VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

04 02. Jono Pauliaus II misija tęsiasi

Dalia Tarailienė

Piligrimystės fondo vadovė

Nors žiema niekaip neužleidžia savo pozicijų pavasariui, vis tik - nori nenori - kovą, paskutinį žiemišką mėnesį, nuveja nuplėšti kalendoriaus lapeliai. Atsiverčia balandis.

Nejučiomis akys sustoja ties balandžio 2-ąja. Ir mintys, kaip nesuvaldomi paukščiai, nuskrenda į tas dienas prieš šešerius metus, kai visas pasaulis, sulaikęs kvėpavimą, skausmingai skaičiavo paskutines popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimo minutes. Žmogaus, tapusio savu ir pažįstamu kiekvienam iš mūsų. Ramybės ir taikos etalonu, stiprybės ir tylios kančios pavyzdžiu. Keistas jausmas tą naktį sukaustė daugelio, nors kiek pažinojusių šį Didįjį pasaulio žmogų, širdis. Prie jo karsto klaupėsi gilaus sielvarto prislėgti katalikai, lenkėsi reformuotos evangelikų bažnyčios nariai, pagarbiai atsisveikinimo giesmes giedojo ortodoksai, jausdami brolišką vieningumą, bet ne skirtumus, prie karsto stojo judaizmo ir islamo atstovai.

Kodėl gi popiežius Jonas Paulius II sulaukė tokio pripažinimo? Dievas nuo pirmųjų gyvenimo metų stiprino Jį negandų ir kovos akivaizdoje. Ypač parodė Jo, kenčiančio ir silpno žmogaus, galią. Taip Karolis Vojtyla nuėjo savo pasirinktu (o gal Dievo skirtu?) keliu iki galo... Net paskutinį simbolinį atsisveikinimo žodį popiežius išsakė, vėjui vartant Šventojo Rašto lapus...

Po metų pasaulis vėl rinkosi į šv.Petro aikštę prie tų trijų langų, pro kuriuos tiek metų sklido pakeitę pasaulį žodžiai. Vėl tūkstančių lūpos narstė įvairiakalbius rožinio karoliukus į vieną milžinišką širdžių maldą, skirtą Didžiajam popiežiui.

Į nakties dangų išskrido baltas balandis. Jis nardė tarp aukštų bazilikos bokštų. Jo siluetas ryškiai išsiskyrė juodame nakties danguje - tarp siauručio kaip blakstiena mėnulio ir tik ką patekėjusios žvaigždės. Po to atskrido dar vienas ir dar vienas balandis. Ši baltųjų paukščių trejybė dalyvavo kartu su visais iškilmingoje rožinio maldoje. Ir kiekvienas jautėme kažkokią ypatingą šios valandos prasmę. Visi suvokėme, kad mūsų popiežius Jonas Paulius II visada bus su mumis!

Praėjus šešeriems metams mintys vėl neša į Romą, į šv.Petro aikštę, kur taip jautriai buvo išgyventas atsisveikinimas su šventuoju Tėvu, kur taip nuoširdžiai ir giliai meldėmės pirmųjų mirties metinių naktį... Dabar laukia dar vienas susitikimas. Šį kartą Jonas Paulius II, pakilęs į altoriaus garbę, pradės tolimesnį ir jau amžinąjį darbą žmonijai, nešdamas užtarimą ir pagalbą, kaip palaimintasis.

Pabūkime šią dieną maldoje kartu. Pajauskime tą šiltą tėvišką žvilgsnį savo sielose. Juk Jis, Jonas Paulius II, mūsų neapleidžia!

Tuos, kurie turi ryžto išgyventi šį istorinį įvykį giliau, kviečiame vykti drauge į piligriminę kelionę, į Jono Pauliaus II beatifikacijos iškilmes. Išvykstame balandžio 27 d. iš Vilniaus. Po visų iškilmių parkeliaujam per Europą gegužės 6 d.

Tad teskamba Jono Pauliaus II pasakyti žodžiai: „...Jūs manot, kad pasaulyje nėra stebuklų... Turėkite drąsos, ryžkitės priimti paslaptį!“

Atgal