir valdytojų likimų. Realijos tokios, kad transnacionalinių globalių ekonomikų laikais bent jau stabilumą, jei ne pagrindinių rodiklių augimą tegali garantuoti išsilavinimas, intelektas, nuovokumas ir politinė valia ryškiai peržengianti atskirų valstybių sienas, tačiau nieko panašaus taip ir neiš-girdome. Todėl šerno iltimis, briedžio kanopa, žemaičių lokio iškamša reikėjo pagrūmoti, o ne de-likatesine stirniena su bruknių obuolių koše diduomenę vaišinti. Tegul atidirba pirma už prarastus trilijonus, sulaužytus milijonų bedarbių žmonių likimus, o mūsuose ir už apvogtus pensininkus bei 700 tūkst. skurdžių tautiečių likimus, greta kurių, beje, baisiausi yra nauji dvasios ubagai.
Lietuvai atliekant savo ilgaamžio žinomo daugiau nei du tūkstančius metų europinio centro misiją, visgi, buvo galimybių dar kartą pasukti žemyno istorijos ratą. Įsivaizduokime – Vilniuje H.von Rompėjus, J.M.Barroso ir M.Šulcas, tarpininkaujant D.Grybauskaitei, su V.Janukovyčium, D.Medvedevu ir A.Luka-šenka, I.Alijevu, G.Margelašviliu, I.Leanca pasirašo bent jau ketinimą palaipsniui siekti vienodai aukšto vienalaikio stambiųjų bankų bei korporacijų pelnų apmokesdinimo savose ir siekti to paties kitose pasaulio valstybėse.Tam kad „pinigų kapšai“ neturėtų kur sprukti, o gautomis lėšomis kurti naujas darbo vietas ir tuo totaliai visur sunaikinti bedarbystę bei skurdą, kaip ir neinvestuotą „pelyjantį“ kapitalą tebesnaudžiantį seifuose ir sąskaitose. Pasekmės tik į naudą be išimties ir visos Europos centrui, ir pak-raščiams bei jos rytams, beveik automatiškai susikuriant vieningai gerovės ekonomikos erdvei. Kaip rodo lokalūs tarpukario Austrijos eksperimentai, pen-sijos ir algos, vidaus bei užsienių prekių vartojimas praėjus ir skandinaviškos ekonomikos etapą, per ke-letą metų išaugtų bent dvigubai trigubai, ir bemaž prilygtų europinėms. Ukraina galėtų kilti panašiai kaip Kinija, mažėjant atotrūkiui tarp vargingesnių bei turtingesnių, išaugintus grūdus mainydama ne tik į ryžius, bet ir „Wolksvagenus“. Visai tai, anaiptol, ne politinė fantastika, jei D.Grybauskaitė, suvienijusi mažąsias Europos valstybes būtų parodžiusi reikiamą politinę valią ir lankstumą, prieš tai Kopenhagos karalių rūmų „glamūre ir gliance“ perpratusi ir sėkmingą Danijos ekonomikos patirtį, bet ne tik nėrinių ir kitą prabangos meną. Valstybėje, kurioje valdžios nuosavybės ūkis greta privataus stabiliai atneša apie trečdalį prieauglio, nes prireikus lanksčiai ir privati-zuojama, ir nacionalizuojama bei dotuojama. Prezidentei po to Lietuvoje ir vizituose ryžtingai ėmusis tikrosios - konstitucija įpareigotos užsienio ekono-mikos politikos, o ne intrigų ir beprasmių pažymų rašliavų aptarinėjimo greta Šv.Kalėdų eglutės. Betgi, kai ekonomikai ir finansams Lietuvos valstybėje pata-rinėja jaunystėje tebuvę prastais istorijos studentais, kai tebekartojami kovos su korupcija lozungai, nesiekiant paprasčiausio milijardinių, mikliai virstančių milijoninių šimtatūkstantinių lėšų srautais skirstymo skaidrumo ir viešumo, kai aklai pasitikima begaliniu neaprėpiamu Briuselio direktyvų srautu, gerai jei bent padiktuotų Davoso forumų dykaduonių, pagaliau, kai, neatstovaujama ir Lietuvos piliečių interesams – nieko gero laukti negalima. Kur leidimas lėšomis iš ES skirtų Lietuvai 44 mlrd.Lt statyti savo naują branduolinę jėgainę, nekalbant apie skystų dujų terminalą, kur griežta pozicija dėl kompensavimo už atiduotus beveik 900 tūkst. geriausiai išmokslintų augusių Lietuvoje emigrantų netekties ir kaimo nykros, o ne plėtros, ponui J.M.Barroso nelyg reklaminio kalėdinio senio vaidmenyje pravažiavus tik pro keletą šviesesnių Vilniaus gatvelių vitrinų ir pasakius keletą standartinių frazių apie sėkmę. Visa tai įmanoma ir būtina atstovaujamoje politikoje remiantis europinėse sutartyse deklaruotais tvarios ekonomikos principais ir kitais straipsniais. Dabar gi belieka stipriau su-gniaužti kantrybės ir atkaklumo kumštį ir vėl laukti progos atsirasti prezidentei ant tako tiesiam pokalbiui - šį sykį ekonominės užsienio politikos temomis. Pagaliau, kur mūsų tikrasis neigiamas piniginis ba-lansas su ES, išplaukiantis vien iš emigracijos nuostolių, nekalbant apie istorines Europos skolas bei reparacijas – jotvingių ir prūsų genčių išskerdimus bei jų žemių užvaldymą, Austrijos, Prūsijos ir Rusijos imperinių valstybių atlikto dvejų valstybių sąjungos padalijimą, atnešusį du šimtus metų carinio jungo didžiajai ir kaizerinio mažajai Lietuvai, kur Napoleono žygių teriojimai ten ir atgal, kur I ir II pasaulinių karų atlikti Lietuvos nuniokiojimai, turtų išgrobstymas, Klaipėdos, Vilniaus, Seinų krašto okupavimai ir praradimai? Apie visa tai - ištisinio baltų etnoso tragediją reikėjo filmą Seime sulėkusiems Europos parlamentų ekonomikos ir finansų postų turėtojams rodyti, visapusius balansus ir ieškinius pateikti, mažų valstybių ekonomikų problemas dėl monopolių susidarymo aptarinėti, o ne nuliberalėjusius K.Prunskienę su M.Brazausku irgi nieko itin gero nenuveikusių ekonomikai – „kelkime kainas“, „neišsilaikysime“ kaišioti nekaišioti juostoje greta Vyt.Landsbergio. Gerai, kad bent šiek tiek tvarkos ir svaresnio žodžio sprendimuose įteisinimo visame europiniame ūkio chaose valstybėlėms, beje, ir prie taurelės susivienijus prieš Briuselio biurokratų diktatūrą įnešė ta tik filmo išbraukimo peripetijomis nuskambėjusi Seimo konferencija. Mat kino režisūrą ir scenarijus išmano visi, o ekonomiką mažai kas. O kur akivaizdūs ir europinių ES bei Lietuvos sutarčių nesilaikymai - dėl išmokų žemdirbiams suvienodinimo, tuo metu gviešiantis Lietuvos žemių, kur derybos dėl „ES veikimo sutarties“ 27 str. - nevienodo išvystymo valstybių pažangos, 39 str. dėl bendruomenės gyvenimo lygio, priimtinų kainų vartotojams, 174 str. dėl regionų atsilikimo įveikimo, pagaliau 191 str. dėl gamtinės aplinkos išsaugojimo ir kiti kebloki nepatogūs visiems eurobiurokratams klausimai. Lietuvos kaime užsie-niui supirkus nuomojamas žemes ir 2015m. panaikinus europines pieno bei runkelių kvotas, bet nesuvie-nodinus išmokų žlugs ne tik ūkininkai, bet ir bendrovės, įsivyraus ne efektyvus, itin konkurencingas tarpukaryje prelato M.Krupavičiaus pastangomis kilęs šeimos ūkis, kadangi atkrenta socialinės išmokos samdiniams, o kolonistinis itin intensyvios užsieninės chemizacijos, naudojantis pigią mūsų ar imigrantų darbo jėgą, didinantis naujų kumečių sodžiuje bei bedarbių ar-mijas mieste, daug kur svetur išnaikinęs ne tik bites.
Tuo metu reitinginių varžybų nustumtas į kuklaus tautinio biudžetinio pyrago trupinių dalijimo užkampį, gerai išmanantis finansinius mokestinius svertus tarp-biudžetinėje ekonomikoje, bet taip ir negavęs skir-tingai nuo kitų valstybių praktikos reikiamai pasireikšti Lietuvos premjeras dar susidūrė ir su koalicijos part-nerių užmačiomis pirmininkavimo viduryje kaitalioti Seimo pirmsėdį. Problemų kelia ir savos partijos bei patarėjų ir darbo grupių dalyvių nuomonių skirtumai tarp liberalistinio ir nuosaikaus valstybinio kapitalo šalininkų. Visgi, antiūkiškam ir nesėkmingam savo esme dėl nenuovokumo ir neveiklumo ES viršūnių sutarčių parafavimo politikos sambūriui lygiagrečiai įvykęs verslo forumas nebodamas gresiančio nesta-bilumo veiksnių įprastai dalijosi naujų atsivėrusių rinkų perspektyvas: Moldova apie keturis penkis kartus skurdesnė už mūsų žmogų, Gruzija apie dukart. Deja, šis renginys dėl jo natūralaus apolitiškumo negalėjo būti ta vieta, kur radikaliai sprendžiama bendra mokestinė visos ES ir jos išorės rinkos regu-liavimo politika vardan ištisos sąjungos ir jos valstybių piliečių padėties pagerėjimo.
Saugant savos Lietuvos žemės ir jos turtų rinką, sėkmingas 320 tūkst. piliečių parašų surinkimas Lietuvos žemės bei jos gelmių nepardavimui ir demok-ratijos plėtrai tėra tik mažas žingsnelis geriau tvar-kantis ir ekonominius dalykus. Svarbiausia, kad patriotai žemių gynėjai stojo ir už tyrų Lietuvos vandenų apsaugojimą nuo itin grėsmingos besaikės bent ket-vertą kartų intensyvesnės europinės žemės ūkio chemizacijos. Joje pirmu smuiku tebegroja vakarų al-koholio magnatai besivaikantys tik didžiausių pelnų. Stipresnio ES pagaminto alkoholio eksportas per trimetį ką tik buvo apie 12.5 mlrd.eu, o grūdų tik 5.5 mlrd.eu, kai pasauliui tebetrūksta duonos. Kodėl apie šią nusikalstamą veiklą, nuodijančią ir pasaulio jaunimą tylima ES politikų? Todėl, kad jie užmiršę alkano pavalgydinimo priesaką, tebesimeldžia šėtoniškam laisvam visų prekių judėjimui, pačiu tikriausiu Čikagos garsiausio gangsterio Al Kaponės pavyzdžiu. Tik anas tai „stūmė“ biznį buteliais grabuose privačiai ir nelegaliai, o šie visi tai atvirai aprobuoja tarpvalstybiniu, net tarpkontinentiniu mąstu, taip ir nesusimąstantys, kodėl mūsų protėviai vaišindavosi nestipriu midum.
Parašų rinkimo priešininkai bandė įtikinėti, kad sugriežtintume gamtosauginius reikalavimus, o ne žemės pardavimą. Sutinku, kad tai irgi būtinas kelias, tačiau gerai žinant „kas užsakinėja muziką“ Europoje, neabejoju, kad gali kartotis neonokotinoidų išnuodinusių bites uždraudimo epopėja trukusi net 30 metų. Beje, aktualaus, prastokai organizuoto, ir vos prašokusio, nes vistiek įsismarkavusio referendumo eigos formuluotės irgi turi šiokį tokį „nuodą“. Žinant, kad „Chevron“ pagaliau pralošė ilgai vilkintą bylą Pietų Amerikoje, nes apnuodijo plotus 30 tūkstančių gyventojų ir sumokėjo daugiamilijones baudas dėl kurių multimilijardieriui pasaulio energetikos milžinui, deja, tik nusičiaudėti, Žygaičių istorijos pagrindu, visų Klaipėdos krašto žemaičių pritraukimui po parašais buvo surašyta ir, kad ne tik valstybinės, bet ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių gavybai reikės re-ferendumo, todėl būtinas išaiškinimas, kad bendruo-meniniai dalykai šiuo atveju apima regiono, o ne vieno ar keleto kaimų ekonomikos dydžius.
Žemės nepardavimas užsieniečiams yra ir šioks toks negatyvus signalas užsienio investoriams pramonininkams, todėl būtina kuo aktyvesnė visų Lietuvos laisvų ekonominių zonų ir nenaudojamų valstybės žemių pasiūla su atitinkamomis lengvatų akcijomis bei kuo palankesnė žemės nuomos politika, bet ji ir vėl priklauso nuo valstybių į kurias eksportuojama mokesčių ar net muitų dydžių. Svarbu, kad vyriausybė dabar galės remtis demokratine piliečių valia ir galės Seime skubiai priiminėti dar tobulesnes nei referendinės tautai reikalingas įstatymines pataisas: saugiklį, kad žemė paduodama užsieniečiams tik bendruomenės sutikimu ir kitka, tačiau ar to užteks – spręs tauta. Ne biurokratija, o demokratija. Pridursiu, dar ir apsprendžiantys balsuotojų elgesį žiniasklaidos ruporai, kurių irgi yra visokių. Visų svarbiausia, kad Poznanės futbolo stadione iškeltas įžeidus plakatas apie nugarą lenkiantį lietuvių mužiką neišsipildytų. Dėl A.Kubiliaus „kreivonomikos“ tebeproteguojamų absurdiškų PVM ir daugelio produktų kainų su Lenkija skirtumų, beje, prieštaraujančių ir sveikai nuovokai, ir europinei teisei (sutarties dėl ES veikimo 113 str.), lietuvių apsipirkinėjimais tebegeneruojama, krizės išvengusi dėl gerokai protingesnio vadovavimo, lenkų ekonomika tebekyla. Ji mūsų rinkos gynimo permainų išsipildymo atveju tada po „laisvo turgaus ir kapitalo“ europiniais lozungais ir teisės normomis, o vertinant realiai - su gerokai agresyvesnių plėtros galimybių laisva rinka, turinčia bent 37 oficialius milijardierius, vistik, negalėtų supirkinėti lietuvių paliktas ar apleistas žemes. Taigi, Tėvynė vėl ir dar tebėra pavojuje! Pasi-rašyti už referendumą buvo žymiai mažesnė blogybė Lietuvai nei nepasirašyti.
Mičigano universiteto absolventas, buvęs Harvardo ekonomikos centro vadovas prof. Simonas Denčevas teigia, kad pagrindiniai ES ekonomikos rodikliai balansuojantys ant recesijos ribos rodo, kad krizė niekur nedingo ir gali įsismarkauti vėl, kadangi ES susikūrus federacijai būdingas valdymo struktūras -komisariatą, Europarlamentą, prezidentūros instituciją ir teismą iš esmės nieko produktyvaus nenuveikta mokestinėje, biudžeto, finansų – ekonomikos suvaldymo sferoje. Nenuostabu, nes tam reikia ir tiksliųjų mokslų žinių bei atitinkamo mąstymo skaitmeninėmis piniginėmis kategorijomis gabumų, o „demokratijose“ į valdžią, kaip taisyklė, prasimuša mokantys įtikti miniai kal-bėtojai. Britų europarlamentaras Nigel Farage ne šiaip sau randa progų debatuose pasakyti, kad jis nori visų politikierių atleidimo.
Akivaizdu, kad Vilniaus viršūnių susitikimas, kaip ir sukantis link finišo visas 214mln.lt prarijęs bes-tuburės liokajiškos Lietuvos politikos, tinkamai negynusios Lietuvos valstybės intereso, pirmininkavimo ES Tarybai šurmulys, liko neišnaudotų didžiulių europinių galimybių dar ir visokio plauko politikos demagogų ir turistų sąskrydžiu bei puotavimu – laisvoji Amerikos spauda aprašė ir valdovų elnieną. Su mažomis išimtimis visų valstybių viršūnėse tebeklestinti arogancija ir istorinis priešiškumas, bei liberaliai anti-krikščioniškas antisocialus ekonominis diletantizmas, nežinantis ribų dėl savo kosmopolitizmo dėsningai negalėjo Vilniaus renginiuose nieko itin pozityvaus atnešti visam žemynui bei didžiumai piliečių apart naujų konkurentų išorinėje emigracijoje ir viduje – perspektyvoje dar pigesnės darbo jėgos pasirodymo ES su nauju geriausių protų ir talentų nutekėjimu. Praleista ir nuolatinio rytų-vakarų aukštųjų politikų Vilniaus valstybinės ekonominės politikos forumo sukūrimo galimybė, liko nepanaudotas šansas naujos pačios plačiausios Europos ekonominės vienybės ir gerovės erdvės sukūrimui dėl kurios daug netrukus laimėtų visos pusės. Tuo metu, besivaržant rytams – vakarams į priekį toliau žengia pritvinkusia valiuta tebeplečianti savo ekonomikos valdas Kinija. Taip nieko iš esmės toliau nekeičiant, ir Lietuvos, ir kitų mažų valstybėlių paprastų piliečių telaukia naujoji ekonominė vergija ar „brisių galas“, nes pamatę tiek daug gražių ponų niekas taip ir nepaklausė – ar nematėte reikalingų žmonėms kitokios reguliuojamos Europos rinkos ir susitarimų galimybių?
.jpg)
(1).png)
