Religija
01 20. Monsinjoro Juozapo Antanavičiaus kunigystės 60-metis (1 dalis)
Dr. Aldona Vasiliauskienė
2014 m. rugsėjo 21 d. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje buvo neįprasta šventė. Švęstas kunigystės 60-metis dviejų Panevėžio vyskupijos kunigų ir dviejų, atvykusių iš kitų vyskupijų. Į šventę savo bičiulius konfratrus bei tikinčiuosius sukvietė ilgametis Panevėžio katedros klebonas mons. Juozapas Antanavičius.
Juozapo Antanavičiaus kelias į kunigystę
Pašvitinyje (Pakruojo r.) Nikodemo (1880–1948) ir Liucijos Dabrikaitės (1899–1989) iš Domančių kaimo prie Pašvitinio šeimoje gimė keturi sūnus. Vyriausias sūnus Viktoras (1926–1944), artėjant sovietiniam frontui sėdo ant dviračio ir traukėsi į Vakarus. Dingo kelionėje. Labai gali būti, kad žuvo mūšyje prie Sedos. Gimus Viktorui po poros metu Nikodemas ir Liucija susilaukė dvynukų, kurie tik gimę mirė. Dar po dviejų metų, 1930 m. balandžio 18 d. taigi 4 metais jaunesnis negu Viktoras, gimė jaunylis – būsimasis monsinjoras Juozapas (sovietinės okupacijos pradžioje gimimo metai pakeisti į 1931 04 18, kad nereikėtų tarnauti sovietinėje armijoje).
Su garbingu kunigystės jubiliejumi monsinjorą Juozapą Antaanvičių sveikina Lietuvos Katalikių moterų sąjungos pirmininkė Dalia Batutienė (kairėje). Šalia jos Panevėžio katedros administratorius kun. Eugenijus Troickis. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Pašvitiny, gimus Juozapui, Antanavičiai gyveno 4 savaites. Paskui kėlėsi į Naisius, kur gyveno iki 1940 m. Iš Naisių persikėlė į netoli esančius Norkūnus, tada į Meškuičius ir čia praleido karą. Sudegė namai, kuriuose glaudėsi ir viskas, ką turėjo. Nebebuvo kur gyventi, tad persikėlė į Karvazų kaimą pas buvusį mokytoją Žuką. Sovietinei armijai užėmus butą, buvo išvaryti į „vazaunę“ (tai patalpa vežimams, rogėms, ūkio padargams, pakinktams ir pan. laikyti, ratinė), artėjo ruduo, teko ieškoti kur gyventi. Persikėlė į Lygumus, o tėvui mirus – į Pakruojį. Meškuičiuose Juozapas baigė 6 skyrius, o vokiečių laikais 1943–44 m. mokėsi Šiaulių gimnazijoje II klasėje. Po karo mokslus tęsė Pakruojo vidurinėje mokykloje, kurią baigė 1950 m.
Su dviem kun. Pranciškaus Masilionio SJ (1902 02 26–1929 09 15–1980 10 14) ir Pakruojo klebono Klemenso Gutausko (1915 11 28–1941 01 26–2002 08 19) parašytomis rekomendacijomis – Testimonium – stojo į Tarpdiecezinę Kunigų seminariją Kaune. Testimonium buvo rašomas tada, kai Pakruojyje mirė kunigas poetas Mikalojus Šeižys – Dagilėlis (1874 10 07–1898 05 31–1950 08 08), –labai svarbus mons. K. Gutausko gyvenime ir areštuotas prelatas Leopoldas Pratkelis (1912 06 05–1938 06 11–1983 01 07).
Monsinjorą Juozapą Antanavičių sveikina darželinukai
1954 m. rugsėjo 12 d. vyskupas Kazimieras Paltarokas įšventino į kunigus 17 –ka Tarpdiecezinės kunigų seminarijos Kaune klierikų. Klierikai buvo įšventinti į kunigus nebaigę mokslo (vietoj privalomo pilno 5 metų kurso, įšventinti po 4 metų studijų), kad juos suėmus ar paėmus į sovietinę kariuomenę, galėtų atlikti dvasines pareigas. Tuo metu iš 75 seminarijoje besimokiusių klierikų 27 buvo paimti į sovietinę kariuomenę.
Įšventinti į kunigus: Juozapas Antanavičius, Kostas Balsys, Petras Baltuška, Zigmas Gustainis, Antanas Jokūbauskas, Ignas Kavaliauskas, Romualdas Krikščiūnas (vyskupas), Jonas Labakojis, Jonas Laurusevičius, Juozas Masalskis, Vytautas Masys, Antanas Maskeliūnas, Algirdas Miškinis, Vincas Pinkevičius, Antanas Račkauskas, Juozas Šumskis (kapucinas), Juozas Tunaitis (vyskupas). Iš jų, be Panevėžio vyskupijoje besidarbuojančių mons. J. Antanavičiaus ir kan. Vytauto Masio (besigydančio Ariogaloje) Dievo vynuogyne darbuojasi Žiežmarių Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios altarista jubiliatas Vincas Pinkevičius, Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios altarista jubiliatas Ignas Kavaliauskas; nuo 2010 m. Marijampolės spec. globos namuose gyvenantys kunigai jubiliatas Zigmas Gustainis ir prel. Antanas Maskeliūnas.
Darbas parapijose
Monsinjoras dirbo Panevėžio Katedroje (vikaru, vėliau klebonu), Antašavoje, Upytėje, o nuo 2012 m. buvo paskirtas Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rezidentu. Kunigas užėmė ne tik vikaro, klebono pareigas, bet buvo paskirtas ir dekanu. Iš 60 metų kunigystės 36 metai dirbta sunkiais sovietinės okupacijos metais, kada kunigystė buvo pertraukta darbu autokompresorių gamykloje.
Vikaras Panevėžio katedroje
Kun. Juozapo pirmoji darbo vieta – vikaras Panevėžio katedroje. Į Panevėžio katedrą atvyko, kaip rašo savo užrašuose monsinjoras, rankose turėdamas šaukimą į Raudonąją Armiją, o prie širdies kišenėje – vyskupo K. Paltaroko skyrimą į Katedrą. 1954 m. lapkričio 16 d. kun. Juozapas Antanavičius parašė tokius posmus:
Atvykus į Katedrą
Ėjau susitaikęs prieš rudenio vėją
Lyg žemės ieškot pažadėtos ėjau.
Klevai jau be lapų prie kelio šlamėjo
Naktis ūkanota dejavo skaudžiau.
Ėjau lyg iš lizdo išguitas paukštelis...
Ar rasiu čia gūžtą, namų šilumos?..
Ir bokšto papėdėj pasibaigė kelias
Prie kojų Karaliaus parpuolus raudot.
Čia, Tavo Valdove, karalių Karaliau
Šios bėdinos žemės keleivis sustos.
Ar leisi man vaisių brandinti čia žalią
Ar leisi tarnaut Tau Tavuose namuos.
Tylėjo Karalius, tik jėgos stiprėjo
Ir silpna dvasia pasijuto drąsi.
Ištiesęs Jis ranką lyg rodė man kelią.
Ir eisiu, tariau, kur mane Tu šauki.
Aš silpnas, išvargintas žemės keleivis
Prie Viešpaties kojų galybės gavau.
Prieš vėją teplaukia ir burės, ir laivas
O irklai nestos susiūbavę daugiau.
Panevėžio katedroje kun. J. Antanavičius vikaru dirbo beveik 10 metų. Tuo metu Panevėžio katedros klebonu buvo prel. Antanas Kripaitis (1889 03 31–1914–1961 06 19). Po 10 metų darbo Katedroje, jam buvo pažadėta Šeduva. Kadangi jaunas kunigas nesutiko talkinti saugumui, iš jo buvo atimtas Kunigo darbo pažymėjimas, apšmeižtas laikraštyje. Likęs be darbo, turėjo kuo greičiau įsidarbinti, nes bedarbiai buvo vežami į kolūkius. Kun. Juozapas, Vykdomojo komiteto nukreipimu, įsidarbino Panevėžio autokompresorių gamykloje, kurioje dirbo aštuonis mėnesius. Taigi Bažnyčią sovietinė valdžia jam stengėsi pakeisti į gamyklą. Tačiau ir gamykloje kun. J. Antanavičius irgi nesitaikė saugumui. Po 8 mėnesių Kulto reikalų įgaliotinis tuometiniam kurijos kancleriui Juozui Frankai Vievyje (tuo metu vyskupijos kurija buvo Vievyje) pasakė: „Tą „didvyrį“ iš Panevėžio jau irgi galite skirti į parapiją“.
Panevėžio katedros šventoriuje prie Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno kapo. Iš kairės: Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas vicedekanas kun. Saulius Paliūnas, Kauno Kristaus Prisikėlimo (Žaliakalnio) parapijos kunigas dr. kan. Robertas Pukenis, Lietuvos Katalikių moterų sąjungos pirmininkė Dalia Batutienė, altarista jubiliatas Pranas Sabaliauskas OPS, mgsr. vikaras Dainius Matiukas
Buvo pasiūlyta Antašava ir Uliūnai. Kun. Juozapas pasirinko toliau nuo Panevėžio esančią Antašavos Šv. Hiacinto (Jackaus) parapiją. Čia dirbo aštuonerius metus. Antašavoje kun. J. Antanavičius pastatė kleboniją – namelį kunigams. Su apylinkės pirmininku Dluckiu ir parapijiečiais praplėtė kapines, pagilino kapinių šulinį, išdekoravo bažnyčią, padarė naujus suolus – „lomkas“.
1973 m. Panevėžio vyskupijos apaštališkuoju administratoriumi tapęs vysk. dr. Romualdas Krikščiūnas (1930 07 18–1954 09 12–1969 12 21–2010 11 02), įvertinęs kun. Juozapo Antanavičiaus statybinius gebėjimus paskyrė jį prokuratoriumi (žadėdamas vėliau paskirti kancleriu), pastatyti vyskupui gyvenamąjį namą, sutvarkyti kuriją. Kun. J. Antanavičius 1973–1974 m. laikinai ėjo kurijos kanclerio pareigas, tačiau kanclerio pareigoms skirti neleido Kulto reikalų įgaliotinis.
Po jubiliejinių šv. Mišių – vyskupo Jono Kaunecko dešinėje stovi mons. Juozapas Antanavičius
Kun. J. Antanavičius į savo slaptą knygelę parašė posmus, skirtus sovietinės valdžios pataikūnams.
Šnipui
Tokį vakarą ilsis kiekvienas
Nuramintas sapnų.
Kurgi tu, gęstant dienai,
Išeini iš namų?
Kur nueisi, kodėl tu sustoji
Ties langais?
Net benamis šuva tokią naktį
Niekur neis!
Gal tave į čionai atviliojo
Mieli žiburiai!?
Bet kodėl kiemo šuniui sulojus,
Tu baimingai dairais?
Tokį vakarą ilsis kiekvienas
Nuramintas sapnų...
O pabudus naujai darbo dienai
Gal pabusi ir tu...
Monsinjoras prisimena, kaip jis vyskupo J. Krikščiūno lengvojoje mašinoje „Pobieda“ iš Vievio parvežė visus visur blaškytus Panevėžio kurijos dokumentus ir kitą kurijos turtą.
Monsinjoras Juozapas Antanavičius Panevėžio katedros šventoriuje prie Dievo tarno kun. Alfonso Lipniūno kapo
Pastačius vyskupui namą ir įrengus namelį kurijai, Kulto reikalų įgaliotinis Kazimieras Tumėnas leido 1974 m. J. Antanavičių paskirti Panevėžio katedros klebonu ir Panevėžio dekanu. Šias pareigas J. Antanavičius ėjo 28 metus. Monsinjoras J. Antanavičius K. Tumėną, penkerius metus (1973–1978) užėmusį Kulto reikalų įgaliotinio pareigas prisimena kaip kultūringiausią iš visų įgaliotinių, kurio gerų norų daugelis kunigų nesuprato.
Monsinjoras Juozapas Antanavičius: įspūdžiai iš Truskaveco
Sovietinės okupacijos metu, nors ir atidžiai saugumo ar jų tarnų sekami lietuviai kunigai „atsitiktinai“ susitikdami ar susiburdami švenčių (vardo dienos ar gimimo) proga vieni kitus palaikė, stiprino. Sužinoję apie tikinčiųjų padėtį Ukrainoje, skleidė žinias, buvo pasiruošę padėti šiai kenčiančiai tautai.
Monsinjoras Juozapas Antanavičius prisimena, kad remontuojant Katedrą reikėjo susalinio aukso (padengti rėmus). Kadangi Lietuvoje jo nepakako, tad važiuodavo į Rusiją ar Ukrainą, ieškojo jo juvelyrinėse dirbtuvėse. Kun. J. Antanavičius, ne kartą važiavęs į Ukrainą, labiausiai susižavėjo Lvovu ir ten esančiomis Ličiakivskio kapinėmis – dar ir šiandieną tebesaugoja nuotraukas.
Monsinjoras Juozapas Antanavičius Panevėžio katedros šventoriuje prie paminklo Lietuvos kankiniams
Labiau pažino ukrainiečių gyvenimą gydydamasis Truskavece –dėl kepenų ir tulžies pūslės akmenų, gydytoja patarė gerti „Naftusę“ – tačiau šis mineralinis vanduo netransportuojamas, o geriamas vietoje. Būsimasis monsinjoras į Truskavecą vyko tik kartą ir ten gydėsi beveik mėnesį.
Truskavece apsigyveno N. B. Coltos – kunigo našlės, gyvenusios kartu su dukra, namelyje Vatutino gatvė Nr. 10. Greit susidraugavo su namo šeimininkėmis. Iš jų sužinojo apie skaudų ir žiaurų sovietinės valdžios susidorojimą su unitų kunigais. Nepaisant valdžios persekiojimų daugelis kunigų pasitraukė į pogrindį ir slapta lankėsi tikinčiųjų namuose. Jeigu KGB juos susekdavo – atimdavo taures ir visa, kas būtina teikiant religinius-dvasinius patarnavimus.
Tos moterys – šeimininkės greitai pranešė vietos katalikams ir kun. Juozapas Antanavičius kasdien aukodavo šv. Mišias, dalyvaujant keliems žmonėms. Kasdieną meldėsi ir seserys unitės (nepamena kokiai vienuolijai jos priklausė), kunigas pirmą kartą matė, kad seserys per pakylėjimą nesiklaupia, o žemai lenkiasi, ranka paliesdamos žemę.
Kun. J. Antanavičius daug sužinojo apie pogrindinę Ukrainos Rytų (graikų) apeigų Katalikų Bažnyčią. Jis stebėjosi buvusiu šių bažnyčių didumu ir tikinčiųjų kančiomis, prarandant savo bažnyčias. Tikintieji lietuviui kunigui parodė unitų bažnyčias, kuriose jau šeimininkavo ortodoksai (stačiatikiai), aplankė ir žiauriomis aplinkybėmis žuvusio kunigo Coltos kapą.
Monsinjoras Juozapas Antanavičius vadovauja šv. Mišių aukai Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje. Iš kairės: apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis, monsinjoras Juozapas Antanavičius, Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas ukrainietis – vienuolis bazilijonas t. Pavlo Jachimecas OSBM ir Salamiesčio Šv. Antano Paduviečio bažnyčios klebonas, Kupiškio vikaras kun. Justas Jasėnas
Monsinjoras turi išsaugojęs dar dviejų ukrainiečių, tuomet gyvenusių Truskavece, adresus: Josafato Fedoriko (Pervomaijskaja 13) ir Jaroslavo Fiodorovičiaus Malko (Lesės Ukrainkos 12).
Žinodamas ukrainiečių unitų padėtį, kunigo našlės ir dukros išgyvenimus, pasakojo apie tai sugrįžęs į Lietuvą broliams kunigams, ragino melstis, nes ir lietuviai išgyveno panašių dalykų: nuoskaudas, netektis, skausmą.
Monsinjoro veikla atgavus nepriklausomybę
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, mons. J. Antanavičius galėjo plačiai išskleisti dvasinę veiklą: kryžių, vėliavų šventinimai, pagalba kuriant katalikiškas mokyklas, kapeliono pareigos įvairiose organizacijose, leidybinė veikla, rūpestis kun. Alfonsu Lipniūnu (1905 03 12–1930 06 14–1945 03 28) ir jo palaikų perlaidojimas Panevėžio Katedros šventoriuje (1989 09 12), be to, įvairių statybų rūpesčiai ... pastatyta pirmoji bažnytinė salė Panevėžyje.
Iš Amerikos dainininko artisto, literato Kazimiero B. Kriaučiūno (1882 09 28 (n.s.10 10)–1970 12 02) sesers katalikų veikėjos Stefanijos Kriaučiūnaitės paveldėtą namą monsinjoras padovanojo Panevėžio katedrai – dabar čia klebonija.
Monsinjoras Juozapas Antanavičius dr. Aldonos Vasiliauskienės monografijos „Vasilijaus Zinko studija“ „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ pristatymo metu Kupiškio r. savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Iš dešinės sėdi protonotaras Bronius Antanaitis, mons. Juozapas Antanavičius ir kun. Justas Jasėnas
Savo lėšomis Panevėžio katedros šventoriuje pastatė Pietą Lietuvos kankiniams (autorius – skulptorius Algimantas Vytėnas) – pirmiausia Panevėžyje išžudytiems gydytojams, nes maketą pristačius parodoje, žmonės skulptūroje matė gydytojo našlę, pasilenkusią prie nužudyto vyro (kaip fotografo Jono Žitkaus (Žitkevičiaus, 1889 09 25–1975 02 20) darytoje nuotraukoje). J Žitkus – 1941 m. Panevėžyje bolševikų nužudytųjų gydytojų liudininkas.
Krikšto jubiliejui pastatė akmeninę taurę – parapijiečio dovanotą nuostabų lauko akmenį, 1993 m. – skulptūrą–koplytstulpį Šv. Tėvo atvykimui į Lietuvą atminti (autorius – tautodailininkas Vytautas Ulevičius).
Aštuonerius metus 2002–2010 metais buvo Upytės Šv. Karolio Boromiejaus parapijos klebonas. Dirbdamas Upytėje monsinjoras uždengė bažnyčios stogą, padarė naujus suolus – „lomkas“, išdekoravo bažnyčią, parapijai įgijo namą.
Po dviejų metų negalėjimo atlikti kunigo pareigų, 2012 m. buvo paskirtas Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios rezidentu, o nuo 2013 m. ir Šv. Juozapo globos namų kapelionu, kur ir dabar intensyviai darbuojasi.
Statybiniai darbai
Be minėtų bažnyčių, parapijinių namų remontų ir tvarkymų, pats didžiausias ir svarbiausias statinys – Šv. Juozapo globos namai. Šventojo Jono Pauliaus II apaštališkosios kelionės į Lietuvą metu (1993 m. rugsėjo 4–8 d.), kleb. J. Antanavičius tikėjosi, kad Popiežius pašventintų kertinį būsimųjų senelių namų akmenį... Kertinį akmenį pašventino Kelno kardinolas Joachimas Meisneris 1994 metais keliavęs Šv. Tėvo Jono Pauliaus II pėdomis.
Monsinjoras Juozapas Antanavičius (dešinėje) kalba dr. Aldonos Vasiliauskienės monografijos „Vasilijaus Zinko studija“ „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ pristatyme Kupiškio r. savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Iš kairės: Natalija Šertvytienė ir monografijos autorė dr. Aldona Vasiliauskienė
Pradėta senelių namų statyba užtruko 15 metų. Statybą vykdė katedra ir vyskupija, pastatydami senelių namus Panevėžio vyskupijai sukaupė didelį turtą. Dabar teigiama, kad Panevėžio Šv. Juozapo senelių globos namai – vieni geriausių Lietuvoje.
Dvasios vadovas, kapelionas
Monsinjoras, tada dar arkivyskupo Audriaus Juozo Bačkio skyrimu tapo pirmuoju atkurtos Lietuvos katalikių moterų draugijos dvasios vadu Ir šias pareigas ėjo 10 metų. Dalyvavo Pasaulio Katalikių Moterų Organizacijų Unijos „WUCWO“ trijuose suvažiavimuose: Kamberoje, Romoje ir Vašingtone-Arlinktone.
Nors oficialiai nebuvo paskirtas karo kapelionu, tačiau Panevėžyje kariškiams skaitė paskaitas. 10 metų dirbo Panevėžio policijos kapelionu (tai pirmasis nepriklausomybę atgavusios Lietuvos Panevėžio policijos kapelionas). Pirmasis tapo kapelionu ir 20 metų šias pareigas ėjo Lietuvos moterų kalėjime.
Itin plati veikla, besitęsianti ir šiandieną susieta su aklaisiais ir silpnaregiais. Monsinjoras Katalikiškojo Prano Daunio fondo akliesiems remti prezidentas. Dvasininkas kartu su šio fondo viceprezidentu Juozu Valentukevičiumi, daug talkinant daktarei Joanai Jautakienei kasmet organizuoja Lietuvos aklųjų katalikų maldos dienas. Šįmet vyko jau 21-oji tokia šventė.
Atgal
.jpg)
