Religija
05 24. Šventė Antalieptėje
Dr. Aldona Vasiliauskienė
2015 m. gegužės 8 d. Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje vyko neįprasta šventė: paminėtas pirmosios Antalieptės bažnyčios 330 metų jubiliejus, pasidžiaugta Dievo tarno arkivyskupo Mečislovo Reinio malone (gyventojai tai vadina stebuklu) išsilukštenant bažnyčiai iš pastolių, kuriuose ji išbuvo 20 metų ir kartu pagerbiant kanauninką Stanislovą Krumpliauską – dėkojant Dievui už 70 gyvenimo metų (šiai padėkai šv. Mišios buvo aukotos vakare). Renginys, kaip sakė kan. Stanislovas Krumpliauskas vyko ypatingoje Šv. Kryžiaus bažnyčioje, ypatingais pašvęstojo gyvenimo metais. Kanauninkas prašė visų bažnyčioje esančiųjų: kunigų, seselių vienuolių ir visų tikinčiųjų karštos maldos, kad Dievo tarnas Mečislovas Reinys greičiau būtų pakeltas į Altoriaus garbę – užbaigta jo Beatifikacijos byla.
Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje prie Švč. Jėzaus Širdies altoriaus. Iš kairės: kan. Stanislovas Krumpliauskas, protonotaras Bronius Antanaitis ir Liongina Černiauskienė. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Šv. Mišios Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje
Šv. Mišiose meldėsi Panevėžio vyskupijos vyskupai JE Lionginas Virbalas SJ, JE vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, generalvikaras, kun. teol. lic. Eugenijus Styra, protonotaras Bronius Antanaitis bei 15 kunigų (Utenos dekanas kun. Henrikas Kalpokas, Zarasų dekanas kun. Remigijus Kavaliauskas; kanauninkai: Petras Budriūnas, Saulius Filipavičius, Stanislovas Krumpliauskas, Povilas Miškinis, Vladas Rabašauskas, Edmundas Rinkevičius ir Bronius Šlapelis, klebonai: kun. Alfredas Puško, kun. Povilas Klezys, kun. Virgilijus Liuima ir kun. Vydas Juškėnas. O iš Aukštosios Panemunės (Vilkaviškio vyskupija) atvyko kan. S. Krumpliausko artimas bičiulis, kurso draugas kun. Petras Kražauskas bei šioje bažnyčioje kurį laiką dirbęs vienuolis domininkonas Pranas Sabaliauskas OPS).
Meldėsi iš Kauno atvykusios aštuonios seserys širdietės (oficialus pavadinimas - Seserų Švč. Jėzaus Širdies Tarnaičių kongregacija, trumpinys ACJ), viena seserų kadaise dirbo čia Antalieptėje veikusiame širdiečių vienuolyne. Šv. Mišiose meldėsi vietiniai ir iš toli atvykę tikintieji, kurių buvo pilna bažnyčia.
Šv. Mišių pradžioje bažnyčios istoriją glaustai pateikė Dusetų klebonas, aptarnaujantis Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią kan. Stanislovas Krumpliauskas.
Šv. Mišios Antalieptės šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje
Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas SJ džiaugėsi baltumu žėruojančia Antalieptės šventove, kalbėjo, kad kiekvienas žmogus taip pat yra šventovė, linkėjo, kad kiekvienas tikintysis išsivalytų savo širdį, kad ji taptų balta šventove.
JE vysk. Jonas Kauneckas pamokslo metu pateikė bažnyčios istorinę apžvalgą, akcentuodamas, kad pirmoji bažnyčia žinoma jau prieš 330 metų – tą liudija pirmieji bažnyčioje įrašyti metrikai, nors pačią Antalieptę rašytiniai šaltiniai mini daugiau kaip prieš 500 metų.
Šv. Mišių metu giedojo Antalieptės bažnyčios choras, vadovaujamas vargonininkės Loretos Alaunienės.
Mintys iš pedagogo Vinco Kibirkščio pasisakymo
Po šv. Mišių buvęs Antalieptės vidurinės mokyklosdirektorius Vincas Kibirkštis, kalbėjo kad Antalieptės likimas – mūsų visų skaudulių atspindys. Dabar galima klausti, kodėl nematyta, kad kiauras stogas, nebelaiko perdengimai... O juk baigiantis karui dvi savaites prie Šventosios vyko intensyvūs mūšiai, daug sugriauta, sužalota, ne viskas laiku buvo pastebėta.
Atgavus nepriklausomybę –daugiau 20 metų gaivinama, ne viskas dar padaryta. Kraštotyros muziejuje kaupiama istorija, kaupiami ir visų, tarnaujančių tautai, darbai. Dėkojo visiems dvasininkams, atvykusiems į šventę.
Šv. Mišių metu. Iš dešinės: Zarasų dekanas kun. Remigijus Kavaliauskas, generalvikaras, kun. teol. lic. Eugenijus Styra, kun. Virgilijus Liuima (stovi), vysk. Jonas Kauneckas ir protonotaras Bronius Antanaitis
Mokytojas V. Kibirkštis iškėlė dvasininkų Stanislovų svarbą bažnyčiai:
Kun. Stanislovas Stakelė (1862–1885–mirė tarp 1928–1932 m.) per įdėlį vargą bažnyčią padarė katalikiška – ėmėsi bažnyčią remontuoti, atgaivino parapijos teises, parūpino religinių rūbų, indų;
Kan. Stanislovas Krumpliauskas – užbaigė kažkada vykdytą darbą: jo dėka, jo pasiryžimu, šiandien galime džiaugtis Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo šventove. Tikime, sakė V. Kibirkštis, kad atsiras norinčių pasinaudoti šiuo gražiu – unikaliu Lietuvos kampeliu.
Po šv. Mišių ilgai užsitęsė bendravimas ir pokalbiai prie vaišių stalo: dalintasi istorinėmis žiniomis, patirtimi, įvairiais kitais klausimais. Pedagogas V. Kibirkštis supažindino su muziejuje sukaupta medžiaga, vienuolėms pravedė ekskursiją, parodydamas gražiausias užtvankos vietas...
Šv. Kryžiaus Vardais Lietuvoje tituluotos bažnyčios
Kryžius – vienas seniausių žmonijos simbolių, naudojamas įvairių religijų ir tikėjimų. Kryžius simbolizuoja keturias stichijas, keturias pasaulio šalis, Saulės ekvinokcijas, dieviškumo ir pasaulio sankirtą.
Kryžius – pagrindinis krikščionybės simbolis, vaizduojantis Kristaus nukryžiavimą ir prisikėlimą, Kristaus meilę, aukojant gyvenimą, už mūsų nuodėmių išpirkimą.
Kan. Stanislovas Krumpliauskas (dešinėje) su vyskupu Jonu Kaunecku (kairėje), Antalieptės seniūne Olga Raugiene (prie vyskupo) ir svečiais iš Lietuvos kultūros paveldo. Iš dešinės: Arūnas Grigaitis, Valentinas Šimas, Bronislava Raupėnienė ir Algimantas Degutis
Tad neatsitiktinai Kryžiaus vardu – trim pavadinimais – tituluojamos 27 bažnyčios Lietuvoje: Šv. Kryžiaus (jų 10), Šv. Kryžiaus Atradimo (9) ir Šv. Kryžiaus Išaukštinimo (8). Daugiausia, net 7-nios Kryžiaus vardą turinčios bažnyčios yra Telšių vyskupijoje. Žiūrėti lentelę.
Iš Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios Antalieptėje istorijos
Antalieptė ir jos apylinkės nuo senų laikų persmelktos vienuoline dvasia. Ryškų pėdsaką palikusi vienuolių – basųjų karmelitų veikla, kurie į Antalieptę buvo pakviesti vienuolyno fundatoriaus Livonijos kašteliono J. M. Strutinskio šeimos. Vienuoliai pastatė vienuolyną (1732–1734), bažnyčią (1732–1760), kurią 1763 m. pašventino, įkūrė parapinę mokyklą, pastatė mūrinį vienuolyną (1804–1832). Deja, ši graži veikla 1832 m. buvo nutraukta caro valdžios.
Bažnytiniai liturginiai reikmenys buvo išdalinti kaimyninėms (daugiausiai Vencavų ir Jūžintų) parapijoms. Architektas Tomas Tišeckis 1846 m. parengė bažnyčios pertvarkymo į cerkvę projektą. Įrengta cerkvė (1846–1850) greitai buvo remontuota (1858–1861 ir 1873).
Vienuolynas trumpam naudotas kaip kareivinės, o 1893 m. buvo įkurtas moterų stačiatikių vienuolynas.
Jubiliatas kan. Stanislovas Krumpliauskas su Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos seserimis
Tuo būdu Antalieptėje buvo pratęstas ne tik religinis, bet ir švietėjiškas gyvenimas – įsteigta mergaičių mokykla, rengusi pradinių mokyklų mokytojus.
Pirmojo pasaulinio karo metu carinės valdžios atstovams traukiantis į Rusiją, pasitraukė ir Antalieptės stačiatikių cerkvės popai bei vienuolės.
Paliktą šventovę karo metu nuniokojo vokiečiai: ne tik bažnyčią, bet ir jos rūsius. 1918 m. bažnyčia grąžinta katalikams.
Tačiau Antalieptės religinė – kultūrinė erdvė neliko apleista. Po karo vienuolyno patalpose ėmė veikti pradinė mokykla (1919–1924); 1924 m. atsikėlė Švč. Jėzaus Širdies kongregacijos seserys, kurios įsteigė mergaičių žemės ūkio mokyklą, vaikų darželį, vaikų prieglaudą, amatų mokyklą, vienuolių naujokyną. Vasarą vienuolyne buvo kunigų poilsio namai (čia kurį laiką 1933 m. gyveno iš SSRS grįžę kunigai).
Po karo Antalieptės Šv. Kryžiaus bažnyčioje itin ženkli daugelio kunigų veikla: kun. Stanislovas Stakelė (1862–1885–mirė tarp 1928–1932 m.) ėmėsi ją remontuoti: parūpino religinių rūbų, indų; kun. Dionizijus Vaitkevičius (1874 10 09–1910 06 20–po 1940) atstatė altorius; kun. Pranciškus Strakšas (1875 04 01–1901 03 17–1967 03 19) bažnyčią nutinkavo ir nudažė; kun. Petras Remiazas (1886–1911–1936 05 12) – jo rūpesčiu dailininkas V. Bičiūnas išdažė bažnyčios vidų; kun. Antanas Kripaitis (1889 03 31–1914–1961 06 19) pastatė suolus, parūpino paveikslų.
Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios šventoriuje prie kun. Petro Remiazo kapo. Iš kairės: Vyskupas Lionginas Virbalas SJ, Antalieptės seniūnė Olga Raugienė, zakristijonas Valdas Luneckas, vyskupas emeritas Jonas Kauneckas ir kan. Stanislovas Krumpliauskas
Kiekvienas jų paliko ryškų pėdsaką bažnyčios remonto, jos puošybos darbuose, buriant parapijiečius, skelbiant Dievo Žodį ir liudijant Dievo Meilę.
Per Antrąjį pasaulinį karą bažnyčia apgriauta. Po karo suremontuota.
Primintina, kad Antalieptėje dirbę kunigai neišvengė sovietinės valdžios represijų, tai kunigas Jonas Bubas (1901 10 25–1930 (1931) 06 14–1969 04 19) nuteistas 10 m. kalėti (suimtas 1951 m. vasario 9 d., į Lietuvą grįžo 1956 m.), kun. Juozapas Lomanas (1899 09 23–1923 06 10–1959 02 27), kalintas beveik 5 metus (1952–1956). Abu jie į lagerius iškeliavo iš Antalieptės.
O 10 metų (1946–1956) lageriuose kentėjęs kun. Jonas Jatulis (1908 11 23–1935 06 16–1989 07 09), grįžęs į Lietuvą dirbo įvairiose parapijose ir paskutinioji jo darbo vieta tapo Antalieptė (1970–1988), čia šventoriuje ir palaidotas.
Dusetiškių „pulkelis“ savo mylimam kanauninkui Stanislovui Krumpliauskui parengė šventinį tortą - knygą, kurios vienoje pusėje įrašyta „Gyvenimo knyga: „Tarnystė Dievui ir žmonėms“ 2015“. Kitoje – „Garbingo 70-ojo jubiliejaus proga. Su pagarba Dusetų „pulkelis“. Prie torto – jo sumanytoja Vanda Čerškuvienė
Antalieptiškių kunigų kančios Sibire kilniai įprasmina bažnyčios vardą – Šv. Kryžiaus bažnyčia.
Antalieptės Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia barokine, vienanavė, su 2 fasado bokštais. Presbiterija siauresnė ir žemesnė už bažnyčios navą. Už presbiterijos yra žemesnė koplyčia su bokšteliu. Šventoriaus tvora aukšta, mūrinė.Šventorių puošia kryžiai, antkapiniai paminklai (palaidoti du kunigai: Jonas Jatulis ir Petras Remiazas).
Galima teigti, kad Antalieptėje bei jos apylinkėse tvyrojęs dvasinis paveldas brandino pašaukimus: iš Žvilbučių gimęs prel. dr. Juozas Prunskis (1907 12 22–1932 05 22–2003 04 26), iš Velaikių – dr. kun. Juozapas Čepėnas (1880 10 30–1905 10 23–1976 01 24), iš Madagaskaro – Dievo tarnas arkivyskupas Mečislovas Reinys (1884 02 03–1907 06 10–1926 04 05–1953 11 08)– tai žinomos asmenybės ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų.
Šventės dalyviai: protonotaras Bronius Antanaitis (kairėje) ir kan. Edmundas Rinkevičius (dešinėje)
Antalieptėje vykusi šventė subūrė nemaža Panevėžio vyskupijos dvasininkų, parapijiečius, iš čia kilusius bei besidominančius Antaliepte asmenis. Tokios šventės yra svarbios tautinės savimonės stiprinimui, dvasingumo plėtrai.
Atgal
.jpg)
