Religija
11 18. Lietuvių kunigų pagalba ukrainiečiams sovietmetyje: Panevėžio vyskupijos dvasininko liudijimai
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Sovietmetyje ateizmo plėtrai Lietuvoje, kaip ir kitose prievarta į Sovietų Sąjungą prijungtose šalyse, Bažnyčia tapo svarbiu priešu, su kuriuo reikėjo susidoroti. Tam imtasi įvairių priemonių: iš keturių (Vilniaus, Kauno, Vilkaviškio, Telšių) Lietuvoje veikusių Kunigų seminarijų palikta tik Kauno kunigų seminariją – tapusi tarpdiecezine kunigų seminarija Kaune. Tačiau priėmimo į šią seminariją skaičių nurodydavo sovietinė valdžia ir jis buvo vis mažinamas. Daugelis kunigų išvežti į Sibiro kalėjimus ar tremtį, vienuolynai uždaryti, draudžiamas bažnyčių remontas, o Bažnyčios ganytojai – vyskupai – vieni sušaudyti, kiti suimti ir nuteisti.
Šv. Mišios Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje. Iš kairės: apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis, Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas ukrainietis – vienuolis bazilijonas t. Pavlo Jachimecas, monsinjoras Juozapas Antanavičius ir Salamiesčio Šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebonas, Kupiškio vikaras kun. Justas Jasėnas. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
1947 m. pavasarį, suėmus Vilniaus arkivyskupą Mečislovą Reinį (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08), Lietuvoje liko tik vienas – Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas (1875 10 22–1902 03 22–1926 04 05–1958 01 03). Pastebėtina, kad Dievo tarnu paskelbtas M. Reinys nuteistas 8 metams kalėjimo, bausmę atlikti nusiųstas į Vladimiro (prie Kliazmos) centralą. Jį pasiekė 1948 m. pradžioje. Po kelių mėnesių į šį kalėjimą atvežtas ukrainietis studitų ordino archimandritas, jau paskelbtas palaimintuoju Klementijus Šeptyckis. Ir M. Reinys, ir K. Šeptyckis, neišbuvę bausmės laiko, mirė. Pakasti slapta, nakties metu, šalia kalėjimo esančiose Vladimiro miesto kapinėse (jos vadinamos ir Kniaz Vladimyr vardu), nežinomoje vietoje, kaip ir kiti šiame kalėjime nukankintieji šviesiausi įvairių tautų asmenys...
Nepaisant sovietijos pastangų sunaikinti Lietuvoje Bažnyčią – ji išsilaikė: vienuoliai pasitraukė į pogrindį, okupacinei valdžiai visai sumažinus jaunuolių, stojančių į seminariją skaičių, pradėjo veikti pogrindžio seminarija, pogrindyje buvo leidžiami įvairūs religiniai leidiniai ir svarbiausias – Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika, kuri įvairiais būdais pasiekdavo užsienį ir ten per lietuviškas radijo programas garsinama – taip žinios pasiekdavo visą Lietuvą, nes žmonės, nepaisant pristatytų įvairių trukdymo stočių, slapta klausė ir gebėjo išgirsti.
Nors ir atidžiai saugumo ar jų tarnų sekami Lietuviai kunigai „atsitiktinai“ susitikdami ar susiburdami švenčių (vardo dienos ar gimimo) proga vieni kitus palaikė, stiprino. Sužinoję apie tikinčiųjų padėtį Ukrainoje, skleidė žinias, buvo pasiruošę padėti šiai kenčiančiai tautai.
Lietuvoje dar yra liudininkų, bendravusių su ukrainiečiais dvasininkais ar padėjusių tapti kunigais.
Šiame straipsnyje pirmąsyk pateikiami Panevėžio vyskupijos Apaštalinio protonotaro Broniaus Antanaičio liudijimai, tikima bus paskata surasti ir kitose vyskupijose ukrainiečiams padėjusių kunigų ir užrašyti jų pasakojimus.
Apaštalinio protonotaro Broniaus Antanaičio pagalba ukrainiečių kunigams
Panevėžio vyskupijoje besidarbuojantis apaštalinis protonotaras jubiliatas Bronius Antanaitis prisimena sunkius pokario laikus. Jo brolis Zenonas Antanaitis (1909–1949) – partizanas. 1945 m. apie 100 partizanų buvo apsupti Dragonių miške prie Daukniūnų, tuomet žuvo per 70 jaunuolių. Zenonas atbėgęs į namus pasakojo, kad jis pabėgo pasinaudodamas ta apsupties grandimi, kurioje stovėjo kareivėliai ukrainiečiai – jie partizanams leido pasitraukti. Tad visi pagarbiai pradėjo kalbėti apie ukrainiečius kareivėlius... 1949 m. rugsėjo 29 d. partizanas Zenonas Antanaitis žuvo ir buvo numestas Smilgių miestelio aikštėje.
1948 m. spalio 31 d. įšventintas į kunigus Bronius Antanaitis dirbo įvairiose Panevėžio vyskupijos parapijose. Politinio atlydžio metu, 1955 m. rugpjūčio mėnesį buvo paskirtas vyskupo Kazimiero Paltaroko kancleriu, tad turėjo persikelti į Vilnių. Pamena, kad 1956 m. į Lietuvą iš lagerių pradėjus grįžti kunigams, į Vilniaus kuriją prisistatė du ukrainiečiai kunigai unitai, grįžę iš Sibiro: Jonas Kotiv ir Vladas Figolis. Pastarasis Insbruke buvo gavęs teologijos (filosofijos?) daktaro laipsnį.
Vysk. K. Paltarokas parašė raštus, kad jie gali aukoti Mišias. Ukrainiečiai važinėjo po Žemaitiją. Vyko ten, kur buvo pažįstamų, kartu buvusių Sibiro lageriuose, klausė išpažinčių. O apsigyveno Kaune – „Zuikinėje“ (Kauno Panemunės pusėje). Antrame aukšte turėjo kambarius: gal juos buvo nusipirkę, o gal tik nuomavo, protonotaras nebepamena...
Kun. Jonas Kotiv buvo linksmas – išdaigininkas, pasakojo dirbęs kurijoje pas Andriejų Šeptyckį. Jis palaidotas Kaune.
Apie Vladą Figolį protonotaras B. Antanaitis plačiau nežinąs, nes sovietų valdžia jį patį ištrėmė į Suvalkiją ir jis nebegalėjo kunigų ukrainiečių lankyti Kaune. Protonotaras džiaugiasi, kad ukrainiečiai vyskupo K. Paltaroko Lietuvoje buvo įteisinti kaip kunigai, o jis pats, būdamas kancleriu, kunigus unitus globojo.
Ukrainiečiai – Kauno kunigų seminarijos klerikai
Po kurio laiko kun. B. Antanaičiui leista sugrįžti į Panevėžio vyskupiją, tačiau buvo paskirtas į vyskupijos pakraštį, o 1974 m. – į Šeduvą, kur dirbo 20 metų.
Apie 1982 m. į Šeduvos kleboniją prisistatė ukrainietis jaunuolis – vairuotojas Petras Gubčakevičius, pasakęs, kad norįs stoti į seminariją, bet nemokąs lietuvių kalbos. Su juo atvyko dar du: Mykola ir Antonas. Matyt, tie kadaise kun. B. Antanaičio globoti kunigai unitai informavo, kad juo galima pasitikėti ir į jį kreiptis pagalbos.
Kun. B. Antanaitis P. Gubčakevičių įformino zakristijonu, o žmonės šį ukrainietį vadino „ruskeliu“. Petras buvo labai šeimyniškas: dirbdamas zakristijonu vaikams kepdavo blynus, visiems buvo draugiškas, norįs kiekvienam padėti. Šeduvos miestelyje sklido gandai, kad Petriukas, taip malonybiškai jį vadino, nueina prie Šventosios, ištiesia ranką ir ant jos sutupia paukščiukai.
Kitas ukrainietis – Mykola buvo nukreiptas į Žemaitiją, o Anton Zavalskyj – į Kaišiadorių vyskupiją.
Visi trys įstojo į tarpdiecezinė kunigų seminariją Kaune. Protonotaras B. Antanaitis Petrui Gubčakevičiui ne tik parašė Testimonium, bet ir nuvežė jį į seminariją. 1951 m. rugpjūčio 11 d. gimęs Petras amžiumi buvo vyriausias kurse. Visi trys ukrainiečiai 1988 m. gegužės 29 d. buvo įšventinti į kunigus.
Apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis kalba dr. Aldonos Vasiliauskienės monografijos „Vasilijaus Zinko studija“ „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ pristatymo metu Kupiškio r. savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Sėdi monografijos autorė dr. Aldona Vasiliauskienė.
Šeduvos klebonas kun. Bronius Antanaitis ukrainiečiui kunigui Petrui surengė primicijas. Protonotaras prisimena, kad iš Ukrainos buvo atvažiavusi kun. Petro motina ir teta. Paskui primicijoms į Ukrainą važiavo ir kun. B. Antanaitis. Jos vyko Baro rajone ir lenkų kalba.
Kun. Petras Gubčakevičius buvo paskirtas į Anykščius vikaru ir dirbo beveik penketą metų, talkindamas klebonui monsinjorui Albertui Juozapui Talačkai (1921 11 19–1947 06 29–1999 12 12), paskui išvyko į Ukrainą ir įstojo į vienuolyną. Tačiau atostogų metu ne kartą aplankęs Lietuvą: Anykščius bei protonotarą Bronių Antanaitį. Kun. Petras Gubčakevičius, kaip sako protonotaras, aukos žmogus, nuoširdus, pasirengęs patarnauti.
Mykola įšventintas į kunigus, išvažiavo į Ukrainą ir apie jį daugiau nežinoma.
Antonas Zavalskyj (gimęs 1959 m. rugpjūčio 6 d.) įšventintas į kunigus, buvo išvykęs į Ukrainą, bet po kurio laiko sugrįžo ir dabar darbuojasi Kaišiadorių vyskupijoje. Nuo 2009 m. jis yra Giedraičių Šv. Baltramiejaus parapijos vikaras.
Be abejo, buvo ir daugiau ukrainiečių Lietuvoje, siekusių tapti dvasininkais ir įšventintų į kunigus, tačiau tam reikalingas kuo greitesnis tyrimas. Jį galėtų padėti įgyvendinti ir „Lietuvos aido“ skaitytojai, užrašydami išgirstas žinias (bent jau savo parapijoje) apie lietuvių pagalbą talkinant kunigams ukrainiečiams ir parašant į „Lietuvos aidą“ arba straipsnio autorei (LT – 03221; Vilnius, Vivulskio 15-12).
Atgal
.jpg)
(1).png)
