Religija
12 12. Ilgi ir niūrūs Advento vakarai
Jonas Staliulionis
Prasidėjo adventas. Bėga šiltos neadventiškos gruodžio dienos. Nors kartais pašąla ir pasninga, bet užklysta šiltesnio oro srovė ir nelieka nei sniego, nei gruodo. Adventiškumo stinga ne tik gamtoje, bet ir mūsų sielose, visame gyvenime. Adventinį susikaupimą, laukiant ateinančio Išganytojo, trikdo linksmos, triukšmingos televizijų laidos, pagardintos dviprasmiškais žodeliais, prikaišiotos trankios muzikos. Susikaupimo neskatina ir apie mus šurmuliuojantis pigiais blizgučiais apkaišytas bedvasis gyvenimas.
Žiūriu į miglose skęstančius laukus, ir iš ano amžiaus vidurio, paženklinto 1952 metais, iš tolimos vaikystės atplaukia ilgi prasidedančios žiemos vakarai, lėtai slinkę po šiaudinėmis kepurėmis pakištose Nemaitonių kaimo trobose. Gruodžio sutemos anksti apgaubia laukus. Tamsa ir šaltis visus sugena į pirkią. Troboje šilta ir jauku. Krosnyje traškėdamos dega malkos. Į šalčio išmargintus langų stiklus žiūri geltonas mėnulis. O už langų snaudžia į baltas marškas susisupę sodelio medžiai. Palubėje šviečia motinos karpiniais apvedžiota žibalinė lempa. Senelė suka lanktį. Kai išsivynioja posmas, pliaukšteli balanėlė, senelė sustoja, siūlu perriša naują sruogą ir vėl suka. Tėvas, pasistatęs žibalinę lemputę, kertėje skaptuoja klumpę. O motina verpia. Minutėlę stabteli, pasitaiso iš po skarelės išsipešusius plaukus, nubraukia nuo sijono spalius ir vėl mina ratelį. Prie ratelio motina paprastai mėgsta dainuoti. Bet dabar – adventas. O per adventą dainuoti – griekas. Net ir pageidavimų koncertų, transliuojamų radijo, vyresni žmonės nesiklauso. Išgirdo, kad groja ar dainuoja ir išjungia. Ir mums, vaikams, draudžia. Ir bažnyčioje nuo pirmojo gruodžio sekmadienio neduoda šliūbo. Prisimenu „per dantį“ bernus traukiančią dainelę: „Bernai advento nekenčia, o Kalėdas dailiai švenčia“.
Aš sėdžiu už stalo šviesiausioje vietoje ir tėvo išdrožtu plunksnakočiu rašau mokykloje užduotą dailyraštį. Dažau plunksną į rašalo, padaryto iš cheminio pieštuko, buteliuką ir stengiuosi specialiai suliniuotose eilutėse dailiai išrikiuoti raides. Jos sugula į du žodžius „Didysis Stalinas“. Nei tas žmogus, nei jo didybė man nė kiek nerūpi. Aš tik mokausi gražiai rašyti. Rašant įskausta ranką, ir aš pakeliu akis nuo sąsiuvinio. Pasižiūriu į galinę kambario sieną ir krūpteliu, ranka pridengiu ką tik parašytus žodžius, nes nuo laikraščiais išklijuotos sienos rūsčiai žvelgia „geriausias vaikų draugas“. Žiūri ir ,atrodo, priekabiai stebi, ar gražiai parašiau jo vardą. Stalino žvilgsnio aš prisibijodavau ir vengdavau. Mat neseniai nuteisė ir į kalėjimą pasodino du gretimo kaimo vaikinus, kurie šokiuose Lenino ir Stalino portretams išbadė akis. Parodomasis teismas vyko mūsų mokykloje. Po teismo vyrai kalbėjo, kad nuteistieji namo jau niekada negrįš.
Vakar buvo sekmadienis, ir tėvas, anksti atsikėlęs, pėsčias išskubėjo į rarotus. Kiekvieną advento sekmadienį bažnyčioje vyksta Mergelės Marijos garbei ankstyvosios pamaldos, vadinamos rarotais. Dieną, čiuožinėdamas ant užšalusios kūdros, prisiminiau vasarą prie upės skambėjusios dainos posmelį:
Kelkis, brolau, skubėk rarotų,
Kelias puikus, balti laukai,
Būdavo prakartėlėj Jėzų
Tu pirmutinis aplankai.
Tėvas pasakodavo, kad prieš keliolika metų Smetonos laikais žmonės į rarotus važiuodavo važeliais. Važelis dabar stovi mūsų daržinėje, bet arkliai jau keleri metai suvaryti į bendrą kolchozo tvartą, ir valdžia važinėti į bažnyčią draudžia. Be to, žiemą dėl pašaro stygiaus dalis gyvulių nusilpsta ir net nepasikelia.
Nemaitonių kaimo žmonės, neišvažiavę į bažnyčią, rinkdavosi erdvesnėje troboje, giedoti „adynų“ ir kalbėti rožančiaus. O vakare, jau kitoje troboje giedodavo „karunkas“.
Jau išsikūreno krosnis, ir mama į didelį dubenį, pastatytą stalo viduryje, išpila išvirusias bulves. Kiekvienam paduoda po mažesnį dubenėlį cviklienio. Mes persižegnojame, sukalbame maldelę ir srebiame šaltą cviklienį, užsikąsdami garuojančia bulve. O kai po savaitės keps duoną, padarys saldės.
Praėjusio amžiaus viduryje žmonės uoliai pasninkaudavo, o tris dienas į savaitę – trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais – valgydavo be jokio uždaro, net bulvienės nepražilindavo šlakeliu pieno. Be pieno tekdavo verstis visą adventą. Mat, užtrūkus karvei, jo ir nebūdavo. Prastas maistas greitai pabosdavo, ir visi laukdavo ateinančio Kristaus, Kalėdų, o mums, vaikams, labiausiai rūpėdavo kūčiukai, aguonų pienas, pyragaičiai. Mama švenčių proga dar iškepdavo bandelių su grybais, aliejuje išvirdavo ausyčių. Tos ausytės būdavo tokios skanios, kad net burnoje tirpdavo.
Kūčių dieną aš jau nuo pat ryto akimis lydėdavau valgius gaminančią mama, varvindavau seilę ir vis lūkuriuodavau iš daržinės su maišu šieno ateinančio tėvo. O kai vakare, prapūtęs užšalusio stiklo lopinėlį, pamatydavau tėvą, pasijusdavau pačiu laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Kelias saujas to vasara kvepiančio šieno paskleisdavo ant stalo. Mama užtiesdavo baltą staltiesę ir nešdavo Kūčių valgius. Pirmiausia stalo viduryje pastatydavo lėkštę su plonyčiais kalėdaičiais, o tada dėliodavo kūčiukus, aguonų pieną, silkę, žuvį, kisielių… Sustatydavo dvyliką patiekalų. Mums vaikams net akys apraibdavo. Ir dabar, kai prisimenu partizaninio karo Kūčių stalą, nutįsta seilė.
Po vakarienės vėl sukasi ratelis, pliaukšteli lankčio balanėlė, tėvas ant išskaptuotos medinės klumpės kala odą. Aš išsitraukiu aritmetikos uždavinyną, skaitau sąlygą ir bandau spręsti. Uždaviniai tokie sunkūs, su daugybę klausimų ir dažnai tenka teirautis tėvo. Nors tėvui mokyklos lankyti neteko,. nes mokykliniai metai prabėgo Didžiojo karo ir Nepriklausomybės kovų metais, bet uždavinius kremta kaip riešutus ir man suprantamai paaiškina. Aš patikrinu atsakymą, užrašau sprendimą į sąsiuvinį ir dedu į mamos pasiūtą krepšelį. Visi Vaitkūnų pradžios mokyklos vaikai knygas ir sąsiuvinius nešiojosi krepšeliuose, pasiūtuose iš namie išaustos medžiagos. Geresnių niekas net nematė, nebent paveikslėliuose.
Paruošęs pamokas, iš tėvo sukaltos lentynos išsitraukiu jau gerokai aptrintą Smetonos laikų “Aušrelę”, kurią per moksleivių pavasario atostogas suradau ant aukšto suverstoje popierių krūvoje. Bevartydamas knygą, įnikau į Maironį. Jo eilėraščiai man, partizaninio karo vaikui, kaitino patriotinius jausmus ir įpūtė meilę Tėvynei:
Tas ne lietuvis, kurs tėvynę
Bailiai kaip kūdikis apleis;
Kursai pamins ką bočiai gynė
Per amžius milžinų keliais.
Kiekvieną posmelį skaitydavau po kelis kartus ir, man rodėsi, kad Maironis rašo apie mūsų partizanus, kovojančius miškuose. Aš, kaip nuošalaus kaimo vaikas, nežinojau, kad Maironis mirė prieš dvidešimt metų. O savo poezijoje žadino tautą kovoti prieš carinę, o ne bolševikinę okupaciją. Mano, mažo berniuko, sąmonėje carinė Rusija nesiskyrė nuo bolševikinės. Būdavo naktį, pažadintas automatų ir kulkosvaidžių muzikos pažvelgdavau į lovoje sėdinčią ir maldas kalbančią motiną ir vėl įsikniaubdavau į pagalvę.
Vieną po kito garsiai skaitau Maironio eilėraščius. Nuo patriotinio užtaiso, įausto į posmelius, net šiurpuliukai per nugarą bėgioja. Pakeliu akis nuo knygos, o mama jau ragina į lovą, prieina prie laikrodžio su svareliu, patraukia už grandinėlės, kad svarelis, per naktį slinkdamas žemyn, suktų laikrodžio rodykles, užpučia lempą. Aš persižegnoju, sukalbu poterius ir užmiegu.
Atgal
.jpg)
(1).png)
