VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

09 15. Šventė Pidhircuose

Dr. Aldona Vasiliauskienė

2014 m. rugpjūčio 19 d. Pidhircuose (Lvovo sritis, Brodų rajonas) Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai Rytų (graikų) apeigų katalikų bazilijonų vienuolyno bažnyčioje (ukrainiečiai visas šventoves – katalikų ir stačiatikių – vadina tuo pačiu vardu – cerkve, straipsnyje mes vartosime žodį „bažnyčia“) vyko atlaidai. Bazilijonai – Rytų (graikų) apeigų katalikų vienuoliai.

Maldininkai pasipuošę gražiausiais siuviniais išsiuvinėtais drabužiais. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

 

Prieš šv. Mišias bažnyčios klebonas ir bazilijonų vienuolyno (Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino vienuolių bazilijonų trumpinys – OSBM) igumenas t. Viktoras (Vasylis Batygas) OSBM kalbėjo apie šių atlaidų dvigubą jubiliejų: prieš 320 m. Dievo Motinos su Kūdikėliu ikona pateko į Pidhircus, o prieš 260 metų – 1754 m. balandžio 7 d. – popiežiaus Benediktas XVI pašventino Verkiančios Dievo Motinos su Kūdikėliu ikonos karūnas, suteikdamas pilnus atlaidus. Apie tai liudija centriniame altoriuje, virš ikonos dekoratyviniuose rėmuose esantis įrašas aukso raidėmis. 1754 m. birželio 25 d. per Šv. Onufrijaus šventę Dievo Motinos su Kūdikėliu ikoną karūnavo Lvovo vyskupas Levas Šeptyckis. Kunigas t. Viktoras OSBM ir dabar registruoja pasakojimus apie patirtas malones bei stebuklus meldžiantis į Verkiančią Dievo Motiną su Kūdikėliu.

Glausta Pidhircų Verkiančios Dievo Motinos ikonos istorija

Apie šią stebuklingą ikoną istorikas Volodymyras Hiščinskis rengia knygą, kuri turėjo jau seniai pasirodyti, tačiau mokslininko kruopštumas ir atida vis dar neleidžia knygos atiduoti spaudai.

Šv. Mišių metu prie Pidhircų Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai Rytų (graikų) apeigų bazilijonų vienuolyno bažnyčios centrinio altoriaus. Iš kairės: t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM iš Vilniaus, t. Kornelijus (Viktoras Jaremachas) OSBM, ir parapijos klebonas, Pidhircų bazilijonų vienuolyno igumenas t. Viktoras (Vasylis Batygas) OSBM

Kun. t. Viktoras OSBM ir pačių Pidhircų (archeologinių kasinėjimų rezultatus), ir Stebuklingos ikonos istoriją žino geriau už daugelį istorikų. Istorija – jo mėgstamiausias ir hobi, ir laisvalaikio užsiėmimas. Jis pasakojo, kad Stebuklinga ikona į Pidhircus pateko iš už 7 kilometrų esančio Golubycų kaimo prieš 320 metų. Pagal nuo tų metų iš lūpų į lūpas perduodamus ir mūsų dienas pasiekusius pasakojamus Dievo Motina, pamačiusi, kad sunaikintas bazilijonų vienuolynas, pravirko. Ir nuo tada ikona laikoma stebuklinga.

Maldoje prie Stebuklingosios Dievo Motinos su Kūdikėliu ikonos suklupo tėvelis su dukrele

1715 m. ikonai buvo pagaminti apkaustai – metalo drabužiai, ir po 39 metų, kaip jau minėta, ikona buvo karūnuota.

1946 m. kovo mėnesį sovietinė valdžia likvidavo bazilijonų vienuolyną (įrengtas tuberkuliozinis dispanseris), o bažnyčia 1960 m. buvo uždaryta, tada pamaldos vykdavo slapta – pogrindyje. Pati bažnyčia buvo paversta dispanserio sandėliu, vėliau ir traktorių remonto dirbtuve. Koplyčioje buvo įrengta dyzelinė elektros stotis, pirmame varpinės aukšte – vonia, o antrame –apsigyveno medicinos personalas.

Stebuklingąją ikoną paslėpė ir išsaugojo vietos gyventojai – Mychailo Pigino giminė (M. Piginui mirus – jo dukra Sofija Giščinska).

Ukrainai tapus nepriklausoma suniokoti pastatai pamažu sugražinti vienuoliams bazilijonams ir pirmuoju šio vienuolyno igumenu buvo paskirtas kun. t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM, čia dirbęs iki paskyrimo į Vilnių. Pirmos šv. Mišios prie uždarų bažnyčios durų buvo aukotos 1989 m. gruodžio 24 d., o jau atgautoje bažnyčioje – 1990 m. sausio 7 d. (pagal senąjį bažnytinį kalendorių – Kalėdos).

1998–1999 m. restauruota stebuklinga Dievo Motinos su Kūdikėliu ikona.

T. Kornelijus (Viktoras Jaremachas) OSBM klauso išpažinties

2011 m. padaryta ikonos kopija (nutapyti tik Dievo Motinos ir Kūdikėlio veidai), kuri įvilkta į 1715 m. pagamintus apkaustus su uždėtomis karūnomis. Ši kopija stovi bažnyčioje ir norintys gali prie jos arti prieiti ir pagerbti.

Šv. Mišios

2014 m. rugpjūčio 19 d. Šv. Mišias Pidhircų Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai Rytų (graikų) apeigų katalikų bazilijonų vienuolyno bažnyčioje aukojo kunigai – vienuoliai bazilijonai: t. Kornelijus (Viktoras Jaremachas), pasakęs pamokslą, t. Pavlo (Petro Jachimecas) iš Vilniaus ir parapijos klebonas, bazilijonų vienuolyno igumenas t. Viktoras (Vasylis Batygas). Šv. Mišiose dalyvavo dirbantys Pidhircuose t. Vlasyj (Vasyl Fuc) OSBM ir br. Stepanas (Jurijus Dubanas) OSBM. Be jų atvyko svečiai: t. Matejus (Vitalijus Dziurbanas) OSBM iš Zoločivo, t. Jurijus Lisniovskis iš Jelyhovičių ir kunigas Andrijus Semeniukas iš Brodų (Lvovo sritis) bei gausybė tikinčiųjų: vietinių ir iš toliau atvykusių.

Giedojo Brodų Kristaus Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios choras (vadovė Olga Kovalčiuk, solistė Marijana Hnatiuk).

T. Kornelijaus OSBM pamokslas

Misijų vadovas t. Kornelijus OSBM pamokslo metu kalbėjo, kad atlaidai yra tam, kad kiekvienas krikščionis galėtų apvalyti savo širdį nuo nuodėmių ir ne tik apvalyti, bet ir pasiryžti dažnai priimti Švč. Sakramentą ir gauti dvasinių dovanų. Dvasinės dovanos dauginasi, plečiasi ir pasiekia visus.

Prie Stebuklingosios ikonos kopijos. Iš kairės: br. Stepanas (Jurijus Dubanas) OSBM,t. Viktoras (Vasylis Batygas) OSBM, t. Vlasijus (Vasylis Fucas) OSBM, t. Kornelijus (Viktoras Jaremachas) OSBM ir t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM

Šiandieną Ukrainoje sunki padėtis, - akcentavo pamokslininkas. Daugelis neturi galimybių, o kitiems nėra noro atvykti į atlaidus. Tad čia atvykusieji turime ypač karštai melstis už tuos, kurie kovoja ir kurie jau žuvo dėl Ukrainos laisvės, taigi ir mūsų visų laisvės.

Kristus Taboro kalne Atsimainė: šviesa palietė ne tik Jo širdį, bet pakeitė net drabužius ir mokiniams buvo taip gera nuo tos šviesos, kad nieko daugiau nebereikėjo – jie tokios laimės ieškojo, apie tokią svajojo. Apaštalus nušvietė Kristaus šviesa ir pasiūlius statyti palapines, pasigirdo balsas iš dangaus – Tai mano mylimasis Sūnus, klausykite Jo.

Jeigu mes tikime Kristų tik šiame gyvenime, esame patys nelaimingiausi, - sakė t. Kornelijus Jeremachas OSBM. Kristaus Atsimainė Taboro kalne, o tai labai svarbu, kad mes galvodami apie Kristaus Atsimainymą, žinotume, kad ir mes galime keisti savo gyvenimą. Mes negalime negirdėti, aplenkti ir išvengti šių dienų įvykių: vakar prie Bučačio apsivertė autobusas, žuvo 6 žmonės – ten ne karas, o žuvo, žuvo beprasmiškai dėl kažkieno neatidumo...

Šiandien daugelis eina mūsų ginti, nors žino, kad gali negrįžti. Ir mes neturime verkti, priekaištauti, o galvoti kokiai aukai už mus ėjo Kristus.

Renkamės maldai ne tik prašyti, bet ir klausyti, ką sako Evangelija. Turime Jo klausyti ir negalvoti, kad esame protingiausi, nes nežinome, kur einame ir ko siekiame. Tik tada, kai žinosime Kristaus kelią, klausysime Jo Žodžių ir gyvensime pagal Jo Žodžius, vykdysime Kristaus šventą valią – sulauksime širdies ramybės – teigė pamokslininkas.

Mes turime atverti širdis Evangelijai, kad ne mes nustatinėtume ir reguliuotume savo ir kitų gyvenimą, o klausytume Dievo Žodžio. Jei klausysime, nebūsime nusivylę, mūsų gyvenimas turės prasmę.

Kun. T. Kornelijus palinkėjo visiems nešti į namus Gerąją Naujieną ir klausyti Dievo Žodžio.

***

Stebino į tolimą Pidhircų Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai Graikų bazilijonų vienuolyno bažnyčią susirinkusiųjų tikinčiųjų, ypač jaunimo ir vaikų, gausa. Iki gražiai išsidėsčiusio kaimelio, vadinamo žemaisiais Pidhircais – jis matomas nuo kalno, kuriame įsikūręs vienuolynas ir bažnyčia – per 3 kilometrus, o nuo artimiausios autobusų stotelės – apie 2 km. – straipsnio autorei ne kartą teko jį įveikti: kelias neilgas, tačiau kylant į kalną, rodos, ženkliai prailgėja.

Stebino ir tai, kad atvykę į atlaidus pasipuošę ukrainietiškais ornamentais išsiuvinėtais baltiniais (vyrai ir jaunuoliai), o mergaitės, merginos ir moterys – palaidinėmis ir sijonais. Matėsi, kaip mažos mergytės džiaugiasi ir gėrisi savo drabužėliais: viena kitai rodo savo siuvinėjimus. Tačiau reikia pastebėti, kad šv. Mišių metu (jos Rytų apeigomis ženkliai ilgesnės, be to tą dieną vyko atlaidai, tai dar prailgino Mišių laiką) vaikai, net ir maži, buvo kantrūs ir ramūs: nebėgiojo ir nerėkavo. Kai kurie, išvargę nuo ilgo stovėjimo, sėdosi ant grindų, ir tarsi kalbėjo savo maldeles, kiti mažiukai ramiai snaudė...

Susitikimai

Po šv. Mišių žmonės dar ilgai nesiskirstė: kiekvienas norėjo tyliame susikaupime pasimelsti prie Stebuklingosios ikonos: turėjo už ką dėkoti, ko prašyti...

O šventoriuje džiaugėsi sutikę senai matytus, iš tolesnių vietų atvykusius, turėjo apie ką pasikalbėti – visus jaudino įvykiai Kryme bei Rytinėje Ukrainos dalyje... Dėmesio centre, kaip ir visuomet buvo svečias iš Vilniaus – t. Pavlo Jachimecas, nors nuo jo darbo laiko Pidhircuose praėjo daugiau kaip 20 metų, tačiau vyresnieji puikiai prisimena, jam labai dėkingi ir kiekvienas kviečia nors trumpai minutėlei užsukti pas jį į namus...

Pirmasis igumenas atgautame Pidhircų vienuolyne – t. Pavlo OSBM

T. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM, nuo 1990 m. pradžios, kaip jau minėta, – pirmasis igumenas sugrąžinus tikintiesiems bažnyčią. Vienuolynas sugrąžintas jau dirbant kitam igumenui.

Būsimasis vienuolis ir kunigas gimė 1961 m. birželio 1 d. Starjavos kaime Mostyskio raj. (Lvovo sritis) Rytų apeigų katalikų Ivano (1913–1996) ir Praskiepijos (1924–1991) Jachimecų šeimoje. Jis buvo ketvirtas vaikas šeimoje pakrikštytas Petro vardu. Be jo šeimoje augo Stepanas (gimęs 1955 m.), Anna (1957–2014), Volodymyras (g. 1959 m.) ir Marija (g. 1966 m.). Vaikai buvo auklėjami katalikiškai, visi bendravo su dvasininkais. Kadangi sovietmečiu Rytų apeigų Katalikų Bažnyčia Ukrainoje buvo žiauriai persekiojama, tad pamaldos vyko slapta ir privačiuose butuose. Tokio katalikiško auklėjimo rezultatas – du jaunesnieji vaikai Petras ir Marija pasirinko tarnybos Dievui ir žmonėms kelią. 1981 m. sausio 12 d. jauniausioji sesuo Marija įstojo į Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo seserų tarnaičių (graikų apeigų katalikų) kongregaciją (trumpinys SSMI), pasirinkdama vienuolinį Myroslavos vardą.

1976 m. Petro Jachimecas baigė Starjavos aštuonmetę mokyklą, Lvovo profesinėje mokykloje įgijo staliaus specialybę ir, pagal paskyrimą, dirbo Statybinių medžiagų gamykloje.

Tapęs kandidatu į vienuolius, 1980 m. rugsėjo 5 d. įstojo į Šv. Bazilijaus Didžiojo ordiną. Po metų įstojo į pogrindinę kunigų seminariją Lvove. 1983 m. spalio 9 d. davė pirmuosius, o 1988 m. sausio 12 d. – amžinuosius įžadus.

Iki 1989 m., kol Bažnyčia Ukrainoje buvo pogrindyje, dirbo Lvovo geležinkelio pašto skyriuje. Baigęs pogrindžio seminariją 1988 m. gruodžio 4 d. vyskupo Sofrono Dmyterko OSBM (1917 06 01–1942 05 14–1968 11 30–2008 11 05) buvo įšventintas į kunigus.

Bažnyčiai išėjus iš pogrindžio t. Pavlo Jachimecas 1989 m. buvo paskirtas į Zoločivo bazilijonų vienuolyno Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios ir Šv. Mikalojaus bažnyčios klebono pagalbininku, aptarnavo ir Monastyrok kaimelyje esančią bažnytėlę.

1990 m. sausio 7 d. (kaip jau minėta, Ukrainoje, pagal seną bažnytinį kalendorių – Kalėdos) pirmąsyk atvyko į Pidhircus ir aukojo šv. Mišias. Nuo tada ėmė aptarnauti ne tik Pidhircus, bet ir gretimų kaimų tikinčiuosius. Stengėsi, kad Pidhircuose kuo greičiau būtų sugrąžintas kadaise čia veikęs bazilijonų vienuolynas.

Parapijos tikintieji pasistengė, kad kun. P. Jachimecui OSBM išlaisvintų vieną tuberkuliozinio dispanserio kambarį II aukšte, kuriame jis galėtų gyventi. Iki tol t. Pavlo Jachimecas OSBM gyveno Zoločive ir į Pidhircus važinėdavo. Kartais nakvodavo Olios Kavelec name (čia turėjo kambarį) aukštutiniame Pidhircų kaime (nuo vienuolyno apie 2 km.), netoli nuo Pidhorecko pilies.

Oliai Kavelec mirus šiame name apsigyveno Olios sūnaus Jurijaus šeima su kuria t. Pavlo ir dabar palaiko draugiškus ryšius: Olios marti Lesia labai gražiai siuvinėja. Jos siuvinėtomis staltiesėmis bei rankšluosčiais puošiasi ir Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios koplyčia.

T. Pavlo pradėjo Pidhircų vienuolyno bažnyčios remontą, padarė nemaža darbų, bet Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino vadovybės buvo iškeltas į Lietuvą. Po jo igumenais dirbo tėvai vienuoliai bazilijonai: Damjan (Zinovijus Kastranas), Volodymyras Virsta (vėliau pasitraukęs iš vienuolyno), Stepanas (Ivanas Romanykas), Grigorijus (Vasylis Bardachas), Teodoras (Tarasas Pyliavskis), jau miręs Romanas Šelepko, Nazarijus (Mykola Lechas) ir šiuo metu dirbantis Viktoras (Vasylis Batygas).

Kavelecų giminės namas aukšutiniame Pidhircų kaime, kur t. Pavlo turėjo kambarį

T. Pavlo Jachimec OSBM Pidhircuose dirbo iki 1991 m. birželio 27 d., kol, kaip jau minėta, buvo paskirtas į Lietuvą. O liepos 6 d. Vilniuje Švč. Trejybės bažnyčioje jau aukojo pirmąsias šv. Mišias.

Dirbant t. Pavlo OSBM Vilniuje įsitvirtino Bazilijonų ordinas bei Graikų apeigų katalikų Bažnyčia. 1992 m. vasario 14 d. LR Vyriausybės potvarkiu Nr. 1966 p., kurį pasirašė Ministras Pirmininkas Gediminas Vagnorius, Lietuvoje oficialiai įregistruota Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino atstovybė ir jos veiklą palaimino kardinolas Vincentas Sladkevičius. 1999 m. birželio 8 d. bendruomenė buvo perregistruota į Graikų apeigų katalikų Bažnyčią. 

T. Pavlo Jachimecas OSBM ilgą laiką buvo Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino atstovybės, o nuo 2000 m. gruodžio 27 d. Šv. Juozapato Bazilijonų ordino Vilniaus vienuolyno igumenu ir Švč. Trejybės bažnyčios klebonu. Nuo 2013 m. balandžio 17 d. jam darbų kiek sumažėjo – vienuolis t. Pavlo Jachimec OSBM – užima tik Švč. Trejybės bažnyčios klebono pareigas.

Dar mokydamasis pogrindžio kunigų seminarijoje klierikas Jachimecas nuo 1987 m. pabaigos pradėjo važinėti į Lietuvą – tapo slaptu kurjeriu: į Ukrainą parveždavo ukrainiečių kalba išspausdintos religinės literatūros. Tik Apvaizdos dėka išvengė ne kartą „ant kulnų lipančių“ saugumiečių.

Pirmaisiais darbo metais Lietuvoje tėvas Pavlo OSBM susipažino su skulptoriumi Eduardu Podberiozkinu ir jo sukurtomis žmogaus dydžio Švč. Mergelės Marijos statulomis. Apie šias skulptūras jis pasakojo vienuoliams bazilijonams Ukrainoje. Vienuoliai susidomėjo ir prašė jų atvežti. Taigi ukrainiečių pageidavimu ir užsakymu daugiau kaip dešimt Švč. Mergelės Marijos statulų kun. P. Jachimecas OSBM savo transportu nuvežė į Červonogradą, Pidhircus, Bučiačį, Užkarpatę, Ulaškivcus, Krechivą ir kt. Krechive Švč. Mergelės Marijos statula pastatyta prie Šv. Jobo uolos, ten, kur iš uolos veržiasi stebuklingas šaltinis. Mažesnių Švč. Mergelės Marijos statulų nuvežta daugiau nei 20 – jų pageidavo ir vienuolynai, ir bažnyčios, ir tikintieji asmeniškai. Be to, kunigas iš Lietuvos į Ukrainą yra nuvežęs septynis iš plastiko bei betono pagamintus kryžius su Nukryžiuotu Kristumi, taip pat Aušros Vartų paveikslų. Vėliau kun. P. Jachimeco OSBM pavyzdžiu skulptūrų, kryžių bei paveikslų į Ukrainą yra nuvežę ir kiti. Taigi tėvo Pavlo OSBM dėka Ukrainoje skulptūromis tarsi įamžintas Lietuvos vardas.

Švč. Mergelės Marijos skulptūra, atvežta iš Lietuvos, kaip jau minėta, puošia ir Pidhircų bažnyčios šventorių.

Bendrystė prie vaišių stalo

Dvasininkai, choristai, iš toliau atvykusieji – visi buvo pakviesti vaišėms. Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios klebonas ir vienuolyno igumenas t. Viktoras OSBM kiekvienai atvykusiųjų grupelei skyrė dėmesio: juos pristatė, kvietė žodžiui.

T. Pavlo grožisi išsiuvinėta staltiese Dievo Stalui. Kairėje siuvinėtoja Lesia Kavelec, jos vyras Jurij Kavelec ir t. Pavlo Jachimecas. OSBM

Kalbėjo ir iš užsienio – Kanados – atvykusi šeima, pasakojo apie ukrainiečių kultūrinį bei religinį gyvenimą toli nuo tėvynės, pasakojo čia Pidhircuose patirtus įspūdžius, padovanojo vertingų knygų.

Švente džiaugėsi choristai – nors ne pirmąsyk atvyksta giedoti, bet kiekvieną sykį tiesiog atsidžiaugti puikia bažnyčios akustika.

Kalbėjo daug metų archeologiniams tyrinėjimams vadovaujantis Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto profesorius archeologas Michailas Filipčiukas. Jis tikisi, kad Pidhircų – Plisnesko vietovė greitu laiku taps žinoma, kaip ankstyviausioji valstybė Ukrainos teritorijoje, daug ankstesnė negu Kijevas.

Jau dešimtąjį kartą Pidhircuose besilankanti straipsnio autorė džiaugėsi, kad kaskart atvykus galima pamatyti kažką naujo, gražaus – spėriai vyksta įvairūs statybos darbai. Dr. A. Vasiliauskienė dėkojo choristams už tokias skambias giesmes, o ypač solistei Marijanai Hnatiuk, kurios jautrus melodingas balsas giliai suvirpino ne vieno širdį; kalbėjo, kad visa Lietuva palaiko ukrainiečius jų laisvės siekyje. Už Ukrainą meldžiamasi bažnyčiose, Marijos radijo laidose, tikintieji meldžiasi ir individualiai. Be to, telkiama ir įvairi materialinė pagalba. Dr. A. Vasiliauskienė perdavė linkėjimus nuo Vilniaus ukrainiečių bendrijos ir jos pirmininkės gydytojos Natalijos Šertvytienės. 

Atgal