Religija
09 08. Ketvirtoji piligriminė kelionė po Lietuvą 2015-08- 11 ir 12 d.
Piligrimė Stasė Petkienė
Vadovas – keliaujančios parapijos klebonas KĘSTUTIS PAJAUJIS; 40 piligrimų sukvietė Stanislava Butkienė. Karštos dienos, bet autobuse gaivu. „Tikras piligrimas keliauja ne tik pirmyn, bet ir aukštyn. Vadovas čia ne tik fizinis, bet ir dvasinis gidas“ (vysk. L. Virbalas).
Iki Vilniaus 4 val. Ryto malda. Rožinis. Vėlyvieji pusryčiai.
Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia. Suklumpame prie stebuklingosios Lukiškių Dievo Motinos – „mistinių malonių fontano“ (paveikslas 1684 m. dovanotas Vilniaus dominikonams, dingęs, neseniai sugrąžintas). Matome keletą Vilniaus kariliono varpų.
Šventosios Dvasios bažnyčia. Puošnus barokas. Visi kalbame Šventosios Dvasios litaniją. Meldžiamės prie Šv.Faustinos altoriaus.
Dievo Gailestingumo šventovė. Individuali malda.
Šventosios Dvasios cerkvė. Šventosios Teresės Avilietės bažnyčia. Vilnietė piligrimė Ramutė, seniai su mumis keliaujanti, kviečia mus užsukti į Marijos radijo redakciją. AUŠROS VARTUOSE skamba mūsų giesmė.
Grupė pasidalija: vieni į Arkikatedrą, kiti funikulieriumi keliasi į Gedimino pilį.
Šv. Faustinos namelis – muziejus (Grybo g. -29 a). Čia F.Kovalska gyveno 1933-1936 m. Čia patyrė Jėzaus regėjimus, čia ji sutiko dvasios tėvą kun. Michalą Sopočko, čia Vilniaus dailininkas Eugenijus Kazimierovskis 1934 m. nutapė Jėzaus Gailestingumo paveikslą; čia 1935 apsireiškęs Jėzus padiktavo Faustinai maldą „Jėzaus Gailestingumo vainikėlis“. Kun. Sopočko ragino vienuolę Faustiną rašyti dienoraštį apie Kristaus regėjimus. „Faustinos dienoraštis“ neseniai išleistas lietuvių kalba – jį skaityti nelengva. Bet reikia daug kartų skaityti, sako gidas. Piktosios dvasios stipriai puolė Faustiną. Dievo Gailestingumo kultas pasklido po visą katalikų pasaulį, ir Vilnius tapo Dievo Gailestingumo miestu. Suklaupę giedame „Gailestingumo vainikėlį“.Džiaugiamės pažinę dar vieną unikalų miesto kampelį.
Trinapolio vienuolyne nakvynė. Trinapolis – Trejybės miestas; 18 a. pr. pastatė jį vienuoliai trinitoriai (šios kongregacijos abite ryšku kryžius su mėlyna horizontalia ir raudona vertikalia juostomis, kurios simbolizuoja dvasinį ryšį su žemiška materija ir dangiška dievybe). Buvęs vienuolynas nuolatos keliauja iš rankų į rankas kartu su Lietuvos istorija: čia yra buvę karo ligoninė, stačiatikių cerkvė, vaikų prieglauda, vyskupų vasaros rezidencija, sovietiniais laikais turizmo bazė. 1992 grąžintas Vilniaus arkivyskupijai, įsteigti Trinapolio rekolekcijų namai; čia priimami tik maldininkai. Kambariai pavadinti pažįstamų šventųjų vardais, nerakinami; visur ideali švara ir ramybė.
Vakare nedidelėje vienuolyno bažnyčioje Šv. Mišios. Soti vakarienė. Pasivaikščiojimai.
II diena. Ryto malda. Dienos palaiminimas. Sotūs švediško stalo pusryčiai.
Antakalnio kapinės. Prie TV bokšto gynėjų ir Medininkų pasieniečių kapų giedame „Viešpaties angelą“. Sustojame prie poeto Just.Marcinkevičiaus kapo. Pakylame į Menininkų kalnelį. Kiek daug pažįstamų vardų čia. Štai vienoje eilėje amžinam poilsiui sugulė skulptorius Stanislovas Kuzma, aktorė Eugenija Pleškytė (ant jos kapo epitafija „Ilsėkis ramybėje amžinoje Dievo šviesoje“), poetas Marcelijus Martinaitis, aktorius Antanas Šurna, rašytojas Romualdas Granauskas.
Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje aukojamos Šv. Mišios. Bažnyčios fundatorius Mykolas Kazimieras Pacas. Ji statyta augustinų vienuoliams. Centriniame altoriuje 18 a. dailininko Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas „Quo vadis“ ir skulptoriaus K.Jelskio 4 pranašų skulptūros. Klebonas kartu su mumis grožisi baroko stiliaus bažnyčia su dviem tūkstančiais stiuko lipdinių, kurie puošia sienas ir skliautus, ir apgailestauja, kad naujosios šių dienų bažnyčios nėra jaukios, nes daugeliui mūsų architektų svetima dvasinė erdvė, net jų kapai, matėme Menininkų kalnelyje, pažymėti masonų ženklu. Sustojame prie senos Jėzaus Nazariečio skulptūros kairėje pusėje (Kristus apsiaustas raudonu drabužiu), kuri čia 1864 m. atkeliavo iš Trinapolio bažnyčios. Pirmame skaitinyje girdime, kaip pranašas Mozė, būdamas 120 metų, prieš mirtį laimina būsimą pranašą Jozuę, kuris „buvo kupinas išminties dvasios, nes Mozė buvo uždėjęs ant jo savo rankas“ (Įst 34, 9). Po Šv. Mišių mūsų klebonas kiekvienam, uždėdamas rankas ant galvų, teikia asmeninius palaiminimus. Daugelis jautėme: tai buvo ypatingai dvasingos Mišios.
Po šių Mišių klebonas dar ilgai meldėsi bažnyčioje, o mes šmirinėjome prie sakralinių paveikslėlių kiosko.
Užsukame į senąją gotikinę Bernardinų bažnyčią. Čia pat ir grakščioji gotikinė Šv. Onos bažnyčia. Aptarinėjame centrinio altoriaus paveikslą. Tikriausiai čia pavaizduota mažutė Marija su savo gimdytojais Ona ir Joakimu. Sudie, gražusis Vilniau, Gailestingumo mieste.
Keliaujame į Trakus. Neoklasicizmo stiliaus Užutrakio dvarą ant Galvės ežero kranto 1895 m. įkūrė Juozapas Tiškevičius (1868-19170); broliai Feliksas turėjo dvarą Palangoje, o Aleksandras – Kretingoje. Gidas vedžioja mus po rūmų sales. Jos atkurtos pagal išlikusias nuotraukas. Juozapo šeimos verslas buvo žirgai. Tiškevičiai buvo giliai tikintys, vyras su žmona meldėsi vienu rožiniu, žmona Jadvyga siuvinėjo arnotus, ji iš popiežiaus turėjo leidimą dirbti sekmadieniais. (Autobuse klebonas replikuos: dvarininko žmona turėjo gauti leidimą iš popiežiaus sekmadieniais siuvinėti arnotus, o dabar be popiežiaus leidimo dirvą aria ir mėšlą veža.) Salėse seni, puošnūs baldai. Gobeleno salėje mažos kėdutės vaikams – jie dalyvaudavo pokalbiuose su svečiais. Prie pietų stalo vaikai sėsdavo tik tuomet, kai jau buvo išmokę etiketo. Pro langą matosi virtuvėlė; čia gamindavo valgį, čia valgydavo tarnai. Muzikiniame kambaryje klavisinas, labai gražios kėdės ir kanapos. Kai ponia Jadvyga nulūžo koją ir gydėsi, čia buvo įrengta koplytėlė – toje vietoje, kur dabar sėdi klebonas; kampe buvo klausykla. Kitose salėse gausu 19 a. lietuvių ir užsienio dailininkų paveikslų – portretų, peizažų, natiurmortų. O štai ir satyrinis Vincento Sledzinskio paveikslas „Katinas Motiejukas“ (katinas rūko, skaito laikraštį, šalia kavos puodelis, pyragas su muse, kišeninis laikrodis). Ir kitą kartą įdomu bus čia užsukti.
Už dvaro randame Angelų kalvą. Vienoje architektūrinėje tiesėje išsidėstęs angelų skulptūrų ansamblis, sukurtas 2009 m., minint Lietuvos vardo tūkstantmetį. Iš pirmo žvilgsnio – pilka tuštoka kalva be gėlių, be medžių. Bet prieiname arčiau, skaitome medinių skulptūrų pavadinimus, ir tikrai mintimis kylame aukštyn... Tikėjimo angelas. Meilės angelas. Vilties angelas. Gyvybės angelas („Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ Ps71,1-9). Baltijos kelio angelas, pastatytas Lietuvos respublikos Kultūros ministerijos. Gyvenimo džiaugsmo angelas. Vaiką ir motiną saugantis angelas (statė Lietuvos Sveikatos apsaugos ministerija). Dvasinės stiprybės angelas. Pasiaukojimo angelas. Palaiminimo angelas. Gerumo angelas („Suteik, Viešpatie, man jėgų dalinant žmonėms gerumą“). Bičiulystės angelas. Ramybės angelas (Viešpatie, globok, kai saulėlydis artėja). Ir daug kitų. Artėjame prie Kauno. Klausimas klebonui: „Geras žmogus, krikščionis, katalikas ir socialdemokratų partijos vadas. Kaip tai vertinti? Kodėl krikščionys tokį renka į Seimą, į savivaldybę?“ Atsakymas: „Jie turbūt nesupranta, kokios tos partijos šaknys. Visokius žmones pritraukia. Daug niuansų.“
Pažaislis. Kamaldulių vienuolynas pastatytas 17 a. II pusėje. Gražiausias ir reikšmingiausias brandžiojo baroko statinys Lietuvoje. Fundatorius – LDK kancleris Kristupas Žygimantas Pacas (1621-1684).Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo pas Elžbietą bažnyčia. Centriniame altoriuje – stebuklingas Gražiosios Meilės Motinos paveikslas. Caro laikais jis buvo pagrobtas, o 1928 m. susigrąžintas iš Rusijos. Visus sujaudina klebono Kęstučio ir Editos Š. giedama giesmė „O skaisčiausia, o gražiausia rojaus lelija, / Dievo duota mus vaduoti, Motin Marija.“ (Grįžę namo ją randame savo maldaknygėse.) Ovaliniuose rėmuose M.Marija palenkusi galvą glaudžia prie skruosto Kūdikėlį Jėzų. JI apsupta žiedų vainiku. Nesinori pakilti, širdžiai miela ir visam kūnui lengva žvelgti į Dievo Motiną (klūpant ant tam tikslui skirtų pagalvėlių) ir tyliai kartoti giesmės žodžius: „Tu kaltės nepažinai, Dievo meilėje gimei.“ Ši mintis plėtojasi: juk kiekvienas – ir tu, ir tavo artimieji, ir tavo anūkai, kurie bene labiausiai tau rūpi, Dievo meilėje yra gimę, todėl karštai meldiesi, Dievo Motinos prašydamas jiems užtarimo. Dabar, kaip ir tarpukario metais, čia šeimininkauja vienuolės kazimierietės. Didžiulius iššūkius per vasarą joms tenka atlaikyti – Pažaislio festivalius ir turistų grupes – vėliau didelis darbas yra išvalyti vienuolyno erdvę nuo pasaulio nuodėmingų minčių.
Prisikėlimo bažnyčia. Mums pasakoja jos klebonas. 1934 m. pradėta statyti. 1944 m. pastatyta, bet neįrengta. Nuo 1954 m. Kauno radijo gamykla. Ir tais laikais kauniečiai saugojo bažnyčios erdvę – ji nebuvo visiškai sunaikinta. 1989 m. Katalikų bažnyčiai sugrąžintas pastatas. Atstatymo darbai tęsėsi iki 2004 m. Prisikėlimo bažnyčios atkūrimui aukojo visa Lietuva. Centriniame altoriuje – Prisikėlęs Kristus, moderniška Vytauto Kašubos skulptūra, atvežta iš JAV – iš uždaryto vienuolyno. Viešai buvo kalbama: kai Prisikėlimo bažnyčia bus atstatyta, prisikels ir Lietuva. Turėkime vilties. 2015 m. Kristaus Prisikėlimo bažnyčia gavo mažosios bazilikos titulą. Čia telpa 7 tūkstančiai žmonių. (Kauno katedroje bazilikoje yra šv. Jono Pauliaus II relikvija –jo kraujo lašas.) Prisikėlimo bazilikos rūsyje, kolumbariume, ilsisi kun. Arvydo Žygo, ateitininkų vadovo, palaikai.
Kai kurie dar pakyla ant bažnyčios stogo apžvelgti Kauno panoramą, kiti sukinėjasi šventoriuje. Klebonas užkalbina italų piligrimų grupelę, kurie lanko įstabiąsias Lietuvos bažnyčias.
18 val. sukame namų link. Klebonas laimina mūsų vakarienę. Loreta K. su meile pasakoja apie savo kraštą – Karšuvos žemę (tai Šilalės, Tauragės, Jurbarko rajonai), kur nėra didingų bažnyčių, didelių dvarų, bet yra D.Poškos muziejus, seniausias Lietuvoje, yra Medvėgalis, o prie jo Karužiškės dvarelis, kuriame dabar įkurtas turiningas, universalus krašto muziejus, rengiamos parodos. Ji kviečia aplankyti Karšuvos žemę.
Visi dėkojame klebonui Kęstučiui už puikią kelionę, kuri nesibaigia: visus metus – iki kitos vasaros - jis bus mūsų gidas dvasinėje kelionėje dulkėtais šios žemės takais. Ir visiems piligrimams, su kuriais pasisveikiname šypsodamiesi, atsisveikiname bučiuodamiesi.
Seda, 2015-08-20
Atgal
.jpg)
(1).png)
