VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

04 22. Šv. Velykoms

Hubert Jacobs

Tarp garsiausių žmonijos istorijos asmenybių ypač dėmesį patraukia Jėzus iš Nazareto. Giliai tikintis žydas, išauklėtas pagal savo tautos religinę tradiciją, Jis norėjo atnaujinti tikėjimą. Jo mokymas pasirodė pavojingas, todėl buvo pasmerktas mirčiai. Tačiau jo mokiniai skelbė, kad Jis nugalėjo mirtį, kad Dievas grąžino Jį Gyvenimui.

Jis gyveno pasitikėdamas tuo, kurį vadino „Tėvu“, tuo, kurio mylimu sūnumi Jis žinojo esąs, kurį stipriai ir ištikimai mylėjo.

Savo žinią Jėzus skelbė primindamas tėvišką gerumą To, kuris mums visiems yra nesibaigiantis Gailestingumas. Jis pakvietė mus eiti teisingumo ir meilės keliu. Gyvenančius paprastume, tyrume ir ramybėje Jis skelbė palaimintaisiais. Net meilė priešams buvo dalis šio idealo, vardan kurio Jis gyveno ir kuris vedė Jį prie visiško savo gyvenimo paaukojimo. Šia kaina Jis siekė sugrąžinti žmogiškąjį veidą žmonijai, nuolatos deformuojamai ir draskomai egoizmo ir žiaurumo. Nei įstatymai, nei papročiai, nei autoritetai nesutrukdė Jam perduoti mums Tėvo žodį ir mus mylėti iki galo. Dievo Dvasia buvo su Jėzumi ir Jį padarė laisvu.

Užuot atsisakęs skelbti Gerąją naujieną, Jis pasirinko savo liudijimą tęsti iki mirties ant Kryžiaus. Šia žiauria mirtimi, kurią būtų galima vertinti kaip pralaimėjimą, Jis atliko meilės ir atleidimo aktą. „Štai“,– sako Jis savo mokiniams, savo mirties išvakarėse įsteigdamas Eucharistiją, – „mano kūnas, kuris už jus atiduodamas, tai mano kraujas, kuris už jus išliejamas.“

Nei vienas skaitantis evangelijas negali nesižavėti ir išlikti nepaveiktas šio ypatingo žmogaus, kuriame švyti Dievo veidas. „Pilypai“, – sakė jis vienam savo mokinių, – „kas mato mane, mato mano Tėvą.“

Keli vyrai ir kelios moterys lydėjo Jėzų nuo Jo pamokslo, pasakyto Jonui Krikštytojui Jį pakrikštijus. Daugelis Jį lydėjo iki Kalvarijos. Trečiąją dieną po jo tragiškos mirties juos apėmė tikrumo jausmas, kad penktadienį Nukryžiuotasis yra Velykų sekmadienio Prisikėlusysis. Kapas, kuriame jis buvo palaidotas, buvo tuščias. Keli Jo ištikimieji užtikrino, kad Jis pasirodė jiems.

Seniausias mus pasiekęs liudijimas apie tai užrašytas Morkaus evangelijos 16-jame skyriuje. Tai tekstas, į kurį ko gera nepakankamai įsigiliname, pirmenybę teikiame Evangelijai pagal Matą, Luką ir Joną. Iš tiesų Evangelijoje pagal Morkų šis įvykis keistai baigiasi. Moterys, sekusios paskui Jėzų, „išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė.“ Šios kelios eilutės skiriasi nuo džiaugsmingo pasakojimo, kurį vėliau aprašė kiti evangelistai.

Toks yra pirmas liudijimas, kuris suteikia mums kuklias žinias apie Jėzaus prisikėlimą. Šveicarų egzegetas Daniel Marguerat teisingai rašo: „Velykų pasakojimai mums pasako daug mažiau negu tai, ką krikščionių vaizduotė sukūrė per šimtmečius.“ Kodėl Morkus kalba apie baimę ir tylą? Kas galėjo šitaip priblokšti moteris? Pirmas dalykas, kurį reikia pažymėti, tas, kad Prisikėlimo vyksmasnėra aprašytas. Be abejonės, ne čia slypi esmė. Svarbiausia, kad nuo šiol mirtis nebeturi jokios įtakos Jėzui. Jis buvo miręs, bet dabar jis gyvas. Vis dėlto Morkus mums nieko nepaaiškina apie šį naują gyvenimą. Be to, reikia pažymėti, kad Morkus praneša apie naują Jėzaus buvimo vietą: „Eikite, pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs.“

Taigi atviras ir tuščias kapas nėra ta vieta, į kurią kviečiami liudytojai, kad pasiliktų. Jie turi apleisti šią vietą. Tyla ir sutrikimas, pasimetimas turi užleisti vietą entuziastingam skelbimui apie Prisikėlimą. Žinoma, nuo šiol mes neregime Jėzaus, bet tikėjimu išpažįstame, kad, nors nematomas, Jis yra, Jisgyvas, Jis yra pas Tėvą ir kad „Jisyra su mumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ Prieš Velykas Jėzaus pradėtas bendravimas su savo mokiniais tęsis. Žinoma, tikėjimo priešaušryje tai vyks kitokiu, daug gilesniu būdu.

Mokiniai vis labiau ir labiau įsitikins ir liudys, kad žmonija atranda Prisikėlusiame Kristuje naują pradžią ir visais laikais trokštamą pilnatvę. Izraelio pranašų pažadai išsipildė. Kristuje amžinybės spindulys ėmė žibėti mūsų žemėje ir jo veikiami mes galime galvoti ir veikti. Štai kodėl mokiniai skelbs visoms tautoms, kad tas, kuris buvo prikaltas ant Kryžiaus, tapo Kristumi ir Viešpačiu. Jis, kaip skelbia evangelija pagal Joną, yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“. Mokiniai pasijuto aukščiausiu lygiu susieti su Jėzaus patirtimi. Sekminių dieną jie suvokė, kaip jo gyvenimas tampa jų gyvenimu. Jie buvo pripildyti Šventosios Dvasios, paties Jėzaus dvasia, kuri juos, išsisklaidžiusius po keturis pasaulio kraštus, vienys. Šventoji Dvasia suteiks jiems stiprybės skelbti, kad Prisikėlusiu Jėzumi mums suteikta atleidimo, atnaujinto gyvenimo ir prisikėlimo iš mirusių malonė.

Įkandin mokinių daugybė tikinčiųjų, žydų ir pagonių, įtikės Jėzumi ir Juo remsis. Galvodami apie šio žmogaus, pranašo ir išmintingojo, tapatybę, jie greitai supras, kad pats Dievas apsireiškė jame neregėtu būdu ir kad asmeniškai Jėzus vienu metu buvo dieviškos ir žmogiškos prigimties.

Nuo Bažnyčios pradžios krikščioniškojo tikėjimo priešai neigė Kristaus Prisikėlimą. Pagal antrojo amžiaus pagonių filosofą Celsą, tai esanti absoliuti apgaulė: mokiniai paslėpė Jėzaus kūną. Ketvirtajame amžiuje šv. Grigalius Nisietis mini „įžūlia šypsena“ pagonis, atsisakančius tikėti Kristaus Prisikėlimo idėja.

Ne, tai nebuvo kolektyvinė haliucinacija. Svarbiausia – neapsirikime manydami, kad Jėzaus prisikėlimas iš mirusiųjų buvo vien jo lavono reanimacija.

Vardan mūsų tikėjimo Jėzus savo Prisikėlimu įėjo į visai kitą, naujo gyvenimo su Dievu, savo Tėvu, realybę.

Tikėti mūsų pačių prisikėlimu Jėzuje ir per Jėzų reiškia tikėti, kad visas mūsų kūnas bus visiškai atnaujintas dalyvavimu Jėzaus Prisikėlime ir per Šventosios Dvasios dovaną. Šis pasikeitimas paslaptingai prasidėjo mūsų krikšto metu, pilnatviškai išsiskleis, kai Kristus mums pasakys: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą karalystę!“ Taip tikintis Prisikėlusiu Jėzumi, gyvenantis su juo ir jame, „laukia mirusiųjų prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo“. Jis tiki, kad visi žmonės patirs Dievo malonę, nes ten Dievas laukia mūsų visų.

Vaizduotės santūrumas, tikėjimo tikrumas, gyvenimas pagal Evangeliją – tokie yra krikščioniškosios vilties reikalavimai. Bet ši viltis neleidžia mums pamiršti esamos realybės. Kristaus Prisikėlimas įpareigoja kiekvieną individą ir bendruomenę veikti teisingumo ir kiekvieno žmogaus harmoningo tobulėjimo vardan. Prisikėlęs Kristus kviečia mus, nepaisant laukiančių išbandymų, dirbti, aukotis vardan teisingumo ir meilės žmonijai. Žinoma, visiškas šio idealo išsipildymas yra paliktas Dangaus karalystei. Vis dėlto mūsų kasdieninio darbo ir mūsų ištikimybės malonei idealas gimsta čia, žemėje.

***

Tėvas jėzuitas Hubert Jacobs

Kunigas jėzuitas Hubert Jacobs gimė Briuselyje 1929 m., įšventintas į kunigus 1960 m.

Dėstė filosofiją ir jos istoriją Namiuro universitete ir įvairiose kunigų ir vienuolių rengimo institucijose.

12 metų buvo žurnalo „Naujasis teologijos žurnalas“ (Nouvelle Revue Theologique) vyriausiasis redaktorius.

Neseniai išleistas jo parengtas leidinys „Vieno problema graikų filosofijoje“.

Šiuo metu baigia rašyti Kardinolo Henri de Lubac’o biografiją.

Daug kartų nuo 1997 m. lankėsi Lietuvoje, skaitė paskaitas apie Bažnyčios dvasinį paveldą, šventųjų gyvenimus Tiberiados bendruomenei (Baltriškės, Zarasų r.)

Atgal