VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

09 16. Kaip „Atnaujinti visa Kristuje“ pagal Palaimintąjį J. Matulaitį

Dainius A. Butautas, publicistas

Jau pačioje savo dvasinio Dienoraščio pradžioje ( 1910 m. spalio 15 d.) Palaimintasis Jurgis Matulaitis mini šį šūkį: „visa Kristuje atnaujinti ir atgaivinti“, ir toliau paaiškina, kad tai reiškia „ viską dėl Kristaus apimti, visa prie Kristaus pritraukti“. Kaip matyti, nors žmogiškas matmuo šiame veikime yra svarbus, bet Kristus yra pirmesnis. Ne veltui ir šv. Jonas Krikštytojas žvelgdamas į Kristų pripažino, kad „ jam skirta augti, o man- mažėti“ (Jn 3, 30), „ nes jis už mane pirmesnis“ ( Jn1,15).

Šio atnaujinimo ir atgaivinimo Kristuje darbus pradėti Palaimintasis taip pat kviečia pirmiau „ patiems gyvai persiimti Kristaus dvasia“. Iš to kyla antras, žmogiškasis matmuo, kad ne vieniems reikia imtis šio atnaujinimo darbo, bet „telkiant ir organizuojant aplink save geros valios žmones“. Ir tai įmanoma tik pirmiau patiems persiėmus gyvąja Kristaus dvasia. Tai yra, iš šio artumo su  Jėzumi ir kyla noras ne vienam brautis, bet telkti aplink esančius žmones. Todėl „ juo daugiau bus Dievo ir artimo meilės tarp jų, tuo kiekvienas bus karštesnis: kiekvienas tada neš aną ugnį, kuri kitus uždega“ (spalio 24 d.). Palaimintasis puikiai suprasdamas, kad pats vienas iš savęs nieko negali prašo: „ Viešpatie Jėzau, uždek mūsų širdis ta uolumo ugnimi. To Tavęs melsiu“ (spalio 15d.).

Tad šiame atnaujinimo Kristuje darbe galima išskirti tokias keturias dimensijas: pirma, persiėmus gyva Kristaus dvasia, antra, telkti žmones, trečia,  visko prašyti iš Viešpaties Jėzaus ir, ketvirta, visa tai uoliai atlikti. Kaip Palaimintasis Jurgis Matulaitis tai paliudijo visu savo gyvenimu: „ sudegti it žvakė ant Viešpaties altoriaus“,... ir sudegė... bei paliko neišdildomą įspūdį ir atminimą ateities kartoms, ypač mūsų kartai. Paliko, nes „ nesiderėjo su Viešpačiu Dievu, nesipriešino Jo valiai, nestatė kliūčių Jo malonei, tik drąsiai, noriai, veikiai viską apleisdavo, visko išsižadėdavo, jei ko Dievas iš jo pareikalaudavo, nesibijodavo viską dėl Dievo pašvęsti ir paaukoti“ (lapkričio 17 d.). Užtatai ir Dievas prie visko jį privedė. Kaip tuometinis popiežius šv. Jonas Paulius II švenčiant Lietuvos krikšto 600 metų sukaktį ir Arkivyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacijos proga (1987m. liepos 28 d.) pamokslo metu pasakė: „Neieškojo savęs. Nesiekė „išsaugoti savo gyvybę“. Priešingai, buvo pasirengęs ne vienu atveju “prarasti“ savo gyvybę. Ir kaip tik dėl to atsirado anoje gyvenimo pilnybėje, kurią žmogus gali patirti Kristuje. Sekdamas Kristų, vedė su savim ir kitus Evangelijos keliu, kuris yra vaisius ir padarinys Krikšto Kristuje“.

Čia būtina išskirti vieną Palaimintojo bruožą- jo žodžiai nesiskyrė nuo darbų, t.y. tikėjimą liudijo visu savo gyvenimu, kaip sakoma, buvo gyvu pamokslu. Kaip šv. Jonas Paulius II įvardijo: „Štai tiksliausias Arkivyskupo Jurgio gyvenimo bei pašaukimo nusakymas. Penkiasdešimt šešis metus jis dėjo pastangas būti vertas Kristaus. Ėmė tad savo kryžių, o kryžiai, kuriuos jis turėjo imti ir nešti, buvo daugeriopi. Ėmė jis šiuos kryžius ir sekė Kristų. Įvairiais atvejais buvo pasirengęs „prarasti savo gyvybę“ dėl Kristaus. Tai liudija jo darbai, jo žodžiai ir visa jo pastoracinė veikla“. 

Ši Palaimintojo savybė kilo iš jo gilaus vidujinio ryšio su Kristumi bei kartu buvo dinamiška, nes šis ryšys skatina tobulėti. „ Būkite tobuli, kaip ir Jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5,48). Šis dinamiškumas tobulėjimo link kilo iš minėto gilaus vidinio gyvenimo Kristuje. Kaip šv. Jonas Paulius II pripažino: „ visi šie pasiekti rezultatai kilo iš gilaus vidinio gyvenimo, kuris jį laikė nuolatinėje vienybėje su Dievu“. Ši vienybė skatino Arkivyskupą Jurgį Matulaitį „ pilnai atsiduoti Evangelijos skelbimui ir pastangoms vesti sielas į šventumą“. Palaimintasis  šį vidinį ryšį puikiai įvardino: „Dievas ir jo garbė tegu būna viduriu viso mano gyvenimo: ašimi, apie kurią suktųsi visos mano mintys, jausmai, norai ir darbai“ ( spalio 14d.) bei„ pirmiausia, žinoma, visada reikia rūpintis dvasiniu, vidiniu žmogaus ištobulinimu, kad jis būtų pagal Dievo širdį žmogus, kad galėtų ir kitiems būti dvasinio atgimimo ir gyvenimo versmė. Paskui reiktų stengtis tobulintis ir kituose reikalinguose dalykuose: ar tai mokslo, ar darbo, ar veikimo srityje,- kad būtų nors vienoje kokioje gyvenimo srityje Bažnyčiai ir visuomenei naudingas“. Šiuose Palaimintojo žodžiuose atsispindi, kad Arkivyskupui rūpėjo ir kasdieniai žmonių reikalai, kad šventumas pasiekiamas ir kiekvienam žmogui, kai jis savo kasdienius reikalus kildina iš to neįmanomai saldaus ryšio su Dievu, kaip kitoje Dienoraščio vietoje šį santykį įvardino. Todėl Palaimintasis Jurgis ir ragina:“ taigi, nereikėtų mums niekad gailėtis nei laiko, nei žmonių, nei skatiko tuos žmones, kuriuos mums Apvaizda siunčia, gerai išlavinti, išauklėti ir prie naudingo Bažnyčiai ir visuomenei darbo prirengti“ (lapkričio 17 d.). Kad tobulėjimas Palaimintajam nebuvo vien tušti žodžiai paliudija ir kitas jo mėnesiu ankstesnis įrašas: „ mūsų uždavinys turi būti: tobulintis ir tobulinti- tobulintis pačiam ir tobulinti kitus žmones bei darbus. Tobulintis pačiam dvasiniame gyvenime, pasirenkant tarp dvasinių praktikų ypač tas, kurios labiau priverčia žmogų sąmoningu antprigimtiniu gyvenimu gyventi, kaip antai: gryna, antgamtine intencija ( ji turi virsti įpročiu mūsų gyvenime), ypatinga ir bendra sąžinės sąskaita, meditacija, dvasinsi skaitymas, gerai, sąmoningai atliekama išpažintis ir pilna, su visu atvirumu atlikta ir bent kartą per mėnesį dvasiškajam tėvui padaryta mano dvasinio gyvenimo apyskaita“ (Spalio 17d.)

Akivaizdu, kad Palaimintojo gausi ir vaisinga veikla buvo nukreipta ne vien žemiškų ir todėl išnykstančių rezultatų siekimui, bet, pirmiausiai, sielų išganymui, visa kita buvo tik priedas prie to pagrindinio tikslo. „Dievo garbė ir sielų išganymas. Ar gali būti koks kitas tikslas aukštesnis ir kilnesnis už šitą tikslą? Kaip menka atrodo visa kita, palyginus su šiuo tikslu. Kuo verti net geriausi ir gražiausi žmonių siekimai prieš šitą tikslą? Taigi, ar neverta, ar neteisinga, kad mes tam tikslui visą savo gyvenimą- viską, ką tik turime: ir turtus, ir gabumus, ir pačią gyvybę pašvęstume visiškai?“ (spalio 14 d.).

Dėl šio kilnaus tikslo Arkivyskupas J. Matulaitis pajėgė nugalėti visokeriopus išbandymus. Todėl neveltui Šv. Jonas Paulius II minėtame beatifikacijos pamoksle pažymi: „ Brangūs broliai ir sesės lietuviai, šiandien Bažnyčia kreipiasi į jus Kristaus žodžiais Evangelijoje: „ Priimkite pranašą, kaip pranašą. Priimkite teisųjį, kaip teisųjį“ (Mt 10,41). Tai ir yra šios beatifikacijos šūkis Krikšto Jubiliejui. Šventuosius reikia priimti širdimi ir tikėjimu, kad jie parodytų mums kelią- kelią, kuris prasideda „pasinėrimu Kristuje“ per Krikštą“.

Kaip matyti, kelias į atnaujinimą ir atgaivinimą Kristuje, kelias į šventumą eina trejopu būdu: pirmiausia, kyla iš gilaus santykio su Dievu, antra, tobulinant save, t.y. iš darnaus santykio su savimi bei, trečia, padedant tobulėti šalia esantiems, t.y. iš gailestingumu ir teisingumu persmelkto santykio su artimu. Gal norėtum pabandyti ir tu?

Atgal