VALSTYBĖS LAIKRAŠTIS. ĮSTEIGĖ DR. J.BASANAVIČIUS 1917 M. VASARIO 28 D..

Religija

01 09. Ukrainietis vyskupas Irinėjus Bilyk OSBM – Lietuvoje (1): pažintis su ganytoju

Dr. Aldona Vasiliauskienė

„Lietuvos aidas“ nemaža dėmesio savo puslapiuose skiria ukrainistikos tematikai: mūsų praeities bendros istorijos puslapiams, nūdienos  kultūriniams ryšiams. Išskirtinis dėmesys – Šventojo Bazilijaus Didžiojo ordino istorijai, vienuolių bazilijonų veiklos garsinimui. Ir neatsitiktinai: tai vienintelis ordinas įkurtas Lietuvoje, 2017 m. jis minės savo sudėtingos istorijos 400 metų jubiliejų. Tad „Lietuvos aidas“ atlieka didžiulį darbą skleisdamas žinias apie šį ordiną. „Lietuvos aido“ gruodžio 5 d. numeryje publikuotame straipsnyje „Svarbi knyga Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorijai“ pristatyta nauja Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino garsinimo forma. Straipsnyje minimas vienuolis bazilijonas vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) iš Romos atvykęs į Lietuvą su keliomis svarbiomis misijomis. Svarbiausia – vyskupas iš Romos atvežė šventojo Juozapato relikvijas, kurios  amžinam saugojimui liksis Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje. Vyskupas Irinėjus OSBM dalyvavo keliose „Marijos radijo“ laidose (vedantysis Liutauras Sarapinas); šv. Mišiose Aušros Vartų koplyčioje; „Misionieriaus“ leidyklos direktoriaus t. Klementijaus (Vasylio Stasivo) OSBM  parengtas leidinio – monografijos „Svarbaus žodžio misija“ (misija vysokoho slova) pristatyme Vilniuje bei išvykoje į ukrainistikos kaupimo vietas toli nuo sostinės – t. y. kelionę į Skapiškį (Kupiškio r.) pamatyti parodą „Pažintis su Ukrainos kultūra“, susipažinti su ukrainiečius gerbiančiais skapiškiečiais, pamatyti ukrainiečio Palaimintojo Klementijaus Šeptyckio ir Dievo tarno Mečislovo Reinio vardų įamžinimą šiame, nuo didžiųjų centrų nutolusiame, miestelyje.

Vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM: iš Ukrainos – į Romą

Tikinčiojo – Rytų apeigų kataliko – unito – ukrainiečio mokinio, moksleivio, studento kelias į mokslą, kelias į dvasininkiją sovietmečiu buvo itin sudėtingas, kurį teko nueiti ir Lietuvos dvasininkams, tačiau Ukrainoje Graikų apeigų katalikams buvo dar sudėtingiau. Per pristatomo vyskupo Irinėjaus (Ihorio Bilyko) OSBM gyvenimo faktus susipažinsime su Ukrainos unitų padėtimi sovietmečiu, pogrindžio dvasinėmis studijomis, vienuolijomis, neįprastu įšventinimu į kunigus bei vyskupus.

Vyskupo vaikystė, sudėtingas tikinčiojo kelias į mokslą, studijos

Ukrainos Lenkijos pasienyje netoli Dobromylio esančiame Kniažpilio kaime 1950 m.  sausio 2 d.  Annos Krentiv ir Ivano Bilykų šeimoje gimęs jauniausias vaikutis buvo pakrikštytas Ihorio vardu. Šeimoje jau augo trys vyresni vaikai: Jaroslavas, Mykola ir Marija.

Vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM  pasirašo svečių knygoje Skapiškyje. Toliau stovi t. Pavlo (Petro Jachimecas) OSBM. Parodos „Pažintis su Ukrainos kultūra“ stendai. Nuotraukos iš asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo

Pradžioje šeima gyveno nedideliame namelyje netoli Dobromylio, o jam sumenkus, iš lenkų artistės įsigijo namą pačiame Dobromylyje prie pat vienuolyno.

1957 m. Igoris pradėjo mokslus savo kaimo Kniažpilio pradžios mokykloje, o po poros metų, tėvams įsigijus namelį Dobromylyje, Ihoris mokėsi Dobromylo vidurinėje mokykloje. Jau mokykloje jį itin domino fizikos mokslai.

Dvi Ihorio tetos buvo Graikų apeigų katalikės: prieškarinės, vėliau – pogrindžio vienuolės. Jos siuntė siuntinius į Sibirą suimtiems dvasininkams, o šiems sugrįžus iš kalėjimų ar tremties, jais rūpinosi.

Bilykų namuose slapta buvo aukojamos Mišios. Jas aukojo vienuoliai bazilijonai, studitai, redemptoristai (jie visi unitai – Graikų (Rytų) apeigų katalikai). Dvasininkai rūpinosi  Ihoriu, o jis susižavėjo bazilijonu Demjanu Bohunu, kurio dvasinis lygmuo ir išprusimas pranoko kitų vienuolynų kunigus. Tad ir jis svajojo tapti vienuoliu bazilijonu.

Mokykloje buvo žinomas religinis patriotinis tėvų požiūris ir Ihorio auklėjimas. Neatsitiktinai Ihoriui 1965 m. baigus aštuonias klases ir atsisakius stoti į komjaunimą, jis turėjo palikti mokyklą. Įstojo į  Elektros ryšių technikumą Lvove, kartu lankė Malechivo (Žovkvos r.) vakarinę vidurinę mokyklą. Čia mokydamasis Ihoris nuo 1966 m. pradėjo aktyviau bendrauti su vienuoliais.

Išaiškinus moksleivio bendrystę su vienuoliais, o svarbiausia, jam atsisakius stoti į komjaunimą, po dviejų metų – 1968 m. Ihoris Bilyk turėjo palikti ir technikumą. Tačiau jis jau buvo gavęs vidurinės mokyklos atestatą ir tais pačiais 1968 metais įstojo į Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto Fizikos fakultetą. Deja, mokslas truko neilgai –  pasimokius vos pusę metų – jį, kaip nepatikimą asmenį, iš universiteto pašalino.

Vyskupui Irinėjui (Ihoriui Bilyk) OSBM  po šv. Mišių Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje Kultūros paveldo departamento prie Lietuvos Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė departamento vardu įteikia dovaną

Visgi Igoris nenuleido rankų, po pusmečio įstojo į toli nuo Lvovo esančio Užgorodo valstybinio universiteto Fizikos fakultetą.

1968 metų rudenį Igoris Bilyk Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino pogrindyje pradėjo Filosofijos – teologijos studijas.

Būsimasis vyskupas ne tik paraleliai studijavo pogrindyje – klausė paskaitas, konspektavo, bet palaikė ryšius su Užkarpatės bei Galicijos dvasininkais, vyskupais Aleksandru Chiroju, Juozapatu Fedoriku, Stepanu Dmiterko.

Užgorode Ihoris nuomavo butą name, į kurį kas mėnesį atvykdavo kunigai. Ten gyveno vienuolės Teofilės Monailo OSBM giminės. Pati vienuolė, atsitiktinai tapo liudininke, kaip ligoninėje, KGB pasiųstų agentų, buvo nužudytas vyskupas Teodoras Romža. Šiame bute gyveno dar keletas tikinčiųjų ir dažnai slapta buvo aukojamos šv. Mišios.

Namas buvo sekamas. Be abejo, susidomėta ir čia gyvenančiu studentu, padaryta krata. Įtarimą sukėlė ant sienos kabančios ikonos. Nors studentas tvirtino, kad tai šeimininkų, saugumas pareikalavo, kad jis būtų išmestas iš universiteto.

Be to, universiteto valdžiai iškilo kitų neįtikėtinų dalykų. Ihoriui besimokant IV kurse išsiaiškinta, kad jis  – vienintelis visame universitete – nepriklauso komjaunimo organizacijai, nors yra studentų profsąjungos pirmininkas, už gerą mokslą gaunantis net padidintą stipendiją. Išsiaiškinus tokį „nusikaltimą“ dekanas pasišaukęs jį į kabinetą kalbėjo: „Studentas esi geras, tačiau ne tarybinis. Aš turiu šeimą, vaikus, o per tave galiu nukentėti. Įsakyta tave išmesti iš universiteto“. Skirtingai nuo Lvovo, Užgorode nelaimės – išmetimo iš universiteto – sulaukė po keturių studijų metų.

Vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM  laimina šv. Mišių dalyvius

Studijuodamas universitete 1968 m. Ihoris Bilyk parašė prašymą priimti į vienuolyną. Protoihumenas t. Pachomijus Borysas OSBM, perskaitęs pareiškimą, jį iš karto suplėšė – negali likti jokių dokumentų, nes visur buvo daug „smalsuolių“

Vyskupas I. Bilyk OSBM apie noviciatą kalba, kad tuomet noviciatas buvo daug stipresnis negu dabar. „Dabar noviciatą laiko pastatai, sienos, o tada noviciatas buvo mūsų dvasioje, sąžinėje ir širdyje. Rinkdavomės kartą per mėnesį, rekolekcijoms vykdavome į kalnus“.

Laikinieji ir amžinieji įžadai teikti Lvovo priemiesčių pogrindžio vienuolynuose. Irinėjaus (Ihorio Bilyk) laikinieji įžadai teikti protoigumenui t. Pachomijui Borysui OSBM, amžinieji –t. Demjanui Bohunui OSBM.

Sovietinėje armijoje

1972 m. I. Bilyk priverstas palikti Užgorodo universitetą, iš IV kurso išėjo į armiją. Du metus tarnavo priešlėktuvinės (protivozdušnoje) gynybos armijos štabe Kijevo centre, 100 m. gilumoje po žeme iškastuose, apsaugai nuo atominės grėsmės gerai įtvirtintuose bunkeriuose. Tai buvo slapta armijos dalis, kurioje buvo įdieginėjama automatinė sistema. Požemyje buvo ištisas miestelis.

Daugelis karininkų neakivaizdžiai studijavo Maskvoje. Sužinoję, kad Ihoris mokosi universitete, prašė jį rašyti už juos kontrolinius darbus. Tą Ihoris Bilyk ir darė.

1974 m. baigus karinę tarnybą, jam žadėjo karininko karjerą, butą Kijeve, tačiau Ihoris visą laiką troško kažko daugiau. Ką galima padaryti žmonėms būti mokslininku – domėjosi fizika ir filosofija, o gal karininku? Sumąstė, kad daugiausia galės padėti tapęs dvasininku, nors apie tai garsiai negalėjo kalbėti.

Pasaulietinė veikla, dvasininko veikla pogrindyje

Baigiant karinę tarnybą Igoriui Bilyk parašė gerą charakteristiką ir jis fizikos mokslus galėjo tęsti dabartiniame Kijevo Taraso Ševčenkos nacionaliniame universitete. 1977 m. baigus universitetą buvo pasiūlytas mokslinis darbas Institute, aspirantūra, tačiau įsikišus KGB, jo buvo atsisakyta.

Tada Ihoris Bilyk įsijungė į Fiziologijos instituto ekspediciją inžinieriumi į Centrinį Kaukazą ir Kabardijos Balkariją. Ten, vietovėje 2 100 metrų ir aukščiau virš vandenyno lygio, dirbo beveik 10 metų. Čia iš Galicijos atvyko ir du pogrindžio vienuoliai bazilijonai, kurie, laikui bėgant, buvo įšventinti į kunigus. Iš ten atostogų metu I. Bilyk galėjo nuvykti į Ukrainą ir bendrauti su vienuoliais, kunigais, vyskupais, studijuoti.

Naujas tetrapodas Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčioje – tai meniškai išpuoštas stalas, esantis bažnyčios viduryje, ant kurio padėta ikona, o prieš šv. Mišias sekmadieniais padedama Evangelija, kad tikintieji galėtų ją pabučiuoti, tetrapodo šonuose yra tokio pat stiliaus aukų dėžutės

1978 m. spalio 14 d. Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM buvo įšventintas į kunigus. Briuchovičiuose vyskupas Sofronas Dmiterko, Demjanas Bohunas vedė rekolekcijas penkiems klierikams. Irinėjų pakėlė naktį ir slapta įšventino į kunigus, nedalyvaujant netgi kitiems klierikams. Ryte visiems susirinkus, šie net nežinojo, kad Ihoris jau įšventintas į kunigus.

Fiziologijos institutas turėjo vieną laboratoriją Kaukaze, o kitą Truskavcuose. 1985 m. I. Bilyk vadovaujančiu inžinieriumi persikėlė į Truskavcus. Niekas nežinojo, kad jis pogrindžio dvasininkas.

Vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM 

1989 rugpjūčio 15 d. pogrindyje, nedideliame miestelyje pogrindžio bazilijonų vienuolyne Lvovo priemiestyje, Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM  įšventintas į vyskupus. Įšventino vyskupas Sofronas Dmiterko (pagrindinis) talkinant Ivanui Semedijui (Mukačevo vyskupui ordinarui) ir Ivanui  Margytičiui.

Naujasis vyskupas buvo paskirtas Ivano Frankivsko vyskupijos vyskupu pagalbininku ir generalvikaru. Vyskupas ordinaras buvo Sofronas Dmiterko.

O 1989 m. gruodyje jau buvo oficialiai leista registruoti Graikų apeigų katalikų bažnyčias.

Procesija su šventojo Juozapato relikvija- ją neša vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM įžengia į Vilniaus Šv. Trejybės Graikų apeigų katalikų baþnyčią, šalia vyskupo dešinėje eina Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas

Vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM  pogrindyje dirbo iki 1989 metų pabaigos, kai Graikų apeigų katalikų bažnyčia galėjo išeiti iš pogrindžio. Tada, 1990 m. sausyje Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM  tapo legaliu dvasininku.

Dirbant Truskavcuose ir pogrindyje dirbant dvasininku, kas mėnesį jam teko važinėdavo į Strijų. Kunigui buvo pasakyta, atvažiavus į Stryjų eiti iki tilto, jį perėjus, pasukti į dešinę ir priėjus penkis panašius namus įeiti į trečiąjį, ten lauks penki jaunuoliai. Jiems reikės aukoti šv. Mišias, po jų – skaityti paskaitas, pasimelsti ir išeiti. Nieko asmeniško nekalbėti: nesakyti nei kas esi, nei iš kur atvykai, nei kur vyksti ir jų neklausinėti – nei vardų, nei pavardžių, nei iš kur jie... Tai buvo pogrindžio studijos...

Atsisakydamas inžinieriaus darbo, kunigas parašė pareiškimą. Kai Irinėjaus (Ihorio Bilyk) OSBM  paklausė, kur įsidarbins, atsakė, kad eis į vienuolyną. Tačiau į tokį pasakymą niekas rimtai nežiūrėjo. Mat visi pereinantys į kitą darbą, nesakydavo, kur ruošiasi įsidarbinti, kad kas nors sužinojęs nepakenktų. Tad ir čia pagalvota, kad smalsuoliams vienuolynas paminėtas atsitiktinai.

Vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM  pašventina iš Ukrainos į Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčią atvežtą  tetrapodą. Kairėje stovi protoigumenas t. Pantaleijmonas (Mychailas Salamacha) OSBM – laiko indą su švęstu vandeniu. Dešinėje pusėje stovi tetrapodo mecenatė p. Zoja Šakūnienė, šalia jos t. Joakymas (Jaroslavas Kovalčukas) OSBM

1990 m. oficialiai legalizavus UGKC (Ukrainos Graikų apeigų katalikų bažnyčia – cerkvė) iš Šventojo Jono Pauliaus II sulaukė palaiminimo ir Popiežiaus bulę, kad jis paskirtas tituliniu Noveny vyskupu ir Ivano-Frankivsko UGKC vyskupijos vyskupu pagalbininku.

Graikų apeigų katalikų bažnyčiai išėjus iš pogrindžio vyskupas Sofronas Dmiterko 1990 m. sausyje vysk. Irynėjų Bilyk OSBM  paskyrė į Ivano – Frankivską atkurtos dvasinės seminarijos rektoriumi. Tai pirmoji visoje buvusioje Sovietų Sąjungos teritorijoje atkurta seminarija. Rektoriumi vysk. I. Bilyk OSBM dirbo 4 metus. Patalpų nebuvo ir pokalbis stojantiesiems vyko atgauto soboro zakristijoje. 1990 m. stoti į dvasinę seminariją užsirašė 400. Seminaristai gyveno privačiai, rytais bažnyčioje dalyvavo šv. Mišiose, o po jų tėvų bazilijonų vienuolyno aktų salėje  bei kitose įvairiose miesto patalpose vyko paskaitos. Paskaitos skaitytos ir teatro salėje, tačiau tik iki pietų, nes  teatro patalpos iki pietų  buvo laisvos, tad valdžia mielai sutiko priimti dvasinės seminarijos klausytojus – kitos tokios didelės vietos nesurado.

Irynėjus Bilyk OSBM surado iš Sibiro grįžusių dvasininkų – ikikarinių  profesorių. Kadangi vadovėliu nebuvo, tai klausytojai, ant kelių pasidėję užrašus, viską konspektavo.

Dvasinėje seminarijoje vyko ir neakivaizdinis mokymas: daugelis turėjo šeimas, kurias reikėjo išlaikyti. Atvykdavo kartą į mėnesį. Tai buvo didžiulė pagalba atsigaunančiai bažnyčiai.

Buvęs rektorius prisimena, kad antraisiais metais kartu su neakivaizdine mokymo forma studentų skaičius viršijo 900. Tuomet dvasinė seminarija buvo perregistruota kaip Teologinis – Katechetinis dvasinis institutas ir tais metais atidarytas Katechetinis pedagoginis fakultetas vienuoliams ir kandidatams.

Vyskupas prisimena, kad Lietuvoje (abejoja ar tai Vilniuje, ar Kaune) ukrainiečių kalba buvo išspausdinta knyga „Katechezė jaunimui“ ir atgaivintas prieškario žurnalas, spausdintas Ivano-Frankivske – „Gerasis Ganytojas“ (Dobryj pastor).

1994 m. gegužės 24 vyskupas Irinėjus Bilyk buvo paskirtas Ivano – Frankivsko vyskupijos protosinkleriu.

Studijos Romoje, ordinaras Būčiačo vyskupijoje

1994 metų rudenį vysk. Irynėjus Bilyk OSBM išvyko į Romą, į Popiežiškąjį Andželiko universitetą rengti mokslinio darbo. Ivano – Frankivsko dvasinės seminarijos rektoriumi buvo paskirtas Sofronas Mudryj.

 Romoje vyskupas studijavo 2 metus. Šiame universitete kadaise mokėsi Šventasis Jonas Paulius II, o su I. Bilyku  kartu studijavo vyskupas Sviatoslavas Ševčiukas. Per du metus italų kalba parašė ir apgynė kandidato disertaciją iš dogmatinės teologijos („Ekskatalogija Bulgakovo kūryboje“).

Baigęs studijas 1996 metais sugrįžo į Ivano – Frankivską. UGKC vyskupų sinodui įkūrus naują Būčiačo vyskupiją, kurią patvirtino Šventasis Tėvas Jonas Paulius II, vyskupas Irinėjus Bilyk 2000 lapkričio 19 d. tapo jos vyskupu ir dirbo 7 metus. Per šį laiką, nepaisant įvairių trūkumų ir nesėkmių, sukūrė vyskupijos organizacines struktūras. Be to, buvo sukurta Bučiačo vyskupijos solidi materialinė – techninė bazė, su laikmetį atitinkančiomis visų vyskupijos valdymo poskyrių darbuotojų patalpomis, su 200 vietų aktų sale, 50 vietų šiuolaikine konferencijų sale, 120 vietų valgykla ir nedideliu viešbučio komplektu atvykstantiems svečiams. Aukštoji diakų mokykla rekonstruota ir reorganizuota į Diakų akademiją, kurioje dėstė seminarijos pedagogai, o jų mokslu ir išlaikymu rūpinosi seminarija. Tai vienintelė tokio tipo mokykla visoje UGKC. Pradėtas reguliariai leisti 10 000 tiražu vyskupijos laikraštis „Christova Skelia“.

Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčioje ukrainiečiai vienuoliai bazilijonai: svečias iš Romos vyskupas Irinėjus Bilyk (dešinėje) ir Vilniaus Švč. Trejybės Graikų apeigų katalikų bažnyčios klebonas t. Pavlo Jachimecas

2007 m. liepos 28 d. Popiežius Benediktas XVI vyskupą Irynėjų Bilyk OSBM paskyrė Popiežiškos Švč. Mergelės Marijos Madžiorės (Santa Maria Maggiore) bazilikos kanauninku ir pasikvietė į Romą.

Tad vyskupas Irinėjus (Ihoris Bilyk) OSBM  Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui minint savo istorijos 400 metų jubiliejų, minės savo darbo Romoje 10-metį.

Apie vyskupo Irinėjaus (Ihorio Bilyk) OSBM  iš Romos atvežtas šventojo Juozapato relikvijas, dalyvavimą „Marijos radijo“ laidose ir šv. Mišių auką Aušros Vartų koplyčioje, susitikimą su skapiškiečiais nedideliame rytų Aukštaitijos miestelyje rašysime kituose straipsniuose.

Atgal