Religija
08 19. Ketvirčio amžiaus kunigystės jubiliejus: kun. Virgilijus Liuima
Dr. Aldona Vasiliauskienė
1989 m. gegužės 28 d. Virgilijus Liuima įšventintas į kunigus ilgą laiką vikaravo Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje, o 1998 m. birželio 28 d. buvo paskirtas klebonu į Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos parapiją, iš kur aptarnauja Kvetkų Šv. Jono Krikštytojo parapiją, koplyčias Meleišiuose ir Skrebiškiuose, o nuo 2005 m. ir Kupreliškio Šv. arkangelo Mykolo parapiją (apie tai rašyta ankstesniame „Lietuvos aido“ numeryje).
Kun. Virgilijų Liuima Utenos mero Alvydo Katino vardu sveikina Zita Mackevičienė. Už jos stovi renginio vedančioji Gražinai Kučinskienė. Mikrofoną laiko Algis Macys. Toliau stovi patarnautojai, jubiliatas kun. Virgilijus Liuima. Dešinėje pusėje stovi kun. Eugenijus Staleronka. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Šventė Papilyje
2014 m. birželio 29 d. per Šv. Petro ir Povilo atlaidus Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje iškilmingai paminėtas klebono kun. Virgilijaus Liuimos 25-eri kunigystės metai.
Tik įėjus į bažnyčią dvasią kėlė aukštyn paprastumu ir grožiu, tartum rinktinių, brangiausiai apmokamų dizainerių prasmingai išpuošta šventovė liudijanti kelią į kunigystę nuo pat krikšto... O pasirodo tai parapijietės vaistininkės Gražinos Kučinskienės išmonė.
Šv. Mišių metu giedojo parapijos choras (vad. Jonas Strunkis), skaitinius skaitė ir psalmę giedojo mokinės Justė Motiejūnaitė ir Deimantė Sadauskaitė. Šv. Mišių aukai atlaiduose talkino iš kun. V. Liuimos gimtosios Vyžuonų Šv. Jurgio parapijos atvykęs klebonas kun. Eugenijus Staleronka, pasakęs dvasingą, istoriškai svarbų pamokslą, kurį kunigo sutikimu čia ir perteikiame.
Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas – jubiliatas kun. Virgilijus Liuima su katališkiausia parapijos šeima Algiu ir Rima Maciais
Kun. Eugenijaus Staleronkos pamokslas
Šv. Petras ir Paulius buvo beveik tuo pačiu metu nukankinti už Kristų. Apaštalų gyvenimas, o ypač mirtis, mums atskleidžia labai svarbią tiesą, kad Bažnyčios, parapijos ir tautos gyvenime labai svarbią reikšmę turi auka. Kol yra žmonių, galinčių aukotis už Bažnyčią ar už ką nors kita, tol mūsų gyvenimas bus geras, tol tikėjimas turės ateitį. Didžiausia žmonių gyvenimo nelaimė – kai išnyksta aukos supratimas.
Šie du apaštalai paguldė galvą už Kristų. Tada, kai jie buvo nužudyti, jie buvo labai reikalingi, nes tada, kai gyveno apaštalai, jų tebuvo tik dvylika. Tada tikrai buvo brangi kiekvieno apaštalo gyvybė. Ypač tai galima pasakyti apie Petrą, kuris buvo pirmasis Bažnyčios popiežius, pirmoji Bažnyčios galva. Bet vis tiek jis drąsiai paaukojo savo gyvybę.
O kaip tad buvo reikalingas apaštalas Paulius! Būdamas pilnas energijos, jis apkeliavo daugelį kraštų, visur kurdamas religines bendruomenes. Atrodė, kad šio apaštalo niekas negalėjo pavaduoti. Bet ir jis nesuabejojo palenkti galvą po budelio kardu. Ar galima sakyti, kad šie apaštalai pralaimėjo? Ne, jei nepralaimėjo! Priešingai, kai jie sugebėjo aukotis, tai ant jų kančios išaugo Bažnyčia. Jeigu šios aukos nebūtų buvę, šiandien turbūt neturėtume tokios milžiniškos Dievo tautos – Katalikų Bažnyčios.
Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje šv. Mišias aukoja kun. Virgilijus Liuima (kairėja) jam talkina kan. Stanislovas Krumpliauskas (dešinėje)
Norėdami geriau įsigilinti į šią tiesą, pažvelkime į kai kuriuos įvykius. Pirmiausia į patį Jėzų Kristų. Ką svarbiausia Jis mums paliko? Paliko mokslą ir stebuklus, bet svarbiausia – Kristus mums paliko savo kryžių. Tai yra mūsų tikėjimo centras. Mūsų gyvenimo centre stovi kryžius. Ir žmonės ateina į bažnyčią tam, kad per šv. Mišias bent pusvalandį pastovėtų po Kristaus Kryžiumi. Šv. Mišios yra Kristaus kryžiaus auka. Tie, kurie dalyvauja šv. Mišiose, atsistoja ant Kalvarijos kalno po Kristaus kryžiumi. Kristus savo kryžiumi išgelbėjo mus iš nuodėmių, iš amžinojo žuvimo.
Po Kristaus aukos buvo apaštalų aukos. Visi, išskyrus apaštalą Joną, buvo nukankinti. Atrodo, kad Bažnyčiai buvo padarytas baisus nuostolis. Visi išžudyti. Bet Bažnyčia nesunyko. Taip kaip nesunyko Kristaus mokslas, budeliams jį prikalus prie kryžiaus. Visi tie, kurie apaštalus kankino, nukapojo galvas ar nukryžiavo, kaip apaštalą Petrą, manė šitaip sunaikinsią Bažnyčią. Bet kaip jie apsiriko, nes kaip tik apaštalų kankinystės prisidėjo prie Bažnyčios prisikėlimo!
Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje šv. Mišių metu
Pakui maždaug per 300 metų buvo daug Bažnyčios persekiotojų. Kartais atrodė, kad jau nurimo, bet, žiūrėk, ir vėl ateina naujas imperatorius, ir vėl pasipila krikščionių kraujas. Istorikai nepajėgia suskaičiuoti, kiek buvo išžudyta žmonių, bet spėliojama, kad galėjo būti nukankinta per 10 milijonų krikščionių. Tad koks baisus nuostolis pačioje Bažnyčios egzistavimo pradžioje! Atrodė, kad viskas turėjo būti sunaikinta. Bet Dievas Ją lydėjo savo malone, o Bažnyčia vis augo ir stiprėjo.
Jeigu trupučiuką iš arčiau pažvelgsime į savo tautos netolimą praeitį, pamatysime lygiai tą patį. Ateizmo laikais, kai Bažnyčia išgyveno persekiojimo laikus, atrodo, kad ir mes buvome žymiai stipresni, negu dabar. Bet, nežiūrint dabartinių sąlygų, kai mūsų tikėjimas sumažėjo, kai bažnyčios tapo tuštesnės, vis vien katalikais save laiko apie 80 procentų žmonių. Nors tikrų, uolių katalikų priskaičiuojama apie 10 procentų. Ir čia turbūt, kad Lietuva dar yra katalikiškas kraštas yra mūsų nuopelnas. Iš dalies yra taip, mūsų nuopelnas, bet esmė yra ta, kad kažkada mūsų protėviai mokėjo aukotis. Buvo žmonių, kurie nebijojo Sibiro ir nešė lietuvišką maldaknygę, lietuvišką laikraštį per visą Lietuvą. Nešė iš Prūsų. Žandarai juos gaudė, varė į Sibirą. Daugelis tenai mirė. Užtat mes, lietuviai, šiandien mokame savo kalbą ir tuo didžiuojamės. Jeigu šiandien mes turime tikėjimą, tai reikia pasakyti ačiū daug kam, o ypač tiems, kurie gyveno prieš mus. Juk kažkada lietuvės motinos mokė savo vaikus tikėjimo prie ratelio, sunkiausiomis sąlygomis. Buvo uždrausta net lietuviška raidė. Tada jos savo vaikams perduodavo tikėjimą. Už tikėjimą žmonės ėjo į kalėjimus ir ne vienas ten mirė. Prisiminkime kad ir vyskupą Matulionį, triskart buvusį lageryje. Vyskupas Reinys mirė bedieviškame lageryje už tikėjimą toli nuo Lietuvos. Tuose lageriuose už tikėjimą daug kentėjo ir vyskupas Ramanauskas. Vyskupas Borisevičius buvo sušaudytas. Kiek savo tautoje mes turime pavyzdžių, kur žmonės už tikėjimą mokėjo aukotis! Šimtai kunigų perėjo lagerius, bet Kristaus neišsižadėjo. Kiekviena auka, ar tai vyskupo, ar kunigo, ar paprasto žmogaus, buvo pagrindas, ant kurio mes šiandien stovime. Ir šiandien turime laisvą Lietuvą tik dėka tų žmonių, kurie, nebijodami kalėjimų ir mirties, mokėjo aukotis. O jeigu tų aukų nebūtų buvę, šiandien tik vienas Dievas težino, į ką būtume panašūs ir kokia kalba kalbėtume.
Krikščionių gyvenime pati didžiausia nelaimė yra tada, kai žmonėse sunyksta aukos supratimas, kai žmonės pradeda bijoti pakentėti. Šiandien toks pavojus jau iškyla. Nes šiandien žmonės pasirenka lengvesnį kelią. Ten, kur daugiau man moka, kur aš daugiau gaunu, ten, nežiūrint kur būsiu, yra ir mano Tėvynė. Pinigas žmogui tapo svarbesnis už bet kokią auką. Visais amžiais Bažnyčia išgyveno sunkumus. Ir šiandien, nors, atrodo, jūsų vaikų mokykloje nieks netardo, visi gali laisvai lankyti bažnyčią, laisvai išpažinti savo tikėjimą, bet vis vien atsiranda žmonių, kurie puola Bažnyčią ir tai, ką jis gina, kur moralinės dorybės jai svarbesnės negu šiandieniniam žmogui. Arba va, kunigas kažko nepalaidoja. Koks triukšmas kyla! Tuoj apie tokį kunigą straipsnis atsiranda internete, kuriuo šiandien daugelis jaunų žmonių moka naudotis. Mato tik kunigo blogį, bet ne savo! Save visuomet laiko teisiais!
Nežiūrint viso to, Bažnyčia jau daugiau negu 2000 metų gyvuoja, ir ji toliau gyvuos! Jokios jėgos žemėje neįstengs jos sugriauti, nes ji įkurta pačio Kristaus ir pastatyta ant pirmojo popiežiaus Petro pamato – uolos! „Petrai, tu esi uola, ir ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią ir pragaro vartai jos nenugalės!“ O su visais Bažnyčios griovėjais atsitiko kaip toje pasakoje apie ąžuolą ir baravyką...
Šventajai Komunijai nusidriekė ilga eilė. Dešinėje kleb. kun. Virgilijus Liuima
Antrasis šios dienos didvyris – tai trijų dieviškų dorybių apaštalas šv. Paulius. Iš visų dieviškų dorybių didžiausia yra meilė. Ar galėjo Dievas ką gražesnio sukurti, jei pagaliau Jis pats yra Meilė? Nė viena gėlė, nė viena paukščių giesmė nėra gražesnė už mylinčią širdį, kurioje žydi visos gėlės, kurioje visas choras galingų ir laisvų minčių savo giesmes gieda.
Meilė yra stipriausia, ką Dievas galėjo sukurti! Nei vienas kalnas nėra jai per aukštas. Jai nėra ilgo kelio, didelio skausmo, karštos saulės! „Ji viską nugali!“ – sako šv. Paulius.
Galingas šv. Dvasios dvelkimas perpūtė Sauliaus sielą prie Damasko vartų. „Viešpaties dvasia“ (2 Kor3, 17) nuėmė nuo Sauliaus uždangą, kliudančią jam suprasti, ką reiškia Jėzaus atėjimas ir mirtis Dievo išganymo plane. Per ją jis atgimė nauju žmogumi ir parašė nuostabų meilės himną: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų mintimis, bet neturėčiau meilės, aš būčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Ir jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą: jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas. Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, jeigu atiduočiau savo kūną sudeginti, bet neturėčiau meilės, - nieko nelaimėčiau“ (1 Kor.13,-3).
Pirmoje eilėje klūpo kun. Karolio Garucko SJ giminaičiai. Iš dešinės Vilius Garuckas, Gražina Šerbickienė, Kristina Šerbickaitė...
Tvirta ir gili buvo Pauliaus meilė Kristui! Darbai be meilės yra lygūs saulei, kuri nešviečia, šaltiniui, kuris neduoda vandens, ugniai, kuri nešildo! Visos dorybės be Dievo ir artimo meilės yra netikri deimantai. Ir mums visiems šiandien stinga meilės. Šiandien apie mus jau nepasakytų, kaip apie katakombų krikščionis: „Žiūrėkite, kaipo vieni kitus myli!“
Pamąstykime, esame krikščionys, o kiek negailestingumo turime artimui, apkalbame, esame išdidūs, neprieinami. Jei taip elgiamės su artimu, ar galime mylėti Dievą? Kaip mums stinga šv. Pauliaus meilės!
Ši apaštalų šventė, jų kankinystė, jų dorybės, dvasios taurumas mus stebina. Tačiau to neužtenka. Mes turime sekti apaštalų pėdomis, o ne būti bailiais ir palikti tikrąjį kelią, kuris veda mus į išganymą. Taigi, be aukos negali būti meilės, be meilės nebus ir aukos! Šie du apaštalai šiuos du dalykus labiausiai suprato. Melskimės ir mes, kad suprastume ir galutinai suvoktume aukso ir meilės dvasią, kuri po truputį vis mažėja žmogaus gyvenime. Amen!
Jubiliejiniai sveikinimai
Po šv. Mišių Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje išsirikiavo ilga sveikintojų eilė, gražiai pristatoma parapijietės Gražinos Kučinskienės. Sveikintojų žodžiuose, padėkose atsispindėjo kun. V. Liuimos darbai ne tik sielovadinėje, bet ir ūkinėje veikloje, kai kurie jų surimuoti net į posmus.
Parapijiečių vardu sveikino Dalia Motiejūnienė ir Danutė Užkuraitienė
Choristes atstovavo Audra Vilimienė ir Lina Matuliauskienė.
Biržų rajono merė Irutė Varzienė pasidžiaugė galėjusi su jubiliejumi kleboną pasveikinti jau Kvetkuose. Merė sakė, kad yra tokių jubiliejų, kurie dar ir dar kartą priverčia atsigręžti atgalios, kad pamatytume ir suskaičiuotume, ką mes turime, kas mums duota ir pasidžiaugtume, kad turime tokį kleboną – Virgilijų. Iš kiekvieno kunigo mes norime daugiau negu paprasto žmogaus, tad jame aiškiau matome menkiausias smulkmenas – jos mums užkliūna. O kunigas Virgilijus negali neužkliūti, nes jei jis pyksta – tai net „žemė dreba“. Bet ta jo rūstybė labai nuoširdi. Rūstybė už nuklydimus nuo Dievo Meilės kelio, bažnyčios apleidimą... O jeigu kunigas džiaugiasi – tai irgi net „žemė dreba“. Ir tas džiaugsmas apglėbia kiekvieną su malda.
Kun. Virgilijus Liuima ne tik dvasingumo pavyzdys – uždeganti ir visuomeninė jo veikla, kuri irgi sietina su malda. Tai jo iniciatyva pradėta melstis Kryžių kalnelyje, Biržų girioje prie 1863m. sukilėliams skirto paminklo. Į čia atėjęs negali nepajusti stipraus išgyvenimo.
Merė I. Varzienė dėkojo už darbus įamžinant kan. Adolfo Sabaliausko–Žalios Rūtos atminimą, už bendradarbiavimą, klebono teikiamą džiaugsmą, nes už viso to slypi Dievo Meilė.
Papilio seniūnas Renas Čygas džiaugėsi klebono nuoširdumu, paprastumu, dėkojo už jo darbus ir pajuokavo: “jei kam trūksta kokių nors darbo įrankių, kreipkitės į kleboną, pas jį tikrai gausit, mielai paskolins”.
Straipsnio autorė perdavė nuoširdžiausius linkėjimus nuo skapiškėnų, jau besidžiaugiančių kunigo jubiliejiniais paveikslėliais, dėkojo už jo pagalbą įamžinant Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08) atminimą Skapiškyje ir dalyvavimą jam skirtuose renginiuose ne tik Skapiškyje, Utenos krašte, bet ir kitose Lietuvos vietose. Jubiliatui perskaitė Genovaitės Ramutienės kunigui sukurtą eilėraštį (knyga “Likimo dovanos”, 2008).
Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė kartu su kun. Virgilijumi mokėsi toje pačioje Kaliekių (Utenos r.) pradžios mokykloje, tad atvežė ne tik rožių puokštę, bet ir iš gimtųjų Kaleikių laukų priskynusi ramunių. Zita Mackevičienė perskaitė Utenos rajono mero Alvydo Katino padėką.
Būrelis kupiškėnų, kadaise gyvenusių, ar besidarbuojančių Kupiškyje, tarp jų ir s. Danguolė Gervytė, laikraščio ”Kupiškėnų mintys” redaktorė Nida Šulcienė, gražiai prisistatė: “Iš Kupiškio atvažiavo pulkas avelių...” Sveikinusieji prisiminė kunigo darbo metus Kupiškyje, įtaką dvasingumui, dėkojo už suteiktą tikėjimo dovaną, dvasinį prisilietimą. Džiaugėsi, kad kunigas yra vienas tarp tų nuostabių gyvenime sutiktų asmenybių, kad jis, nepaisant aplinkybių, nenusilenkia prieš nieką ir lieka tvirtas kaip uola Dievo tarnystės kelyje.
Daug gražių šiltų žodžių išsakė bičiuliai, klasės draugai iš Utenos, broliai Eugenijus, Antanas, sesuo Janina su šeimomis, puseserė, pusbroliai bei kiti giminaičiai.
Gražiai ir darniai suskambo bažnytinio choro ir visų šv. Mišių dalyvių atliekamas “Ilgiausių metų”.
Jubiliatas kun. Virgilijus Liuima dėkojo kun. Eugenijui Staleronkai, atvykusiam iš Vyžuonų Šv. Jurgio parapijos. Ši parapija kunigui itin brangi: čia jis krikštytas, čia priėmė pirmąją Šventąją Komuniją, čia, mokydamasis mokykloje, patarnaudavo tuometiniam klebonui kun. Petrui Taruliui, kuris jam parašė rekomendaciją – Testimonium – stojant į Kunigų seminariją...
Dėkojo visiems sveikintojams, kurių gausa jam buvo netikėta. Neliko nepadėkojęs vainikų pynėjoms, choristams. Nuoširdžią padėka išsakė parapijietei vaistininkei Gražinai Kučinskienė, subtiliai pajutusiai kunigystės kelią: nuo krikšto žvakės iki pat kunigystės...
„Už viską teesie garbė Dievui“ – sakė Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas kun. Virgilijus Liuima. – Atlaidai ir šventė rodo atvykusiųjų santarvę, susiklausymą.
Šie metai – šeimos metai, tad parapijiečių išrinktai katalikiškiausiai Algio ir Rimos Macių šeimai kunigas V. Liuima įteikė prasmingą dovaną: „Jūs esate reikalingi Dievui, Bažnyčiai, parapijai. Ačiū, kad esate“ – kalbėjo klebonas V. Liuima.
Klebonas V. Liuima palaimino už šventoriaus išsirikiavusias mašinas. „Laiminsiu ne metalą, o žmones, kurie sėdės prie vairo, kad juos saugotų Aukščiausiasis, kad jie kelyje būtų vieni kitiems pakantūs ir dėmesingi, tada ir mažiau bus avarijų“ – kalbėjo kun. V. Liuima.
Šventė buvo pratęsta parapijos salėje prie vaišių stalo, kur irgi netruko norinčiųjų tarti sveikinimo žodį, prisiminti ir juokingus, ir net sudėtingus susitikimų momentus.
Atvykusieji į šventę į namus iškeliavo pakilia nuotaika nešdamiesi klebono padovanotus jubiliejinius paveikslėlius, kurių kitoje pusėje įrašyta: „Švč. Mergele Marija, išmelsk jėgų gaivinti tikėjimą, viltį, meilę, sutiktuosiuose“.
Padėkos Mišios Ceikiniuose
2014 m. liepos 13 d. Ceikinių Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčioje aukotos neįprastos šv. Mišios: Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas kun. Virgilijus Liuima, kilęs iš Vyžuonų parapijos, aukojo šv. Mišias, dėkodamas Dievui ir kun. Karoliui Garuckui SJ (1908 05 01–1941 04 30–1979 04 06) už 25-erius kunigystės metus.
Prieš Mišias prie t. Karolio Garucko SJ kapo šventoriuje buvo uždegtos žvakės, pasimelsta.
Šv. Mišių metu kartu meldėsi kun. V. Liuimos mokytojas ir bičiulis, Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kan. Stanislovas Krumpliauskas, giedojo dusetiškiai: vargonininkė Jolita Krasauskienė ir solistas Tadas Grinevičius.
Kun. Virgilijų Liuimą su ketvirčiu amžiaus kunigystės sveikina Garuckų giminės atstovai. Kairėje pusėje stovi kan. Stanislovas Krumpliauskas
Kun. V. Liuima pamokslo metu priminęs Kristaus žodžius „Trokšte troškau su jumis valgyti vakarienę“, prisipažino, kad ir jis prieš 10, 15, 20 metų troško atvykti čia į Ceikinius, pasimelsti prie Karolio Garucko SJ kapo, tačiau įvairūs, neatidėliojami reikalai vis sutrukdydavo. Tad šįmet jis jau nuo pavasario susitarė su klebonu kun. Marijonu Savicku dėl šv. Mišių aukos. Ir pagaliau jis Ceikiniuose.
Labai šviesiai prisimindamas kun. K. Garucką, kun. V. Liuima kalba apie jo laidotuves 1979 m. balandyje, kada jis paauglys, paprašytas nešti kryžių laidotuvių procesijoje, gausioje kunigų ir parapijiečių – jį nešė.
O prieš pat kunigo mirtį, prieš 2 dienas Virgilijus aplankė kunigą Karolį ligoninėje. Tai buvo 11 klasės mokinio vizitas ligoninėje. Maža laiko buvo kalboms, Virgilijaus laukė autobusas, o kun. Karolis lyg tarp kitko pasakė: „Būtų gerai, jei taptum kunigu!“ „Nemanau, kad jis apsiribojo su šiuo palinkėjimu, gal būdamas Amžinybėje jau daugiau galėjo nuveikti“ – kalbėjo pamokslininkas.
Kun. Virgilijus džiaugėsi, kad kun. Karoliui primicijų metu Falkenburge patarnavo jo dėdė Pranas Liuima SJ (1919 03 08–1945–2005 06 06), vėliau išvykęs į Bostoną.
1963 m. kun. Karolis paskirtas į Ceikinius ir čia dirbo iki mirties. Kun. Virgilijus prisiminė, kad jis, paaugliukas 1976, 1977 ir 1978 m. vasaromis pora savaičių „zuidavo“ Ceikiniuose.
Kun. Karolis – Dvasios milžinas, gyvenęs Dievo Dvasia ir jeigu jį Dievas pasišaukė 10 metų iki Atgimimo – tai Aukščiausiojo planas, nes jeigu jis būtų sulaukęs – būtų tikrai netylėjęs dėl tokios tvarkos, - sakė kun. V. Liuima.
T. Karolio gyvenimo credo – tikslo ir gyvenimo vienovė. Nors žinodavo, kas jo laukia, tačiau nieko nebijojo. Mes gi nenorime klaidos pripažinti ir nesistengiam atitaisyti skriaudos. Tačiau mes negalim kunigo atminimo niekaip kitaip įamžinti, kaip vykdydami Dievo valią.
Jis gi jaunus žmones atsargiai mokė, kaip ištverti ir išgyventi jeigu susidomės KGB ir ims klausinėti. Tad kaip buvo gera, kalbėjo kun. V. Liuima, kad stojant į seminariją, KGB ėmus klausinėti, jis jau žinojo ir tolimesnius jų klausimus – tėvas Karolis jau buvo sakęs. Tas kun. Karolio pramatymas ir žinojimas, kad viskas gali praversti. Jo diegtas pareigos ir atsakomybės jausmas buvo labai stiprus, kad net ir dabar žinai, kad visos mados iš Europos – susprogs, vienos greičiau, kitoms – reikės laiko.
Kristus visus kviečia išganymui ateiti su savo valia, savo noru, - sakė pamokslininkas kun. V. Liuima.
Šv. Mišių pabaigoje prisiminimais apie t. Karolį Garucką SJ dalijosi ir kan. Stanislovas Krumpliauskas, iškeldamas kunigo giminaičio, nepamainomo Panevėžio vyskupų vairuotojo Viliaus Garucko darbus įamžinant jo dėdės atminimą.
Iš Panevėžio, Kuršėnų atvykę plačios Garuckų giminės atstovai dėkojo kun. Virgilijui Liuimai, kan. Stanislovui Krumpliauskui įteikdami jiems gėlių puokštes. Gėlės buvo įteiktos ir Ceikinių parapijietei, prižiūrinčiai kun. K. Garucko SJ kapą.
Svečiuose pas Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo parapijos kleboną kun. Marijoną Savicką (centre). Kairėje kun. Virgilijus Liuima, dešinėje – kan. Stanislovas Krumpliauskas
Palinkėjus kun. V. Liuimai Dievo palaimos prasmingame kunigystės kelyje, sugiedojus „Ilgiausių“ metų, melstasi šventoriuje prie K. Garucko SJ kapo, sugiedotas „Viešpaties Angelas“.
Po agapės kun. V. Liuima, kan. S. Krumpliauskas, vargonininkė Jolita Krasauskienė, solistas Tadas Grinevičius ir šio straipsnio autorė apsilankė pas kun. Marijoną Savicką, pasimeldė Mielagėnų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, pabendravo su šios parapijos klebonu M. Savicku, atliekančiu didžiulius darbus. Minėta grupelė apsilankė ir Paringio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje, meldėsi ir giedojo prie stebuklingo kryžiaus.
Po Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos parapijiečių organizuotos savo klebonui kun. Virgilijui iškilmingos šventės minint jam kunigystės 25-metį (Kvetkuose, kuriuos taip pat aptarnauja V. Liuima irgi paminėta šventė) – šv. Mišios Ceikiniuose buvo labai svarbios ne tik pačiam jubiliatui, bet ypač Ceikinių parapijai ir tėvo Karolio plačiai giminei.
Šventė Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčioje
Šv. Mišias aukojo kun. Virgilijus Liuima, talkinant iš Vyžuonų kilusiam Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios klebonui kun. Kęstučiui Palepšiui. Šv. Mišių metu talkino Užpalių Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kun. Jonas Bučelis ir Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčios klebonas kun. Eugenijus Staleronka.
Vyžuonos kunigui Virgilijui itin brangios: čia Šv. Jurgio bažnyčioje jis pradėjo patarnauti šv. Mišioms, čia dvasiškai augo ir brendo, čia, jau tapęs kunigu, aukojo pirmąsias šv. Mišias. Vyžuonų parapijos kapinėse palaidoti kunigo Virgilijaus tėvai
Pamokslo metu kun. Virgilijus Liuima priminė iš to paties kaip ir jis pats Kaliekių kaimo kilusį kunigą kankinį Leoną Šapoką (1909 11 20–1933 06 10–1980 10 05), kurį nužudė saugumiečiai, po penkių valandų kankynių: jam sulaužė sprandą, veidas buvo atsuktas į nugarą, jį degino, mušė. Daiktai buvo nepaimti, pinigai liko ant stalo. Tai liudija saugumo užsakytą egzekuciją. Prieš žmogžudystę, atvykęs pas vieną kunigą L. Šapoka atliko viso gyvenimo išpažintį. Matyt jam buvo grasinta ir jis jautė pasekmes. Kun. Leonas Šapoka palaidotas Luokės Visų Šventųjų bažnyčios šventoriuje.
Paringio Švč. Jėzaus Širdies bažnyčioje prie stebuklingo kryžiaus. Iš dešinės kun. Marijonas Savickas, kun. Virgilijus Liuima ir kan. Stanislovas Krumpliauskas
Pamokslininkas minėjo kun. L. Šapokos knygą „Naktis“, tapusia jo kankiniškos mirties priežastimi. Kun. V. Liuima pravedė kun. L. Šapokos ir Marijos Magdalenos paralelę. Kaip kun. L. Šapoka laisva valia suprato savo vertę ir atsisakė kolaboravimo su sovietine valdžia, taip ir Marija Magdalena, niekieno neverčiama atėjo prie Kristaus kojų atgailoti.
Kun. V. Liuima klausė: „Ar mes, turėdami laisvą valią, suvokiam savo veiksmus ir įvertinam save, ar dėl visų blogybių kaltinam Dievą?“ Pamokslininkas priminė Amerikoje susprogdintus dangoraižius ir žmonių klausimą: „Kur buvo Dievas, kad leido tokį dalyką?“ Dievo mes negalime kaltinti – viskas priklauso nuo mūsų pačių.
Kunigas pateikė pavyzdį: „Mirus dukrai pas kunigą atėjo supykusi motina ir paklausė: Kur buvo Dievas, kai mirė mano dukra? Kunigas jai atsakė, ten pat kur ir Didįjį Penktadienį, kai Kalvarijos kalne mirė Jo vienatinis Sūnus“.
Pamokslininkas kun. V. Liuima pažymėjo, kad šį kunigo atsakymą mes prisimintume ir turėtume visiems gyvenimo atvejams, prisimintume ir nekaltintume Dievo.
* * *
Kun. V. Liuima, paminėjęs gražų 25-erių kunigystės metų jubiliejų, darbuodamasis trijose parapijose bei aptarnaudamas koplyčias, spėja patalkinti ir gretimose parapijose ir visur yra laukiamas, gerbiamas ir branginamas. Jo ištartas žodis sėjantis meilę Dievui ir žmogui kelia širdį aukštyn, atgaivina žvarbstančią dvasią.
Atgal
.jpg)
