Religija
01 27. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje Mišios, skirtos Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-mečiui
Dr. Aldona Vasiliauskienė
2014-aisiais Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia (UGKC) iškilmingai minėjo 25-ąsias išėjimo iš pogrindžio metines. UGKC Ukrainoje ir kitose šalyse aukotos šv. Mišios, organizuotos mokslinės konferencijos, vyko koncertai. Iškilmingų renginių metu aktyviausiai pogrindyje veikusieji (pasauliečiai, dvasininkai, vienuoliai bei vienuolės) buvo apdovanoti specialiomis padėkomis, o Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino vadovybė Bažnyčios legalizacijos 25-mečiui paminėti pagamino specialius spalvingus medalius. Vienas jų Hošivo Kristaus Atsimainymo vienuolyne (Ivano Frankivsko sritis) 2014 m. lapkričio 23 d. buvo įteiktas straipsnio autorei.
Šv. Mikalojaus bažnyčioje meldžiasi ukrainiečiai. Iš kairės: Aleksandra Majsejenko, Marija Levčik, Lida Hurnaja, Jakaterina Varnelienė. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Lietuvoje UGKC išėjimo iš pogrindžio 25-metį paminėjo Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčia (ji aptarnauja tikinčius ukrainiečius) ir vienintelė lietuvių – Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia.
Gruodžio 26 d. į šv. Mišias Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčią rinkosi ne tik lietuviai, bet ir ukrainiečiai. Šv. Mišias aukojo parapijos klebonas kun. Aušvydas Belickas ir Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM (raidės OSBM – tai Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino arba jam priklausančių vienuolių bazilijonų trumpinys). Šv. Mišiose lietuvių ir ukrainiečių kalbomis melstasi už Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčią, minint 25-erius išėjimo iš pogrindžio metus, melstasi už ukrainiečius ir taiką Ukrainoje.
Šv. Mišių dalyviai
Mintys iš kun. Aušvydo Belicko pamokslo
Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas kun. Aušvydas Belickas pamokslo metu kalbėjo, kad jau antra diena švenčiame ir giedame giesmes gimusiam Kristui. Tačiau šventės baigsis, mes sugrįšime į kasdieninį pasaulį, kuriame pilna visokių reikalų, problemų ir kurie mus įtrauks į rutiną. Jis diktuos mums savo reikalavimus ir stengsis užvaldyti mūsų mintis, įtakoti mūsų elgesį ir gyvenimo būdą. Ar sugebėsime jam atsispirti ir likti ištikimi Kristui, kurio gimimą švenčiame?..
Šiandien Bažnyčia mini kankinį Steponą, kurio pavyzdys liudija stiprią kovą už žmogų. Stepono likimas rodo, kad Tiesa susilaukia pasipriešinimo. Mes irgi sulaukiame iššūkių, tad labai svarbu būti tvirtam savo įsitikinimuose, nepaisant ką kalba pasaulis, mes meldžiamės, kad Jėzus padėtų mus išlikti tvirtiems įsitikinimuose. Stepono pavyzdys liudija, kokia kaina kartais tenka mokėti už įsitikinimus. Jo mirtis moko ir mus pasisemti stiprybės ir gyventi pagal Kristaus mokymą.
Šv. Mišiose meldžiasi lietuviai ir ukrainiečiai
Šiandien minime svarbią datą – Ukrainos Graikų apeigų katalikų bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-metį. Ši Bažnyčia analogas šv. Stepono liudijimui. Sovietmečiu mes mažai žinojome apie Bažnyčią Ukrainoje, ypač UGKC, jos persekiojimą, okupacijos jungą. Aš pats baigiau pogrindžio kunigų seminariją ir mus kartu su vienu ukrainiečiu 1986 m. lapkričio 23 d. vyskupas Julijonas Steponavičius įšventino kunigais 6 val. ryte. Įšventinti į kunigus, kuo greičiau, kad niekas nesusektų, išvažinėjome savo keliais.
Iš ukrainiečio pasakojimų sužinojau apie Bažnyčios padėtį Ukrainoje. Džiaugiausi ukrainiečių dvasios stiprumu. Mūsų lietuvių seneliai ir tėvai bendravo su ukrainiečiais Sibiro lageriuose, dalyvavo ten vykusiuose sukilimuose. Ukrainiečiai patyrė didelių išbandymų – Holodomoro metu išnaikinta 10 milijonų – tai beveik trys Lietuvos.
Šv. Mišias aukoja parapijos klebonas kun. Aušvydas Belickas (kairėje) ir svečias ukrainietis – t. Pavlo Jachimec OSBM (dešinėje)
Sovietmečiu Graikų apeigų katalikų Bažnyčia Ukrainoje buvo griežtai persekiojama ir enkavedistai čia įgytą patirtį perkėlė į Lietuvą – susidorodami su partizanais.
Ukrainiečiai – tauta kankinė ir dabar pergyvena naujus išbandymus – jiems neleidžia ramiai gyventi kaimynai iš Rytų, trokšta pavergti.
Šv. Stepono diena – tai ženklas, kad būtume budrūs ir tvirti, mokėtume ne tik išpažinti, bet ir ginti tikėjimą.
Šiuo sunkiu Ukrainai metu visa Lietuva meldžiasi už ukrainiečius, teikia ir materialinę pagalbą.
O šiandieną mes ypač meldžiamės už Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčią, kuri jau 25-eri metai išėjusi iš pogrindžio, kad ji išsiskleistų savo darbais ir ją liudytų ir visiems būtų pavyzdys naujos jėgos, kad savo darbuose mes iš jų pasisemtume dvasios stiprybės.
Šventos Komunijos laukia ir lietuviai, ir ukrainiečiai
Po šv. Mišių Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas t. Pavlo Jachimec OSBM, kalbėjo apie UGKC, jos padėtį iki pseudosoboro (sinodo, susirinkimo) ir po jo, veiklą išėjus iš pogrindžio ir ryšius su Lietuva.
T. Pavlo supažindina su UGKC veikla
Antrojo Pasaulinio karo pradžioje Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia turėjo 2 387 parapijas ir 3, 6 milijonus tikinčiųjų; 2 352 dvasininkų, 31 vyrų ir 121 moterų vienuolynus ir vienuolinius namus. Bažnyčios globojama veikė Dvasinė akademija, trys seminarijos, kuriose mokėsi 480 studentų.
Nepasisekus bandymui jėga vyskupus jėga priversti atsisakyti vienybės su Popiežiumi, Roma, tarybų valdžia, grasindama mirtimi 1946 m. kovo 9–10 dienomis Švento Juro Sobore t. y. Vakarų Ukrainos bažnyčios dvasinėje širdyje, sukvietė 216 dvasininkų, kur vyko taip vadinamas „Lvovo Sinodas“ (vertinamas kaip pseudosoboras). Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia prievarta buvo įjungta į Rusijos Stačiatikių Cerkvę.
Baudžiamieji organai suėmė ir į darbo lagerius išvežė šimtus dvasininkų, vienuolių ne tik vyrų, bet ir moterų, o taip pat tikinčiųjų pasauliečių dažnai su šeimomis, vaikais.
Vilniaus Švč. Trejybės graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas t. Pavlo Jachimec OSBM (kairėje) Šv. Mikalojaus parapijos klebonui kun. Aušvydui Belickui (dešinėje) įtekė padėką
53 metus, t. y. 1946 ir 1989 metų laikotarpyje Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia buvo labiausiai uždrausta Bažnyčia pasaulyje. Tuo pačiu ji tapo didžiausia struktūriniu požiūriu opozicine sistema visoje TSRS.
Nepaisydama žiaurių persekiojimų UGKC, dėka kruopščiai parengtos slaptų seminarijų, slaptų vienuolijų, parapijų bei jaunimo grupių veiklos, tęsė savo veiklą pogrindyje iki pat legalizacijos, t. y 1989 m. gruodžio 1 d.
Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia dalyvavo itin svarbiuose istoriniuose įvykiuose ir kovojant už UGKC laisvę – legalizaciją – išskirtinas itin svarbus veiksnys: kreipimasis į Romos Popiežių. 1987 m. rugpjūčio 4 d. vyskupai Pavlo Vasilikas ir Ivanas Semedija, 20 dvasininkų, vyrų bei moterų vienuolių, 174 tikintieji kreipėsi į Šventąjį Tėvą Joną Paulių II dėl išėjimo iš pogrindžio ir UGKC legalizacijos.
Per labai trumpą laiką Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia sugebėjo atstatyti dvasinius švietimo centrus, kur būtų rengiami dvasininkai, mokomos katechetės bei pasauliečiai. Per du dešimtmečius Bažnyčia ne tik atgaivino savo struktūras, bet jas ir atstatė, sukūrė naujas, pakeldama į žymiai aukštesnį lygį, atitinkantį laikmetį.
Šios veiklos aukščiausia išraiška atsispindi trijuose nuosekliai brandintuose veiksniuose, kurių aukščiausia išraiška – Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II atvykimas į Ukrainą;
Ukrainiečių kankinių paskelbimas palaimintaisiais;
Galiausiai –Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios centro sugrąžinimas iš Lvovo į Kijevą ir Kristaus Prisikėlimo Patriarchalinio Soboro Kijeve pašventinimas 2013 metais.
Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčia šiandieną yra trečia tarp kitų religinių konfesijų:
1,5 milijono tikinčiųjų (14,1 procento), beveik 3400 parapijų, 11 vyrų ir 18 moterų ordinų, kongregacijų ir vienuolijų. Daugiausia Vakarų Ukrainoje. Dera priminti, kad Ukrainoje yra penkios pagrindinės Bažnyčios: trys stačiatikių (priklauso Kijevo ar Maskvos patriarchatams, yra ir autokefalinė cerkvė) ir dvi katalikų (Graikų apeigų ir Lotynų apeigų).
Gruodžio 10 d. Kijevo Kristaus Prisikėlimo Patriarchaliniame Sobore paminėtas Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios išėjimo iš pogrindžio 25-metis.
Štai ką apie šią šventę, meldžiantis už gėrio pergalę Ukrainoje, už prieš 25-erius metus pasiektą Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios laisvę, Patriarchaliniame Kristaus Prisikėlimo Sobore Kijeve pasakė Popiežiaus pasiuntinys, Vienos arkivyskupas Kristupas Šenbornas
Vienos arkivyskupo Kristupo Šenborno mintys: „Man buvo didelė garbė susitikti su Visos Ukrainos Bažnyčių ir religinių organizacijų atstovais. Aš giliai pergyvenau šį jausmą: kad vienybė čia gyva ir tai, kad aš niekada gyvenime to nepatyriau... Buvau giliai sujaudintas. Tai, kuo šiandien gyvena Ukraina turi tapti pavyzdžiu daugeliui šalių.
Ukrainos likimas liečia mus visus, kalbėjo kardinolas Kristupas Šenbornas. Viena kas mane labiausiai sujaudino šio vizito visų susitikimų metu – tai žmonių viltis. Stipri valia – daugiau nevergauti. Ir gilus tikėjimas, kad Viešpats Dievas jų nepamiršo. Nepamiršime ir mes jų – nes jų likimas liečia mus visus.
T. Pavlo OSBM, kreipdamasis į tikinčiuosius (lietuvius ir ukrainiečius) Šv. Mikalojaus bažnyčioje kalbėjo: „Brangieji Kristuje!
Mūsų apeigose antrąją Šventųjų Kalėdų dieną, t. y. šiandieną, mes švenčiame Šventos Šeimos dieną, šv. Steponą minėsime rytoj.
Jo Ekscelencija Sviatoslavas Vyriausias Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčios arkivyskupas, emigrantų dienos proga pasakė svarbius žodžius.
UGKC Vyriausiojo arkivyskupo Sviatoslavo Ševčiuko mintys.
Bažnyčios simboliu visada buvo ir liekasi Šventoji šeima, kuri buvo priversta emigruoti dėl tuometinių politinių vadovų ambicijų, kurie Mesijuje, atėjusiame į žemę gelbėti žmonių, matė sau konkurentą
Ir iki dabar žmonės dėl savimeilės ar įvairių viršininkų – valdžios savivalės palieka savo namus, savo gimtąją žemę ieškodami geresnės dalios.
Bet ir už tūkstančio kilometrų, toli nuo savo gimtųjų namų, tolimuose kraštuose, žmones visada gelbėjo ir gelbsti tikėjimas.
Kur mes bebūtume – su mumis Dievas.
Apie tai giedame Kūčių vakare laukdami Kristaus „Su mumis Dievas, susipraskite tautos ir pakluskite Dievui“
Su mumis Dievas, kuriam nieko nėra negalimo, kuris su Meile mus veda ir užpildo mūsų gyvenimus.
Todėl noriu padėkoti visiems geradariams, ypač užsienyje už didžiulę dvasinę ir materialinę pagalbą. Ypač padėkoti mūsų kariams, ginantiems taiką ir ramybę ne tik Ukrainoje, bet ir visoje Europoje“.
Tėvas Pavlo OSBM priminė, kad 2013 m. Kijeve, pašventinat Kristaus Prisikėlimo Patriarchalinį Soborą Jo ekscelencija Vyriausiasis arkivyskupas Sviatoslavas dėkojo kardinolui Audriui Juozui Bačkiui už tai, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje sovietmečiu labai padėjo Ukrainai – Ukrainos Graikų apeigų Katalikų Bažnyčiai
Aš vienas tų, kurie gali tai paliudyti.
T. Pavlo OSBM liudijimas
T. Pavlo Jachimec OSBM 1988 m. taigi metai iki legalizacijos, baigė pogrindžio seminariją Ukrainoje ir 1988 m. gruodžio 4 d. buvo įšventintas į kunigus. Sovietmečiu (nuo 1987 m.) ne kartą jis važiavo į Lietuvą, kad į Ukrainą parvežtų čia Lietuvoje slapta kopijavimo ar surinkimo būdu išspausdintos religinės literatūros, maldaknygių. Prisiminė pažintį su pirmuoju lietuviu kunigu Švč. Jėzaus Širdies (Dievo Apvaizdos) bažnyčios klebonu Jonu Vaitoniu (1941 02 03–1970 05 23–1999 08 30), kuris daug padėjo šioje veikloje, taip pat nemažai talkinusį Petrą Gražulį.
O vėliau, Lietuvai tapus nepriklausoma, ši veikla plėtėsi kitomis kryptimis. 1991 m. birželio 27 d. laikinai buvau paskirtas į Vilnių – Švč. Trejybės bažnyčią – ir tas laikinumas tęsiasi jau keturiolikti metai.
Nei aš pats, nei kas nors iš ukrainiečių, - sakė t. Pavlo, - Lietuvoje niekada nesijautėme svetimi – visada buvome kaip savo namuose, už tai nuoširdžiai dėkojame. O ypač dabar, šiuo sunkiu Ukrainai metu, jaučiame didžiulį Lietuvos palaikymą: bendros maldos, Mišios, Marijos radijas, spauda – iš visur pilna medžiagos apie Ukrainą, sklinda maldos žodžiai. Labai dėkingi ir už materialinę pagalbą, kuri nepaprastai reikalinga ir savalaikė.
Klebono A. Belicko (dešinėje) rankoje Mychailo Maksymjuko (viduryje) iškeptas ir įteiktas karavajus. Kairėje – kun. t. Pavlo Jachimec OSBM
T. Pavlo kalbėjo, kad neseniai į jį kreipėsi šeima, atvykusi iš Krymo – jie stačiatikiai, priklausę Maskvos patriarchatui. Tačiau atvykusieji pasakė, kad jie, matydami, ką išdarinėja Rusijos valdžia, nebegali melstis jų pavaldumui priklausančioje bažnyčioje. Jie geriau lankys Katalikų arba Graikų apeigų Katalikų Bažnyčią.
T. Pavlo apgailestavo, kad į šv. Mišias negalėjo ateiti Liuba Skrobač, ji kunigo dukra, būtų galėjusi daug papasakoti, apie savo tėvo persekiojimą.
T. Pavlo priminė, kad tuomet, kai kūrėsi Lietuvos ukrainiečių draugija, šv. Mišios buvo aukotos šioje Šv. Mikalojaus bažnyčioje ir apie tai turėtų ką papasakoti ir Vasylis Kapkanas, vienas šios organizacijos aktyvių kūrėjų.
T. Pavlo padėkojęs visiems, atėjusiems pasimelsti už UGKC išėjimo iš pogrindžio 25-erius metus, padėkojo ir parapijos klebonui Aušvydui Belickui, įteikdamas specialų padėkos raštą.
Padėka kun. Aušvydui Belickui
Padėką ukrainiečių kalba perskaitė t. Pavlo Jachimecas OSBM:
Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas Aušvydas Belickas apdovanojamas už bendradarbiavimą ir maldos vienybę, minint Švč. Trejybės bažnyčios, kurią Dievo garbei pastatė kunigaikštis Ostrogiškis, 500 metų jubiliejų.
Pasirašė:
Vilniaus Bazilijonų ordino Šv. Juozapato vienuolyno igumenas t. Vinkentijus Janickis OSBM, Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų bažnyčios klebonas t. Pavlo Jachimec OSBM.
Specialų ukrainietišką pyragą – „karavajų“ iškepė p. Mychailo Maksymjuk ir įteikė parapijos klebonui Aušvydui Belickui. Kepti tokį šventinį pyragą Mychailo išmoko iš savo močiutės Varvaros (lietuviškai tai būtų Barbora), kuri mirė peržengusi 90-metų slenkstį ir niekada nesiskundė dantų skausmais. „Karavajų“ kepė ir Mychailo mama Marija. Iškepti „karavajų“ reikia visos dienos, pora kartų sijoti miltus ir t.t. Tačiau svarbiausia, kad pyragas kepimui ruošiamas ir kepamas meldžiantis. Mychailas ir kitus darbus dirbdamas nepamiršta maldos. Nepaisant garbaus amžiaus Mychailas Maksymjuk yra vienas aktyviausių Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų Katalikų bažnyčios parapijiečių, kuriam sava ir Šv. Mikalojaus bažnyčia.
Mychailo Maksymjuk ryšiai su Mikalojaus parapija
Mychailo Maksymjuk gimė 1936 m. birželio 13 d. Betkiu kaime (Ivano Frankivsko sritis, Nadvirnos raj.). Šeimoje augo 5 vaikai (2 mirė maži). 1948 m. Maksymjukų šeimą: tėvą, motiną ir keturis vaikus ištrėmė į Sibirą, nes vyresnysis Mychailo brolis – partizanas (dalyvavo Stepono Banderos būriuose, sovietų paniekinamai vadintais banderovcais) sovietų baudžiamųjų būrių buvo pagautas ir nuteistas 25 metus kalėti. Sibire – Krasnojarsko krašte, Pakanajevkoje Maksymjukų šeima kentėjo 19 metų.
Sibire Mychailo susipažino su lietuvaite – tremtine Ona Pakalnyte. Jos brolis Vytas – partizanas – žuvo Laukuvoje, brolis Kazimieras – pabėgo. Į Sibirą iš Pakalnių šeimos buvo ištremta motina, jos sūnus Juozas ir dukra Ona.
Mychailas susipažinęs su Ona, nutarė sukurti šeimą. Sibire sulaukė laisvės. 1967 m. Mychailas išvyko į Ukrainą, bet tėvynėje jį – „tautos išdaviką“ atsisakė priregistruoti, tad jis atvyko į Lietuvą.
Vilniuje pradėjo ieškoti bažnyčios, kuri būtų pati mieliausia: daugelis bažnyčių, kaip pasakojo Mychailas, sovietmečiu buvo paverstos sandėliais, kai kuriose buvo muziejai, o Švč. Trejybės bažnyčia buvo labai nuniokota ir tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, sugrąžinta ukrainiečiams.
Iš veikiančių bažnyčių Ona ir Mychailas pasirinko Šv. Mikalojaus, kurioje tuomet klebonu dirbo būsimasis vyskupas Juozas Tunaitis (1928 10 25–1954 09 12–1991 05 19–2012 06 01). Klebonas J. Tunaitis juos sutuokė. 1968 m. gimė dukra Aldona, J. Tunaitis ją pakrikštijo, čia Aldona priėmė Pirmąją šv. Komuniją. Šv. Mikalojaus bažnyčioje būsimasis vyskupas J. Tunaitis sutuokė Mychailo dukrą Aldoną su Dainiumi Babičiumi.
Prie prakartėlės Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Iš kairės. priekyje sėdi: Diana Varnaitė už jos Arijana Marija Kapkanienė, Justas Babičius, Olia Kasjanova, Lyda Cholčeva. Stovi: Aldona Babičienė, Jakaterina Varnelienė, Mychailo Maksymjuk, klebonas Aušvydas Belickas, t. Pavlo Jachimec OSBM, Marija Levčik, Lida Hurnaja, Aleksandra Majsejenko ir Vasylis Kapkanas
Šv. Mikalojaus bažnyčioje pakrikštyti ir Mychailo vaikaičiai: Rokas ir Justinas. Jaunesnysis Justinas Babičius ilgą laiką Šv. Mikalojaus bažnyčioje patarnavo šv. Mišiose.
Tad man, - kalbėjo p. Mychailo Maksymjuk, - ši bažnytėlė yra labai miela ir sava, ir aš džiaugiuosi, galėdamas čia melstis kartu su lietuviais tokią svarbią UGKC datą – 25-erius jos išėjimo iš pogrindžio metus.
Ryšius su Šv. Mikalojaus bažnyčia ukrainietis užbaigė savo sukurtais iki širdies gelmių jautriais poezijos posmais, kuriuose kalbama apie po visur prievarta išblaškytus ukrainiečių: senelių, tėvų, vaikų ir vaikaičių kaulus, jų netektį primena ir pati gamta...
Ukrainiečiai atliko keletą melodingų kalėdinių giesmių (taip vadinamu kaliady). Vėliau parapijos klebonui A. Belickui jie sugiedojo „Mnohie lita“ (Ilgiausių metų), o lietuviai „Ilgiausių metų“ atliko t. Pavlo Jachimecui OSBM.
Ilgai džiaugtasi gražia švente, o jos prisiminimui padaryta nuotraukų.
Atgal
.jpg)
