VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

03 18. Dvasininkas, mokslininkas, visuomenininkas: prof. prel. Vytautui Steponui Vaičiūnui – 70

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Ilgametis Kauno tarpdiecezinės kunigų seminarijos vicerektorius ir Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto dekanas, profesorius habil. dr. prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS – plačiai žinomas mokslo, kultūros ir daugelyje kitų svarbių veiklos sričių, šįmet mini 70-ąsias gimimo metines. Visas kilnaus dvasininko gyvenimas – kelionė į Amžinybę, kurią lydi jau atliktų ir tebedirbamų prasmingų darbų virtinė, skleidžianti Dievo Meilę, liudijanti meilę artimui…

Prelato vaikystė, mokslo metai

Šiauliuose Sofijos Sadauskaitės (1914 12 23–2012 01 06) ir Stepono (1910 11 21–2004 02 27) Vaičiūnų šeimoje 1944 m. kovo 7 d. gimęs  pirmagimis buvo pakrikštytas Vytauto Stepono vardu. Mama Vytautui yra sakiusi, kad jį, dar negimusį, paaukojo Švč. Mergelei Marijai. Vaičiūnų šeimoje  augo ir dukra Vanda (Urbonienė, 1948 09 06–2002 05 01). Ji, baigusi Kauno Medicinos mokyklą  ir įgijusi farmacijos specialybę, dirbo vaistinėje Kaune, o vyrui baigus Medicinos institutą, šeima išvyko į Molėtus ir Vanda dirbo Molėtų vaistinėje. Su vyru Rimantu Urbonu išaugino dvi dukras Živilę (gim. 1976 m.) ir Agnę (gim. 1980 m.). Vanda Urbonienė tragiškai žuvo autoavarijoje 2002 gegužės 1 d.

Prof. habil dr. prelatas Vytautas Steponas Vaičiūas OFS su savo poezjos knyga „Kad amžinybė būtų netuščia“. Nuotraukos  iš asmeninio prof. habil dr. prelato Vytauto Stepono Vaičiūno OFS archyvo

Religinga Vaičiūnų šeima gyveno viename iš Šiaulių daugiabučių namų, netoli Šv. Jurgio bažnyčios. Abu tėvai kiekvieną sekmadienį lankydavo bažnyčią, dažnai eidavo išpažinties. Į Šv. Jurgio bažnyčią vesdavosi ir vaikus – Vytautą ir Vandą. Prelatas prisimena, kad anksti rytą tėvai juos vesdavosi į rarotines šv. Mišias.

Tėvelis Steponas Vaičiūnas, iš gausios religingos šeimos, iš Lygumų, buvo labai didelis lietuvis-patriotas. Šiauliuose dirbo traukinių mašinistu. Išėjęs į pensiją darydavo metalinius kryžius, lietuviškas saulutes, kuriomis yra papuošęs Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai (Dotnuvoje) ir Šv. Mergelės Marijos Apsilankymo (Paberžėje) bažnyčių mūrines tvoras. Kryžių kalne daug yra jo nukaltų metalinių kryžių, kuriuos iš jo imdavo žmonės ir statydavo įvairiomis intencijomis. Daug nukaltų kryžių Steponas Vaičiūnas yra pastatęs ir savo intencijomis.

Vasaromis Vaičiūnų vaikai būdavo Beinoravoskaime (5 km. nuo Šaukėnų), pas močiutę – mamos motiną Zofiją Sadauskienę, mirusią 1959 m. (močiutė mirė eidama 74 metus). Pas Zofiją Sadauskienę mažiukas Vytautas praleisdavo vasaras.Jos namų sienas puošė šventųjų paveikslai. Smalsus Vytautas domėjosi, ką reiškia kiekvienas paveikslas, o močiutė jam kantriai aiškino, mokė žemaitiškų giesmių, karunkų, kurias prelatas prisimena iki šiol. Ji ir tapo pirmąja Vytauto katechete. Kai kun. Jonas Survila Vytautą pakvietė patarnauti šv. Mišioms, tėvai nedraudė, tik liepė gerai pagalvoti, ar galės atsakinėti lotyniškai, ar ras laiko viską išmokti. O apsisprendus eiti patarnauti šv. Mišioms, tėvai buvo labai patenkinti.

1951 m. Vytautas pradėjo lankyti Šiaulių miesto vidurinės mokyklos pirmąją klasę. Už bažnyčios lankymą, užnepriklausomas pažiūras, nesutikimą bendradarbiauti su sovietinėm struktūrom, paskutinėje klasėje jam įtaisė keturias pataisas ir pašalino iš mokyklos. Įsidarbino saldainių fabrike „Rūta“ ir kartu mokėsi – vidurinį mokslą užbaigė vakarinėje mokykloje, 1963 m. gaudamas vidurinio mokslo atestatą.

Pašaukimas į kunigystę

Viename interviu prelatas kalbėjo, kad pašaukimo kelionė prasidėjo jau vaikystėje: visada prašydavo mamos, kad užvestų į bažny­tėlę. O parėjęs mėgdžiojo tai, ką darė kunigas. Kai mama namuose minkydavo tešlą kepiniams, mažasis Vytukas pasidarydavo skrituliukų, panašių į komunikantus. Kartą sukarpė juodus tėvo marškinius, prie apykaklės prisiuvo baltos medžiagos juostelę, sukurpė tarsi ir sutaną. Paskui ranka pasirašė "mišiolus", pasigamino kitų "bažnytinių apeigų reikmenų"  ir, pasikvietęs kiemo draugus, žaisdavo kunigą.

O baigus dvi klases ir ruošiantis  Pirmajai Komunijai, kaip jau buvo minėta, kun. J. Survila pakvietė patarnauti šv. Mišioms. Nuo tada Vytautas jau žinojo, kas yra Mišios, kas vyksta jų metu. Prelatas yra sakęs: “Tada prasidėjo mano artimas ryšys su Dievu, nes beveik kasdien rytais ir vakarais eidavau patarnauti, jei kada negalėdavau, tai labai išgyvendavau“. Suėjus vaikams Vytautas „aukodavo“ Mišias. Mama iš­saugojo visus tuos vaikystės žaislus. O kai Vytautas buvo įšventintas į kunigus, ji sakė: „Vytautai, dar yra tavo vaikystės žaislai...“

Nuo mažiausių dienų prasidėjęs pašaukimas nenutrūko ir mokantis mo­kykloje. Nors tais laikais buvo visokiausių trukdymų.

Prelatas prisimena labai gilų žmogų –  kunigą Pranciškų Bastį bei kitus kunigus, tuomet dirbusius Šiauliuose.

Šiauliai tuomet buvo svarbiu ateizmo centru, todėl artimieji kunigai Vytautui Vaičiūnui patarė pasitraukti toliau į nuošalesnį Lietuvos kampelį ir iš ten bandyti stoti į Tarpdiecezinę kunigų seminariją Kaune. Taigi, ruošdamasis kunigystei, V. Vaičiūnas gyveno ir dirbo Pabrad­je. Atvykęs į Pabradę, pradėjo dirbti zakristijonų, tačiau jau po poros dienų buvo pakviestas į rajono miliciją ir jam paliepta įsidarbinti  valdiškame darbe, kitaip, kaip veltėdžiui, grėsė sankcijos. Nors įsidarbino lentpjūvėje, tačiau ir toliau dirbo zakristijonu, be to dar ir vargonininkavo Pabradės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje.

Sovietų valdžia, griežtai reguliuodama klierikų skaičių, į vienintelės Lietuvoje Tarpdiecezinės kunigų seminarijos Kaune pirmą kursą teleido priimti tik penkis kandidatus. Trejus metus iš eilės Vytautas stojo į seminariją, tačiau jo nepriėmė, kaip nepageidaujamo kandidato. Prasidėjus bažnytinio pogrindžio veiklai, kandidatai į kunigus buvo pradėti ruošti pogrindinėje kunigų seminarijoje. Sovietinė valdžia bijojo pogrindžio, todėl nuo 1966 metų stojančiųjų į seminariją skaičių padidino nuo penkių iki dešimties. Tais pačiais metais į seminariją buvo priimtas Vytautas, išsipildė jo vaikystės troškimas tapti kunigu.

Prelatas kalbėjo: “Ypatingai meldėsi mama, meldėsi ir tėtis. O viso pašaukimo autorius- Dievas: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau“. Tikiu, kad aš buvau pasirinktas paties Dievo. Taip pat įtakos turėjo ir kunigai. Kunigas Jonas Survila pakvietė mane patarnauti Mišioms. Tik jis neilgai buvo parapijoje. Vėliau iš Sibiro grįžo dabar jau amžinos atminties monsinjoras Eduardas Simaška. Jis mane iš­mokė skaityti lotyniškai, giedoti egzekvijas. Labai mane palaikė. Svarbūs mano vaikystėje buvo ir kunigai Pranciškus Bastys, Antanas Šeškevičius, Vincentas Jalinskas. Bendraudavau ir su draugais klierikais. Susipažinau su tėvu Stanislovu. Jis tada dirbo Butkiškėje, šalia Ariogalos ir turėjo di­džiulę dvasinę įtaką“. Prelatas prisimena, kad kai pirmą kartą nepriėmė į seminariją, nuvažiavo pas t. Stanislovą o jis pasakė: „Vytautai, nenusimink. Tu nuo šios dienos esi klierikas. Mokykis lotynų kalbos, gy­venk dvasinį gyvenimą, save laikyk tarsi klieriku. O kunigu tapsi tada, kada Dievas norės...“

Prelatas yra kalbėjęs, kad gyvenime teko sutikti ir blogą įvaizdį sudariusių kunigų. „Jei būčiau silpnesnio tikėjimo, galėjau visai nenueiti į seminariją. Tačiau tų gerųjų dvasios tėvų man buvo įskiepyta tokia nuostata: „Nekreipk dėmesio. Nepasmerk to , ką matai blogo gyvenime, bet nusistatyk, kad aš tokiu nebūsiu“.

Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje Kaune.

Vytautą Steponą Vaičiūną Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje Kaune, kurioje jis mokėsi 1966–1971 metais, supo labai šilta aplinka. Šviesiausi prelato atsiminimai apie dvasios tėvą mons. Pranciškų Tamulevičių. Prelatas sako, kad daugelis atėjusiųjų studijuoti iš tiesų čia mokėsi pagal pašaukimą ir siekė kunigystės, o jei vienas kitas buvo infiltruotas, jis greitai išaiškėdavo. „Studijų metu kiekvieną rytą žiūrėdavome, ar yra ant rūbų kortelė ir ar galime rengtis, nes nežinojome, kada kurį valdžios nurodymu gali pašalinti“.

Vytautas ir jo bendrakursiai į Seminariją pateko ne iš karto, todėl buvo kažkiek vyresni negu kiti seminaristai. Keli buvo sugrąžino iš ankstesniojo kurso, du po kurio laiko Seminariją paliko, dar du bendrakursiai – Jonas Malinauskas ir Petras Bingelis – baigė vėliau, o 1971 m. balandžio 25-ąją vyskupas Juozapas Matulaitis-Labukas (1894 01 19–1918 05 26–1965 12 05–1979 05 21) įšventino į kunigus keturis diakonus: Vytautą Steponą Vaičiūną, Antaną Milašių, Algimantą Pauliką ir Antaną Zuloną.

Prelatas su jauduliu prisimena: “Šventimų diena buvo labai lauktas įvykis. Seminarijos vicerektorius kun. Vaclovas Aliulis po šventimų mus atsivedė prie vyskupų kapų ir paragino pasimelsti. Paskui stabtelėjome maldai ir prie Maironio kapo. Sunku žodžiais tą nuotaiką apsakyti, kai tiek metų laukta, išgyventa, persekiota. Diena, kai išsipildo gyvenimo svajonė, yra nepakartojama. Gerai prisimenu ir antrąją po šventimų dieną, kai Arkikatedroje aukojau pirmąsias šv. Mišias prie Šv. Kryžiaus altoriaus. Kai per Pakylėjimą tariau Kristaus žodžius, kad tai Kristaus kūnas ir kraujas, pajutau, kad nuo šiol turiu Kristaus suteiktas galias“.

Kurso draugai anksčiau kasmet susitikdavo šventimų dieną. Paskui susitikimai retėjo, o kun. A.Pauliką, dirbantį Baltarusijoje, prelatas apgailestauja seniai bematęs. Tačiau, pasitaikius progai, jis visada aplanko Marijampolėje dirbantį, vėliau įšventintą į kunigus bendrakursį kun. Joną Malinauską.

Vikaro darbas

Kun. V. Vaičiūnas aštuonerius metus dirbo vikaru Kaune: Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje (1971–1974) ir  Kauno Arkikatedroje Bazilikoje(1974–1979). Tolesnė kunigo veikla sietina su pedagoginiu darbu, užimamomis administracinėmis pareigomis, talkinant klebonams bažnyčiose.  Nuo 1993 m., tapęs Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų tikybos fakulteto (VDU KTF) dekanu, prelatas nebuvo priskirtas konkrečiai bažnyčiai, o nuo 2005 m. vėl Kauno Arkikatedroje Bazilikoje – tik kitu statusu.Nuo 2010 m. prelatas yra ir Kauno miesto savivaldybės kapelionas.

Pirmaisiais kunigystės metais būdamas Kristaus Prisikėlimo parapijos vikaru įvairiomis progomis bendravo su Smetonos laikų Žaliakalnio aristokratais. Jaunimas buvo aktyvus, todėl  bendravo su adoruotojomis ir ministrantais (patarnautojais). O į Klinikas pas ligonius vikarui kartais tekdavo vykti ne tik keliskart per dieną bet ir naktimis. Prelatas pasakojo: „Prisimenu, kaip kartą pakvietė pas jauną vėžiu sergantį ligonį. Mudu gana ilgai ir nuoširdžiai kalbėjomės. Bet išėjau palikęs jį nesusitaikiusį su Viešpačiu. Jis sakė dar pagalvosiąs ir liepė ateiti kitą rytą. Kada vėl nuėjau, jis su nuoširdžiu tikėjimu atliko išpažintį, priėmė Ligonio sakramentą. Netrukus jis mirė. Argi nebūsi laimingas, sutaikęs su Viešpačiu mirštantį žmogų?‘‘

"Pažintis su aktorės Reginos Varnaitės šeima užsimezgė mano kunigystės kelio pradžioje, kai 1971 m. pradėjau savo tarnystę vikaru Kauno Prisikėlimo bažnytėlėje, į kurią ateidavo aktoriai Regina ir Vytautas Eidukaičiai su dukromis. Kai 1989 m. mirė V. Eidukaitis, lydėjau jį į paskutinę žemiškąją kelionę iš teatro scenos. Sakydamas pamokslą kapinėse jaučiau, kad šio žinomo tikinčio žmogaus mirties akivaizdoje ne vienam laidotuvių dalyviui tapo postūmiu ieškoti Dievo", – prisiminė V. S. Vaičiūnas.

Prelatas prisimena, kad būta malonių susitikimų su Komunistų partijos nariais, ne idėjiniais, o tik dėl užimamų pareigų. Tekdavo jiems patarnauti tuokiant, krikštijant, kartais ir naktimis. Dabar jie susitikę prelatą dėkoja, kad anais laikais jis jų neatstūmęs.

Dirbant Žaliakalnyje vyskupas Romualdas Krikščiūnas (1930 07 18–1954 09 12–1969 12 21–2010 11 02) kun. Vytautą pakvietė paruošti naują maldaknygę. Maldaknygė „Visada su Dievu“ buvo oficialiai išleista 1975 metais ir keliskart perleista dideliu tiražu neoficialiai. Nors tada nebuvo užrašyta prelato pavardė, bet jis džiaugiasi šiuo savos kūrybos vaisiumi ir jos populiarumu – Lietuvos tikintieji maldaknygę pamėgo ir iki šiol žmonės ja naudojasi.  

Prof. habil dr. prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS

Iš Prisikėlimo parapijos kun. Vytautas buvo perkeltas vikaru į Kauno Arkikatedrą Baziliką, kurioje vikaravo penkerius metus.  

Kun. V. S. Vaičiūnui pradėjus dirbti Arkikatedroje, atsivėrė dar platesnės galimybės bendrauti su žmonėmis, nes čia visada pilna žmonių. Po penkerių vikaravimo metų Arkikatedroje, 1979 m. kun. V. S. Vaičiūnas pasišventė pedagoginiam darbui.

Kauno vyskupas Liudvikas Povilonis MIC (1910 08 25–1934 06 29–1969 12 21–1990 08 09) 1979 m. kun. V. Vaičiūną paskyrė į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją vicerektoriaus pareigoms (1979–1988), motyvuodamas, kad bus lengviau išleisti studijoms į Romą. Tačiau, sovietinei okupacinei valdžiai nepritariant, studijos Romoje liko svajone. Tolesnė kunigo veikla sietina su pedagoginiu darbu ir užimamomis administracinėmis pareigomis.

Pedagoginis, administracinis darbas

Prelatas jau 35 metus dirba Kauno kunigų seminarijoje. Paskirtas dirbti dėstytoju Kauno teologijos fakultete (1979–1990)  ir pats gilino mokslo žinias: studijas Kauno teologijos fakultete (1980–1982) baigė įgydamas teologijos licencijatą.Kaip jau minėta, 1979–1988metais ėjo Tarpdiecezinės kunigų seminarijos Kaune vicerektoriaus pareigas.

Su Nepriklausomybės atkūrimu galėjo išsiplėsti prelato pedagoginė veikla įvairiomis kryptimis. Jis vienas iš katechetų rengimo organizatorių – 1990–1998 metais vadovavęs Aukštesniajai katechetų mokyklai, užėmęs direktoriaus pareigas.

Nuo 1990 m. V. S. Vaičiūnas, dirbdamas Vytauto Didžiojo universitete, užėmė įvairias administracines  pareigas, jam buvo suteikti mokslo laipsniai: 1993 m. –  docento, 1995 m. – teologijos daktaro vardas, 2008 m. – habilituoto daktaro ir profesoriaus.

1993–2008 m. dirbo VDU Katalikų teologijos katedroje, 2008–2012 m. vadovavo VDU Bažnytinės teisės katedrai. Net 13 metų (1993–2006 m.) prelatas buvo VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanu: Kauno teologijos fakultetoKauno kunigų seminarijoje1991–1993; VDU Katalikų teologijos fakultete (1993–2006). Šiuo metu prelatas – KTF VDU prodekanas ir Kauno kunigų seminarijos studijų dekanas.

Prelato V. S. Vaičiūno rūpesčiu fakultetas išsiplėtė, sutvirtėjo studijų bazė, pradėjo veikti jau minėta aukštesnioji katechetų mokykla.

Veikla Kauno arkivyskupijos kurijoje

Kiekvienoje vyskupijoje yra Kunigų taryba. Tai savotiškas vyskupo senatas, patariamojo balso teise padedantis ordinarui vadovauti vyskupijai, skatinant jam patikėtosios Dievo tautos pastoracinę gerovę. Prelatas V. S. Vaičiūnas 39 metus dirba Kauno arkivyskupijos bažnytiniame tribunole teisėju, 1974–1991 m. jis buvo Kauno arkivyskupijos bažnytinio tribunolo notaru,o nuo 1991 m. iki dabar - teisėjas.

2009 m. gegužės 19 dieną, pagal naująjį statutą, sudaryta Kauno arkivyskupijos konsultorių kolegija ir kunigų taryba. Konsultorių kolegijoje 7 dvasininkai, tarp jų prelatas prof. habil. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS (šiose pareigose yra nuo 1996 m.). Jis darbuojasi ir Kunigų taryboje tarp 12 kunigų (šios tarybos nariu yra nuo 1993 m.).

Paminėtina, kad nuo 2002 m. prelatas yra Kauno arkivyskupijos Pastoracinės tarybos religinio švietimo komisijos nariu.

Dera pastebėti, kad prelatas V. S. Vaičiūnas yra ir Vilkaviškio vyskupijos Katedros kapitulos narys.

Kunigas, kaip jau minėta,  stovėjo prie "Carito" lopšio – buvo Kauno arkivyskupijos „Caritas“ federacijos pirmininkas (1991–1993).

Pranciškonų ordino broliją

1990 m.kardinolui Vincentui Sladkevičiui MIC (1920 08 20–1944 03 25–1957 12 25–2000 05 28) leidus, kun. V.S. Vaičiūnas Kaune atkūrė Švento Pranciškaus III Ordino pranciškonų pasauliečių broliją, kuriosdvasios tėvu yra iki šiol, o pats prelatas į šią broliją yra įstojęs nuo šešiolikos metų amžiaus.

Mokslinė veikla

Prof. habil. dr. prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS yra parašęs apie 40 įvairios tematikos mokslinių straipsnių (keletas su bendraautoriais), kurie publikuoti ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Itin daug straipsnių išspausdinta KTF VDU Religijos mokslo žurnalo „Soter“, kurio redakcinės komisijos pirmininku prelatas yra nuo pat pirmojo, 1999 metais atkurtojo, numerio. Jo dėka žurnalas tapo vienu prestiziškiausių mokslo leidinių Lietuvoje, įgijęs pripažinimą tarptautinėje mokslo sferoje –jau išleisti 48 „Soter“ numeriai.

Būtina paminėti  profesoriaus habilitacijos darbą „Homiletikos ir katalikiškos kultūros santykis pastoracinės teologijos perspektyvoje“ (habilitacinė procedūra Vytauto Didžiojo universitete vyko 2008 m.).

Be straipsnių mokslo leidiniuose profesorius Vytautas Steponas Vaičiūnas yra išleidęs svarbią monografiją „Pamokslų rengimas ir retorika“ (2007. 310 p.), knygą, skirtą Šventojo Rašto tyrinėtojui ir vertėjui profesoriui prelatui Antanui Rubšiui (1923 11 05–1948 12 18– 2002 08 27)„Prisimenant prelatą Antaną Rubšį: mokslo šaltinių publikacija“ (Religijos mokslo žurnalo „Soter“ priedas 2005. Nr. 5. 154 p.). Primintina ir jau minėta prelato sukurta maldaknygė „Visada su Dievu“ (1975).

Prelato mokslinė patirtis, gebėjimas kitų tyrinėtojų mokslinėje veikloje bei darbuose įžvelgti „aukso grūdą“, gebėjimas reikliai pateikti dalykiškas konkrečias pastabas, skatinančias būsimojo mokslininko  „augimą“ tapo svarbia paskata kviesti profesorių V. S. Vaičiūną į įvairias mokslines tarybas, užimti kitas atsakingas pareigas. Jam teko būti Vytauto Didžiojo universiteto Tarybos nariu  (2001–2009), Kauno Medicinos universiteto Tarybos nariu (2001–2009). Iki šių dienų yra Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto tarybos narys (nuo 1990), Vytauto Didžiojo universiteto Senato narys (nuo 1996), Katalikų tikybos mokytojų atestacinės komisijos pirmininkas (1994–2010).

Be to, prelatas įsijungęs ir į Europos katalikų teologų draugijos Lietuvos sekciją, nuo 2004 m. yra jos narys, Lenkijos kanonistų draugijos narys (nuo 2010).

Prelatas –  įvairių tarptautinių mokslinių konferencijų organizacinių bei mokslinių komitetų pirmininkas, posėdžių moderatorius.

Lyrinė kūryba

Praėjusiais metais dienos šviesą išvydo prelato Vytauto Stepono Vaičiūno poezijos knyga „Kad amžinybė būtų netuščia“. Išleido Kauno leidykla „Naujasis lankas“ (2013 m., 218 psl.).

Būsimasis prelatas eiliuoti pradėjo Šiaulių vidurinės mokyklos suole. "Rašiau, kaip sakoma, į stalčių, tačiau artimi bičiuliai apie tai žinojo ir ilgokai kibirkštino mane ištraukti eilėraščius iš stalčiaus ir išleisti knygą. Per daugybę metų bičiuliu tapęs poetas Robertas Keturakis redagavo eilėraščius, o dailininkas Regimantas Žilius papuošė knygą. Štai ta minėtų žmonių palytėta knyga", – nuoširdžiai džiaugėsi eilėraščių rinktine prelatas.

1960 m. rašytuose eilėraščiuose, kaip teigia recenzentai,  V. S. Vaičiūno ryšio su Dievu pradžia prelato vaikystėje, jos būsenų atspindžių galima aptikti knygos pradžioje.

Pirmojoje poezijos gausu eiliuotų kūrinių dedikacijų, kurios įvairiomis progomis skirtos ir kolegoms kunigams, ir artimiesiems, ir žinomoms asmenybėms. Viena iš labiausiai išsiskiriančių dedikacijų – popiežiui Jonui Pauliui II. Eiles, skirtas popiežiui, prelatas rašė jo mirties vakarą (2005 m. balandžio 3 d.), kartu su visu pasauliu budėdamas ir melsdamasis.

Robertas Keturakis, apžvelgdamas prelato kūrybą, pastebėjo, kad joje juntamas autoriaus noras padėti skaitytojui įveikti aukštumos baimę, kurioje slypi ir Dievo baimė – pati nykiausia baimė žmoguje.

Visuomeninė veikla

Prel. V. S. Vaičiūnas –  Lietuvių Katalikų mokslo akademijos narys (1991–2007), nuo 2009 m. Kauno Maironio universitetinės gimnazijos tarybos narys. Jis aktyviai dalyvauja Marijos radijo, Katalikų televizijos laidose, knygų pristatymuose, parodų atidarymuose, veda rekolekcijas, skaito paskaitas visuomenei, sako įspūdingus pamokslus, kviečiamas tarti žodį renginiuose.

Prelatas prof. V. S. Vaičiūnas domisi filosofija, klasikine muzika, menu, literatūra, o jo atida teatrui ir teatralams – visai neatsitiktinė, nes dar mokykloje pats vaidino dramos būrelyje, mėgo dainuoti. Tačiau tik kunigystę vadina Dievo perlu.

Prelatas užimdamas įvairias pareigas, gebėdamas bendrauti su žmonėmis, turi gausų pažįstamų ratą, todėl, dažnai kviečiamas į visokius renginius. Prelatas yra sakęs: „Dievas davė dovaną bendrauti su įvairiais žmonėmis ir visiems galiu pasakyti žodį – ir vaikui, ir jaunuoliui, ir profesoriui, ir neišsilavinusiai močiutei. Stengiuosi kiekvieną priimti pirmiausia žmogiškai, o paskui – kaip kunigas.... atiduodamas save kitiems – turtėji pats“.

Bažnytiniai, moksliniai įvertinimai, valstybiniai apdovanojimai

Kunigas V. S. Vaičiūnas sulaukė svarbių Bažnytinės vadovybės įvertinimų: 1998 m. Popiežiaus Jono Pauliaus II jis buvo pakeltas monsinjoru; tais pačiais metais Vilkaviškio vyskupo Juozo Žemaičio MIC paskirtas Vilkaviškio vyskupijos Kapitulos garbės kanauninku; 2004 m. Popiežius Jonas Paulius II jam suteikė Popiežiaus garbės Prelato titulą. Būtina paminėti, kad šiuo metu Lietuvoje yra tik 5 tokį titulą turintys dvasininkai: Juozas Šiurys, Petras Stukas, Vytautas Gustaitis, Juozas Pečiukonis ir Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS.

Minint Švč. Mergelės Marijos 400 m. pasirodymo jubiliejų, Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius SJ prelatą V. S. Vaičiūną OFS apdovanojo Šiluvos Jubiliejaus sidabro medaliu (2008), o 2009 m. jam įteiktas Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios vardinis maketas ir garbės raštas.

Prelatas sulaukęs ir pasaulietinių įvertinimų: Vytauto Didžiojo universiteto jubiliejinio sidabro ženklo (1998); už nuopelnus Kauno miestui Kauno savivaldybės 2-ojo laipsnio Santakos garbės ženklo (2006);Kauno miesto savivaldybės 600 metų jubiliejinio sidabro medalio (2008); Kauno miesto mero apdovanojimo „Gerumo kristalas“ (2010); Kauno miesto savivaldybės Burmistro Jono Vileišio pasidabruoto medalio (2012); Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos garbės ženklo (2012).

Prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS už ilgametę akademinę veiklą Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus 2003 m. apdovanotas ordinu "Už nuopelnus Lietuvai" Karininko kryžiumi.

Kažkada profesorius habil. dr.  prelatas Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, jaudindamasis ir pergyvendamas dėl seminarijose mažėjančių klierikų, linkėjo: „Jei į tavo širdelę pasibaladoja

 Kristus ir sako: „Pagalvok, gal norėtum sekti paskui Mane“, kad neužsimerktum. Išgirstum  Kristaus kvietimą. Kunigystė – be galo didelė vertybė, be galo didelė brangenybė. Jei būsi kunigu pagal Kristaus pavyzdį, rodysi kelią kitiems prie Kristaus – tikrai neteks gailėtis. Drą­sos! Tegul niekas nesutrukdo“.

Garbingo jubiliejaus proga, dėkodami mielam Prelatui už ištikimybę pašaukimui ir meilę žmonėms, linkime Jam Dievo palaimos ir stiprybės toliau kilniai darbuotis Bažnyčioje ir visuomenėje!

Atgal