Religija
06 20. Ukrainiečio kunigo t. Michailo (Mykolo Lučkivo) OSBM mintys apie bazilijoną t. Vasilijų Zinko
Dr. Aldona Vasiliauskienė
2015 m. gegužės 25 – 28 d. Lvovo Religijų istorijos muziejuje vyko jau 25-oji kasmetinė mokslinė – tarptautinė konferencija „Religijų istorija Ukrainoje“. Gegužės 26-ąją dieną apvaliojo stalo posėdyje buvo skirtas svarbus dėmesys šviesios atminties kunigui t. Vasilijui Zinko OSBM (1922 02 15–1947 06 01–2008 04 25): pristatyta straipsnio autorės monografija „Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“, prisimintas ir pats kunigas bei jo veikla. Akcentuota, kad lietuvių – ukrainiečių mokslo bei kultūros ryšių plėtroje itin svarbus Rytų (Graikų) apeigų katalikų Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas (Ordo Sancti Basilii Magnum – OSBM), kuris, kaip jau ne kartą minėta „Lietuvos Aido“ puslapiuose, 2017 m. švęs savo veiklos 400 metų jubiliejų. 1617 m. įkurtas unitų ordinas siekė įgyvendinti 1596 m. Brastos Bažnytinės unijos nutarimus.
Dr. Aldona Vasiliauskienė Malechivo (Lvovo priemiestis) kapinėse prie paminklo t. Vasilijui Zinko. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo
Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas – vienintelis ordinas, įkurtas Lietuvoje, jo lopšys – Vilnius.Šio ordino garsinimui, mokslininkų telkimui 2001–2014 metais organizuota 11 konferencijų: 6-ios vyko Lietuvoje ir 5-os Ukrainoje.
Prisiminta ir 2014 m. lapkričio 8–10 d. organizuota XI-oji konferencija „Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinas: iš liaudies liaudžiai“, kurios trečiasis posėdis „Vasilijus Zinko mūsų atmintyje ir darbuose“ vyko Bazilionų (Šiaulių r.) mokykloje – daugiafunkciniame centre (lapkričio 10 d.), akcentuojant garbųjį dvasininką, kaip lietuvių – ukrainiečių dvasinių kultūrinių ryšių skleidėją.
Šiame posėdyje dalyvavo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, prof. Vaclovas Tričys, prof. Vytenis Rimkus su žmona, doc. dr. Irena Ramaneckienė, Šiaulių rajono švietimo skyriaus bei spaudos atstovai, Utenos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. specialistė Zita Mackevičienė, mokyklos pedagogai, svečiai lietuviai bei atvykusieji iš Ukrainos: pasauliečiai bei vienuoliai bazilijonai (tėvai, broliai), vienuolės.
Malda prie kapo. Iš dešinės: t. Josyfas (Ivanas Budajus) OSBM , br. Lavrentijus (Vasylis Grycivas) OSBM, br. Bonifatijus (Bohdanas Hodovanskyj) OSBM ir doc. dr. Irena Ramaneckienė
Pranešimą „Vienuolis bazilijonas t. Vasilijus Zinko“ – perskaitė t. Mychailas (Mykola Lučkivas)OSBM iš Lvovo. Rytų apeigų katalikų Šv. Andriejaus bažnyčios Lvove klebono t. Mychailo OSBM , daugelį metų bendravusio su t. Vasilijumi Zinko OSBM , mintys gyvai sujungė su dr. Aldonos Vasiliauskienės monografijos „Vasilijaus Zinko studija „Sesuo Rafaila“: istorinis biografinis kontekstas, moksliniai komentarai ir teologinė terminologija“ pristatymu.
Iš t. Michailo (Mykolo Lučkivo) OSBM pranešimo „Tėvas Vasilijus Zinko OSBM“
Tėvo Vasilijaus Zinko dvasinė, pedagoginė ir literatūrinė veikla taps pavyzdžiu ne tik mums, jo bendraamžiams, bet ir ateinančioms kartoms. Pilnatvės metai liudija nepailstančio darbininko, kuris, kaip Gerasis Ganytojas, nuolat buvo užsiėmęs ieškojimais, gyvenimą ir tarnystę.
Šv. Andriejaus bažnyčioje. Iš dešinės: t. Michailas (Mykola Lučkivas) OSBMI, t. Jakivas (Orestas Jaremčiukas ) OSBM ir t. Pavlo (Petro Jachimec) OSBM
T. Vasylijaus Zinko darbas Tėvynėje
Pirmuosius 14 ir paskutiniuosius 14 savo gyvenimo metų t. Vasilijus gyveno Ukrainoje, daugiau kaip pusšimtį metų – išeivijoje, kur Dievas jį pašaukė į savo vynuogyną, švietimui ir kolosaliam žurnalisto darbui. Šio darbo vaisiais jis nuoširdžiai kasdien dalijosi su visais susitiktaisiais.
Į mūsų bazilijonų vienuoliją Lvove t. Zinko įsijungė 1994 metais. Sunkiu posovietiniu laiku, kai trūko religinio išsilavinimo žmonių, jis iš tikrųjų buvo mums paties Dievo atsiųstas. Lakoniški ir įžvalgūs pamokslai, filosofijos ir teologijos paskaitos, užsienio kalbų mokėjimas, erudicija, subtilus humoro pojūtis iš tiesų darė jį ypatinga asmenybe.
Kasdienėse situacijose jo ištarti žodžiai ar frazės, pastebėjimai, pamokančios istorijos, pajuokavimai ir šiandieną perduodami iš lūpų į lūpas.
Įvairiomis progomis prisimenamas Vasiliaus vienuolinis gyvenimas mūsų bendruomenėje, kur jis visada visur visiems mums buvo pavyzdys – moralinis autoritetas. Kartą į vienuolyną atvyko vienas kunigas (t. Sofronas) ir, prisiklausęs kalbų apie t. Zinko, nusprendė įsitikinti, kad jis tikrai pirmas ateina į koplyčią melstis. Svečias atsikėlė kuo anksčiau ir nuėjo melstis. Žiūri – t. Zinko jau koplyčioje. Kitą rytą atsikėlė dar anksčiau – ir vėl rado t. Zinko besimeldžiantį. Ir trečią dieną jam nepavyko ateiti anksčiau negu t. Zinko.
Bazilionų vidurinėje mokykloje t. Michailas (Mykola Lučkivas) OSBM skaito pranešimą, skirtą t. V. Zinko OSBM
Pasakojama, kad kiekvieną dieną t. Zinko pradėdavo rožančiaus kalbėjimu ir Akafistu šv. Mikalojui. Jei kada ko nors laukdavo – taip pat kalbėdavo rožinį. Išskirtinai pamaldžiai meldėsi į Švč. Mergelę Mariją, savo mintyse ir darbuose laikydamas Ją ištikima užtarėja.
„Negera žmogui būti vienam“, – kalbėjo Viešpats. Tėvas Zinko prie šios frazės pridurdavo, kad negera dvasininkui būti vienam, todėl Dievas jam atsiuntęs pagalbininkę – Nekalčiausią Švč. Mergelę Mariją.
Koks tėvas Zinko buvo tarp vienuolių?
Visiems vienuoliams ir tėvams vardadienių progomis dedikuodavo savo kūrybos eilėraščius, linksmai ir taikliai juose charakterizuodamas varduvininką. Todėl jo sveikinimų visi laukdavo – džiugiai nuteikdavo eilių šmaikštumas. Su juo linksma būdavo. Viską pastebėdavo, viską suprasdavo, viską žinodavo. Vienintelė problema, kurią patyrėme gyvendami kartu vienuolyne, – jam nieko nebuvo galima nupirkti. Ir žiemą, ir vasarą vilkėjo tuo pačiu senu lietpalčiu, nešiojo seną nutrintą beretę. Priežastis– niekada niekam nenorėjo kelti rūpesčių.
XI tarptautinės mokslinės konferencijos dalyvių grupelė Kryžių kalne. Dešinėje stovi: t. Michailas (Mykola Lučkivas) OSBM
Keletą mėnesių iki išeinant į Amžinybę t. Zinko kūrė autobiografinę knygą „Religinės minutės“. Jos pratartyje broliai vienuoliai parašė žodžius, puikiai charakterizuojančius t. Zinko: „Visiems, kurie savo gyvenimo kely sutiko t. Vasilijų Zinko, – labai pasisekė. Jo aštrus protas, enciklopedinės žinios, gyvenimo išmintis, kiekvieną tėviškai mokė, puoselėjo, saugojo. Po jo žodžių pasaulis nušvisdavo, visi sunkumai ir sumaištis tapdavo paprasti ir aiškūs. Visi mes nemažai iš jo išmokome...“
Iki dabar tarsi ausyse tebeskamba jo humoras, tapęs nematoma šios asmenybės charakterio dalimi.
XXV-osios konferencijos „Religijų istorija Ukrainoje“ plenarinis posėdis. Kalba Lilija Moravska. Sėdi iš kairės: Lvovo Religijų istorijas muziejaus direktorius Orestas Malycas, Akademikas Anatolijus Kolodnyj, dr. Myronas Kapralis ir konferencijos pagrindinė organizatorė Marija Omelčuk
Prisimenama viena Zinko elgsenos norma dvasinės tarnystės aplinkoje. Ne kartą tėvui teko pėsčiomis eiti iš Šv. Andriejaus bažnyčios į Šv. Onufrijaus vienuolyną. Jaunesni tėvai ne sykį siūlydavęsi pavėžėti jį mašina. Pristabdę jas klausdavę: „Tėve Vasilijau, jūs einate į Andriejaus bažnyčią?“ Tėvas linktelėdavęs galva. „Sėskite, mes jus pavešime – „pamėtėsime“, – įkalbinėdavę bazilijonai, nes važiuodavę ta pačia kryptimi. „O ką, ar aš mažas vaikas, kad mane mėtytumėte?“ – atsakydavęs t. Zinko.
Kaip dvasininkas, jis visada atsakingai ruošdavosi pamokslams ir homilijoms, pasisakymams. Kartą, būdamas jau garbaus amžiaus, turėjo tarti žodį viename iš renginių. „Aš visą naktį nesumerkiau akių, galvojau, ką turiu pasakyti“, – kukliai prisipažino tada savo bičiuliams.
Misijos, rekolekcijos
T. Vasilijus nuolat turėjo daug reikalų: kassavaitiniai susitikimai su jaunimu, paskaitos universitetuose, šv. Mišios, išpažintys, rekolekcijos, misijos. Paskaičius t. Zinko knygą „Bazilijonų darbininkų vaizdeliai“, galima bandyti įsivaizduoti t. Zinko vestas misijas ir rekolekcijas: išeivijoje nuo 1950 m. vykdyta per 185 misijos ir rekolekcijos, o Ukrainoje 1994–1999 m. laikotarpiu – 44 misijos, t. y. po 10 kasmet. Per 14 gyvenimo metų Ukrainoje jo vestų misijų skaičius svyruoja tarp 130 ir 140.
Prisimenama mūsų brolių papasakota istorija, kai pas juos, kaime, t. Zinko vedė rekolekcijas. Tuo metu ten nebuvo bažnyčios, tad tikinčiųjų bendruomenė nuomojo kažkokią mažą patalpą. Zinko nakvojo brolių-vienuolių tėvų namuose. Motina priruošusi visokių skaniausių vaišių rekolektantui pamaitinti. Atėjęs ir pamatęs gausias vaišes, rekolektantas paprašęs: „Duokite man stiklinę vandens ir riekutę juodos duonos – užteks“. Pasiėmęs maldaknygę ir nuėjęs į kambarį ilgai meldėsi. Dabar šiame kaime yra graži bažnyčia. Pasak vietinių gyventojų, ji – t. Zinko maldos ir aukos rezultatas.
Iki paskutinių gyvenimo dienų t. Vasilijus nepailstamai dirbo nelaukėdamas, kad kas nors jį įvertintų, pagirtų ar padėkotų. Jis viską darė Kristui.
Lvovo Religijų istorijos muziejaus posėdžių salė konferencijos metu
Bendrystė su vaikais, jaunimu
Unikalu tai, kad t. Vasylis mokėjo bendrauti su vaikais ir jaunimu. Jo sekmadienio pamokslai vaikams, kai jiems leisdavo kalbėti į mikrofoną, buvo labai apgalvoti, pamokantys. Žinoma, prasmingi bei vertingi ir tėvams. Daugelis suaugusiųjų ir šiandieną atsimena, kaip vaikai nuoširdžiai pasižadėdavo – „Negerti, nerūkyti ir mylėti Ukrainą“.
Bičiuliaudamasis su jaunimu, tėvas visada buvo jaunas, žvalus ir energingas. Nepakartojamo oratoriaus talento dėka jis nematytai greit prikaustydavo bet kurios auditorijos dėmesį: nuo studentų medikų, iki tarnautojų ir dėstytojų. Paskaitas skaitė lengvai, suprantamai, būtinai ką nors cituodamas iš mokslo srities, per pertraukėlę paporindamas vieną kitą istoriją, perpintą gražiu humoru.
Įdomus ir pamokantis Lvovo universiteto profesoriaus Oleksijaus liudijimas: „Kartą žiemą, jau po Kalėdų, aš ėjau pro auditoriją, kur dėstė tėvas Zinko, ir išgirdau, kaip mūsų studentai „kalėdoja“ (gieda Kalėdines giesmes). Daugeliui iš jų tai buvo pirmas kartas gyvenime. O „kalėdojo“ labai gerai – keliais balsais. Taip t. Zinko rasdavo paralelių su religinėmis žiniomis, puoselėdamas jas netikėtomis aplinkybėmis“.
Jo galėjai klausytis ir klausytis. Dvasininko meilė, nuoširdumas traukė jaunus žmones. Ypač vienuolis mylėjo jaunimo draugijas. „Marijos jaunimo draugija – tai vieta, kurioje išauga šventieji“, – nesyk kalbėjo jisai.
XXV konferencijos „Religijų istorija Ukrainoje“ dalyviai: Iš kairės: Orestas Malycas, Marija Omelčuk ir Ruslana Bubriak
Norisi prisiminti tėvo Vasilijaus patriotizmą. Visą gyvenimą jį valdė meilė Ukrainai: nuo tėvų pamokymų iki paskutiniųjų gyvenimo dienų. Galima suprasti, kiek kančių ir pažeminimų patirdavo dėl to, kad gynė viską, kas ukrainietiška.
T. Zinko tvirtumas ir nepalenkiamumas ginčuose/diskusijose krikščioniškais bei nacionaliniais klausimais daugeliui liko įsimintinu visam gyvenimui bei susiformuotų/ turimų nuostatų kertiniu akmeniu. Deja, ne visi jį suprato ir palaikė. Ypač sudėtinga buvo išeivijoje, kada ukrainiečiai nė nesvarstydami įsiliedavo į svetimtaučių gyvenimo būdą, pamiršdami, kieno jie esą vaikai.
Iš susirašinėjimų su patriarchu Josyfu Slypyj
Išlikę laiškai – t. Zinko susirašinėjimas su Patriarchu Josyfu Slypu. T. Vasilijus tuo metu buvo žinomas misionierius ir žurnalistas, žurnalų „Misionierius“, „Darbas“, „Gyvenimas“ ilgametis redaktorius. Pagrindinė laiškų tema – gimtosios Bažnyčios padėtis ir likimas išeivijoje, ukrainiečių kalbos ir tikėjimo išsaugojimas. „Jūsų Ekscelencija Patriarche! Gelbėkite mūsų Bažnyčią ir tautą!“ – skaitome viename t. Vasilijaus laiškų. – „Jus atsiuntė Dievo Malonė, kaip Mozę ar Nojų, kad apgintume nors vieną ukrainiečių giminę, nors vieną parapiją iš kitataučių antplūdžio!“
T. Zinko niekaip negalėdavęs pamiršti tų konkrečių atvejų, kada diasporos (išeivijos) žmonės atsisakydavo savo „ukrainietiškumo“, niekindavo jį.
Apie knygą, skirtą Vasilijui Zinko OSBM Lvovo religijų istorijos muziejuje XXV konferencijoje kalba mgsr. t. Martynas Chaburskis OSBM (dešinėje). Iš kairės sėdi t. Pavlo Jachimecas OSBM, dr. Aldona Vasiliauskienė ir protoigumenas t. Pantalejmonas Salamacha OSBM
Perskaitęs aukščiau cituotą laišką, Patriarchas parašė: „Didžiai gerbiamas tėve redaktoriau! Ačiū jums už laišką. Reikia dirbti pasauliečių sąmoninimui, reikia ieškoti paprastų, neišsilavinusių žmonių, steigti jiems mokyklas ir nors kartą per savaitę mokyti ukrainiečių kalbos. Su malda reikia išbandyti visus būdus. Kalbą ir papročius būtina gelbėti, žadinti savo identiteto pojūtį“.
Savo laiškuose Patriarchas Josyfas visapusiškai palaikė tėvo Vasilijaus troškimą pačiais įvairiausiais būdais puoselėti tautos nacionalinius jausmus. „Mūsų kova ilga ir besitęsianti, bet jos atsisakyti negalime“, – rašė Patriarchas viename laiškų.
Patriotizmo pavyzdžiai, darbas vienuolijose – Dievo Žodžio skleidimas
Pasakojamas vienas įvykis, stebėtas Andrijano – Lvovo muzikos mokyklos dėstytojo. Kartą jis dalyvavęs patriotiniame mitinge Lvove. Nors ir nepratęs niekuo stebėtis, bet atmintis užfiksavo tokį vaizdą: mitingo metu lietuje stovi tėvas Zinko ir kartu su visais gieda sukilėlių giesmes... Panašių pavyzdžių tikrai daug.
Tėvas Vasilijus vyriškai ir tvirtai liudijo Kristų visu savo gyvenimu, darbais, pavyzdžiu. Būdamas be galo pastabus, išnaudodavo kiekvieną, nors ir pačią mažiausią, galimybę žmogui padėti. Labai stengėsi ir nuoširdžiai dirbo su jaunimu, skatindamas pašaukimus į dvasinį luomą. Seserų Tarnaičių, Bazilijonių, Šv. Onos katechečių, Šv. Josyfo kongregacijos savo vienuolijose turi ne vieną t. Zinko ugdytinę. Jis gebėjo palaikyti, sudominti, o kai reikėdavo – ir perkalbėti ar įtikinti dvasinio gyvenimo svarba.
Kunigo vienuolio gyvenimo metai buvo perpildyti susitikimais, įvykiais, didžiuliu pasiaukojamu darbu ir malda. Tai buvo jo pasirinkimas. Dar jaunystėje susikūrė savo credo: „Nesiek ilgesnio poilsio, stenkis daugiau padaryti!“ Atsidavimą šiai nuostatai mes stebėjome kasdien. Įsidėmėtina: nepraleisdavo nė mažiausios progos papasakoti apie Dievą, pagarbinti Jį ir Jam tarnauti.
Kiek bekalbėtume ir bemąstytume apie tėvą Vasilijų Zinko, vis tiek jis mums liks paslaptis, kurią turime atskleisti ir pažinti savo gyvenimu.
Atgal
.jpg)
