Religija
04 14. Per poilsį į šventumą
Dainius A. Butautas
Ekonomikos analitikas, publicistas
Tokį kiek neįprastą straipsnio pavadinimą ar greičiau šūkį įkvėpė Palaimintojo popiežiaus Jono XXIII Enciklikos „Motina ir Mokytoja“ („Mater et Magistra“) skyrelio „Didelis pavojus“ pavadinimas. Enciklika „Motina ir Mokytoja“ parašyta praėjus 60 metų po garsiosios Leono XIII Enciklikos darbininkų klausimu „Rerum novarum“. Tad yra tarsi pusiaukelėje tarp pastarosios ir Benedikto XVI Enciklikos „Caritas veritate“ arba „Meilė tiesoje“ aptariančios visapusišką žmogaus vystymąsi aktualiais socialiniais - ekonominiais klausimais.
Enciklika „Motina ir Mokytoja“ parašyta 1961 m. gegužės 15 d., t.y. praėjus vos mėnesiui po Jurijaus Gagarino pakilimo į kosmoso platybes. Minėtame skyrelyje „Didelis pavojus“ Palaimintasis Jonas XXIII rašo: „modernusis žmogus žymiai pagilino gamtos dėsnių pažinimą ir pasigamino įrankių, kurie jį daro gamtos valdovu“. Tiesa, popiežius nė nemano smerkti žmonijos dėl šių žmonijos laimėjimų technikos srityje, nes jie visiškai atitinka Dangiškojo Tėvo valią ir užduotį skirtą kiekvienam žmogui: vyrui ir moteriai (Pradžios knyga 1 skyrelis 27 eilutė): „ Ir Dievas sutvėrė vyrą ir moterį pagal savo atvaizdą; pagal savo atvaizdą sutvėrė jį: vyrą ir moterį sutvėrė juos“. Šią Šv. Rašto vietą galėčiau skaityti ir skaityti.
Pradžios knygos autorius rašo toliau : „Dievas juos palaimino, tardamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją!“ (Pr 1,28). Palaimintasis Jonas Paulius II pratęsdamas šią mintį Enciklikoje „Laborem exercens“ apie žmogaus darbą rašo: „atlikdamas šią užduotį žmogus- kiekviena žmogiškoji būtybė - atspindi paties pasaulio Kūrėjo veiklą“. Kaip matyti gamtos dėsnių pažinimas yra nuo pat pradžių įrašytas į Dievo planą. Todėl ir Palaimintasis Jonas XXIII pripažįsta: „ Jis (žmogus) yra pasiekęs ir be paliovos stengiasi siekti milžiniškų ir nuostabių laimėjimų“. Atrodytų, kur čia slypi pavojus, apie kurį byloja minėtas skyrelio pavadinimas? Juk viskas tvarkoje- žmogus stengiasi vykdyti Dievo valią, kaip jam yra įsakyta nuo pat pradžių ir stengiasi užvaldyti žemę. Šioje vietoje pravartu grįžti prie vienos Enciklikos „Mater et Magistra“ vietos: „ nepaisant to, stengdamasis apvaldyti ir perkeisti išorinį pasaulį jie yra pavojuje pamiršti patys save ir išeikvoti savo sielos ir kūno pajėgas“. Su visu įdėmumu pradedu skaityti, nes tai, rodos, liečia ne mane vieną. Kaip matyti, pavojus yra dvejopo pobūdžio: pirma, užmiršti savo vidinius poreikius ir, antra, juos užmiršus išeikvoti tas kūno ir sielos jėgas, kuriomis gilinamas gamtos pažinimas ir gaunamos deramos priemonės žemės užvaldymui. Iš čia ir trečias pavojus, kad tuomet pažinimas tampa perdėm paviršutiniškas ir net, sakyčiau, skubotas ir skurdokas. Čia būtina patikslinti, kad užvaldyti žemę tai visai nereiškia perkeisti tuos gamtos dėsnius, kuriuos mums kaip būtinus suteikė Aukščiausiasis Kūrėjas - metų laikus, mėnesio dienas ar nuostabų ir ypatingai pragalvotą savaitės ritmą, dienos ir nakties kaitą, į valandą įeinančių minučių ir sekundžių skaičių. Juk visa tai sukurta žmogaus labui. Koks būtų vienodas metų laikas susidedantis vien tik iš rudens, ar vien tik iš vasaros. Nors yra ir tokių kraštų, kuriuose žiemą ir vasarą pakeičia sausi ir liūčių periodai. Kiek nustotų gamtos dėsnių pažinimas, jeigu užvaldęs žemę žmogus bandytų juos pakeisti. Saulės skriejimo trajektorija jau yra duota ir ją tiesiog reikia priimti. Kaip ir tiesą. Bet šios skriejimo trajektorijos ypatybes pritaikyti bendrai žmonijos gerovei - tai jau žmogaus pažinimo reikalas. Bet grįžkime Palaimintojo Jono XXIII skyrelio „Didelis pavojus“ ir prie žemiškų reikalų.
Kaip matome, pavojus užmiršti save, savo vidines sielos ir kūno jėgas iš tiesų gali sutrukdyti žmogui iš Gailestingojo Dievo malonės pagilinti pažinimą ir pasigaminti būtinas priemones bei išrasti tinkamus metodus užvaldyti žemę. Reikalas paprastas - žmogui būtinas poilsis. Juk akivaizdu, kad be poilsio darbas ir nevaisingas, ir nepažinus, ir nenašus. O jeigu žmogus sąžiningai uždirbtų lėšų neskirtų deramoms pramogoms, turiningam ir prasmingam laisvalaikiui, kaip sakant - kultūrinimuisi, tai ilgainiui toks žmogus pervargtų, dingtų kūrybinės pajėgos bei motyvacija dribti su meile ir iš meilės, t.y. našiai. Apie tai Dangiškasis Tėvas taip pat pagalvojo nes: „Kadangi septintą dieną Dievas buvo užbaigęs darbus, kuriais buvo užsiėmęs, jis ilsėjosi septintą dieną nuo visų darbų, kuriuos buvo atlikęs. Dievas palaimino septintąją dieną ir padarė ją šventą, nes tą dieną jis ilsėjosi nuo visų kūrimo darbų“ ( Pr 2, 2-3). Kaip matyti, poilsio diena yra paties Viešpaties palaiminta ir pašventinta, vadinasi ir šventa.
Tad jeigu Dievui yra reikalingas poilsis, kaip rodo šis Šv. Rašto tekstas, tai kas aš toks, žemės skruzdė, kad nepaisyčiau šio dėsnių dėsnio!! Ar galima laikyti save pažinusiu gamtos dėsnius, jeigu nepaisau vieno iš pagrindinių- šventu pasiryžimu laikytis poilsio dienos. Ir dar pašventintos paties Aukščiausiojo Kūrėjo! Suprantama, kad kol pažinimas bus nepilnas, tai ir žemės užvaldymas taip pat liks iki galo nepažinus. Todėl toliaregiškas požiūris į poilsį eina vienoje dermėje ir su kasdieniais reikalais, o pirmiausia - su darbu. Ir net būtų galima pasakyti, kad gerai dirbti galima tik gerai pailsėjus.
Čia ne pro šalį būtų galima pateikti tinkamą pavyzdį. Mano prosenelis Justinas Kudirka, kaip pasakojo mano senelė Irena Marija, Antrojo pasaulinio karo laikais iš karo stovyklos parsisamdė du belaisvius. Ir paėmė pačius liesiausius. Tad pirmiausiai juos gerai pamaitino. Tiesa, neišsaugojęs šių, berods, bent vieno ukrainiečio, padėkos laiškų buvo ištremtas neva „už žmogaus eksploataciją“. Vadinasi, poilsis ir geras maistas buvo įvertintas, kaip nenaudingas. Aišku, kad tokia ūkio sistema ilgai išlikti negalėjo. Nes dingsta bet kokia teisinga motyvacija padėti ir atsidėkoti.
Žinoma, ne vienam šioje vietoje gali kilti pagrįstas klausimas - o prie ko čia šventumas? Labai paprasta. Aukščiausiasis Kūrėjas palaimino septintą dieną ir ją pašventino, kaip rašo Senojo Testamento Pradžios knygos autorius (Pr 2,2-3). Aišku, tai visai nereiškia, kad kitos darbo dienos nėra nuostabios, nes viskas kas Dievo sukurta yra gera: „ Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera. Atėjo vakaras ir išaušo rytas, šeštoji diena“ (Pr 1,31). Vadinasi, tik pabaigus darbus, t.y. jau poilsio metu juos gali tinkamai įvertinti. Be to, pervargęs negali tinkamai mylėti nei Dievo, nei artimo, nei savęs. O meilės įstatymas yra pagrindinis tikinčiojo įstatymas, nors ir nėra paprasta jo laikytis savo kasdienybėje. Deramas poilsis gi leidžia ne tik tarsi iš šono peržiūrėti dienos darbus, bet juos laiku pakoreguoti, kaip ir savo laikyseną, bei uoliau tarnauti Amžinajam gėriui. Iš kurio vieno viskas ir kyla: visos mūsų pastangos, mūsų orumas, mūsų poreikiai.
Parašyta Šv. Marijos Magdalenos gimimo danguj dienoje ( 2013 metų liepos 22 d.), Vilnius.
Patikslinta 2013m rugsėjį ir 2014m. balandį.
Atgal
.jpg)
