VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

10 13. Jėzuitas kunigas daktaras Kazimieras Ambrasas – lietuviško žodžio brangintojas (1). Kelias į mokslą

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Kunigas, jėzuitas, vertimo meno ir mokslo tyrinėtojas, dėstytojas, vertėjas Kazimieras Juozas Ambrasas gimė 1934 m. birželio 1d. Marijampolės apskrityje, Sasnavos valsčiuje, Surgučių kaime, Izabelės Kiverytės (1892–1974) ir Jono Ambrasų (1892–1981) ūkininkų (19.67 ha) šeimoje.Šeimoje augo trys sūnūs (kunigas, monsinjoras Konstantinas (1922–1985), fizinio lavinimo mokytojas Jonas (1924–2003) ir jaunylis – Kazimieras.

Konstantinas Ambrasas (1922 08 10–1945 04 29–1985 04 14) į kunigus įšventintas 1945 balandžio 29 d., nuo 1965 m. Lietuvos vyskupijų Liturginės komisijos narys, mirė Leipalingyje, Lazdijų raj., palaidotas Sasnavos senosiose kapinėse 1985 balandžio 17 d. kartu tėvais, broliu Jonu ir broliene Veronika.

JonasAmbrasas (1924 05 25– 2003 02 25) pedagogas, visuomenininkas, buvo vedęs Veroniką Nevinskaitę (1929 02 18–2003 03 25) pedagogę, ilgametę V. Mykolaičio–Putino internatinės mokyklos direktoriaus pavaduotoją, chemijos ir biologijos mokytoją, visuomenininkę. Abu žuvo 2003 vasario 25 d. autoavarijoje, grįždami iš Šunskų, kur dalyvavo giminaitės Akelaitytės laidotuvėse, –palaidoti Sasnavos senosiose kapinėse.

Kaune, VDU Katalikų teologijos fakulteto auditorijoje. Iš kairės: kun. dr. Kazimieras Ambrasas SJ, kun. lic. Albertas Kasperavičius (Pasvalys) ir seserys Marijos tarnaitės iš Panevėžio: provincijos vyresnioji s. Jolita Šarkaitė PAMI ir s. Zita Prakaitė PAMI.Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Kazimiero kelias į mokslą, pedagoginė ir žurnalistinė veikla

Kazimieras mokėsi Surgučių pradinėje mokykloje, kuri buvo įsikūrusi Ambrasų namų seklyčioje. Pradinę mokyklą baigė per trejus metus. Vėliau mokėsi remiamas mokytojo brolio Jono ir brolienės Verutės, ypač brolio kunigo Konstantino Sasnavoje, Marijampolėje, Simne, Vilniuje.

Kazimieras, 1952 m. baigęs Lazdijų vidurinę mokyklą, įstojo į Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultetą. 1957 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas.

Nuo 1967 m. jis – Vilniaus universiteto aspirantas, po penkerių – 1972 m. balandžio 20 d. Vilniaus universitete K. Ambrasas apgynė disertaciją „Kai kurie leksikiniai lietuvių k. substitucijos klausimai (gretinimas anglų-lietuvių k. vertimo aspektu)“. Disertacijos vadovas akademikas Vytautas Juozapas Mažiulis (1926 08 20–2009 04 11), oficialus oponentas prof. Lionginas Pažūsis. 1992 m. spalio 20 d. kun. Kazimierui Ambrasui nostrifikuotas daktaro vardas.

Jaunas mokslininkas 1972 m. pradėjo dirbti dėstytoju Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos katedroje. Dėstė praktinę lietuvių kalbą, įvairius vertimo teorijos, istorijos, tekstologijos ir kitas disciplinas spec. vertėjų grupei.

Apie 25 metus dirbęs Vilniaus universiteto Filologijos fakultete Lietuvių kalbos katedroje, kur be bendrųjų gimtosios kalbos kursų, 15 metų dėstė ir vertimo mokslą: jį ir sukūrė, padėdamas pirminius šio mokslo pamatus, pradėjo savitai nagrinėti originalų ir verstinį tekstą gretinamuoju būdu anglų-lietuvių kalbos gretinimo metodu ir šia tema apgynė jau minėtą daktarinę disertaciją.

Diplomuotas specialistas Kazimieras Ambrasas dirbo kelių spaudos leidinių:laikraščių „Tarybinis mokytojas“ (1957–1960), „Ekrano naujienos“ (1960–1963) ir žurnalo „Mūsų gamta“ (1965-1967)redakcijose. Išspausdino daugiau nei šimtą penkiasdešimt įvairaus pobūdžio rašinių vietos ir kaimyninių šalių leidiniuose.

1962 m. K. Ambrasas įstojo į TSRS žurnalistų sąjungą.

K. Ambrasas kelerius metus redagavo pogrindinius leidinius „LKB kroniką“, o paskui „Aušrą“. Kadangi ilgesnį laiką buvo atidžiai saugumo sekamas, jam grėsė suėmimas, todėl su Jėzaus Draugijos vyresniųjų leidimu šią veiklą buvo priverstas nutraukti.

Kun. K. Ambrasas Vilniaus universiteto siuntimu 1989–1900 metais yra dėstęs lietuvių kalbą Lenkijoje Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete, iš kur, nepaisant didelių saugumo trukdžių, turistiniais tikslais buvo išleistas į Daniją, o 1990 metais tarnybinio pobūdžio kelionėn į Švedijąskaityti mokslinio pranešimo apie baltus, kurio tezės (pranešimas) išspausdintos tos konferencijos išleistame leidinyje. 1989 m. Stokholme X baltų tarptautinėje konferencijoje K. Ambrasas skaitė pranešimą „Lituanistika Poznanės universitete“.

Pašaukimas į kunigystę

Nors pasirinkęs lituanistų netyrinėtą vertimo teorijos ir praktikos mokslo šaką, bei sėkmingai apsigynęs daktarinę disertaciją, pradėjęs auklėti savo pamainą (plačiau apie tai kalbėjosi Erika Malažinskaitė – Kazimieras Ambrasas-Sasnava „Broviausi į mokslą, kuris – tik išrinktiesiems“. Literatūra ir Menas. Nr. 20. 2015 Gegužės 15. P. 7–9).

Ambrasų pagrandukas nesitenkino dėstytojo karjera, negalvojo apie ramų šeimos ratelį, nors vyriausias brolis Konstantinas, bei jam pritariantis tėvelis Jonas, labai stengės, kad jaunylis Kazimieras sukurtų šeimą ir žengtų universitete mokslo ir šeimyninio gyvenimo keliais. Gana ilgokai (47 metus) išbuvęs vienišius senbernis, po daugelio savarankiškų, religinių ir teologinių studijų, nemenkų svyravimų, abejonių, maldų ir pokalbių su daugeliu kunigų – Jonu Lauriūnu SJ (1924 03 08–1954 09 12–1991 07 26), Jonu Kastyčiu Matulioniu SJ (1931 02 10–1980 10 31–2015 01 12), Jonu Danyla SJ (1905 11 04–1937 08 24–2000 10 31), Kazimieru Žemėnu (1935 01 02–1961 03 03–2005 04 13), Pranciškum Račiūnu MIC (1919 03 28–1943 05 02–1997 08 24) – ir kitais anuometiniais įvairaus rango eiliniais ir iškilesniais dvasininkais, t. Stanislovo (Mykolo Algirdo Dobrovolskio) OFM Cap (1918 09 29–1944 03 25–2005 06 23) paskatintas, pasirenka savo auklėtojais ir ugdytojais anuomet itin nekenčiamą ir persekiojamą Jėzaus Draugiją.

1981 m. birželio 20 d. dr. Kazimieras Ambrasas įstojo į jėzuitų vadovaujamą pogrindinę dvasinę seminariją, kurios rektorius ir šio ordino provincijolaskun. Jonas Danyla SJ dirbomažoje Bijutiškio parapijoje. Pas jį, kaip rašo kun. K. Ambrasas: „retsykiais anksti rytais, ar vėlais vakarais, sningant ar lietui drengiant, apsimetus žveju ar keliauninku su kuprine ant pečių, pradėjau atvažinėti pogrindinių studijų – filosofijos ir teologijos disciplinų – egzaminų reikalais. Per ketverius metus egzaminus išsilaikiau kanonų numatytus kunigystei reikalingus kursus“. Sovietiniais laikais K. Ambrasas net nemėgino stoti į Tarpdiecezinę Kunigų seminariją Kaune, nes baigusieji kokią nors aukštąją mokyklą į oficialiąją Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją nebūdavo priimami.

1988 metais baigęs pogrindžio seminariją, K. Ambrasas kartu su Vytautu Vaičiūnu (nuo 2013 m. Šlienavos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo altarista, o dabar Marijampolės kunigų namuose garbės kanaunininkas emeritas) 1988 metų rugpjūčio 16 d. Skaistgiryje tremtinio arkivyskupo Julijono Steponavičiaus (1911 10 18–1936 06 21–1955 05 22–1991 06 18) buvo įšventinti į diakonus, o kitą dieną, t. y. 1988 metų rugpjūčio 17-ąją – įšventinti į kunigus.

Darbas užsienyje ir sugrįžus į Lietuvą

Nuo 1980 m. Vatikano radijo lietuvių skyriaus vedėju dirbančio jėzuito kun. Vincento Pupinio (1920 07 18–1947 07 01–1993 03 28) prašymu ir Lietuvos Vyskupų konferencijos nutarimu kun. doc. Kazimieras Ambrasas 1990 metaissiunčiamas dirbti Italijon, į Vatikano radijo lietuvių skyrių. Ten Vatikano radijo lietuviškų laidų redakcijoje dirbo beveik trejus metus. Be savo tiesioginio darbo Vatikano radijuje, kartu su būreliu Romoje studijavusių seselių ir keliais pasauliečiais įkūrė lietuvišką „Amžinojo žodžio“ programą Birmingeme (Alabamos valstijoje, JAV).

Kun. dr. Kazimieras Ambrasas SJ (kairėje) su Birštono „Tulpės“ sanatorijos Fizinės reabilitacijos skyriaus vedėja gydytoja terapeute Aušra Mituzaite – Juciene

1991–1992 m. Ateneo universitete kun. dr. Kazimieras Ambrasas per šešis mėnesius atliko terciatą (trimetį) Filipinuose, iš kur grįžęs toliau dirbo Vatikano radijuje, Lietuvių skyriaus redakcijoje.

Pusaštuntų metų darbavosi Kanadoje, Monrealio Aušros Vartų parapijoje (1993–2000), pustrečių metų JAV, Čikagoje (2000–2003).

Nuo 2003 m. gruodžio 17-osios kun. dr. doc. Kazimieras Ambrasas SJ darbuojasi Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero jėzuitų bažnyčioje. Nors iki šiolei gyvena ir dirba Kauno jėzuitų namuose, tačiau jo pilna Lietuvoje – dalyvauja daugelyje vykstančių renginių.

Kun. Kazimieras lankosi vaikų namuose, dažnai keliauja su grupėmis po Lietuvą, 2012–2013 m. yra dirbęs su Prancūzijoje ypač Paryžiuje gyvenančiais lietuviais – buvo lietuvių kapelionu. Ne kartą ir ne du yra vadovavęs dvasiniams susitelkimams maldos būreliuose, kai kuriose Lietuvos vienuolijose, religinėse grupėse.

Meilė kalnams ir piligriminės kelionės

Dar sovietmečiu, gavęs turistinį kelialapį, K. Ambrasas lankėsi Bulgarijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Čekoslovakijoje. Su draugų būreliu iškeliaudavo į tuometinės Tarybų Sąjungos, ypač Kaukazo, Vidurinės Azijos respublikas, dažnai, kone kasmet, laipiojo ar slidinėjo Karpatų, Kaukazo, Tianšanės (1980), Pamyro, Kolos, Uralo kalnuose.

Birštono „Tulpės“ sanatorijos Fizinės reabilitacijos skyriaus vedėja gydytoja terapeutė Aušra Mituzaitė – Jucienė pasakojo, kad Mituzų šeimai gyvenant Linkmenyse, apie 1964–1967 metus vasaros atostogų metu atvažiuodavo Kaziukas, taip Kazimierą Ambrasą vadino septynių vaikų grupelė, su kuriais jis dvejomis valtimis plaukiodavo Lūšio ežere, keliavo po Ignalinos, Zarasų, Švenčionėlių kraštą, lankė Palūšę, Rimšę, pasiekdavo net Baltarusiją. 10–15 metų vaikai buvo mokomi išgyventi gamtoje: susikurti laužą, išsivirti arbatos, pažinti žoles, vabzdžius – tad jie – skautavo – nors šį terminą ir jo reikšmę sužinojo tik atėjus nepriklausomybei. Vaikai kartu su Kaziuku eidavo į bažnyčią – tik jie lipdavo „ant vyškų“ ir su įdomumu viską stebėjo... Šiaip gi su būsimu kunigu artimai bendravo Aušros Mituzaitės tėveliai, dabar perkopę 90 metų: medikas profesorius Henrikas ir ilgametė Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos skyriaus vedėja Birutė Sakalauskaitė – Mituzienė. Aušros Mituzaitės vaikystės pažintis su dr. kun. Kazimieru Ambrasu SJ nenutrūksta ir šiandieną.

Apie savo pomėgį keliauti ir keliones dr. kun. Kazimieras rašo:

Keliauti pradėjau nuo pirmųjų studijų metų universitete, t. y. 1952 m. Pirmosios kelionės prasidėjo su prof. Juozu Balčikoniu (1885 03 24–1969 02 05) į įvairius Lietuvos kaimus, kur būdavo jo bitelės, kurias jis pats mėgdavo apžiūrėti. Profesorių vežiojo vairuotojas Valiukonis, deja, laikui bėgant jis suseno, susirgo ir nebegalėjo vairuoti automobilio. Profesorius aplankydavo ne tik savo biteles, bet, esant gražesniems orams, buvo nuvežamas pas lietuvius į Baltarusiją – į vadinamąsias lietuviškas salas: Gervėčius, Zietelą, Pelesą – kurį jis noriai dalindavo ne tik lietuvišką duoną, bet ir savo verstąsias Haufo, brolių Grimų ir kitas pasakas. Kita nenutrūkstančių kelionių pas Baltarusijos lietuvius priežastis - Lietuvių kalbos ir literatūros, taip pat Istorijos instituto darbuotojų – prof. Aloyzo Vidugirio, prof. Vaclovo Miliaus, 1926 12 08–2005 10 02; Jadvygos Kardelytės ir Vilniaus universiteto lituanistų prof. Vito Labučio, Kazio Grubio – noras aplankyti šio krašto sovietinio režimo ujamus ir už lietuvybę persekiojamus gyventojus, kurie itin laukdavo iš Vilniaus akademinio jaunimo, kad jiems padainuotų lietuviškų dainų, pašoktų tautinių šokių, išgirstų lietuvišką žodį, paskatinimą.

Padirbėjęs dešimt metų trijose redakcijose (Tarybiniame mokytojuje, Ekrano naujienose ir Mūsų gamta) 1950–1960 metais su Vilniaus universiteto akademiniu choru (choro vadovas ir dirigentas patriotiškai nusiteikęs Pranas Sližys, 1915 12 16–2004 02 15) kelis kartus aplankęs Latviją, Estiją, 1960–1980 metais ėmiau lankyti tuometines Tarybų Sąjungos respublikas ir aplankiau visas nuo Baltijos jūros iki Kamčatkos. Ypatingai rūpėjo aplankyti Kazachstaną, Kamčiatką, Kirgiziją, Baikalą, Irkutską, Bijską – tas vietas, kur buvo kalinami ir išvežti į Sibirą lietuviai, ypač mano giminės, pažįstami, kaimynai. Žinoma, mane labiausiai domino tie draugai ir tos grupės, kurios lankydavo tas šalis, kur būdavo kalnų. Todėl po kelis kartus pėsčiomis ir slidėmis aplankyti Karpatai su savo aukščiausiomis viršūnėmis Goverla, Dvyniais; Kaukazas, Pamyras, Tianšanė, Isyk Kulio ežeras, pamatyta Sir Darija, Amu Darija, Kolos pusiasalis, Kara Kumai...

Kai jau buvo pamatytos ir aplankytos visos sovietinės respublikos, tada, nors dar reikėjo rūpintis leidimais iš darboviečių, charakteristikomis, vizomis, bet vis viena pažintiniais ir akademiniais (norėjau susipažinti su vertimo specialistais, įsigyti šios srities knygų) tikslais pradėjau svečiuotis Vengrijoje, Bulgarijoje Čekoslovakijoje, Rumunijoje, Lenkijoje ir kitose demokratinėse respublikose. Lenkijoje, dirbdamas Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete, 1989 m. vargais negalais, saugumo terorizuojamas, pasiekiau Daniją ir Švediją, kur universitete apie slavų – baltų ryšius skaičiau pranešimą“.

Po Nepriklausomybės atgavimo profesorius kun. K. Ambrasas atsidūrė Italijoje, Šveicarijoje, Australijoje, Afrikoje, Tasmanijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Maltoje, Kipre, Graikijoje, Sicilijoje, Alpėse, Kilimandžare, Andų ir kituose kalnuose, keliavo po Kamčiatką, Filipinus, Sibirą, Ameriką, Kanadą ir kitur.

Kunigas Kazimieras dukart per Europą yra lydėjęs lietuvius maldininkus, pėsčiomis keliavusius su kryžiumi iš Lietuvos į šventąsias vietas: nuo Kryžių kalno lig Golgotos (2006 m. – kelionė truko beveik pusę metų, buvo nukeliauta 4.500 km ). Antroji kelionė – iš Lurdo į Šiluvą (2008 m. – nueita 3.400 km.; kelionė truko apie puspenkto mėn.). Kelionių įspūdžius aprašęs keliose knygose: „Kilimandžaras“ (2000), „Vėliavos iškeltos plakas“ (2010 ), „Subito beato, Jau palaimintasis“ (2012). Pastarojoje knygoje rašoma ir apie darbą Vatikano radijuje, o šios knygos ištraukų išspausdinta „XXI amžiuje“ bei kitoje spaudoje. Be to, nemažai jo straipsnių yra ir išeivijos periodikoje „Drauge“ (JAV), „Tėviškės žiburiuose“ (Kanada), „Tėviškės aiduose“ (Australija) ir kituose leidiniuose.

Kunigas yra lydėjęs maldininkų grupes į Maltą, Siciliją, Serbiją-Hercogoviną-Kroatiją, Lenkiją, Šveicariją, Rusiją, Turkiją, Šventąją Žemę, Graikiją, Jordaniją, Prancūziją (Sartrą, Santjago de Kompostelą), Švediją, Norvegiją, Italiją, Monaką, Portugaliją, Ispaniją ir kitur.

Benravardžiai ir bendrapavardžiai

Lietuvoje žinomi tuo pačiu vardu ir pavarde bei tą pačią specialybę turėję asmenys. Tarkim, du kunigai Kostai Balsiai, du kunigai Antanai Juškos, du kunigai A. (Alfonsas) ir A. (Antanas) Lapės (pastarieji buvo kunigų seminarijų rektoriai).

Mons. Antanas Lapė (1961 02 25–1996 05 26–2007 01 08) – Telšių Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos rektorius (2003–2006), o kun. Alfonsas Lapė(1908 10 22–1933 04 01–1984 04 22) – Trapdiecezinės Kunigų seminarijos Kaune rektorius (1959–1962).

Panevėžio vyskupijoje darbavosi du kunigai, turintys tokius pačius vardus ir pavardę – Kostai Balsiai. Vienas jų kun. Kostas Balsys – buvęs Leliūnų Šv. Juozapo bažnyčios administratorius, sudegusios Pakalnių bažnyčios atstatytojas, nuo 2005 m. Pandėlio Švč. Mergelės Marijos Vardo parapijos klebonas, Rokiškio šviesuolis (2009), gimęs 1963 m. vasario 23 d. į kunigus įšventintas 1989 m. gegužės 28 d. Kitas kun. Kostas Balsys daugiau 40 metų atidavęs Miežiškių Švč. Mergelės Marijos parapijai (1927 08 03–1954 09 12–2005 07 24).

Kun. dr. Kazimieras Ambrasas SJ (dešinėje) sveikina kun. Simą Maksvytį (kairėje) sėkmingai apgynusį daktaro disertaciją

Kunigai Antanai Juškos gyveno skirtinguose amžiuose. Tautosakininkas, leksikografas kun. Antanas Juška (1819 06 16–1843–1880 11 01), gimęs Bukiškės parapijoje, Čekiškės valsčiuje (Gostautų Daujotuose), 1879 m. išvykęs pas brolį Joną į Kazanę po trylikos mėnesių mirė. Žinomi A. Juškos nuopelnai lietuvių kalbos srityje: surinkta 70 000 lietuviškų žodžių žodynui, apie 6 000 dainų, užrašyta apie 2 000 dainų melodijų. Gyvendamas Alsėdžiuose išmoko latvių kalbą, sudarė lietuvių – latvių žodyną, už kurį buvo pakeltas Rygos latvių literatūros draugijos moksliniu nariu. Prieš mirtį sulaukė tik savo dainų „Svodbinės rėdos“ spausdinimo pradžios. Kitas kun. Antanas Juška (1906 04 28–1929 05 25–1991 02 15) gyveno jau kitame šimtmetyje. Gimęs Subačiuje, įšventintas į kunigus darbavosi Panevėžio vyskupijoje. 1949 m. balandžio 12 d. suimtas, nuteistas 25 metams darbo pataisos lageriuose, išvežtas į Taišetą, vėliau prie Omsko. 1956 m. rugsėjyje išėjęs į laisvę, darbavosi Panevėžio vyskupijoje. Prieškaryje kun. A. Juška bendradarbiavo spaudoje: „Jaunimo vadas“, „Tiesos kelias“, „Pavasaris“ – rašė organizaciniais ir kitais aktualiais klausimais. Mons. Petro Baltuškos (1930 11 20–1954 09 12–2012 10 13) paragintas parašė prisiminimus apie vysk. Kazimierą Paltaroką (1875 10 22–1902 03 22–1926 04 05–1958 01 03), paliko savo gyvenimo atsiminimų rankraštį (Mano žemiškoji kelionė. Mašinraštis – rankraščio teisėmis, 371 lapai).

Yra ir daugiau bendravardžių ir bendrapavardžių, tačiau Kaziai Ambrasai šioje gretoje ypatingi.

Du Kaziai Ambrasai: kun. dr. Kazimieras prie pavardės parašydavo ir savo gimimo vietą „Kazimieras Ambrasas – Sasnava“

Buvo ir du Kaziai Ambrasai. Vienas jų – mūsų aprašomas dr. kun. Kazimieras Ambrasas SJ, gimęs, kaip žinome, 1934 m. birželio 1d. Marijampolės apskrityje, Sasnavos valsčiuje, Surgučių kaime. Kitas, taipogi dr. Kazys Ambrasas (1931 06 25–1987 04 11) – literatūros kritikas, redaktorius, spaudos darbuotojas – gimė kitame Lietuvos krašte – Gasčiūnuose, Joniškio valsčiuje 1931 m. birželio 25 d. Baigęs Joniškio gimnaziją 1950–1955 m. lietuvių kalbą ir literatūrą studijavo Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete. Kitas, trimis metais jaunesnis K. Ambrasas – būsimasis kunigas, 1952 m. baigęs Lazdijų vidurinę mokyklą, kaip jau buvo minėta, taip pat studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą, tame pačiame Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete – tik pora metų vėliau (1952–1957).

Joniškietis K. Ambrasas, 1969 m. tapo filologijos mokslų kandidatu, būsimasis kunigas – 1972 m.,o 1992 m. spalio 20 d. jo disertacija nostrifikuota.

Joniškietis K. Ambrasas dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas“ redakcijoje (1956–1961), buvo LSSR rašytojų sąjungos valdybos atsakingasis sekretorius (1961–1963), LSSR kultūros ministerijos repertuarinės redakcijos kolegijos narys, leidyklos „Vaga“ vyr. redaktorius (1970–1984). 1975 m. jam suteiktas LSSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas, o 1979 m. – LSSR Valstybinė premija.

Tad, kad tie K. Ambrasai nebūtų painiojami, kun. dr. K. Ambrasas prie savo pavardės prirašydavo priedėlį – paaiškinimą – Sasnava. Apie tai kun. dr. Kazimieras Ambrasas rašo: „Kadangi sovietmečiu tiek Vilniaus Universitete, tiek ir literatūriniame gyvenime, ypač kritikoje buvo gana žinomas, anuomet partijos ir Vyriausybės branginamas tąja pačia pavarde ir tuo pačiu vardu (netgi tėvo vardai joniškiečio ir sasnaviečio abiejų Ambrasų buvo Jonai), net tą patį fakultetą ir specialybę baigęs Joniškyje gimęs ir augęs sovietinės literatūros kritikas Kazys Ambrasas (deja, gan jaunas ir ankstokai miręs– 1931 06 25–1987 04 11), saugumo nemaloniai ir nepelnytai buvo papurtytas už tai, kad turįs „brolį kunigą“. Taigi buvo už ką ne tik ūgiu, ne tik darbais, mažesnio ūgiu ir garsu sasnaviečio, dargi nekomjaunuolio ir nepartinio Kazimiero, buvo už ką nemėgti. Štai kodėl viename viešame „Vagos“ leidyklos susirinkime buvo jam liepta net savo pavardę pasikeisti. Gal ir ne dėl to, bet visiškai dėl kitos priežasties – iš anuometinės didžiosios Maskvos Lenino bibliotekos mažesnysis sasnavinis Ambrasas gavo oficialų laišką, kuriame buvo siūloma kokiu nors būdu atsiskirti, kad mokslininkai (tikrai sovietiniams – tiek lietuviams, tiek rusams, tiek ir kitakalbiams bibliografamas abiejų Ambrasų bibliografinių duomenų sutapimas trukdė kaip dera tvarkyti tų dviejų bendrapavardžių rašytinį palikimą). Todėl noromis nenoromis mažesnysis Kazimieras, sūduvis, ką nors rašydamas apie vertimą, literatūrą ar vertimo kritikos straipsnius, prisidurdavo „uodegą“ – Sasnava. Štai kaip atsirado dvipavardis – Kazimieras Ambrasas-Sasnava. Šia dviguba pavarde dažniausiai pasirašyti mano mokslo darbai ir nemaža straipsnių“.

Atgal