VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

01 24. Monsinjoro Juozapo Antanavičiaus kunigystės 60-metis (Pabaiga)

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Apie aklųjų (Katalikiškojo Prano Daunio fondo) maldos dienas, vykusias Rumšiškėse ir mons. Juozapo Antanavičiaus veiklą rašyta „Lietuvos aide“ (2013. Birželio 19. Nr. 133, 134, 135. P. 4–5).

Monsinjoro iniciatyva 1989–1990 m.buvo įkurta Katechetinė mokykla, taip reikalinga tikybos mokytojams. Daug nuveikė įkuriant pirmą katalikišką vaikų darželį „Gintarėlis“. 1995 m. monsinjoras įkūrė neturtingiems vaikams valgyklėlę „Betliejus“, kuriai vadovavo 13 metų. Valgyklėlė be savivaldybės pagalbos maitindavo iki 70 vaikų.

Margaritos Rimkevičaitės technologinė mokykla

Itin svarbi monsinjoro veikla atkuriant katalikišką mergaičių žemės ūkio mokyklą, kuri nuo 2001 m. vadinasi „Margaritos Rimkevičaitės technologinė mokykla“.

1927 m. Švč.  Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacija (vyresnioji s. Margarita Rimkevičaitė) Panevėžyje atidarė Mergaičių vidurinę amatų ruošos mokyklą, kuri iki sovietinės okupacijos labai išsiplėtė ne tik mokinių skaičiumi bet ir ruošiamomis specialybėmis. Okupavus Lietuvą katalikiška mokykla buvo uždaryta, tad pasikeitė jos profilis, keitėsi ir pavadinimai, kol 1989 m.  ji buvo pavadinta Panevėžio kaimo statybos mokykla ir buvo pavaldi Žemės ūkio ministerijai.

Monsinjoras Juozapas Antanavičius (sėdi antras ir kairės) susitikimo su katalikais piligrimais iš Rusijos metu Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje prie stebuklingu laikomo Švč. Mergelės Marijos altoriaus ir  paveikslo

Lietuvai atgavus nepriklausomybę Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių kongregacijos Lietuvos provincijos vyresnioji Valerija Gailevičiūtė parašė pareiškimą dėl mokyklos atkūrimo. Tačiau į šį pastatą jau tiesė rankas menonitai. Mons. J. Antanavičiaus dėka spėta suskubti. Jis pasakojo apie didžiulį darbą, kurį nuveikė Žemės ūkio ministerijos darbuotojas Kazėnas,  tarpininkaudamas tarp Žemės ūkio ministerijos Mokslo ir  mokymo departamento direktoriaus Leono Milčiaus ir mons. Juozapo Antanavičiaus. Šios veiklos rezultatas – perdavimo  aktas, kurį Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Mokslo ir  mokymo departamento direktorius Leonas Milčius patvirtino 1990 m. gruodžio 14 d. Kadangi šia aktas labai svarbus ir mokyklos istorijai ir mons. Juozapo Antanavičiaus veiklai jį perteiksime:

„Panevėžio Žemės ūkio ir hidromelioracijos mokymo specialistų rengimo komplekso perdavimo aktas.

 

Vadovaujantis LTSR AT 1990 m. vasario 14 d. įstatymu Nr. XI-3697 „Dėl maldos namų bei kitų pastatų grąžinimo religinėms bendruomenėms vykdant Religijų Reikalų Tarybos prie Lietuvos Respublikos Ministrų Tarybos 1990 05 18 d. nurodymą, (rašto Nr. 199) komisija, sudėtyje Panevėžio žemės ūkio ir hidromelioracijos mokymo mokyklos direktoriaus P. Mažuolio, pirmojo direktoriaus pavadotojo mokymui V. Tamelio ir vyr. buhalterės M. Jasiukaitienės, dalyvaujant Panevėžio Vyskupijos Apaštaliniam administratoriui vyskupui J. Preikšui, kurijos kancleriui J. Juodeliui ir Panevėžio Katedros klebonui, Panevėžio dekanato dekanui J. Antanavičiui, nuo 1991 01 01 perduoda  iš mokyklos balanso Panevėžio vyskupijos kurijai priklausančiame žemės sklype esantį Panevėžio Žemės ūkio ir hidromelioracijos mokyklų specialistų rengimo kompleksą (Panevėžys, Pilėnų 18–20)“.

Toliau akte išvardijami visi pastatai, jų paskirtis, skaičius ir sąmatinė vertė. Tarp pastatų nurodyti rūmai ir dirbtuvės, bendrabutis, šaudykla, automašinų garažas su gamybinio mokymo korpusu, sandėlis ir stadionas. Bendra balansinė vertė 1 103 494 rub.

Yra perdavusiųjų komisijos narių (P. Mažuolio, V. Tamelio ir  M. Jasiukaitienės) ir priėmusiųjų (vysk J. Preikšas, J. Juodelis ir J. Antanavičius) parašai ir du atspaudai: mokyklos ir kurijos.

Leidybinė veikla, fotografija.

Su minėtu Prano Daunio fondu išleido Prano Daunio raštus, dvi maldaknyges: „Tau padėsiu melstis“ (Eucharistinio kongreso Kaune progai) ir  maldaknyges silpnaregiams „Viešpatie, aš regiu“   (2 laidas).

Išleido tris „Katekizmo“ laidas – tai pataisytas vyskupo Kazimiero Paltaroko leidinys (jubiliejinis).

Kartu su R. Gasparaityte parašė ir 1995 m. išleido knygą „Kunigas Alfonsas Lipniūnas“ (Vilnius, 88 p.).

Būtina paminėti monsinjoro pomėgį fotografuoti. Monsinjoro namuose fotografijų kalnai stalčiuose, albumuose, vokuose... Monsinjoras fotografuoja visur, kur tik lankosi: kelionėse, susitikimuose, renginiuose. O paskui ne vienas būna maloniai nustebintas sulaukęs stambaus voko – monsinjoro dovanos – kuriame daugybė nuotraukų, o tarp jų pamato ir savo atvaizdą.

2013 m. Likėnuose, atidarant Biuvetę „Vilties angelas“, Respublikinės Panevėžio ligoninės direktoriaus Ivano Dorošo paprašytas, monsinjoras surengė fotoparodą, skirtą gamtai, kuria gėrėjosi visi atvykusieji į šventę.

Kaip monsinjoras sako, ne visiems patiko jo darbai, susilaukė ne tik priekaištų, bet ir tylios ignoracijos. Tačiau monsinjoras vis nerimsta, nepaisant sveikatos dalyvaudamas renginiuose stengiasi suteikti žmonėms džiaugsmo, apgailestauja ne viską bespėdamas atlikti. Savo troškimus – ateities darbų planus išreiškia posmais:

Neprieruoša

Daug dirvonų neartų!

Neišdžiuvusi dirva,

Neišaušusi diena

Ir pavasario nėra.

 

Daug supainiotų minčių

Jų atmegzti negaliu,

O save vis raminu –

Bus dar daug darbams dienų!

 

Daug neįveiktų planų

Ne dienos ir ne dviejų

O vis, rodos, neskubu

Kai tvirtai keliu einu.

 

Kai šešėlius pajuntu

Vakarinių debesų,

Lyg kas primena – girdžiu

“Kad nebūtų pervėlu!”

Jubiliejinės šv. Mišios

Panevėžio katedroje vykusiose šv. Mišiose dalyvavo JE vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, pažymėdamas, kad iš  prieš 60 metų įšventintų 17 –kos kunigų išlikę 6, o šventėje dalyvauja net keturi. 60 metų tarnystės Dievui ir žmonėms laikmetis – įvairių išbandymų laikas. Gaila, kad jauni kunigai palieka šią tarnystę, apie kurią su pasimėgavimu rašo žiniasklaida. Tačiau metusieji kunigystę sudaro tik 2 proc. visų kunigų, o išsiskiriančios šeimos – net 60 proc.

Šv. Mišių aukai vadovavo JE vyskupas emeritas Jonas Kauneckas ir 9 kunigai. Meldėsi  4 jubiliatai: mons. Juozapas Antanavičius, kan. Vytautas Masys, Žiežmarių Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios altarista jubiliatas Vincas Pinkevičius ir Onuškio Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios altarista jubiliatas Ignas Kavaliauskas, Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedros altarista Apaštalinis protonotaras jubiliatas Bronius Antanaitis,  Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijos adm. kan.  Povilas Miškinis, Panevėžio Karaliaus Katedros adm. Eugenijus Troickis, Kuršėnų Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas  vicedekanas kun. Saulius Paliūnas, Kauno Kristaus Prisikėlimo (Žaliakalnio) parapijos kunigas dr. kan. Robertas Pukenis.

Šv. Mišių metu giedojo Katedros sumos choras (vadovas Antanas Šauklys). Pamokslą pasakė mons. jubiliatas Juozapas Antanavičius.

Mintys iš mons. J. Antanavičiaus pamokslo

Monsinjoras prisiminė, kaip prieš 60 metų Kūčių vakare pirmąsyk atsisėdo šioje katedroje į klausyklą netoli durų ir ten sėdėjo beveik 10 metų. Prisiminė ir taip greit prabėgusį laiką, ir dabar, kai į „sakyklą įsiristi jau daug sunkiau“.

Kalbėjo apie darbą fabrike, Antašavos parapijoje, vėl grįžimą į Katedrą. O ji buvo tamsi ir liūdna, aplink buvo daug purvo ir medžių. Tad jie buvo pjaunami, tiesiami šventoriuje takai, pastatyta pirmoji salė ir pagaliau – Šv. Juozapo senelių globos namai. Monsinjoras akcentavo, kad toks pasigyrimas – tai padėka visiems, nes be jūsų, jūsų aukos, užsienio lietuvių ir įvairių užsienio parapijų pagalbos nieko nebūtų buvę. „Kai stačiau senelių namus, 15-metų atsibusdavau su mintimi: kur gauti pinigų? O vienas statybininkų pasakė: „Durnius esi! Kam statai, jei neturi pinigų?!“ Dabar, ten gyvena seneliai, šviesiais veidais ir tai vieni geriausių senelių globos namų visoje Lietuvoje, tačiau tai – tik jūsų dėka!“  Monsinjoras prisiminė, kad vyskupas K. Paltarokas, šventinimų metu verkė, nes iš vakaro į sovietinę kariuomenę buvo paimti 27 klierikai, žinojo, kas gali laukti ir jų, tad paankstino šventimus... Primicijos vyko Pakruojo Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, kartu su Juozu Šumskiu. „Pakruojo miestelis, - kalbėjo monsinjoras, - buvo apsuptas milicijos, kad niekas neįvažiuotų ir nedalyvautų primicijinėse šv. Mišiose. O primicijiniame „baliuje“ sėdėjo tuomet dar kan. Kazimieras Dulksnys (1910 02 09–1935 06 15–2001 12 09), Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios administratorius, Pakruojo parapijos kunigas Pranas Raščius, mama ir pusseserė... Tad ir tuo metu, ir vėliau sovietmetyje reikėjo ištikimybės Dievui ir Bažnyčiai. Tuos sunkius laikus padėjo ištverti meilė tikėjimui... net ir vėliau, kai buvau pažemintas, meilė Dievui neleido palūžti!“

Baigdamas pamokslą monsinjoras dėkojo J. E. Vyskupui emeritui Jonui Kauneckui už vadovavimą šv. Mišioms, kan. Vytautui Masiui ir kitiems kurso draugams, dalyvaujantiems šiose padėkos šv. Mišiose. Dėkojo visiems tikintiesiems ne tik už ankstesnę paramą, bet ir šiandieną gausai susirinkusiems ir už jų maldas. „Atsiprašau, jei ką papiktinau! Gerbkite senus papročius, kai kas paliesti aukštų technologijų ir išsimokslinimo nebesupranta, kas yra laisvė ir teisybė, todėl reikia būti glausčiau Dievo – tik jis mūsų ateitis! Mylėkite vieni kitus ir Dievą! Melsdamiesi prašykime laimingos mirties. Būkite laimingi, tegul Dievas jums padeda!“

Sveikinimai

Po šv. Mišių nusidriekė ilga sveikintojų eilė. Monsinjoras statė šią šventovę ir fiziškai, ir dvasiškai. Nepamirštam jūsų savo maldose, tegul Dievas visada jus laimina! - Panevėžio katedros vardu sveikino kun. Eugenijus Troickis.

Panevėžio miesto meras Vitalijus Satkevičius ir monsinjorą J. Antanavičių, ir kan V. Masį vadino savo mokytojais.

Panevėžio miesto savivaldybėsSlaugos ligoninės, Monsinjoro numylėti Lietuvos aklųjų sąjungos nariai iš Vilniaus, Panevėžio ir Pakruojo. Sąjungos vaikų poetė Karolina  Kazlauskienė paskyrė eilėraštį. Sveikino  Prano Daunio fondo, kitų organizacijų atstovai, seserys vienuolės, Carito ir Marijos legiono atstovės, Lietuvos katalikių moterų sąjungos buvusioji ir dabartinė pirmininkės.

Prie koplytstulpio Mečislovui Reiniui Skapiškyje. Iš kairės: monsinjoras Juozapas Antanavičius, t. Pavlo Jachimecas OSBM (Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas), t. Sergiejus Zujevas (Vladimiro Švč. Mergelės Marijos Rožinio Karalienės bažnyčios klebonas), kun. Albertas Kasperavičius (Subačiaus Švč. Trejybės bažnyčios klebonas), t. Vinkentijus Janyckis OSBM (Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios kunigas),  s. Dalia Liutkevičiūtė PAMI. Su monsinjoro J. Antanavičiaus dovanotais paveikslais stovi Elena ir Bronius Stuokai. Toliau stovi kun. Virgilijus Liuima (Papilio Nekaltosios Švč. Mergelės Marijos parapijos klebonas), kan. Stanislovas Krumpliauskas (Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas) ir dr. Aldona Vasiliauskienė

Tarp sveikinusiųjų – gausi šeima iš Ėriškių parapijos, Upytės parapijiečiai. Iš nužudytųjų partizanų krūvos ištrauktas, vos kvėpuojantis, daug kentėjęs partizanas su žmona. Sveikino naujasis Panevėžio Respublikinės ligoninės direktorius ukrainietis Ivanas Dorošas, monsinjoro krikštyti bei tuokti panevėžiečiai bei iš toliau atvykusieji.

Sveikinusieji kalbėjo apie jau senai besitęsiančią pažintį – draugystę ir bičiulystę, monsinjoro pamokslus, džiaugėsi, kad monsinjoras išlaikė orumą bei išmintį ir tai apvainikavo Šv. Juozapo globos namais. Sveikinusieji džiaugėsi prasmingais monsinjoro metais.

Panevėžio rajono tarybos narė, Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės direktorė Violeta Grigienė, įteikė šviestuvą, linkėdama kad jis nušviestų ilgus žiemos vakarus. Monsinjoras pajuokavo, kad labai prasmingi geri santykiai su palaikomojo gydymo ir slaugos ligonine, nes nežinia, kada teks ten pakliūti.

Dr. kan. Robertas Pukenis dėkojo monsinjorui, kad jis, remontuojant Barklainių koplyčią, padovanojo skardos stogui. Kanauninkas paskaitė savo eilių posmus, skirtus jubiliatams, choristai sveikinimą užbaigė padainuodami „Ilgiausių metų“.

Vysk. emeritas Jonas Kauneckas įteikdamas dovanėles monsinjorui ir kanauninkui sakė, kad jo paauglystės metais, jų, jaunų kunigų, dirbusių Panevėžyje ir Pasvalyje sakomi pamokslai visus stebino – jie kalbėjo laikotarpio aktualijomis, žodžiais, kurie prisibeldžia į žmonių širdis. Juk ir Popiežius Pranciškus ragina kunigus aiškinti nūdienos realijas, gyvenimiškus atsitikimus.

Padėkos žodį tarė ir jubiliatas kan. Vytautas Masys. Šventimų dieną, tik ką įšventintas į kunigus, jis buvo paimtas į sovietinę kariuomenę tarnauti Azerbaidžane. Medicinos sesuo paklausė, ką jis veiksiąs, kai atlikęs karinę tarnybą bus paleistas į namus. Kun. V. Masys atsakęs, kad dirbsiąs kunigu. Seselė nieko daugiau nebesakė. O po poros savaičių atėjo pranešimas, kad gali vykti namo. Jubiliatas nežino nei seselės vardo nei pavardės ir daugiau savo geradarės nematė. Kan. V. Masys prašė pasimelsti už ją ir visus, darančius gerus darbus.

Sveikinimai tęsėsi ir prie vaišių stalo monsinjoro Juozapo Antanavičiaus pastatytų Šv. Juozapo globos namų salėje.

Straipsnio autorė tapo liudininke, kad ir kitą dieną, į monsinjoro J. Antanavičiaus namus ėjo sveikintojai. Itin smagu buvo matyti atėjusius mažus vaikučius: tokių pedagogų, kurie moko gerbti vyresniuosius pavyzdys, liudija, kad monsinjoro sėta gėrio sėkla skleidžiasi gražiais žiedais.

Monsinjoro poezijos posmai

Monsinjoras Juozapas Antanavičius eiliuoti pradėjo mokykloje, rašė ir seminarijoje. Čia parašė apie 30 posmų, skirtų Kryžių kalnui.  Paprašytas parašė „Kantatą už taiką“, o dr. mons. Pranciškus Tamulevičius (1923 01 29–1947 07 09–2006 07 04) šiems posmams sukūrė muziką – seminaristai giedojo...  Parašė eiliuotą sveikinimą vysk. K. Paltaroko jubiliejui, bei sveikinimus daugeliui Seminarijos profesorių. Be to,  sveikinimus dar ir piešė. Monsinjoras  su šypsena prisimena, kad prof. prel. Pranas Kuraitis (1883 07 04–1907 01 05– 1964 12 18), gavęs sveikinimą, lėkė pas dailininką  scenografą Liudą Truikį  (1904–1987), pasiklausti, ar šis klierikas turi talentą. Išgirdęs teigiamą dailininko atsakymą, labai apsidžiaugė: profesorius mėgo ir troško, kad seminaristai kuo nors domėtųsi.

Eilėraščius Juozapas Antanavičius kūrė  ir baigęs seminariją. Tačiau sykį pajuto, kad jo poezija labai liūdna – reiškia, nereikalinga – ir nustojo rašyti. Žinojo apie ištremtus draugus, jų šeimas, matė apleistas sodybas, sugriautą ir mamos tėviškę, miestelių aikštėse išmėtytus kruvinus partizanus, didžiulę neteisybę – šie išgyvenimai ir gimdė „verkiančius“ posmus, - pasakoja monsinjoras. Tad nustojo rašyti.

Vėliau gimė atsitiktiniai posmai, leido lankstinukus bei skrajutes įvairioms religinėms šventėms parapijiečiams, ir juose spausdino savo kūrybos posmelį. Pastaruoju metu retsykiais ryžtasi ne tik prie atsiminimų prisėsti, bet ir surimuoti vieną-kitą posmą.

Straipsnio mintis užbaigsime lyrinės asmenybės – monsinjoro Juozapo Antanavičiaus – 2013 m. sukurtais jaudinančiai paprastais posmais motinai, kurios žvilgsnis ir malda jį ir šiandieną tebelydi:

Mamyte mieloji,

Pasakyk ko ieškojai?!

Ir ką mano širdyje

Radai...

 

Per sapnelį nūnai,

Tu gyva atėjai.

Nematei, kad sodely

Jurginai žydėjo.

 

Lapai medžių gelsvi,

O jazminai nuogi

Nejudėdami

Tyliai šlamėjo...

 

Kaip staiga atėjai

Taip tyliai išėjai

Gryčios durų senų

Nepravėrus...

Atgal