Religija
05 09. Išlikusios atminties akimirkos
Stasė Mikeliūnienė
Nenumaldomai bėga metai. Tame žmogaus amžiaus bėgsme įsirėžia sutiktų žmonių siluetai, jų palikti pėdsakai. Šiais metais minint Mokytojo dieną per vieną radijo laidą klausytojų buvo teiraujamasi apie įsimintiną ir buvusį patį geriausią mokytoją, auklėtoją. Įvairaus amžiaus žmonės pasakojo atsiminimus apie įstrigusius į atmintį labiausiai patikusius mokytojus. Dauguma prisiminė savo pirmąjį mokytoją.
Kun. Antanas Gobis (1906–1937–1995)
Aš norėčiau papasakoti apie man didžiulę įtaką ir susidomėjimą palikęs Piniavos pradinės mokyklos kapelionas, dėstęs tikybą Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaras Antanas Gobis. Jis buvo nedidelio ūgio, tamsaus gymio, žvalus, judrus, skvarbių juodų akių, visada linksmas. Į mūsų mokyklą atvažiuodavo tik kartą per savaitę, bet kunigo mes nepaprastai laukdavom. Kaimo vaikai beveik nebuvom girdėję apie kultūrinį gyvenimą, meno, muzikos pasaulį. Kapelionas sugebėjo belstis į nežiniukų širdeles ir žadinti jas žinioms. Dėstydamas tikybą nutoldavo į tolimesnius dvasinius dalykus, labai mėgdavo pasakoti apie muziką, apie bažnyčios vargonus, jų skambesį, kitus muzikos instrumentus, muzikos kūrinius, giedamas giesmes. Į klasę atsinešdavo smuiką, grodavo vaikams negirdėtas melodijas, improvizuodavo. Išgaudavo melodiją ir įvairius garsus pirštais belsdamas į smuiko korpusą, užgaudamas ir stygas. Mes stebėjomės kunigo sugebėjimais kalbinti smuiką ir taip įspūdingai, paprastai, linksmai bendrauti su vaikais.
Kaime būdavo didelis įvykis kalenda. Vaikai ir laukdavom, ir bijodavom atvažiuojančio kunigo. Laukdavom dovanojamų šventų paveikslėlių ir mums reto skanėsto – saldainių. Bijodavom užduodamų klausimų ir kad, kalbėdamas poterėlius, iš jaudulio nesumaišytum žodžių.
Vienais metais mūsų tėvai ir artimi kaimynai Tamošauskai negalėjo priimti parapiją lankiusio kunigo, tai asmeniškai susitarę su kunigu A. Gobiu, atsivežė kitu laiku. Petrauskynės ir Dūdorynės kaimų vaikai atvažiavusiam pas Juozą Tamošauską kunigui Antanui Gobiui deklamavom eilėraščius, dainavom ir šokom, nes buvom angelaičiai. A. Gobis visus atlikėjus pakvietė apsilankyti klebonijoje. Išdrįsom aplankyti mums labai patikusį kunigą tik mes su Verute Tamošauskaite. Gal tai buvo 1939 ar 1940 metų žiema. Po Votyvos Verutės mama mus palydėjo iki klebonijos, o pati mūsų laukė pas netoli bažnyčios gyvenusius pažįstamus Aleliūnus. Labai buvo baugu peržengti klebonijos slenkstį, kur gyveno patys švenčiausi žmonės – kunigai. Mane ir Verutę vikaras A. Gobis pasitiko labai maloniai, įsivedė į savo kambarį, kuris atrodė labai didelis, aukštas, nepaprastai gražus. Prie vienos sienos stovėjo lentyna su knygomis, prie kitos – pianinas. Kambaryje jau buvo kelios vyresnės mergaitės, matyt, mokinės. Ką mes kalbėjom, ką mums pasakojo, net nebepamenu. Bet mums, įpratusioms prie kaimiškos aplinkos, viskas buvo nauja, nežinoma. Ypač mums surengtas koncertėlis. Kunigėlis pakvietė miestietes pagroti pianinu. Mūsų nuostabai mergaitės grojo ir po vieną, ir keturiomis rankomis. Pirštukai bėgiojo klavišais, viskas atrodė nežemiška. Negalėjau įsivaizduoti, kaip galima išmokti skambinti tokiu neįprastu instrumentu? Grojo ir pats kunigas. Skambėjo linksmos, skambios, mums neįprastos melodijos. Mergaitėms dainuojant, ragino prisijungti ir mus.
Buvo žiemos metas. Pavaišinęs virtais kiaušiniais, arbata su saldumynais, pasiūlė pasivažinėti nuo kalniuko rogutėmis. Mes su Verute ir nepažįstamos viešnios traukėm rogutes per paslaptingą arkinį tiltą, paskui Elektros gatve iki Laisvės aikštės. O ten tarp namų buvo pakalnė į Senvagę. Pradžioj baiminomės leistis nuo tokio aukščio į snieguotą klonį. Pabandžiusios patyrėm didžiulį malonumą. Juo labiau, kad rogutėse sėdėjo ir kunigėlis, drąsino, juokavo, voliojosi sniege su visais, buvo tikras vaikų draugas.
Viešnagė į kleboniją pas kunigą Antaną Gobį paliko neišdildomą įspūdį. Liko brangus prisiminimas – bendra su kunigu nuotrauka jo kambaryje. Apdovanotos didžiule riestainių kirbine, laimingos, čiauškėdamos, įsitaisiusios rogėse, grįžom į namus.
Gal nebuvo vienintelė viešnagė pas kunigą Antaną Gobį, nebe viskas atmintyje išliko. Tik visam gyvenimui įsiminė kunigo paprastumas, mokėjimas užimti vaikus. Daug vėliau supratau, kad kunigas A. Gobis stengėsi prusinti, šviesti, žadinti sąmonę, domėtis visapusiškesnėmis temomis. Savo pavyzdžiu stengėsi ugdyti protą ir dvasią, supažindinti kaimo vaiką su kitokiu, kultūriniu Lietuvos gyvenimu.
Prasidėjus karui su kunigu A. Gobiu nebeteko susitikti. Aš jau buvau Panevėžio mergaičių gimnazijos mokinė. Karo metais gimnazija buvo paversta karo ligonine ir mūsų iškilioji mokykla buvo kilnojama iš vienos vietos į kitą. Gimnazijoje sutikom naują kapelioną kunigą Alfonsą Sušinską.
Ilgai nežinojau tolimesnio kunigo Antano Gobio likimo. Tik 1990 metais išgirdusi, kad kunigas Izraelio apdovanotas Pasaulio Tautų Teisuolio atminimo medaliu, vėl prisiminiau vaikystėje pažinusi garbingą, nuoširdų žmogų.
Antanas Gobis gimė 1906 m. gegužės 4 d. dabartiniame Utenos rajone, Joniškio parapijoj, Patiltų kaime. 1922 metais iš Baltarusijos su šeima persikėlė į Vilnių, pateko į nukentėjusiųjų nuo karo šelpti Lietuvių komiteto globą, jų lėšomis lankė Vytauto Didžiojo gimnaziją. Buvo labai gabus muzikai, grojo įvairiais instrumentais. Jonas Jurgaitis knygoje „Aukos keliu“ (1992, p. 393-396) mini, kad mokėsi ir konservatorijoje. Iš lenkų užgrobto Vilniaus pabėgo ir apsistojo pas seserį Klovainiuose. 1930 m. Įstojo į Kauno kunigų seminariją. 1937 m. įšventintas kunigu pateko į Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Jaunas vikaras būrė gabius vaikus į chorą, įkūrė orkestrėlį. Antrojo pasaulinio karo metais kunigas A. Gobis atliko drąsų, rizikingą žygdarbį. Nuo mirties išgelbėjo žydaitę Juditą Zakšteinaitę. Mergaitė buvo šviesiaplaukė, mėlynakė ir Palangos stovykloje skirstant vaikus į žydų ir lietuvių tautybės grupes, pateko į lietuvių ir su kitomis lietuvių mergaitėmis atvežtos į Panevėžio vaikų prieglaudą. Darbuotojai, supratę, kad Judita žydaitė, mokytojo buvo atvesta į kleboniją pas kunigą A. Gobį. Jis priglaudė verkiančią našlaitę, pažadėdamas ją globoti ir saugoti. Panevėžyje surado patikimas mokytojas Anastaziją Vėbrienę ir Oną Šapalaitę, kurios sutiko slėpti mergaitę, o kilus įtarimams, ją išvežė į Pušalotą pas kitus patikimus žmones. Tiek vikarui, tiek slėpusiems žydaitę, grėsė mirties bausmė. Karui pasibaigus ir vėliau kunigas A. Gobis globojo Juditą, pavadintą Teresės vardu ir kita pavarde. Pastebėjęs turinčią muzikinių gabumų, mokė ją muzikos, lavino visapusiškai. Sulaukusią jaunystės amžiaus patarė tekėti tik už žydų tautybės jaunuolio, nes karo metais holokaustas vos nesunaikino žydų tautos. Judita kunigą vadino tėveliu, o jos vaikai – seneliu. Ryšiai su Juditos Zakšteinaitės-Wainbergienės šeima nenutruko iki kunigo mirties. Vasaromis ir didžiųjų švenčių dienomis Wainbergai buvo nuolatiniai kunigo A. Gobio svečiai Zarasuose, Krinčine, Dusetose, Kamajuose, Adomynėje ir kitose vietose, kur teko gyventi ir darbuotis kunigui. Kunigas A. Gobis visur tvarkė, remontavo bažnyčias, negailėdamas nei laiko, nei sveikatos. Zarasų bažnyčioj, Salake pats suremontavo vargonus, 1947 metais parašė Zarasų bažnyčios istoriją, kurią vėliau vyskupas Kazimieras Paltarokas patalpino knygoje „Panevėžio vyskupija“. Nuo 1981 metų pasiligojęs altarista A. Gobis kiek pajėgė padėjo kunigams Rokiškio Šv. Mato bažnyčioje. Ne visi ir žinojo apie kunigo Antano Gobio kilnų, pavojingą poelgį Antrojo pasaulinio karo metais.
Kun. Antanas Gobis su mokinėmis Stase Žilvityte ir Veronika Tamošauskaite. Apie 1940 m. Nuotrauka iš Stasės Žilvitytės-Mikeliūnienės archyvo
Wainbergai 1972 metais išvykę į Izraelį paskelbė apie kunigą gelbėtoją Antaną Gobį, ir 1979 metais Izraelio tauta apdovanojo kunigą Garbės raštu ir Pasaulio Tautų Teisuolio atminimo medaliu, kurio vienoje pusėje buvo įrašas: „Jeigu išgelbsti vieną sielą, išgelbsti visą pasaulį“, kitoje medalio pusėje – „Nuo žydų tautos“. (Wainbergas Saliamonas. Lietuvos kunigas ir jo anūkai žydai// Lietuvos rytas , 1990 sausio 6, p. 1,2). Bet medalis ir Garbės raštas buvo atvežtas ir iškilmingai įteiktas tik 1990 m. Rokiškyje. Medalį atvežė jau mirusios Juditos Zakšteinaitės-Wainbergienės dukra, garsi JAV pianistė, grojusi ir Vilniuje su smuikininku Raimundu Katiliumi, Golda Wainbergaitė-Tatz (g. 1960 m.) ir sūnus Zalmonas Wainbergas (g. 1952 m.). 84-erių metų Rokiškio altaristai kelionė į Izraelį jau būtų buvusi per sunki. Wainbergai savo motinos gelbėtoją ir globėją – senelį aplankydavo kiekvienais metais. Turiningai, garbingai gyvenęs kunigas Antanas Gobis Amžinybės uostan iškeliavo 1995 m. birželio 14 dieną. Palaidotas Rokiškio bažnyčios šventoriuje.
Kunigas Antanas Gobis vikaru Panevėžyje tikintiesiems tarnavo nuo 1937 metų liepos 15 d. Iki 1943 metų. 1944 ir 1952 m. trumpai ėjo Panevėžio vyskupijos kanclerio pareigas. Nedidelę gyvenimo dalį kunigas praleido Panevėžyje, bet paliko gilius pėdsakus. Džiaugiuosi, kad vaikystėje teko prisiglausti prie iškilaus, jautraus, išmintingo žmogaus ir pajusti jo gerumą ir didumą.
Atgal
.jpg)
(1).png)
