VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D.

Religija

04 27. Europa ir religija

Jonas Užurka

Jau dvidešimt Nepriklausomybės metų Lietuvos mokyklose, mokymo įstaigose istorijos ir kitų mokslo disciplinų mokoma pagal naujausias mokslines programas apie istorinę pasaulio raidą, apie gyvybės ir žmogaus vystymąsi.

Mes įžengėme į XXI amžių, įžengėme į Europos Sąjungą ne į viduramžišką, o jau į civilizuotą. Ar pasiruošę priimti ir jos, Europos, mokslą apie Pasaulį?

Prieš mane guli ne viena jau baigta studijuoti knyga, kuriose išdėstytas naujausias mokslo požiūris į pasaulį ir mokslo santykis su tikėjimais Europoje. Tiesa, kaip teigiama šiuose moksliniuose veikaluose, mokslas nenagrinėja nei politikų santykių su religijomis, nei kiekvieno žmogaus įsitikinimų. Tai civilizuotoje Europoje kiekvieno teisė ir laisvė: ar tikėti pamatinėmis civilizacijos ir mokslo vertybėmis, ar pamokslautojais kieno tai vardu. Kiekvieno laisva teisė, kokiomis vertybėmis vadovautis kuriant ateitį. Mokslas neturi tikslo nieko nei neigti, nei teigti tai, kas mistiška. Mokslo tikslas - teigti ir įrodyti tai, kas įrodoma ir pagrįsta faktais, nepriklauso nuo to, ar kam pasaulio dėsniai patinka ar ne.

Štai kad ir veikalas „Europa istorija“ - akademinė naujausių pasaulio mokslų pasiekimo sintezė, ypač genetikos, astrofizikos, geologijos ir kitų mokslų studija, chronologiškai pagrįsta atradimais, praeities įvykių dokumentais ir faktais, iš tikrųjų įvykusiais įvykiais. Ši studija sudaryta Europos istorijos laiko bei erdvės dokumentinėje visumoje, aprėpianti visą Europos praeitį nuo jos priešistorės iki dabarties, chronologiškai fiksuojant visus istorinius įvykius, remiantis akademinio argumentavimo ir analizės būdu, apimančių Europos erdvės ir laiko platų diapazoną, pagrindžia Žemės formavimosi periodus per šimtus milijonų metų bei gyvybės ir žmogaus vystymosi laikotarpius, o taip pat įvairių tikėjimų atsiradimą ir jų įtaką žmonijai.

Pirmučiausiai - apie pačią Europą kaip žemyną. Žemei susiformavus, Europos nebuvo. Penkis milijonus metų tysojo tik ilgas, vingiuotas pusiasalis. Tarp apledėjimų pusiasalyje pasirodė pirmieji žmonės. Paskutinį kartą ledynai atsitraukė prieš dvylika tūkstančių metų, vėl pasirodė migrantai žmonės. Viduramžiais vaikai klausinėjo tėvus, iš kur atsirado žmonija, jiems tradiciškai atsakydavo jau paplitusiomis legendomis, kad pasaulį sukūręs neapibrėžtas opifech rerum - „dieviškas kūrėjas“, buvo pasakojama ir apie tvaną.

Atsiradimo metu krikščionybė buvo ne Europos religija. Kaip ir judaizmas bei islamas, su kuriais ji giminiuojasi, krikščionybė atėjo iš Vakarų Azijos, o Europa pagrindine jos teritorija tapo tik po kelių šimtmečių. Jėzus Nazarietis (apie 5 - 35 mūsų eros metus), žydas, nonkonformistas ir keliaujantis pamokslininkas, gimęs Judėjoje, Augusto valdymo laikotarpiu, buvo nužudytas Jeruzalėje (mirė ant kryžiaus) valdant Tiberijui. Kryžius, kaip ir kiti pirminiai ženklai, jau buvo naudojamas gilioje priešistorėje, iki minimo nukryžiavimo įvykio.

Jėzus nemetė iššūkio pasaulietinei valdžiai, o ir mirdamas nepaliko jokios organizacijos, jokios bažnyčios ar dvasininkijos, jokio nei politinio, nei religinio testamento, jokios Evangelijos. Pirmuosius net šešis šimtus metų po Kristaus gimimo tik labai nedaugelis suvokė gyveną „krikščionybės eroje“. Tiesą sakant, istorijos chronologiją kaip, atseit, „Kristus vaikščiojo po Galilėją“, nustatė po 550 metų graikas vienuolis Dionyzijus. Tai jam kilo mintis, kad metus reikėtų skaičiuoti nuo tos datos. Krikščioniškajai erai ilgą laiką teko varžytis su daugeliu skaičiavimo būdų, būta nemažai painiavos. Nenuostabu, kad Dionyzijaus apskaičiuotoji Kristaus gimimo data pasirodė esanti neteisinga, nes iš tikrųjų nėra jokių įrodymų, kad tai įvyko pirmaisiais metais. Priklausomai nuo to, kokia Evangelija remsimės, krikščioniškoji era prasidės arba 4, arba 6-7 metais. Ir krikščionims, ir žydams pati svarbiausia istorinė data buvo Sutvėrimo metai. (Pagal Bizantijos bažnyčią tai įvyko prieš 5509 m. pr. Kr., o pagal žydų -3760 pr. Kr.) Kuo labiau tikėti?

Apsireiškimų (Apokalipsės) knygos autorius buvo Jonas, gyvenęs vėliau. Jis niekad ir niekur netvirtino esąs apaštalas - jį tokį padarė vėliau. Be to, ir ne jo stiliumi vėliau buvo surašytos Evangelijos. Išskyrus tai, kas pateikiama keturiose trumpose Evangelijose, kurios iš dalies kartojasi, iš dalies prieštarauja viena kitai, apie Jėzaus gyvenimą žinoma nedaug, nes jis neminimas jokiuose istoriniuose dokumentuose, nieko nekalbama apie jį ir Romos literatūriniuose šaltiniuose. Jėzus buvo laikomas neaiškiu vietinės reikšmės reiškiniu. Jo pasekėjai painiojosi su judaizmu ir buvo vergų ir paprastų žmonių tikėjimo užuomazga. Galima teigti, kad krikščionybė, o ne kas nors kitas, tuo metu užpildė žmonių gyvenimo dvasinę tuštumą, kurios nepajėgė užpildyti romėnų gyvenimo būdas, kad senovės pasaulis jau buvo pribrendęs naujajai „išsigelbėjimo“ religijai. Ši kukli religija per šimtmečius pagaliau iškėlė Kryžiaus vėliavą ant Kapitolijaus griuvėsių... O dar per šimtmečius Bažnyčia jau atsitraukė ir nuo skelbtų krikščioniškųjų principų. Tradicinė judėjų - krikščionių religijos skilo dėl abipusės nesantaikos, dėl įtakos ir abipusių išdavysčių. Nei vieni, nei kiti nenumatė, niekas tuomet rimtai ir neanalizavo, kad Europoje triumfuos ne pagonybė, o žydiškosios kilmės krikščionybė.

Pirmasis atvertimo į krikščionybę etapas Romos imperijoje truko 400 metų. Imperijos provincijų krikštas jau jėga vyko dar 400 metų. Ilgiausiai net 600 metų užsitęsė pagoniškųjų žemių prievartinis krikštas.“ (Tame tarpe ir Lietuvos). Tiesa, triumfas buvo pasiektas didele, net ir mūsų akimis žiūrint, šokiruojančių žmonių žudynių kraujo kaina: 200 metų (1096 – 1199) nesėkmingų septynių kryžiaus žygių į musulmonų žemes, (pvz., vien tik vieno žygio metu vien tik Reino žemėse buvo nužudyta be jokio preteksto 8000 žmonių), kūrėsi itin agresyvūs kariniai ordinai. Kryžiaus žygiai į Pabaltijo žemes, prieš taip tada vadinamus pagonis, prasidėjo 1230 metais. Lietuviai buvo paskutinieji pagonys Europoje, priešinęsi kruviniems karo kryžiaus žygiams. Senasis baltų tikėjimas buvo išrautas su šaknimis. Trumpai tariant, kryžiaus žygiai sugadino krikščionybės reputaciją, nors laikinai ir sustiprino feodalizmą ir militarizmą. Būta ir kitų pasekmių, nes, kryžiaus karams dar nesibaigus, jau įsigalėjo nukreipta prieš mokslą, meną, mintį, šventoji inkvizicija, kuri stiprino mokslu nepagrįstas, savo dogmas prieš žmogiškąją toleranciją. Bažnyčios hierarchai visai atitrūko nuo žmonių. Dėl teologinių ginčų iškilo būtinybė turėti autoritetingą valdžios organą. Išaugo dvasininkų luomas. Kolektyvinė „Bažnyčios tėvų“ etiketė taikytina nuo IV amžiaus. Erezijos sąvoka yra tendencinga. Tai vienos tikinčiųjų grupės kaltinimai kitai. Dauguma Bažnyčios tėvų patys buvo daugiau ar mažiau eretikai.

Krikščionių tradicijos ir koncepcijos, kurios ilgainiui buvo paskelbtos katalikiškomis, sukūrimas buvo ilgų ginčų vaisius. Galutinį jos pavidalą sukūrė ir patvirtino formulę „Tikiu“, privalomą visiems krikščionims, keturi teologai, praėjus virš trijų šimtų metų nuo Kristaus mirties. Pats Kristus kategoriškai atmetė vėlimąsi į politiką ir iki šio Konstantino sprendimo krikščionys nesiekė valdžios, kad galėtų ją panaudoti savo tikslams. Nuo šiol krikščionybė ir didžioji politika ėmė žengti koja kojon, prasidėjo gedimas. O nuo IX amžiaus susiformavo du valdžių stulpai - bažnytinis ir pasaulietinis. Bažnyčios vadovai reikalavo, kad vergai paklustų savo šeimininkams, tvirtino, kad moteris turi valdyti vyrai. Didžiausias nusikaltimas - burnojimas prieš ir erezija... Sudegintas gyvas buvo ne tik Husas. Žmonių įstatymai buvo pajungti dieviškajai teisei, apibrėžtai Bažnyčios.

Viduramžių istoriografija liko kronikininkų ir metraštininkų veiklos sritis, kurie buvo labai šališki ir atspindėdavo Bažnyčios interesus, ne mokslo pasiekimus. Religija buvo apgaubta įvairiausių prietarų, buvo formuojamos bažnytinės dogmos. O 1215 metais išpažintį ir atgailą padarė net privaloma. Buvo ypač akcentuojamas paprastų žmonių atskyrimas nuo magiškosios kunigų kastos, žmonėms visą tai buvo liepiama priimti besąlygiškai. O ir menas, muzika vystėsi bažnyčių fone. Architektūroje vyravo dvi mūrinių pastatų rūšys - bažnyčių ir pilių. Mokslas atsigavo tik XVI amžiaus pabaigoje. Įvyko esminis posūkis žmonių mąstysenoje. Moksliniai teiginiai iš esmės nesiderino su vyraujančiomis mistinėmis idėjomis. Tai Koperniko, Galilėjaus, Bacono, Darvino mokslinio pasaulio pažinimo tąsa. Biblija buvo įvertinta kaip žmonių sugalvota tam, kad ją galėtų suprasti tik neišmanėliai ar aklai tikintys. Mokslo ir bažnyčios kova sudarė įspūdį, kad valdžios monarchija su bažnyčia susivienijo ir aklai priešinasi bet kokiam protui ir permainoms. Tačiau mokslas ir švietimas pagaliau buvo suvoktas. Kaip atsvara mokslui pagaliau neišvengiamai atsirado ir bažnytinis intelektualinis deizmo branduolys.

Nustatyti tikslų ir patikimą Biblijos tekstą - neįmanoma, nes ji iki šių dienų visų kartų vis rašoma ir papildoma, vis pritaikant kiekvienai naujai kartai. Yra išlikę ir mokslui žinoma, ką bažnyčia ima už pagrindą, tik keli senovės papirusiniai fragmentai - ir tai su nekanoniškais apokrifais. 1075 buvęs vienuolis, tapęs popiežiumi, Grigalius VII pasiskelbė popiežiaus viršenybę virš pasaulietinės teisinės, teisminės valdžios. Tai buvo neišvengiamo konflikto, paremto pompastiška frazeologija, kovos dėl žemiškosios valdžios, dėl investitūros pradžia, davusi startą inkvizitoriškoms žudynėms, susidorojimams su kitaminčiais, kruviniems, beprasmiams, akivaizdžiai komerciniams kryžiaus žygiams ir į mūsų protėvių žemes. Popiežius Pijus IX paskelbė encikliką, kurioje pripažino, kad: „...bažnyčia neturi pasaulietinės valdžios; valstybė yra vienintelis visuomenės valdymo šaltinis; vyskupai gali skelbti apaštališkuosius laiškus tik su valdžios sutikimu; bažnyčios atskyrimas nuo valstybės yra būtinas; moterystė iš prigimties nėra sakramentinė; Popiežius turi susitaikyti su pažanga, šiuolaikine civilizacija ir prisiderinti prie jų; žmonių teisės neturi būti priderinamos prie dieviškosios teisės; tikintys katalikai gali užginčyti Romos popiežiaus pasaulietinę ar dvasinę valdžią; turi būt leista viešai praktikuoti visas religijas; Romos popiežius gali ir turi susitaikyti su šiuolaikine civilizacija ir prisiderinti prie jos“. Pasaulio mokslas neturi tikslo kovoti prieš sukurtas katalikybės dogmas, o tik įrodo pasaulio vystymosi dėsnius, kas jau yra savaime suprantama.

Čikagos mokslininkai sudarė civilizacijos (žymiausių pasaulio žmonių) kanoną: Homeras, Sofoklis, Herodotas, Platonas, Ciceronas, Dantė, Kalvinas, Liuteris, Galilėjus, Kepleris, Hegelis, Gėtė, Darvinas, Balzakas, Marksas, Tolstojus, Enšteinas... (apie 160 pavardžių). O taip pat autorių ir jų veikalų sąrašą, uždraustų pagal popiežiaus indeksą: Kalvino, Dantės, Liuterio, Svifto, Voltero, Didro, Paskalio, Kanto, Darvino, Balzako, Hugo... (apie pusę šimto).

Išvada: žemiškoji religija ir tikėjimai - tai istoriškai susiformavę žmonių papročiai, sukuriant žmonių valdymo ne tik kultinę hierarchiją, o net ir į valdžios valdymo viršūnes prastumiant savo kulto tarnus; visoks vyskupų (bažnyčios tėvų) kišimasis, daromas spaudimas valstybinėms institucijoms, tautos išrinktajai valdžiai yra ir pagal Bažnyčios kanonus neteisėtas; jie patys (bažnyčios tėvai) negalėjo būti, o reiškia, kad ir nėra niekaip Aukščiausiojo Viešpaties valios įgalioti, o tik atstovauja tam tikrą, vieną iš daugelio, žemiškosios kultūros, papročių ir ideologijos - katalikybę.

Pabaigai pateikiu pagrįstą, mokslišką Europoje Turino drobulės vertinamą, kurią eksponavo Vilniaus Arkikatedroje ir plačiai reklamavo, atseit, į ją buvo įvyniotas nukryžiuotas Kristus. Ištyrus drobulę C14 metodu, Turino drobulės amžius buvo tiksliai nustatytas. Drobulė buvo atgabenta į Europą iš Šventosios žemės keturioliktame amžiuje. 1988-1989 m. atlikti tyrimai parodė, kad drobulė buvo išausta tarp 1260 ir 1390 metų...

Kiekvieno žmogaus laisva valia į ką arba kuo tikėti, juk dėl to mes ir gyvename laisvoje Europoje.

Atgal