Religija
03 14. Ilgametis Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijos klebonas kan. Povilas Varžinskas (Pabaiga)
Dr. Aldona Vasiliauskienė
Parapijiečiai sakė: „Dievo bausmė“. Nesurado raktų, tad nieko neišnešė: sudegė tvartas, klėtis, daržinė ir rūkykla“.
Sovietmečiu švenčių metu bažnyčiose būdavo daug žmonių. Tad vikaras P. Varžinskas net iki vidurnakčio klausydavo išpažinčių. Jo aktyvi veikla kėlė sovietinės valdžios aktyviems veikėjams nepasitenkinimą. Tad Svėdasuose saugumiečiai buvo paėmę kunigo pasą, gąsdindami netgi šaudė. Kanauninkas su šypsena yra prisiminęs: „Žmonės rytojaus dieną stebėjosi, kad kunigėlis sako pamokslą, juk jį vėlų vakarą „nušovė”...
Kartą, kun. P. Varžinskui važiuojant į Adomynę, saugumiečiai girioje prie Šimonių nužudė daug partizanų – kažkas Šimonyse juos išdavė. Kanauninkas yra pasakojęs ir nelabai jam malonų prisiminimą: „Vaitkūnų kaime prie Svėdasų, turėjo krikštyti naujagimį – partizano vaiką. Kunigas nekrikštijo ir taip apsisaugojo nuo Sibiro, žmonės tai žinodami nepyko“.
Adomynėje klebono P. Varžinsko iniciatyva kapinėse buvo iškirsti tie beržai, kurie buvo per karą apdaužyti ir kliudė kapams. Tačiau vienas skrebas, paskundė valdžiai. Atvažiavo net iš Vilniaus Lietuvos Religinių kultų reikalų tarybos prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos Įgaliotinis Bronius Pušinis (kanauninkas jį prasmingai pavadino „raudonasis vyskupas“) ir kun. P. Varžinskui buvo griežtai pasakyta, kad beržines malkas perims Kupiškis, o dėl klebono likimo, bus atskira kalba: „Šnekėsimės“.
Į kan. Povilo Varžinsko laidotuves atvyko įvairių parapijų tikintieji. Su vyskupu Jonu Kaunecku skapiškėnai: Antanas Survila, Onutė Lenkickienė, už jos Bronė Adomavičienė
Nors kun. P. Varžinskas Bažnytinės valdžios buvo numatytas palikti Svėdasuose, tačiau jis pats yra kalbėjęs, kad būdamas jaunas vikaras nebūtų galėjęs komanduoti buvusiam klebonui kun. Stasiui Žuliui (1894 04 21–1918 05 01–1956), nebepajėgiančiam klebonauti. Kun. Povilui nesutinkant dėl Svėdasų, čia atkėlė kun. Kazimierą Girnių (1925 01 26–1948 10 31–1996 08 11), o kun. Povilą Varžinską iškėlė į Nemunėlio Radviliškį –
Ir taip po aštuonerių vikaravimo metų Svėdasuose, paskiriamas klebonu į Švč. Mergelės Marijos bažnyčią Nemunėlio Radviliškyje.
Nemunėlio Radviliškio klebonas ( 1957 m. ruduo – 1964 m.)
Kun. P. Varžinskui atvykus į Nemunėlio Radviliškį, iš Sibiro pradėjo grįžti išvežtieji. Tremtinių vaikai ėmė patarnauti bažnyčioje – dirbti klapčiukais. Tarp jų buvo du broliai „Cukriukai“ (Vilnis Viktoras (vadintas Viliumi) Cukuras – šiuo metu Smilgių Šv. Jurgio parapijos klebonas). Atvažiavo saugumo viršininkas, partijos atstovas ir rajono valdžia – dėl vaikų tarnavimo Mišiose, klausinėjo, kas patarnavo per Velykas. Rajono pirmininko pavaduotojas Karosas, partijos sekretorius Biržų ir KGB atstovas – Žemaitis. Klebonas paklausė: „Suaugę žmonės pasakykit, ką bloga bažnyčia daro vaikams“.
Nemunėlio Radviliškio zakristijonas, kas metais stodavo į seminariją ir „nepraeidavo“. Kanauninkas ne kartą yra prisiminęs apie į Nemunėlio Radviliškį ištremtą beveik 20 metų (1959–1976) čia buvusi vysk. Vincentą Sladkevičių.
Skapiškietė Aldona Kytrienė (sėdi priekyje), įdomiai pasakojusi apie kun. Povilą Varžinską, prie savo gėlių. Kairėje - Leonora Zapereckienė, dešinėje – Kazimieras Tamošiūnas
Kadaise kun. Povilui kapelionas J. Varnas yra sakęs, kad „Karosiukas taip gražiai tarnaudavo Mišioms, o dabar – kyla partijoje“.
Po septynerių metų darbo Nemunėlio Radviliškyje laukė naujas paskyrimas – Raguvėlė.
Raguvėlė 1964 m. pavasaris – 1975 m.
Raguvėlėje Šv. Diakono Stepono bažnyčioje kun. P. Varžinskas klebonavo vienuolika metų (1964–1975).
Kanauninkas yra pasakojęs, kad Komaro dvare buvo Žemės ūkio mokykla. Ten dėstė Stukas Prieš karą bažnyčia buvo apleista: vanduo bažnyčioje bėgo ir ant vargonų. Žmonės prisinešė šiaudų ir iš vidaus uždengė. Po kiek laiko atvažiavo iš milicijos, gąsdino uždarysią.
Vasario šešioliktosios penkiasdešimtmečio proga Raguvėlės bažnyčios varpinėje suskambo varpas. Skambinęs buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Tačiau tai sukėlė didelį pasipriešinimą: mokinių pulkas išvežant suimtąjį skandavo: “Skambink per amžius varpe Lietuvos, tas laisvės netekęs, kas negina jos”.
Dievo Apvaizdos bažnyčioje Kriaunose (1975–1984)
Kan. P. Varžinskas devynerius darbavosi Dievo Apvaizdos bažnyčioje Kriaunose (1975–1984). Tai, kaip pasakojo kan. P. Važinskas, Griškevičiaus – Lietuvos karaliuko, pirmojo sekretoriaus Petro tėviškė, o Sartų tarybiniam ūkiui vadovavo Petro brolis Albinas Griškevičius. „Nebuvo jie blogi žmonės – perdaug nenukentėjau“, - kalbėjo kanauninkas.
Ūkis pasistatė didžiulius kultūros namus, jiems reikėjo vietos, tad nuvertė klebonijai priklausiusį tvartuką. Tačiau leido nusipirkti likusias medžiagas (už tris tūkstančius rub.) iš kurių klebonas pastatė namą – ūkinį pastatą, mat laikė ožkų, triušių... Kai jau pastatė, sovietiniai valdininkai sumąstė, kad pigiai pardavė medžiagą ir paprašė pridėti dar vieną tūkstantį...
Dirbdamas Kriaunose klebonas P. Varžinskas iš vidaus išdažė bažnyčią.
Skapiškio Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijoje (1984–2005)
Nuo 1984 m. gegužės 30 d. kun. P. Varžinskas darbavosi Skapiškyje Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijoje. Taigi iš beveik 64 kunigystės metų 21 metus dirbta Skapiškyje.
Kaip ir kitose bažnyčiose, kun. P. Varžinskas atliko remonto darbų, pats svarbiausias: per du metus (1986–1987) perdengė visą bažnyčios stogą. Dirbo du dengėjai. Jiems sumokėta už skardos nuplėšimą, perdengimą ir pačią skardą – iš viso 25 tūkstančiai rublių. Be to, klebono iniciatyva Lietuvos kariuomenės minuotojų būrys išėmė nuo karo pabaigos bažnyčioje giliai įsmigusią bombą.
Skapiškietė Aldona Kytrienė su dukra Reginute Mieželienė prie Rūpintojėlio Dievo tarnui Mečislovui Reiniui
Kanauninkas džiaugėsi, kad ankstesnio Skapiškio klebono kun. Juozapo Lukšo (1917 10 19–1944 03 25–1997 03 09) bažnyčia buvo labai gerai išdekoruota, tad nereikėjo dažyti kaip Kriaunose ar Raguvėlėje.
Skapiškyje gražiai paminėtas kunigo Povilo Varžinsko darbo Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijoje dvidešimtmetis.
Kunigo 20-metų darbo Skapiškyje pagerbimas
2004 m. gegužės 22–23 d. Skapiškyje vyko dviguba šventė: liaudies teatrų festivalis ir klebono Povilo Varžinsko darbo Skapiškyje dvidešimtmečio paminėjimas
Skapiškis – teatrų šventėmis garsėjantis miestelis ne tik Kupiškio rajone, Lietuvoje, bet ir toli už respublikos ribų (režisierė Vita Vadoklytė). Teatrų šventės organizuojamos pagal amžių grupes: vaikams – „Pienių medus”, jaunimui – „Pienių vynas” ir senjorams – „Pienių pūkas”. 2004 m. gegužės 22–23 d. Skapiškyje jau aštuntą kartą susirinko įvairūs teatrai. Šį kartą – senjorai.
Miestelio gyventojai ir atvykę svečiai džiaugėsi išmoningai sudaryta programa. Šventėje dalyvavo garsūs aktoriai Tomas Vaisieta, Ferdinandas Jakšys, prof. Petras Bielskis, Regimantas Adomaitis su žmona skapiškiete Eugenija Bajoryte (1941 06 19–2011 07 20). Savo pastatymus parodė Skapiškio teatras „Stebulė”, Vilniaus Taurakalnio kultūros centro senjorų teatras ir kiti svečiai. Vyko susitikimas su kraštiečiais, gegužinėje grojo kaimiškos muzikos ansamblis „Jonis”, miestelio aikštėje amatininkai demonstravo liaudies amatus, tuometinė bibliotekos direktorė Jolita Pipynienė parengė liaudies menininkų parodas: tai tekstilininkės Valerijos Markevičiūtės, medžio drožėjo Broniaus Bickaus, nėrėjos Laimutės Papučkaitės darbai.
Labai prasminga, kad į programą buvo įtrauktos ir šv. Mišios, kurių metu Šv. Hiacinto (Jackaus) šventovėje be bažnytinio choro giedojo ir svečiai – Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų Ramovės vokalinis ansamblis „Guostė”.
Kan. Povilą Varžinską prisimena buvusi Skapiškio mokytoja Stasė Mažeikytė (dešinėje). Šalia jos viešnia iš Anykščių – Ona Jukniuvienė, toliau sėdi Aldona Kytrienė ir tuometinis Anykščių dekanas kan. Stanislovas Krumpliauskas
Po šv. Mišių dr. Aldona Vasiliauskienė kalbėjo apie arkivyskupą Mečislovą Reinį, jo pasiaukojamo gyvenimo kelią, atvedusį į Lietuvos kankinių bei Dievo tarnų gretas, o taip pat ir apie dvasininkus, tęsiančius arkivyskupo M. Reinio darbus – supažindino su svarbiausiais jau dvidešimt metų Skapiškyje dirbančio kunigo Povilo Varžinsko, peržengusio 80 metų gyvenimo kelią.
Skapiškio seniūnas Valdas Juškevičius ir senjorų teatrų šventės „Pienių pūkas” sumanytoja ir režisierė Vita Vadoklytė parapijiečių ir šventės dalyvių vardu pasveikino kun. Povilą Varžinską, su veiklos Skapiškyje jubiliejumi.
Pandėlys
2005 m. birželio 22 d. kun. P. Varžinskas paskirtas altarista jubiliaru į Pandėlio Švč. Mergelės Marijos Vardo parapiją talkinti kun. Kostui Balsiui. Čia Pandėlyje kun. Povilas Varžinskui buvo suteiktas Garbės kanauninko titulas. Apie jį gražiai prisimena pandėliečiai.
2007 m. rugsėjo 14 d. Panevėžio vyskupo J. Kaunecko dekretu Nr. 744/07 kun. Povilas Varžinskas atleidžiamas nuo Pandėlio Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos altarista pareigų ir skiriamas rezidentu Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo parapijoje – tai paskutinė kunigo darbo vieta iki Viešpačiui pasišaukiant į Amžinybę.
Daujėnai
Daujėnuose 2010 metų birželio 14 – 23 dienomis Daujėnuose vyko „Versmės“ leidyklos (vadovas Petras Jonušas) mokslinė ekspedicija – buvo renkama medžiaga „Versmės“ leidžiamai Lietuvos valsčių serijai – monografijai „Daujėnai“. Nors ir silpnos sveikatos kanauninkas ekspedicijos dalyviams kiekvieną dieną aukojo šv. Mišias, mielai bendravo su ekspedicijos dalyviais, rodė kunigų kapus, koplyčią Porijuose, nuoširdžiai patardavo.
Daujėnų parapijiečiai tikėjosi, kad Daujėnų Švč. Jėzaus Vardo parapijos rezidentas garbės kanauninkas Povilas Varžinskas 2012 m. lapkrityje iškilmingai paminės 90-ąjį gimtadienį, kurį sutiks su įprasminta tarnyste Aukščiausiajam. Deja, Viešpaties planai nežinomi: 2012 m. liepos 31 d. jis buvo pakviestas Amžinajam gyvenimui.
Netektis
Paskutinį kartą kanauninką pamačiau 2012 m. liepos 3-ą dieną Panevėžyje Kristaus Karaliaus katedroje prieš gedulingas laidotuvių Mišias ramiai, su šypsenėle veide, gulintį karste, gėlių apsuptyje. Nors tai buvo penktadienis – darbo diena, be to, vasara, kai daugelis atostogauja, katedra buvo pilna žmonių – tai buvę jo parapijiečiai, atvykę iš Skapiškio, Pandėlio, Daujėnų ir kitur, gausūs giminaičiai bei broliai kunigai.
Prieš šv. Mišios Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros administratorius Eugenijus Troickis supažindino su kan. Povilo Varžinsko gyvenimu, atliktais darbais įvairiose parapijose, pateikė svarbiausius kanauninko asmens bruožus: maldingumą, nuoširdumą, gerumą...
Šv. Mišių koncelebrai vadovavo Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, kartu meldėsi 34 kunigai. Pamokslą pasakė protonotaras Bronius Antanaitis. Jis – kan. P. Varžinsko kursinis, nors įšventintas į kunigus ne tuo pačiu metu (vieni įšventinti 1948 m. pabaigoje, kiti – 1949 m. pradžioje). Iš to, paties gausiausio kurso sovietmetyje, Panevėžio vyskupijoje belikę tik protonotaras B. Antanaitis, kan. Povilas Svirskis ir kun. Pranciškus Sabaliauskas OP.
Pamoksle protonotaras Bronius Antanaitis kalbėjo, kad kan. Paulius Varžinskas, kaip ir kiekvienas kunigas, paimamas iš žmonių tarpo tarnauti Dievo tautai ir žmonių gerovei – amžinai ateičiai ir jis veikia ne savo, o Dievo vardu. Kunigas, kaip šv. Petras, galią gauna iš Viešpaties, jis visada ir visur, kiekvieną minutę, be jokių išeiginių, turi tarnauti žmonėms, kaip tai darė visų kunigų globėjas Arso klebonas šv. Jonas (Žanas) Vanje (Jean Vanier) (1786–1859). Tad be galo brangu gyventi tyra širdimi, o kol tauta turi tikėjimą ir dorovę – ji yra gyva.
Palaimintasis Jurgis gyveno obalsiu – blogį nugalėti gerumu, tą liudydamas ne tik žodžiais, bet ir pavyzdžiu. Tauta išliks nepriklausoma ir gyva, kol gyvens tyra siela.
Viso to siekė laikytis ir kanauninkas Povilas: savo veikla jis liudijo dėmesį, gerumą, rūpestį kitais. Nesusvyravo okupacijų metu, nedarė jokių zigzagų, visada drąsiai ir nedvejodamas pasirašydavo po kunigų protesto raštais įvairioms sovietinės valdžios institucijoms. Kanauninkas tik kartą atostogoms buvo išvykęs į Palangą: „O jei kas atsitiks parapijiečiams?“ Protonotaras B. Antanaitis kalbėjo, kad Jo rankose nuolat buvo rožinis ar brevijorius. Nepasidavęs Rytams, nepasidavė ir Vakarų modernizmui, liberalizmui – „Tai ne Kristaus mokslas“ – sakė jis. Kanauninkas Povilas Varžinskas, pasak pamokslininko, kaip Prometėjas nešė Kristaus ugnį.
Kapinėse žodį tarė kan. P. Varžinsko krikšto sūnus, buvęs Panevėžio meras Povilas Vadopalas.
Kan. Povilas Varžinskas amžinajam poilsiui atgulė Panevėžio kunigų kapuose (Ramygalos g.), šalia palaidotų kun. Jono Laibakojo, kun. Juozo Balčiūno, kun. Antano Kiečio, kun. Antano Juškos ir kun. Antano Kairio.
***
Poetinės sielos asmenybė, kun. P. Varžinskas ankstyvoje jaunystėje (mokydamasis Krinčine šeštame skyriuje) rašė eilėraščius, ne vienas poezijos posmas buvo išspausdintas Kregždutėje, Šaltinėlyje, Žvaigždutėje, Ateities spinduliuose. Čia jam didelę įtaką darė giminaitis Paulius Drevinis, atveždamas spaudos, skatindamas mokytis. Vienas iš svarbių giminaičio argumentų mokslui, kaip pasakoja kunigas buvo: „Esate trys broliai. Tu turi mokytis, tada nereikės išdalinti tėvų ūkio”. Pats Paulius Drevinis rašė poeziją, išleido nemažai knygų, sovietmečiu su tėvais buvo ištremtas…
Sudėtinga kunigo veikla sovietmetyje. Visur laukė išbandymai, palikę ženklius pėdsakus ir kun. P. Varžinsko gyvenime. Tačiau kunigas atsilaikė, remontavo, puošė ir gražino bažnyčias, rūpinosi gyvosios Bažnyčios stiprinimu.
Kan. Povilas Varžinskas rašė dvasinius pamąstymus, rašė sau. Apie dvasinių pamąstymų minties gilumą ir brandą gali liudyti prasmingi, verčiantys susimąstyti kunigo Povilo Varžinsko pamokslai – žodžiai į kiekvieno klausančio sielą…
Poezija kūrė – eiliavo tik pradžios mokykloje, gimnazijoje neberašė. Vėliau rašė religinius pamąstymus.
Atgal
.jpg)
